- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-09
- Bylos Nr.
- A-2129-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04029-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. spalio 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai ir kuriose gyveno nuo 2 iki 4 nuteistųjų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko reikalavimų, 537 dienas. Pažymėjo, jog kameros buvo prastos būklės, žiemą buvo šalta, vasarą karšta, drėgna, netinkamas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, todėl teko gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, kas žemino jo orumą. Sanitariniame mazge tik šaltas vanduo, valymo priemonės buvo tik ūkiškas muilas ir soda. Teigė, kad gultai kamerose apgailėtinos būklės. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži ir šiukšlini. Dušui skirtas laikas tik 15 min., todėl laiko nusiprausti buvo per mažai, pasportavus galimybė pasinaudoti dušu nebuvo suteikta. Čiužiniai, pagalvės, antklodės baisios būklės, nedezinfekuoti. Asmeninių rūbų niekas neskalbia, o pats turi skalbti tik su šaltu vandeniu, išsiskalbus džiovinti nėra kur. Iš parduotuvės atneša ne tas prekes, iš bibliotekos ne tas knygas, kurias užsisakai. Maistas buvo prastas. Tokiu būdu jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos teisinį reglamentavimą, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį ir kt. teisės aktus. Jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir vertina 25 000 Eur. Sutinka su senaties termino taikymu.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. Pripažino, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji buvo laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad kamerose atliekamas remontas pagal iš anksto sudarytą planą, patalpos vėdinamos per langus, kurie pritaikyti vėdinimui ir asmenys, kurie reguliariai vėdina bei prižiūri patalpas, neturi problemų dėl pelėsio. Nuteistiesiems leidžiama pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę 15 minučių, jiems yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius drabužius ir patalynę, viršutinius drabužius gali skalbti tik susimokėję už paslaugą. Pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas, pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai kiemsargio valomi. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nustatė, kad Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. (tame tarpe atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas).Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo, bei įvertinęs bylos aplinkybes konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, t. y. nuo 2010 m. spalio 7 d., nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo į minėtos įstaigos administraciją. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 3 d. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, taip pat nepateikus jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą sutiko su ieškinio senaties taikymu, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Todėl tenkino atsakovo prašymą ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. (imtinai) taikė ieškinio senaties terminą. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą, o sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, analizavo pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. spalio 3 d. Iš teismui pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 606 paras, iš kurių 365 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje – 3,6 kv. m, t. y. jis buvo 2,64 kv. m. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Pažymėjo, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Nustatė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. V. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu apšvietimu kameroje, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kamerų apšvietimo koeficientas neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl vien tik ta faktinė aplinkybė, jog pataisos įstaigos kamerose buvo tamsu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančią oro temperatūrą, drėgmę yra abstraktūs, t. y. pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kada oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų, kad per buvimo kalinimo įstaigoje metus, pareiškėjas kreipėsi į administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kad santykinės oro drėgmė ir oro temperatūra neatitiko leistinų normų). Teismas taip pat nustatė, kad kameros vėdinamos per langus, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų.Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl prastos kamerų būklės, nes byloje nėra duomenų, kad kamerose Nr. 78 ir Nr. 79, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, patvirtinančių pareiškėjo argumentus, kad nuo lubų krito tinkas, grindys girgždėjo, buvo supuvusios, nenudažytos. Pareiškėjo teiginiai yra nekonkretūs, nenurodant konkrečių kamerų, kuriose tokios sąlygos buvo. Pažymėjo, kad atsakovas paneigė, pareiškėjo teiginius dėl pelėsio kamerose, nurodydamas, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina bei prižiūri patalpas, neturi problemų dėl pelėsio. Konstatavo, kad nuteistieji nevykdė Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 1-136 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 7–8 punktuose numatytų pareigų ne rečiau kaip kartą per mėnesį atlikti gyvenamųjų patalpų (sienų, lubų, langų, palangių ir kt.) pagrindinį valymą, todėl kaupėsi pelėsis.Pareiškėjo teiginius, kad pasivaikščiojimo kiemelio stogo dangoje, yra asbesto, bei, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži ir nešvarūs, teismas vertino, kaip nepagrįstus, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kuriomis abejoti teismas neturėjo pagrindo. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų, dėl privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra. Todėl sprendė, kad naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.Pareiškėjo skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, kaip nepagrįstus jokiais įrodymais, teismas laikė abstrakčiais. Atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, teismas pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas neginčijo, jog buvo sudarytos sąlygos drabužius skalbtis patiems, tačiau jis nesutiko su sąlyga, kad tai turi daryti naudojant šaltą vandenį, tačiau teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo sanitarinio mazgo patalpoje.Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nešvarių čiužinių ir antklodžių išdavimo, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 65 ir 66 punktų nuostatas ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu būtų aktyviai siekęs, kad jo naudojami čiužinys, antklodė ir pagalvė būtų išvalyti, ir kad Lukiškių TI-K būtų atsisakęs šią teisę pareiškėjui užtikrinti. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl galimo šios jo teisės pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ir/ar Departamentą. Tokių duomenų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl teismas sprendė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl nešvarių čiužinio, pagalvės ir antklodės išdavimo, nėra.Atsižvelgęs į suimtųjų naudojimąsi dušu reglamentuojančias teisės normas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, skunde teigdamas, jog suteikiamas laikas naudotis dušu (15 minučių) per trumpas ir tik kartą per savaitę, nenurodo, jog jam ginčo laikotarpiu nebūdavo suteikiama galimybė bent kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl su tuo susijusius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad dėl maisto kokybės ar koloringumo pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.Atsižvelgęs į HN 76:2010 30.6 punkto nuostatas, kad prie sporto salės, be kita ko, turi būti dušas ir į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė aplinkybės, kad nuteistiesiems pasinaudojus sporto sale, nėra galimybės nusiprausti po dušu, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl galimybės pasinaudoti dušu neužtikrinimo, pasinaudojus sporto sale, pripažino pagrįstais.Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendė, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, taip pat nenustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Teismas konstatavo, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, atsižvelgęs į Lukiškių TI-K specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nesant ir pareiškėjui nenurodžius jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo, privatumo naudojantis tualetu bei galimybės po sporto pasinaudoti dušu neužtikrinimo, reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei, teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, padarė išvadą, jog ginčo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti jo nurodyta 25 000 Eur suma, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 200 Eur.
III.
Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikyta ieškinio senatimi, ir pažymi, kad CK numatytas bendrasis senaties terminas yra dešimt metų, tačiau Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino taikymo, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, todėl pareiškėjo teigimu, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Pasak pareiškėjo, teismas netinkamai apskaičiavo dienų skaičių, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Atkreipia dėmesį į Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2440-394/2015, Vilniaus apygardos administracino teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015, to paties teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7747-968/2015, 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-101802-484/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014.Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į jo argumentus dėl viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo, nes šiuo metu nuteistiesiems ši paslauga yra mokama, o pateikus prašymą, neturint lėšų, skalbiama nemokamai. Nurodo, jog ginčo laikotarpiu tokių sąlygų nebuvo, ką patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015.Pažymi, kad nors teismas pripažino pažeidimą, nesudarant galimybės po sporto nusiprausti po dušu, tačiau, pasak pareiškėjo, toks pažeidimas buvo nuolatinis, praustis kamerose buvo draudžiama, nes jos tam nėra pritaikytos. Taip pat atkreipia dėmesį į 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos ministrų komiteto priimtose Europos kalėjimų taisyklių (rekomendacija Nr. R(2006) 2) 19.4 taisyklę, dėl galimybės kaliniams praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pažymėtina, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Pasisakydama dėl Nutarties 24 straipsnyje išdėstytų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymo nepagrįstumu, teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Pareiškėjas A. V. prašomą atlyginti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog yra akivaizdu, kad jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d., atlyginimo skundą teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. rugpjūčio 3 d. (b. l. 9), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad A. V. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis). Taigi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. įskaitytinai, pagrįstai buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d., atlyginimo. Pažymėtina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme Nr. V-124, Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 606 paras, iš kurių 365 paras, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turėjo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo teiginio atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl viršutinių rūbų skalbimo ir džiovinimo pažymėtina, kad HN 76:2010 64 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1_103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 11 punkte nurodyta, kad jeigu nuteistasis ar suimtasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Įvertinus ginčui aktualų laikotarpį (2012 m. rugpjūčio 3 d. – 2014 m. spalio 4 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepaneigė aplinkybių, jog iki Tvarkos aprašo įsigaliojimo pareiškėjui buvo suteikta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti viršutinius drabužius nemokamai, todėl konstatuotinas HN 76:2010 64 punkto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos ministrų komiteto priimtose Europos kalėjimų taisyklių (rekomendacija Nr. R(2006) 2) 19.4 taisyklėje nustatyta galimybės kaliniams praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 1-23 patvirtintu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašu, pareiškėjui suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta ir įvertinus tai, kad nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Lukiškių TI-K buvo pažeista.Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi pagal EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, ir intensyvumą, nesant duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 25 000 Eur suma, todėl sutinka su pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kuris, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių bei padarytų pažeidimų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas ir proporcingas pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti bei atitinka formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.