- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-07
- Bylos Nr.
- eA-3253-1047/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00682-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Iveta Pelienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- S. S.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) vado 2019 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 47TE-26 „Dėl S. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti jį į buvusias pareigas – Tarnybos Vilniaus dalinio Tarnybos organizavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Tarnybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. ėjo Tarnybos Vilniaus dalinio vado pareigas. Tarnybos vado Įsakymu jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – 2019 m. sausio 18 d. jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjo teigimu, jis atleistas iš pareigų neatlikus tarnybinio patikrinimo, remiantis 2019 m. sausio 17 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-139 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas). Atsakovas, nesulaukęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2019 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. KS-6 (toliau – ir VTEK sprendimas), priėmė Įsakymą, kuriuo atleido jį iš pareigų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad VTEK sprendimą priėmė 2019 m. sausio 9 d., tačiau Tarnybai jį išsiuntė tik 2019 m. sausio 18 d. Jeigu atsakovas būtų sulaukęs VTEK sprendimo, jam būtų žinomos visos aplinkybės, t. y. jog Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas buvo nustatytas tik todėl, jog pareiškėjas narystę Medžiotojų klube „Mielagėnai-1“ (toliau – ir Medžiotojų klubas) buvo deklaravęs 2015 m. birželio 4 d. ir manė, jog vėliau papildomai narystės deklaruoti nereikia. Visgi, VTEK konstatavo, jog aktuali privačių interesų deklaracija yra paskutinė, pateikta 2018 m. balandžio 26 d., ir joje narystė Medžiotojų klube nedeklaruota. VTEK nenustatė kitų Įstatymo pažeidimų, dėl kurių atsakovas kreipėsi, tačiau tai nebuvo įvertinta. VTEK sprendime konstatuotas vienintelis Įstatymo pažeidimas nėra šiurkštus, todėl yra neadekvatu ir neproporcinga taikyti atleidimą iš pareigų už tokį mažareikšmį pažeidimą.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tarnybiniame pranešime nurodoma tendencingai neigiama pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, kuri yra niekuo nepagrįsta. Tarnybiniame pranešime nepagrįstai remiamasi VTEK 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. KS-31, kuriame buvo nustatytas visai kitas pareiškėjui VTEK konstatuotas pažeidimas. Šiuo atveju skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, kadangi jis turi dvi galiojančias tarnybines nuobaudas, viena iš jų buvo griežtas papeikimas, t. y. gautas per paskutinius 12 mėnesių. Abi tarnybines nuobaudas pareiškėjas ginčija teisme. Be to, Tarnyba skundą VTEK ir procedūrą inicijavo dėl tariamų trijų pažeidimų, iš kurių dviejų VTEK nekonstatavo.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo padarytas pažeidimas yra susijęs ne su tuo, jog nedeklaravo narystės Medžiotojų klube, o dėl to, kad manė, jog vieną kartą deklaravus, pakartotinai to daryti nereikia. Šis pažeidimas nėra šiurkštus, be to, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl narystės Medžiotojų klube būtų supainiojęs viešuosius ir privačiuosius interesus. Atsakovas niekada nereiškė jam pretenzijų dėl tikslinamų deklaracijų, nors su jomis buvo susipažinęs, todėl griežčiausios tarnybinės nuobaudos taikymas yra neproporcingas. Be to, VTEK sprendime nurodomas pažeidimas nesukėlė žalos, nepakenkė valstybės institucijos geram vardui ir prestižui bei gali būti lengvai ištaisomas patikslinus deklaraciją.