- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- eAN2-64-606/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-25-3-00048-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė
- Pažeidėjas
- I. M.
- Nukentėjusysis
- P. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi I. M. administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų skyriaus (toliau – ir Institucija) 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimas, kuriuo I. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalį 150 Eur dydžio bauda už tai, kad 2024 m. sausio 23 d. 13 val., jam priklausantis šuo „T.“, būdamas nesuženklintas poodine mikroschema ir nepaskiepytas galiojančia vakcina nuo pasiutligės, palaidas ir be antsnukio lakstė viešoje vietoje – kieme, greta namo (duomenys neskelbtini), dėl to užpuolė ir įkando su pavadėliu vedžiojamam P. K. priklausančiam šuniui „B.“, kuris dėl patirtų sužalojimų (kąstinių žaizdų kaudalinėje kūno dalyje) nugaišo. Taip pat sužalojo savo šunį bandantį gelbėti P. K. – padarė jam tris kąstinio pobūdžio paviršines žaizdeles abiejose rankose ir odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, ir taip sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo I. M. pažeidė 1997 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodančias, kad gyvūnų (kačių, šunų ir šeškų) laikytojai ar savininkai privalo savo augintinius suženklinti mikroschemomis ir registruoti Gyvūnų augintinių registre, taip pat pažeidė nurodyto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, nurodančias, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, bei pažeidė „Gyvūnų laikymo Kretingos rajone taisyklių“ (Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. A1-1050 redakcija) 5.1 punktą, nurodantį, kad gyvūno laikytojo pareiga užtikrinti, kad šunys, katės, šeškai ir kiti pasiutligei imlūs gyvūnai būtų vakcinuojami nuo pasiutligės, kaip numatyta Pasiutligės kontrolės reikalavimuose, patvirtintuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu, ir turėti dokumentą, kuriuo patvirtinamas gyvūno vakcinavimas nuo pasiutligės, taip pat pažeidė nurodytų taisyklių 5.4 punktą, nurodantį, kad gyvūno laikytojo pareiga yra užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui ir pažeidė nurodytų taisyklių 6.3 punktą, draudžiantį asmenims leisti gyvūnams laisvai bėgioti viešose vietose (gatvėse, parkuose, skveruose, prie gyvenamųjų namų, prie parduotuvių), išskyrus specialiai gyvūnams įrengtas aikšteles.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis P. K. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartį ir tenkinti jo skundą, kuriuo prašė I. M. skirti maksimalią – 300 Eur dydžio – baudą ir konfiskuoti šunį „T.“.
2.1. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis P. K. teigia, kad nepagrįstai Institucijos nutarimu nustatyta I. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, dėl kurios nustatymo sutiko ir apylinkės teismas, kadangi tiek iki įvykio (išėjo į lauką šaltuoju metų laiku vien su trumpikėmis), tiek iš karto po įvykio I. M. elgėsi neadekvačiai, o po įvykio siekė išvengti atsakomybės, tai yra, nesakė kur gyvena, pasišalino iš įvykio vietos, bėgo nuo nukentėjusiojo, užtrenkė bendro naudojimo namo koridoriaus spyną, tuo ją sugadindamas, nelaukė atvykstančių policijos pareigūnų, o nustačius jo gyvenamąją vietą, neįsileido į butą policijos pareigūnų, paleisdamas bute lakstyti tą patį šunį. Tokios nustatytos aplinkybės visiškai nerodo to, jog jis taip galėjo elgtis dėl įvykio metu patirto sukrėtimo ir pasimetimo, o priešingai, parodo akivaizdų siekį išvengti atsakomybės.
2.2. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje konstatuota aplinkybe, kad I. M. tarėsi dėl žalos atlyginimo, bet jis su juo nebendrauja, nes jis su I. M. ne kartą bendravo, prašė nebelaikyti pavojingo šuns daugiabutyje, galbūt jį perkelti į sodybą, tačiau I. M. šiuo klausimu į kompromisus nėjo, toliau vedžioja šunį, neužtikrindamas, jog vedžiojamas šuo nebekeltų grėsmės aplinkiniams (šunį vedžioja be antsnukio, su pavadėliu, iš kurio, kaip pats teigė, jo šuo įvykio metu išsilaisvino). Jo šuo ne kartą puolė kaimynų šuniukus, panašūs incidentai buvo įvykę ir su jo šuniuku ankščiau, tačiau I. M. išvadų nedaro, o tyrimas tuo klausimu nebuvo atliekamas. Materialinės žalos klausimas su I. M. nebuvo sprendžiamas, nes jis ir toliau tęsia teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apelianto teigimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltininkas prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti.
