- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-26
- Bylos Nr.
- I-3392-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04029-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 25000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1).
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. spalio 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai ir kuriose gyveno nuo 2 iki 4 nuteistųjų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko reikalavimų, 537 dienas. Pažymėjo, jog kameros buvo prastos būklės, žiemą buvo šalta, vasarą karšta, drėgna, netinkamas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, todėl teko gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, kas žemino jo orumą. Sanitariniame mazge tik šaltas vanduo, valymo priemonės buvo tik ūkiškas muilas ir soda. Teigė, kad gultai kamerose apgailėtinos būklės. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži ir šiukšlini. Dušui skirtas laikas tik 15 min., todėl laiko nusiprausti buvo per mažai, pasportavus galimybė pasinaudoti dušu nebuvo suteikta. Čiužiniai, pagalvės, antklodės baisios būklės, nedezinfekuoti. Asmeninių rūbų niekas neskalbia, o pats turi skalbti tik su šaltu vandeniu, išsiskalbus džiovinti nėra kur. Iš parduotuvės atneša ne tas prekes, iš bibliotekos ne tas knygas, kurias užsisakai. Maistas buvo prastas. Tokiu būdu jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos teisinį reglamentavimą, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį ir kt. teis4s aktus. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir vertina 25000 Eur. Sutinka su senaties termino taikymu.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b.l. 29-39) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji buvo laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad kamerose atliekas remontas pagal iš anksto sudarytą planą, patalpos vėdinamos per langus, kurie pritaikyti vėdinimui ir asmenys, kurie reguliariai vėdina bei prižiūri patalpas, neturi problemų dėl pelėsio. Nuteistiesiems leidžiama pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę 15 minučių, jiems yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius drabužius ir patalynę, viršutinius drabužius gali skalbti tik susimokėję už paslaugą. Pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas, pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai kiemsargio valomi. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus jis buvo laikomas perpildytose patalpose.
Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. (tame tarpe atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas) (b.l. 40, 41).
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 29). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, nurodydamas apytiksliai laikotarpį nuo 2010 m. spalio 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d (b.l. 22). Kaip jau minėta, byloje esantys dokumentai, t.y. kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. (b.l. 40, 41). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, t.y. nuo 2010 m. spalio 7 d. (pagal kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelę b.l. 40), tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 3 d. (b.l. 9).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Be to, pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 73-76) sutiko su ieškinio senaties taikymu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. (imtinai) taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. spalio 3 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.
Atsakovo atsiliepimo (b. l. 30-31) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. spalio 3 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 79 ir Nr. 78. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau pažymėjo, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai (b.l. 32).
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 606 paras, iš kurių 365 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 2,64 kv. m., t. y. pareiškėjui trūko 0,96 kv. m. kameros ploto. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.
Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, taip pat plotą, kurį užima unitazas bei praustuvė, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
Byloje esantys duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kaip minėta, atsakovas taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. V. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pareiškėjas taip pat žalą kildina dėl Lukiškių TI-K kamerose netinkamo apšvietimo. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kamerų apšvietimo koeficientas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik ta faktinė aplinkybė, jog pataisos įstaigos kamerose buvo tamsu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Iš į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.9-8, kad kamerose, kuriose buvo tikrinta apšvieta atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktą, kuris numato kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, reglamentuojamas vertes (b.l. 50-51).
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo ventiliacijos.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Iš į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-1197 matyti, kad patalpos vėdinamos natūraliai per langą, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010) 24 punkto reikalavimų (b.l. 46). Minėtu aktu taip pat konstatuota, kad santykinė drėgmė 58%, santykinė oro temperatūra 20,1oC ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kur nurodyta, jog šiltuoju metų periodu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18-28oC, o santykinė oro drėgmė 35-65% (b.l. 46). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-1601 matyti, kad šiluminės aplinkos rodikliai, t.y. oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė tikrintose kamerose atitiko minėtus reikalavimus (b.l. 47-49).
Pareiškėjo teiginiai apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančią oro temperatūrą, drėgmę yra abstraktūs t. y. pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kada oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų, kad per buvimo kalinimo įstaigoje metus, pareiškėjas kreipėsi į administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kad santykinės oro drėgmė ir oro temperatūra neatitiko leistinų normų).
Dėl prastos kamerų būklės pareiškėjo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti, kadangi byloje nėra duomenų, kad kamerose Nr. 78 ir Nr. 79, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad nuo lubų krito tinkas, grindys girgždėjo, buvo supuvusios, nenudažytos. Pareiškėjo teiginiai yra nekonkretūs, nenurodant konkrečių kamerų, kuriose tokios sąlygos buvo. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai patvirtina, kad kameroje Nr. 417 (pareiškėjas šioje kameroje nekalėjo) nustatyti lubų, sienų, grindų defektai buvo šalinami nedelsiant, atsižvelgiant į finansines Lukiškių TI-K galimybes (b.l. 47). Be to, teismas remiasi atsakovo pateiktais teiginiais, kad nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, t.y. patalpas, įrenginius, todėl suremontuotas patalpas tenka pakartotinai remontuoti (b.l. 34).
