- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-05
- Bylos Nr.
- eI2-4426-780/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06445-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-10-29 sprendimą Nr. 24S242554 (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi įmonė?, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį. Sprendimas taip pat grindžiamas ir tuo, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės.
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir teigė, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarė pareiškėjui tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus bei pateikti įrodymus, jog pareiškėjas dirba ir gauna darbo užmokestį, todėl nėra pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas ir pažymėjo, kad dėl to ketina kreiptis į Valstybinę darbo ginčų komisiją. Teigė apie atleidimą iš darbo sužinojęs tik po to, kai gavo skundžiamą Sprendimą.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas, teikdamas atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė darbdavį uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Htf group“, tačiau ši bendrovė darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2024-03-08. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, darbo sutarties nutraukimas yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, užsienietis privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Be to, užsieniečiai turi pareigą atitikti UTPĮ jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį.
Nustačius bent vieną iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovo nuomone, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus administraciniam aktui, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-10-29 sprendimo Nr. 24S242554, kuriuo panaikintas pareiškėju išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas, Azerbaidžano pilietis, 2023-09-25 pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „H. G.“ betonuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus).
Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), 2023-11-03 priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760303986, galiojantį iki 2025-11-03.
Atsakovas, nustatęs, kad tarp pareiškėjo ir UAB „H. G.“ sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2024-03-08, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba, 2024-10-29 priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu leidimo panaikinimo pagrindu (kai su asmeniu yra nutraukta darbo sutartis).
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka. Teigia, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, be to, apie atleidimą iš darbo pareiškėjui nebuvo žinoma. Skundą motyvavo ir tuo, kad atsakovas nesuteikė pareiškėjui galimybės paaiškinti susiklosčiusią situaciją ir pateikti įrodymus, kad jis dirba ir gauna darbo užmokestį.
UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Atlikus nurodytų teisės normų sisteminį vertinimą, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2023-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „H. G.“ pagrindu. Byloje pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „H. G.“ dirbo nuo 2023-12-04, tačiau 2024-03-08 darbo sutartis su juo buvo nutraukta. Apie tai UAB „H. G.“ Migracijos departamentą informavo 2024-03-13 pranešimu Nr. 2403-PRNŠ-2197, kuriame nurodė, kad pareiškėjas turi problemų ir po atostogų nebegrįš dirbti į įmonę. Byloje nenustatyta, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas dirbo kitose Lietuvos Respublikos įmonėse.
Kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu yra UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas - kai nutraukiama su užsieniečiu sudaryta darbo sutartis.
Pareiškėjas iš esmės neginčija darbo sutarties nutraukimo fakto, tačiau teigia, kad iš darbo buvo atleistas neteisėtai, be to, tvirtina apie atleidimą nežinojęs iki skundžiamo Sprendimo gavimo.
Pareiškėjo teiginius, jog apie atleidimą iš darbo jam nebuvo žinoma iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog darbo sutartis realiai nebuvo nutraukta, o pareiškėjas faktiškai dirbo. Juolab, kad pats darbdavys 2024-03-13 pranešimu Nr. 2403-PRNŠ-2197 informavo Migracijos departamentą apie darbo santykių pabaigą. Be to, darbo sutarties nutraukimo faktą patvirtina byloje pateikti Sodros duomenys, o pareiškėjo teiginys, kad daugiau kaip septynis mėnesius nuo darbo sutarties nutraukimo iki Sprendimo priėmimo jis nežinojo, kad darbo sutartis su juo nutraukta yra visiškai neįtikinantis. Priešingai, tai gali reikšti, kad su darbdaviu pareiškėjas visiškai nebendravo nuo darbo sutarties nutraukimo 2024-03-08 iki Sprendimo priėmimo, kas reiškia, kad jis nedirbo pas darbdavį.
Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirbo. Duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jo darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, byloje nėra. Nors pareiškėjas nurodė ketinantis kreiptis į Valstybinę darbo ginčų komisiją, tačiau nepateikė teismui tai patvirtinančių duomenų.
Įvertinus nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl egzistuoja UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas. Jokiais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nepaneigia Sprendimo priėmimo metu atsakovo objektyviais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių – darbo sutarties nutraukimo fakto.
Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo pareigą visą laiką laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025-11-03. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas leidimas laikinai gyventi, UTPĮ nenumato.
Teismas sutinka su Migracijos departamento pozicija, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, nes nuo 2024-03-08 su juo buvo nutraukta darbo sutartis. Šios aplinkybės atitinka UTPĮ 50 straipsnio 6 punkte numatytą pagrindą, kuriam esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis.
Teismas papildomai pažymi, kad užsieniečių teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis).
Vertinant pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą nesudarydamas pareiškėjui galimybės pasisakyti ir paaiškinti situacijos, teismas pažymi, kad gero administravimo principas iš tiesų apima teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., LVAT 2019-01-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019, 2017-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2018-04-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius dokumentus būtų teikęs atsakovui prieš priimant ginčijamą Sprendimą ir kokiais aspektais tai būtų nulėmę Sprendimo nepriėmimą, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau jis ir teisminio proceso metu nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Be to, darbo sutarties nutraukimo faktas savaime yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes UTPĮ neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (Sodros duomenų), o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018-06-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018). Dėl to pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, t. y. bendruosius įforminimo reikalavimus. Jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir administracinio sprendimo motyvai bei apskundimo tvarka. Teismo vertinimu, motyvų išdėstymas Sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Teismas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju, atmetus pareiškėjo skundą, t. y. teismo sprendimą priėmus atsakovo naudai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti pareiškėjo M. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.