2.3. Be to, apelianto teigimu, I. M. iš karto po įvykio buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,06 promilės alkoholio, ir nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo vartoti alkoholį po įvykio, nes jo neblaivumas buvo nustatytas 13.47 val., kai pats įvykis buvo apie 13 val. Apelianto įsitikinimu, I. M. teiginiai, kad jis alkoholį vartojo tik po įvykio, rodo ne tik tai, kad jis nesiekė padėti išsiaiškinti visų įvykio aplinkybių, bet ir tai, kad jis siekė išvengti atsakomybės, o ne nuoširdžiai gailisi. Apeliantas nurodo, kad I. M. dėl girtumo, žiemos metu, t. y. sausio mėnesį, į lauką išėjo tik su trumpikėmis, dėl girtumo paleido šunį „palakstyti“, elgėsi neadekvačiai, šlitinėjo, dėl girtumo negalėjo suvaldyti savo šuns. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad I. M. girtumas turėjo įtakos administracinio pažeidimo padarymui. Bylos nagrinėjimo metu I. M. nurodė, kad šuo „T.“ pats pabėgo iš buto, nes galbūt jis neuždarė buto durų ir tačiau būtent I. M. neblaivumas galėjo turėti įtakos dėl to, jog jis tinkamai neuždarė buto durų. Jeigu laikytis pirminės I. M. nurodytos šuns „T.“ pabėgimo versijos, tai yra, jog šuo išsilaisvino iš pavadėlio, kai jis sėdėjo automobilyje, tokiu atveju irgi negalima atmesti versijos, jog šioms sąlygoms atsirasti taip pat turėjo įtakos neblaivumas.
2.4. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino ir I. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad dėl administracinio nusižengimo atsirado sunkių padarinių (ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tvirtindamas, jog tai, kad ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis yra padaryta žala sveikatai ar turtui, nereiškia, jog kilo sunkios pasekmės. Priklausomai nuo padarytos žalos sveikatai ar turtui pasekmių ir apimties, tokie padariniai gali būti pripažįstami sunkiais nepaisant to, kad žalos sveikatai ar turtui požymis yra kvalifikuojantis požymis. Šiuo atveju dėl I. M. padaryto nusižengimo kilo sunkūs padariniai, tai yra viešoje vietoje, matant aplinkiniams buvo sudraskytas jo augintinis bei sužalotas jis pats, todėl tokios veikos pasekmės yra sunkios, ir yra teisinis pagrindas pripažinti sunkinančią aplinkybę, numatytą ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
2.5. Taip pat, apelianto vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nekonfiskavo šuns vien dėl to, kad I. M. neįtraukė šuns „T.“ į kovinių ir pavojingų šunų sąrašą, tačiau tai nereiškia, kad šis šuo nepriklauso pavojingų šunų kategorijai ir jam nėra taikomi griežtesni priežiūros, laikymo ir veisimo reikalavimai. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nebandė nustatyti, kokios veislės yra šuo „T.“. Pats I. M. nurodė, kad jo šuo yra panašus į stafordšyrą, byloje pateikė skiepų pasą, kuriame nurodyta šuns veislė – stafordšyras, tai yra matyti ir išoriškai. Išduodama minėtą pažymą, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nebandė nustatyti ir nenustatė I. M. priklausančio šuns veislės, tačiau išdavė pažymą, kad nenustatytos veislės šuo negali būti įtrauktas į kovinių ar pavojingų šunų sąrašą. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 punkte numatyta, kad kovinio šuns mišrūnas – negrynaveislis šuo, kurio bent vienas iš tėvų yra kovinis šuo; 2 straipsnio 24 punkte nurodoma, kad pavojingo šuns mišrūnas – negrynaveislis šuo, kurio bent vienas iš tėvų yra pavojingas šuo. I. M. šuo yra identiškas amerikiečių stafordšyro veislės šuniui, todėl pagal pateiktą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento Kretingos skyriaus pažymą daryti išvadą, kad šuo nėra pavojingas, negalima. Tai, kad I. M. šuo yra pavojingas, apelianto teigimu, parodo aplinkybė, jog įvyko metu jis iš pradžių puolė R. V. šuniuką, vėliau sudraskė jo šuniuką, apkandžiojo jį (apeliantą), puolė ir neleido policijos darbuotojams patekti į butą, kuriame po įvykio buvo I. M.. Šis šuo ir ankščiau yra užpuolęs jo ir kitų kaimynų šuniukus, ir tai parodo jo pavojingumą. Prie administracinės bylos prijungtoje augintinio skiepų knygelėje aiškiai yra nurodyta šuns „T.