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nepagrįstai rėmėsi VTEK sprendimu, jo net negavusi, griežčiausią tarnybinę nuobaudą paskyrė neįvertinusi paties pažeidimo, jo kaltės ir kitų aplinkybių, o tiesiog tendencingai rėmėsi dar 2016 m. VTEK sprendimu, už kurį tarnybinė nuobauda jau buvo paskirta. Tame pačiame tarnybiniame pranešime nurodoma, jog pareiškėjas turi 26 m. vidaus tarnybos stažą. Per visą šį laiką, neskaitant formalių ir mažareikšmių pažeidimų, kuriuos atsakovas nuolat konstatuoja dėl asmeninio neigiamo nusistatymo, jis visą laiką dirbo gerai arba labai gerai, todėl toks neadekvatus tarnybinės nuobaudos parinkimas yra neproporcingas. Dėl asmeninio subjektyvaus ir neigiamo nusistatymo vadas bet kokiomis priemonėmis siekė priversti pareiškėją palikti tarnybą. Neteisėti atsakovo veiksmai ir staigus atleidimas iš pareigų, nesant teisėto pagrindo, sukėlė sveikatos problemų, didelių dvasinių išgyvenimų, o tai lėmė patirtą neturtinę žalą, kurią jis vertina 5 000 Eur.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su teiginiu, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui taikyta neatlikus tarnybinio nusižengimo tyrimo, kadangi 2018 m. birželio 15 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo jis buvo informuotas, jog yra duomenų, kad galbūt padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. galėjo pažeisti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, nes savo privačių interesų deklaracijoje, pateiktoje 2018 m. balandžio 26 d., nepateikė pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktus reikalaujamų duomenų; 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjui buvo įteiktas 2018 m. birželio 15 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo; 2018 m. birželio 25 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą; atsakovas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, surašė 2018 m. liepos 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 47D-890 (toliau – ir Išvada) ir pasiūlė įstaigos vadovui, atliekančiam kontrolės funkciją, Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kreiptis į VTEK dėl atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo veiksmų įvertinimo Įstatymo taikymo požiūriu; Tarnyba 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. 47SD-1293 kreipėsi į VTEK; VTEK 2019 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. KS-6, konstatuodama, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo reikalavimų nustatyta tvarka deklaruoti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikalaujamus duomenis; atsakovas, atsižvelgdamas į VTEK sprendimą, 2019 m. sausio 17 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 47TP-139, kuriame pasiūlė skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus tiek Tarnybai, tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
8. Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokiais motyvais remiantis VTEK patvirtino, jog atsakovas 2018 m. liepos 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 47D-890 tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmus, konstatuodama Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, nes skundžiamam sprendimui priimti pakanka VTEK sprendimo rezoliucinės dalies, paskelbtos 2019 m. sausio 16 d., 1 punkto, patvirtinančio, kad atsakovas tyrimo išvadoje tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nepateikė duomenų, patvirtinančių jam atsiradusios neturtinės žalos faktą, jos dydį, tokiu būdu apribodamas Tarnybai galimybę tinkamai atsakyti į skunde nurodytas aplinkybes ir įrodymus, todėl neįrodė patirtos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos bei neturtinės žalos dydžio, todėl nėra būtinųjų sąlygų Tarnybos civilinei atsakomybei atsirasti.
10. Atsakovas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-416-1066/2022, kurioje nagrinėjamas tarnybinės nuobaudos – perkėlimo į žemesnes pareigas, teisėtumo klausimas bei nustatytinos teisinę reikšmę šioje byloje nagrinėjamam tiek vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo laikotarpio, tiek priverstinės pravaikštos laikotarpio nustatymo klausimui turinčios faktinės aplinkybės. Atsakovas taip pat prašė prijungti prie bylos rašytinius įrodymus ir įpareigoti pareiškėją iki paskirto teismo posėdžio dienos (t. y. 2022 m. balandžio 27 d.) pateikti teismui duomenis apie gautas pajamas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo atleidimo dienos – 2019 m. sausio 18 d. iki teismo posėdžio dienos).
