Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja J. L. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 12VĮ-905-(14.12.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, (duomenys neskelbtini) mieste pilietei J. L. M.“ (toliau – Įsakymas); 2) NŽT 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 12S-13-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. L. M.“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad jog ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. N. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,4935 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės valdos (viso 0,3685 ha). Įsakymu buvo nutarta atkurti nuosavybės teises į 0,125 ha žemės, atlyginant pinigais, o Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemę, kompensuojant pinigais, žemės vertė – 262 Eur, indeksuota 1,6 vertė – iš viso 419 Eur.

3. Pareiškėja nesutiko su Įsakymu ir Sprendimu, teigė, kad egzistuoja reali galimybė, pakeitus galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, prie pareiškėjai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformuoti valstybinės žemės sklypą ir juos sujungti. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pritarė detaliojo plano parengiamojo etapo veiksmams. Procesas yra pradėtas, todėl jį užbaigus būtų galimybė atkurti nuosavybės teises ne kompensuojant pinigais, o perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą ar jo dalį.

4. Pareiškėja nurodė, kad už nekilnojamąjį turtą atlyginama pinigais tik tuo atveju, jei nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. NŽT nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Žemėtvarkos skyrius) 2002 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę prašymu pateikti informaciją apie galimybę grąžinti pareiškėjai žemę natūra. Klaipėdos rajono savivaldybė 2003 m. sausio 15 d. raštu Nr. 62 informavo, kad grąžinti žemės natūra nėra galimybių, nes žemės sklypas užstatytas pastatais, kitais inžineriniais statiniais. Pareiškėja išreiškė pageidavimą už likusią nesugrąžintą žemę gauti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), suformuojant atskirą kitos paskirties žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo.

7. NŽT atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teisių į trūkstamą žemės plotą nėra galimybės, nes pareiškėja yra išnaudojusi visus galimus atkūrimo būdus, kurie numatyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas), todėl vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo atlyginimas pinigais.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad Žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 30 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,4935 ha žemės. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2003 m. sausio 15 d. raštu Nr. 62 informavo Žemėtvarkos skyrių, jog nėra galimybės pareiškėjai grąžinti žemę turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) centrinė dalis suplanuota detaliuoju planu, patvirtintu Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 104, žemės sklypas užstatytas pastatais, kitais inžineriniais įrenginiais. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą prie jos turimų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą žemės sklypą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2007 m. kovo 1 d. prašymu išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į likusį 0,125 ha žemės plotą būtų atkurtos iš laisvos valstybinės žemės fondo suformuojant atskirą kitos paskirties žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų – garažų. Pareiškėja 2017 m. liepos 17 d. su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija sudarė Teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį.

10. Teismas konstatavo, kad skundo nagrinėjimo metu žemės sklypas į kurį pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, priskirtas valstybės išperkamai žemei ir žemės grąžinti natūra nėra galimybės. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, žemė iš piliečių, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnyje, išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, o šio straipsnio 9 dalies 5 punkte numatyta, kad yra atlyginama pinigais, kai išperkama žemė, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas į 0.1250 ha žemės dalį nėra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Pažymėjęs, kad iki Įsakymo ir Sprendimo priėmimo pareiškėjai už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, jau buvo kompensuojama ir kitu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytu būdu, perduodant lygiavertį žemės plotą bei atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, kurioje, be kita ko, numatyta, kad tuo atveju, kai atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais, konstatavo, jog NŽT prie ŽŪM, turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises į 0.1250 ha žemės plotą išmokant piniginę kompensaciją.

12. Teismas taip pat konstatavo, kad NŽT neturi pareigos laukti, kol bus užbaigta pareiškėjos inicijuota teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūra vien dėl aplinkybės, kad patvirtinus parengtą detalųjį planą yra galimybė, jog prie pareiškėjos nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bus suformuotas laisvos valstybinės žemės sklypas. Priešingai, NŽT atkūrimo procesą pagal asmenų prašymus turi vykdyti operatyviai. Teismas nurodė, kad būtent tokia praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2018 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018).

III.

13. Pareiškėja J. L. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas į 0,125 ha žemės dalį nėra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos).

14.2. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis neriboja priimamų sprendimų atkurti nuosavybės teises skaičiaus ar jo atkūrimo būdų pasirinkimo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog iki skundžiamo Sprendimo priėmimo taikyti kiti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatyti kompensavimo būdai sudarė pagrindą NŽT nepaisyti pareiškėjos valios dėl jos pasirinkto būdo yra visiškai nepagrįsta.