“ veislė – stafordšyras, ir dėl to nekyla abejonių dėl šuns „T.“ veislės. Teismas šio įrodymo netyrė, tačiau padarė išvadą, kad nėra neginčijamų ir patikimų duomenų, jog I. M. šuo yra pavojingas ar priskirtinas pavojingų šunų kategorijai. Apeliantas nurodo, kad teismo buvo prašoma į posėdį iškviesti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento Kretingos skyriaus atstovą, kad būtų atsakyta į klausimą, ar šuo „T.“ yra pavojingas, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba negali nustatyti šuns „T.“ veislės ar atsakyti į klausimą, ar šuo yra pavojingas, tada būtina atlikti genetinius tyrimus šuns veislei nustatyti. Iš skunde nurodytų aplinkybių aiškiai matosi, kad I. M. priklausantis šuo „T.“ yra pavojingas. Po įvykio I. M. ir toliau laiko pavojingą šunį, vedžioja jį be antsnukio, ir tai sudaro grėsmę aplinkiniams, nors taisyklės draudžia laikyti tiek pavojingus, tiek kovinius šunis daugiabučiuose namuose, o šiuo atveju apeliantas, jo įsitikinimu, šuo „T.“ yra pavojingas, grynaveislis stafordšyro veislės arba šio šuns mišrūnas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamo I. M. atstovė advokatė R. Bertašienė prašo P. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartį, nes apylinkės teismas teisingai įvertinto faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei, palikdamas galioti Institucijos nutarimą, priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį.
4. Atsiliepimu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas G. K. mano, kad nukentėjusiojo P. K. apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir turi būti netenkinti, paliekant galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022 ir kt.).
7. Apeliaciniu skundu prašoma I. M. skirti ANK 346 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą maksimalaus dydžio baudą – 300 Eur, teigiama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog kaltininkas I. M. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Taip pat manoma, kad nepagrįstai nepripažintos dvi I. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 ir 8 punktuose, bei nepagrįstai nekonfiskuotas šuo „T.“.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte
8. Pažymėtina, kad ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti, t. y. šiuo atveju pakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi bei nenumatyta, kad kartu turi būti nustatyta ir ta aplinkybė, jog asmuo padėjo ir išsiaiškinti administracinį nusižengimą.
8.1. ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jei kaltininkas pripažįsta esmines padarytos veikos aplinkybes, o nuoširdus gailėjimasis paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-43-719/2020). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusižengimo nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti aiškų asmens požiūrį (smerkimą) į padarytą nusižengimą, kaltės visišką pripažinimą, be to, nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai daro savo noru iki nusižengimo nagrinėjimo, o ne po to, kai kaltė patvirtinama surinktais įrodymais.
8.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad I. M. iš karto po įvykio elgėsi neadekvačiai, nesakė kur gyvena, pasišalino iš įvykio vietos, bėgo nuo nukentėjusiojo, nelaukė atvykstančių policijos pareigūnų, o nustačius jo gyvenamąją vietą, neįsileido į butą policijos pareigūnų, paleisdamas bute lakstyti tą patį šunį, o tai, apelianto vertinimu, parodo akivaizdų siekį išvengti atsakomybės.