Žemesnės instancijos teismas
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-412-535/2021 pareiškėjo S. S. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021 minėtą teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: 1) panaikino Tarnybos vado 2019 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 47TE-26 „Dėl S. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2) grąžino pareiškėją į buvusias pareigas – Tarnybos Vilniaus dalinio Viešojo saugumo tarnybos organizavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas; 3) pareiškėjo reikalavimo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, netenkino; 4) pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo Tarnybos darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu priteisė pareiškėjui S. S. iš atsakovo Tarnybos 72 545,43 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos už kiekvieną darbo dieną nuo grąžinimo į darbą dienos (2021 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (2021 m. lapkričio 3 d.) po 104,88 Eur dienos vidutinio darbo užmokesčio, t. y. iš viso 839,04 Eur; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos 1 875,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
13. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 79 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.
14. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. sprendimą, kuriuo teismas grąžino pareiškėją į buvusias pareigas – Tarnybos Vilniaus dalinio Viešojo saugumo tarnybos organizavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, teismas tenkino ir pareiškėjo prašymą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki sprendimo įvykdymo dienos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Įsakymu iš darbo neteisėtai atleistas nuo 2019 m. sausio 18 d., todėl jo priverstinė pravaikšta prasidėjo 2019 m. sausio 18 d.
15. Iš į bylą pateiktos Tarnybos 2021 m. lapkričio 15 d. pažymos apie vidutinį darbo užmokestį Nr. 47PS-609 teismas nustatė, kad pareiškėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis buvo 2 191,99 Eur, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 104,88 Eur. Įvertinęs tai, kad teismo sprendimu pareiškėjas grąžintas į prieš tai buvusias pareigas, teismas pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. sausio 18 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. spalio 20 d.) priteisė iš viso 72 545,43 Eur ((33 mėn. x 2 191,99 Eur = 72 335,67 Eur) + (2 d. x 104,88 Eur = 209,76 Eur)).
16. Teismas taip pat pareiškėjui priteisė po 104,88 Eur (dienos vidutinio darbo užmokesčio), esant nustatytai penkių darbo dienų savaitei, nuo 2021 m. spalio 21 d. už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, pagal kuriuos Tarnyba 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 47TE-390 grąžino pareiškėją į buvusias pareigas, teismas pareiškėjui už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 21 d. iki 2021 m. lapkričio 3 d. imtinai priteisė po 104,88 Eur dienos vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 839,04 Eur (8 d. d. x 104,88 Eur). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui išmokėtas išmokas, kompensacijas už nepanaudotas atostogas, išeitinę išmoką ir pan.
17. Dėl atsakovo prašymo išreikalauti iš pareiškėjo duomenis, ar nuo 2019 m. sausio 18 d. pareiškėjas dirbo, vykdė individualią veiklą, kadangi tai būtų aktualu vertinant jam priklausantį darbo užmokesčio priteisimą, teismas akcentavo, kad šie duomenys yra niekaip nesusiję su neteisėtu pareiškėjo atleidimu iš Tarnybos ir jam priklausančiu neišmokėtu darbo užmokesčiu už priverstinės pravaikštos laiką, todėl minėtus atsakovo argumentus ir prašymą teismas vertino kaip nepagrįstus.
18. Dėl atsakovo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje ginčo dalykas – pareiškėjui priklausančio vidutinio darbo užmokesčio nuo jo atleidimo iš pareigų dienos pagrįstumo klausimas, todėl tai yra nesusiję su jo perkėlimu į žemesnes pareigas. Įvertinęs tai, kad minėtos bylos nėra tarpusavyje susijusios, t. y. iš esmės skiriasi reikalavimai, ginčo dalykas ir nagrinėjami klausimai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimo.
19. Spręsdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas, atstovaujamas advokato, patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 968 Eur už skundo parengimą, 605 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 302,50 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą, pareiškėjas su advokatų kontora už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė. Įvertinęs tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, t. y. jis grąžintas į eitas pareigas, Įsakymas panaikintas, taip pat į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus patvirtinimo“ patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų sumų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo Tarnybos pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1 875,50 Eur (968 Eur + 605 Eur + 302,50 Eur).