Nors pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo pelėsis, tačiau atsakovas atsiliepime paneigė šiuos pareiškėjo argumentus pažymėdamas, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina bei prižiūri patalpas, neturi problemų dėl pelėsio. Vadovaujantis Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 1-136, 7-8 punktais nuteistieji ne rečiau kaip kartą per mėnesį privalo atlikti gyvenamųjų patalpų (sienų, lubų, langų, palangių ir kt.) pagrindinį valymą (b.l.43-45). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuteistieji nevykdė tinkamai numatytų pareigų, todėl kaupėsi pelėsis.
Pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemelio stogo dangoje, yra asbesto, bei, kad per pasivaikščiojimo kiemeliai per maži ir nešvarūs, teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 63) nurodė, kad gofruoti ir kiti šiferio lakštai iš asbesto Lukiškių TI-K nėra naudojami, pasivaikščiojimo kiemelius prižiūri kiemsargis, o jei išreiškia norą ir patys nuteistieji, abejoti atsakovo nurodytais faktais teismas neturi pagrindo. Pasivaikščiojimo kiemelių dydžių teisės aktai nereglamentuoja. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo įvardinti argumentai yra atmestini.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde (b. l. 15-23) nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, todėl dėl gamtinių reikalų atlikimo jam tenka patirti kančias bei skausmus ir yra pažeidžiamas jo privatumas, nes bet kada į patalpą gali užeiti prižiūrėtojas/a, psichologė, bibliotekininkė. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra. Todėl teismas vertina, kad naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl laikytini abstrakčiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl asmeninių drabužių skalbimo ir kad administracija būtų atsisakiusi tai daryti. Tuo tarpu atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, jog suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama mokama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų asmenys gali teikti prašymą viršutinius drabužius išskalbti nemokamai. Apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami jau sausi. Kad buvo sudarytos sąlygos drabužius skalbtis patiems patvirtino ir pats pareiškėjas, tačiau jis nesutiko su sąlyga, kad tai turi daryti naudojant šaltą vandenį, tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo sanitarinio mazgo patalpoje.
Vertinant pareiškėjo teiginius dėl nešvarių čiužinių ir antklodžių išdavimo pažymėtina, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas). Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad minkštasis inventorius nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti išduodamas išskalbtas, išvalytas arba dezinfekuotas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu būtų aktyviai siekęs, kad jo naudojami čiužinys, antklodė ir pagalvė būtų išvalyti, ir kad Lukiškių TI-K būtų atsisakęs šią teisę pareiškėjui užtikrinti. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl galimo šios jo teisės pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ir/ar Departamentą. Tokių duomenų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl spręstina, kad atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl nešvarių čiužinio, pagalvės ir antklodės išdavimo, nėra.
Dėl naudojimosi dušu trukmės teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčo laikotarpiu dar galiojusios Higienos normos HN 76:2010 68 punkte). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas, skunde teigdamas, kad suteikiamas laikas naudotis dušu (15 minučių) per trumpas ir tik kartą per savaitę, nenurodo, jog jam ginčo laikotarpiu nebūdavo suteikiama galimybė bent kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į tai, kad nėra numatyta galimybė naudotis dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę ir ilgiau nei 15 minučių, pareiškėjo šie argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energetinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2298. Atsakovo pateiktame Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013 m. gruodžio 19 d. tyrimo protokole Nr. 9749 konstatuota, kad atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2856 kcal (b.l. 42). Taigi, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad, dėl maisto kokybės ar koloringumo pareiškėjas būtų kreipiąsis į Lukiškių TI-K administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.
Teismas pažymėjo, jog HN 76:2010 30.6 punkte nustatyta, kad prie sporto salės, be kita ko, turi būti dušas. Atsakovo atstovas nepaneigė aplinkybės, kad nuteistiesiems pasinaudojus sporto sale nėra galimybės nusiprausti po dušu. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintinas pagrįstais pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu neužtikrinimo pasinaudojus sporto sale.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, neužtikrinta galimybė po sporto pasinaudoti dušu, aukščiau nurodyti neteisėti veiksmai, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, taip pat nenustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu, neužtikrintos galimybės po sporto nusiprausti, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).
Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpose, atitinkančiose minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 25000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.
Įvertinus pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI-K mastą bei trukmę (365 dienas), taip pat privatumo naudojantis tualetu, galimybės po sporto pasinaudoti dušu neužtikrinimą, pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, atsižvelgus į Lukiškių TI-K specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nesant ir pareiškėjui nenurodžius jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo, privatumo naudojantis tualetu bei galimybės po sporto pasinaudoti dušu neužtikrinimo, reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei, teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, jog ginčo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti jo nurodyta 25000 Eur suma, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.