8.3. Tačiau vertinamu atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamos nutarties argumentais, kad tai, jog I. M. po įvykio elgėsi neadekvačiai (pabėgo iš įvykio vietos, neįsileido pareigūnų ir pan.), kaip nukentėjusysis teigia ir apeliaciniame skunde, savaime nereiškia, jog jis neigė ir neigia kaltę dėl jam inkriminuojamo nusižengimo aplinkybių, nes akivaizdu, kad atsitikus bet kuriam įvykiui, kiekvienas žmogus dėl atitinkamų asmeninių savybių gali pasielgti skirtingai, kaip teismo posėdyje paaiškino I. M., jis buvo išsigandęs, tačiau ši aplinkybė taip pat savaime nei paneigia, nei patvirtina, kad asmuo dėl įvykusio įvykio nesigaili ir neišgyvena dėl kilusių pasekmių. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad I. M. savo kaltę dėl padaryto nusižengimo, t. y., kad jo šuo bėgiojo po kiemą be pavadėlio ir antsnukio, kad šuo užpuolė ir sudraskė kito asmens šunį, pripažino iš karto po įvykio, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (b. l. 15), savo kaltę pripažino ir ikiteisminio tyrimo, kuris buvo nutrauktas, metu (b. l. 10–13), taip pat ir surašius jam administracinio nusižengimo protokolą bei teismo posėdyje. Tai, kad I. M. dėl padaryto nusižengimo ir kilusių padarinių nuoširdžiai gailisi, parodo ir ta aplinkybė, jog jis savanoriškai nori atlyginti nukentėjusiajam P. K. padarytą žalą, tačiau nukentėjusysis su juo nebendrauja. Tai, kad būtent nukentėjusysis nesutinka tartis dėl žalos atlyginimo, apeliaciniame skunde nepaneigė ir pats nukentėjusysis, nurodydamas to priežastį, t. y. dėl to, kad I. M. nesutinka nebelaikyti, nukentėjusiojo teigimu, pavojingo šuns daugiabutyje. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog I. M. nenori atsisakyti savo šuns, kurį laiko jau daug metų, ir yra prie jo prisirišęs, nepaneigia to, kad I. M. supranta nukentėjusiojo išgyvenimus dėl prarasto šuns, kaip parodė teismo posėdyje, žino, ką reiškia prarasti šunį, nes yra užauginęs ne vieną, ir gailisi dėl padaryto nusižengimo bei šiuo atveju nori, kiek įmanoma, sušvelninti kilusias pasekmes – atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą bent pinigine išraiška.
8.4. Todėl, atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nepanaikino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimu nustatytą I. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte
9. ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jei dėl administracinio nusižengimo atsirado sunkių padarinių.
9.1. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino I. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad dėl administracinio nusižengimo atsirado sunkių padarinių (ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tvirtindamas, jog tai, kad ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis yra padaryta žala sveikatai ar turtui, nereiškia, jog kilo sunkios pasekmės, o šiuo atveju dėl I. M. padaryto nusižengimo kilo sunkūs padariniai, tai yra viešoje vietoje, matant aplinkiniams buvo sudraskytas jo augintinis bei sužalotas jis pats, todėl tokios veikos pasekmės yra sunkios, ir yra teisinis pagrindas pripažinti sunkinančią aplinkybę, numatytą ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
9.2. ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui.
9.3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad padariniai – atsiradusi žala asmens sveikatai ar turtui – yra administracinį nusižengimą pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį kvalifikuojantis požymis, tačiau neapibrėžiamas pačių padarinių sunkumas, nes vienareikšmiškai žala, kuri padaroma asmens sveikatai ar turtui dėl kaltininko kaltės, jam pažeidus atitinkamus Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, yra skirtinga, tačiau vis tiek kaltininko veika kvalifikuojama pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį. Todėl, pagal kasacinio teismo praktiką, jos analogiją taikant ir administracinių nusižengimų bylose, sunkių padarinių sukėlimas teismo gali būti pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jeigu sunkūs padariniai nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2009, 2K-132-976/2023).
9.4. Nagrinėjamu atveju iš specialisto išvados nustatyta, kad nukentėjusiajam P. K. konstatuotos trys kąstinio pobūdžio paviršinės žaizdelės abejose rankose ir odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje, ir šie sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (b. l. 21), tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog P. K. dėl šių patirtų sužalojimų būtų patyręs kokių nors sunkesnių pasekmių, kaip pavyzdžiui, komplikacijų negyjant žaizdoms ir panašiai, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl nukentėjusiajam padarytos žalos sveikatai nėra pagrindo pripažinti, kad atsirado sunkūs padariniai.