14.3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad NŽT neprivalėjo laukti, kol bus užbaigtas teritorijų planavimo procesas formuojant žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Tokia išvada prieštarauja teisėto lūkesčio apsaugos principui. Pirmoji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra tai, jog Atkūrimo įstatymo nuostatos numato galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu prie nuosavybės teise turimų pastatų, perduodant tokį sklypą neatlygintinai. Antroji sąlyga sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos yra pareiškėjos veiksmai išreiškiant valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. prašyme aiškiai nurodyta, jog prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę prie nuosavybės teise valdomų pastatų. Trečioji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra tai, kad iki skundžiamo Įsakymo ir Sprendimo priėmimo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija priėmė sprendimus dėl žemės sklypo formavimo prie pareiškėjos žemės sklypo su garažu, juos sujungiant į vieną turtinį vienetą. Atitinkamos institucijos, taip pat ir NŽT, išdavė teritorijų planavimo sąlygas.

14.4. Šios bylos aplinkybės nėra tapačios su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrįstas teismo argumentas, jog ir šiam ginčui taikytinas minėtoje byloje pateiktas Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas.

15. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

15.1. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos specialios šio įstatymo taikymo nuostatos. Atsižvelgdama į jas, NŽT priėmė pareiškėjos ginčijamą Įsakymą ir Sprendimą.

15.2. Pareiškėjos prašymai atkurti jai nuosavybės teises į buvusios savininkės turėtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste jos pasirinktais būdais yra įvykdyti. Pareiškėjai pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teises į trūkstamą 0,125 ha žemės plotą nėra galimybės, nes pareiškėja yra išnaudojusi visus galimus atkūrimo būdus, kurie numatyti Atkūrimo įstatyme. Teisės aktai nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašyme nurodytu būdu, t. y. suformuojant atskirą kitos paskirties žemės sklypą iš laisvo valstybinės žemės fondo.

15.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad institucija privalo atsižvelgti ne tik pretendento išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir į teisės normomis nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką. Teismas tinkamai konstatavo, kad žemės sklypas, į kurį pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir žemės grąžinti natūra turėtoje vietoje nėra galimybės. Teismas pagrįstai konstatavo, kad už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta miesto teritorijoms, valstybė gali atlyginti pinigais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 12VĮ-905-(14.12.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, (duomenys neskelbtini) mieste pilietei J. L. M.“ ir NŽT prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 12S-13-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. L. M. (b. l. 8–10), teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ir sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,125 ha žemės plotą už ją atlyginant pinigais.

17. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo, pripažinęs, kad ginčijamas įsakymas ir sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis neriboja priimamų sprendimų atkurti nuosavybės teises skaičiaus, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog iki skundžiamo Sprendimo priėmimo taikyti kiti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatyti kompensavimo būdai, sudarė pagrindą NŽT nepaisyti pareiškėjos valios dėl jos pasirinkto būdo, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis nustato atlyginimą piliečiui pinigais, kai jam perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės. Taigi šioje dalyje yra reguliuojami kiti santykiai, kurie nėra susiję su priimamų sprendimų skaičiumi, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ir nėra jokių prielaidų, leidžiančių teigti, kad būtent ši Atkūrimo įstatymo nuostata leidžia priimti neribotą skaičių sprendimų, numatytų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte. Todėl toks apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime akcentavo, kad tokio nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kurio pageidauja pareiškėja, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančiame atlyginimą piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, 9 dalyje nėra numatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pageidauja pakeisti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, prie jai atkurto komercinės paskirties žemės sklypo (naudojimo pobūdis; degalinių ir autoservisų statinių statybos) suformuoti naują valstybinės žemės sklypą, jį sujungti su pareiškėjos turimu sklypu (b. l. 4–5, 106), prijungtąją sklypo dalį grąžinant pareiškėjai lygiaverte natūra į likusią neatkurtą 0,1250 ha žemės dalį. Kitaip tariant, pareiškėja siekia, kad būtų pakeisti 1999 m. kovo 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 149 ir 2006 m. vasario 23 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-51 patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai suformuojant naują laisvos valstybinės žemės sklypą, šį suformuotą žemės sklypą sujungti su pareiškėjos nuosavybės teise valdomu sklypu. Šiame kontekste paminėtina, kad Atkūrimo įstatymas nenumato atvejo, kai priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti keičiamas dėl to, kad pilietis siekia inicijuoti suformuoti ar inicijuoja naują laisvos valstybinės žemės sklypą formavimą, kuris, jo nuomone bus jam grąžintas kaip lygiavertis turėtai žemės sklypo daliai. Šiame kontekste paminėtina, kad net ir tuo atveju, kai nekilnojamasis turtas tampa nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį pilietis yra informuojamas apie galimybę tokį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra, pakeisti valią dėl būdo, tik tuo atveju, jei nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo.

20. Akcentuotina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punktą, žemės sklypai formuojami pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus detaliuosius planus, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus arba Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Kai formuojami grąžinami natūra, perduodami (suteikiami) nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai, žemės sklypų planų organizatorius yra teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius, o tais atvejais, kai žemės sklypų planus savo lėšomis pageidauja rengti piliečiai, kuriems numatoma atkurti nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus, – šie piliečiai.

21. Iš pirmiau pacituoto teisinio reguliavimo matyti, kad piliečiai gali inicijuoti žemės sklypų planų rengimą tuo atveju, jeigu jiems numatoma atkurti nuosavybės teises būtent į šiuos žemės sklypus. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra ir jų apeliantė taip pat nepateikė.

22. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog NŽT neprivalėjo laukti, kol pareiškėjos inicijuota teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūra bus užbaigta. Pareiškėja daro neteisingą prielaidą, kad teritorijų planavimo procesas buvo skirtas formuoti naują laisvos valstybinės žemės sklypą tam, kad jį suformavus būtų atkurtos jai nuosavybės teises į likusį neatkurtą 0,125 ha žemės plotą, nes duomenų, kad buvo toks teisėtas pagrindas, byloje, kaip minėta, nėra. Tokia prielaida, kad pareiškėjai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą dalį prie pareiškėjos turimų nuosavybės teise pastatų (duomenys neskelbtini) gatvėje nekyla ir iš Atkūrimo įstatymo16 straipsnio 9 dalies 4 punkto, pagal kurį už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn <...> lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai jau yra du kartus priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo adresu (duomenys neskelbtini) – perduota neatlygintinai nuosavybėn (iš viso 0,0583 ha). Tačiau pati pareiškėja nei viename iš savo prašymų nenurodė, kokiu adresu ji naudoja pastatus, prie kurių prašo atkurti nuosavybės teises. Be to, kaip pati pareiškėja nurodė savo skunde pirmosios instancijos teismui naujai formuojamas sklypas yra teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių bei vietinės reikšmės privažiavimo keliuko, t. y. ne prie jos nuosavybės teise turimų pastatų (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu, kaip minėta, pareiškėjai Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 378 perduota neatlygintinai nuosavybėn naudojamas 0,0116 ha žemės sklypas komercinei veiklai (b. l. 91) ir Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 4-980-(13) 378 perduota neatlygintinai nuosavybėn naudojamas 0,0467 ha žemės sklypas komercinės paskirties objektų teritorijos (degalinių ir autoservisų statinių statybos).

23. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad buvo pažeistas teisėto lūkesčio apsaugos principas, nes teisėto lūkesčio atkurti nuosavybės teises priimant sprendimą adresu tarp (duomenys neskelbtini) gatvių pareiškėja nebuvo įgijusi nei iš Atkūrimo įstatymo, nei pati to nenurodė savo prašymuose atkurti nuosavybės teises. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos sprendimas dėl detaliųjų planų rengimo, teritorijų planavimo sąlygų išdavimas taip pat savaime nereiškia, kad suformuotas naujas žemės sklypas bus perduotas neatlygintinai pareiškėjai vadovaujantis Atkūrimo įstatymo16 straipsnio 9 dalies 4 punktu.

24. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (tarp jų – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Kaip matyti iš šios nuostatos, Atkūrimo įstatyme yra aiškiai įtvirtintas terminas, per kurį Tarnyba turi išnagrinėti asmenų prašymus atkurti nuosavybės teises. Aiškinant šią nuostatą sistemiškai su Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 bei 5 dalimi, akivaizdu, kad NŽT nagrinėjamu atveju neturėjo pareigos laukti, kol bus užbaigtas teritorijų planavimo procesas formuojant naują valstybinės žemės sklypą. Toks Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas seka ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, taip pat įstatymų leidėjo tikslų.

25. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia (lot. be kita ko) prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai. Taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nepagrįstai per ilgas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pažeidžia asmens teisę į nuosavybę, t. y. nesiderina su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 (iš dalies pakeistas protokolu Nr. 11) 1 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe (žr., pvz., EŽTT 2017 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51752/10); 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1471/05)).

27. Taigi sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei įstatymų leidėjo tikslus, akivaizdu, kad Tarnyba atkūrimo procesą pagal asmenų prašymus turi vykdyti operatyviai.

28. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018 suformuluota bendra taisykle, atsižvelgiant į EŽTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą negalima nepagrįstai ilgai tęsti. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad faktinės aplinkybės administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018, kaip nurodo apeliantė, nėra visiškai tapačios.

29. Konstatuotina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 12VĮ-905-(14.12.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, (duomenys neskelbtini) mieste pilietei J. L. M.“ ir NŽT prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 12S-13-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. L. M.“ yra teisėti ir pagrįsti, kuriuos panaikinti dėl pareiškėjos nurodytų argumentų nėra pagrindo.

30. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas bei pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos J. L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.