9.5. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl I. M. padaryto nusižengimo atsiradusi žala P. K. turtui, susijusi ne su bet kokio materialaus turto sugadinimu ar praradimu, kurią būtų galima kompensuoti pinigine išraiška, bet – su augintinio netekimu, todėl šiuo atveju buvo padaryta žala turtui ne tik bendrąja prasme, bet buvo sukeltos nepataisomos pasekmės, kai dėl I. M. kaltės, jam išleidus šunį į kiemą be pavadėlio ir antsnukio, šis sužalojo nukentėjusiojo šunį, ir dėl to nukentėjusiojo šuo nugaišo. Ir tokių padarinių atsiradimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo didesnį veikos pavojingumą, nei būtų atsiradusi žala tiesiog materialiam turtui, todėl vienareikšmiškai dėl administracinio nusižengimo padarymo atsirado sunkių padarinių, ir ši aplinkybė pripažįstama I. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte
10. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nepagrįstai nenustatyta I. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y., jog jis nusižengimą padarė neblaivus, nes I. M. iš karto po įvykio buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,06 promilės alkoholio, ir, apelianto teigimu, nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo vartoti alkoholį po įvykio, nes jo neblaivumas buvo nustatytas 13.47 val., kai pats įvykis buvo apie 13 val., kai I. M. dėl girtumo paleido palakstyti šunį ir negalėjo suvaldyti savo šuns, todėl apeliantas daro išvadą, kad I. M. girtumas turėjo įtakos administracinio pažeidimo padarymui.
10.1. ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kai administracinį nusižengimą padarė neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo ir šios aplinkybės turėjo įtakos administracinio nusižengimo padarymui.
10.2. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad įvykio dieną, 13.47 val., I. M. buvo nustatytas 2,06 promilių neblaivumas, tačiau I. M. nuo pat pradžių tvirtino, kad jis alkoholį vartojo tik po įvykusio įvykio.
10.3. Nagrinėjamu atveju, nors I. M. ir buvo nustatytas neblaivumas, tačiau neblaivumas buvo nustatytas praėjus beveik valandai laiko po įvykio, todėl ši nustatyta laiko aplinkybė iš esmės nepaneigia I. M. tvirtinimo, kad jis alkoholį vartojo jau įvykus įvykiui, kaip nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, iš streso išgėrė butelį degtinės (b. l. 11–12). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad jeigu I. M. ir vartojo alkoholio iki įvykio, nes, kaip nustatyta iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo V. B. parodymų, kad I. M. galbūt buvo neblaivus, nes jiems kalbantis, I. M. kalba buvo nerišli, iš liudytojo R. V. parodymų nustatyta, kad I. M. veiksmai buvo nekoordinuoti (b. l. 10–11), kaip nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, bylos duomenimis nenustatyta, kad I. M. paleido šunį į kiemą be pavadėlio ir antsnukio tik dėl to, kad buvo neblaivus, nes tokiam veiksmui atlikti neblaivumas nėra būtina ir / ar būdinga sąlyga, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas teisingai sprendė ir dėl to, kad vien neblaivumo fakto nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti jo įtaką šio konkretaus nusižengimo padarymui, todėl teisingai ir pagrįstai visas abejones vertino būtent pažeidėjo naudai.
Dėl šuns konfiskavimo
11. ANK 346 straipsnio 20 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas gyvūnų konfiskavimas.
11.1. Apeliaciniu skundu prašoma konfiskuoti I. M. priklausantį šunį T., teigiant, kad jis yra pavojingas, o po įvykio I. M. ir toliau laiko pavojingą šunį bute, vedžioja jį be antsnukio, ir tai sudaro grėsmę aplinkiniams, nors taisyklės draudžia laikyti tiek pavojingus, tiek kovinius šunis daugiabučiuose namuose, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai nekonfiskavo šuns vien dėl to, kad I. M. neįtraukė šuns T. į kovinių ir pavojingų šunų sąrašą.
11.2. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tai, jog veterinaras gyvūno skiepų pase savo nuožiūra nurodė šuns veislę kaip stafordšyras, ši aplinkybė savaime nepatvirtina tikrosios šuns charakteristikos, juolab, kad jis yra kovinis šuo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, jog I. M. priklausantis T. yra kovinis ar pavojingas šuo, taip pat nenustatyta, kad I. M. būtų davęs komandą šuniui tyčia pulti kitą šunį. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad šuo būtų buvęs auginamas netinkamai ir dėl to būtų tapęs pavojingas. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų R. V. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną I. M. šuo buvo pribėgęs ir prie jo, tačiau agresyviai nesielgė, nelojo, neurzgė, jo akys buvo nukreiptos tik į rankose laikomą jo šuniuką. Liudytojas ranka net stūmė šunį nuo savęs, tačiau jis nieko nedarė (b. l. 10). Ir ši nustatyta aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat parodo, kad šuo nebuvo agresyvus, tačiau, būdamas palaidas dėl I. M. kaltės, pamatęs kitus šunis ir prie jų galėdamas laisvai pribėgti, elgėsi instinktyviai. Pažymėtina, kad gyvūno skiepų pase nurodyta šuns gimimo data patvirtina, jog I. M. šunį laiko jau aštuntus metus (b. l. 23), tačiau I. M. už šuns nepriežiūrą baudžiamas pirmą kartą, ir tai taip pat suponuoja išvadą, kad šuo nėra pavojingas ir nepuola žmonių ar kitų šunų, kai būna tinkamai pririštas, o šis atvejis, nors ir sukėlė sunkius padarinius – nukentėjusysis P. K. neteko savo šuns, tačiau buvo labiau atsitiktinio pobūdžio, I. M. pasielgus nerūpestingai – leidus šuniui lakstyti po kiemą be pavadėlio ir antsnukio, tinkamai neįvertinus galimų pasekmių. Tačiau, kaip nustatyta, I. M. pripažino savo kaltę ir gailisi dėl savo elgesio, savanoriškai nori atlyginti ir padarytą žalą pinigine išraiška, savo šunį myli ir juo rūpinasi, o šunį konfiskavus, būtų sukeltos neigiamos pasekmės būtent šuniui, kuris vienareikšmiškai per septynerius metus yra prisirišęs prie savo šeimininko. Šiuo atveju ir I. M., kaip darbuotoją, dirbantį apsaugos darbuotojo pareigose, charakterizuojantys duomenys, t. y., kad jis už puikų darbą skatintas garbės raštu ir premijomis, kolektyvo vertinamas ir charakterizuojamas teigiamai (b. l. 89), sudaro pagrindą daryti išvadą, jog I. M. nėra asmuo, linkęs pažeidinėti įstatymus, kad jis padarė išvadas dėl savo neteisėtų veiksmų ir ateityje naujų analogiškų nusižengimų nedarys. Šiuo atveju, kaip nurodoma ir skundžiamoje nutartyje, yra visiškai suprantamas nukentėjusiojo pyktis netekus savo šuniuko ir noras, jog būtų konfiskuotas I. M. šuo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog tikslinga konfiskuoti I. M. priklausantį šunį, I. M. pirmą kartą padarius pažeidimą, susijusį su gyvūnų laikymu ir priežiūra, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais konstatuoja, kad šiuo atveju administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir nekonfiskuojant iš I. M. šuns.
Dėl paskirtos baudos dydžio
12. Bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai nurodyti ANK 32 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas ANK 34, 35, 36 straipsniuose.
12.1. ANK 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
12.2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimas, kuriuo I. M. nubaustas pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį 150 Eur dydžio bauda, nustačius I. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei nenustačius jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau, esant nustatytai ne tik I. M. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bet apeliacinės instancijos teismui nustačius ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (ANK 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas), peržiūrėtinas ir paskirtos nuobaudos – baudos – dydžio klausimas, ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant nustatytai I. M. atsakomybę lengvinančiai bei sunkinančiai aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė tiesiogiai susijusi su tuo, kad dėl administracinio nusižengimo atsirado sunkių padarinių, nors I. M. ir gailisi dėl padaryto nusižengimo, charakterizuojamas teigiamai, anksčiau už analogiškų nusižengimų padarymą nebaustas, jam už ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymą skirtinas sankcijoje numatytos nuobaudos – baudos – dydis, didesnis nei sankcijoje numatytas baudos vidurkis, t. y. 250 Eur.
13. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartis, kuria netenkintas nukentėjusiojo P. K. apeliacinis skundas, naikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu, teismas
nutaria:
nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartį ir pakeisti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų skyriaus 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo dalį, kuria I. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 4 dalį 150 Eur dydžio bauda, ir I. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 4 dalį skirti 250 Eur dydžio baudą.
Pripažinti I. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad dėl administracinio nusižengimo atsirado sunkių padarinių (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kitą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų skyriaus 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutarimas neskundžiamas.