III.
20. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Statuto 79 straipsnio 1 dalies nuostatos (nenustatant alternatyvos priteisti visą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir eksplicitiškai neįtvirtinant galimybės taikyti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo instituto atsižvelgiant į konkrečias teisines aplinkybes) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), t. y. Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniams proporcingumo, teisingumo, lygiateiškumo ir teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Atsakovas taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus, patvirtinančius kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjui išmokėjimo faktą.
Atsiliepimas
21. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensacijos dydžio atitikties šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, todėl nukrypo nuo teismų praktikos dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo. Atsakovas laikosi pozicijos, kad vidaus tarnybos statutinis pareigūnas bendrąja prasme laikytinas darbuotoju, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos, susijusios su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimu, aiškinimo ir taikymo klausimai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai.
22. Atsakovo teigimu, priteista 73 384,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio kompensacijos suma per se (savaime) yra neprotinga ir neproporcinga sankcija darbdaviui – teismas priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo maksimalią įstatymo leidžiamą sumą, nepaisydamas aiškių kompensacijos mažinimo pagrindų buvimo, taip pat pareiškėjo (darbuotojo) nesąžiningo elgesio darbdavio atžvilgiu.
22.1. Teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog atsakovas yra valstybės biudžeto lėšomis išlaikoma biudžetinė įstaiga, yra ne pelno organizacija, todėl pernelyg didelės kompensacijos priteisimas jam yra per sunki našta.
22.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui, pažeidus tarnybos drausmę, buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjui per pastaruosius iki tol buvusius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, kurią teismai paliko galioti.
22.3. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo išreikalauti iš pareiškėjo duomenis apie jo gautas pajamas priverstinės pravaikštos laikotarpiu, motyvuojant tuo, kad šie duomenys yra niekaip nesusiję su neteisėtu pareiškėjo atleidimu ir jam priklausančiu darbo užmokesčiu. Tokia teismo išvada prieštarauja teismų formuojamai praktikai, jog įsidarbinimo kitoje darbovietėje aplinkybė yra reikšminga sprendžiant vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensacijos dydžio proporcingumo ir mažinimo klausimą.
22.4. Teismas nenagrinėjo teismo posėdžio metu atsakovo nurodytų reikšmingų aplinkybių, susijusių su teismo proceso termino trukme bei paties pareiškėjo veiksmais teismo proceso metu, kurie taip pat įtakojo bylos nagrinėjimo teisme trukmę. Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas kitoje byloje Nr. I-854-426/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03391-2018-0), kurioje pareiškėjas ginčijo jam skirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Todėl teismo proceso trukmė – 23 mėnesiai, nagrinėjant pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo klausimą, turėtų būti išskaičiuoti iš bendro pareiškėjo priverstinės pravaikštos 33 mėnesių laikotarpio. Taip pat turėtų būti išskaičiuotas 1 mėnuo, kai pareiškėjas šalino teismo nustatytus skundo trūkumus, bei 2 mėnesiai, kai dėl pareiškėjo ir jo atstovo veiksmų teismo posėdis buvo atidėtas ir paskirtas tik 2021 m. liepos 13 d. Taigi, iš bendro pareiškėjo priverstinės pravaikštos 33 mėnesių laikotarpio išskaičiuotini 26 mėnesių (23 + 1 + 2) teismo proceso trukmė, nepriklausiusi nuo darbdavio valios, todėl bendras pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikotarpis mažintinas iki 7 mėnesių, atitinkamai mažintinas ir pareiškėjui priteistinos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensacijos dydis, t. y. 7 mėn. x 2 191,99 = 15 343,93 Eur.
22.5. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatinėjamos išmokų, kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo pareiškėjui faktinės aplinkybės. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 15 d. tikslindamas skundo reikalavimą, nutylėjo faktinę aplinkybę apie 2021 m. gruodžio 6 d. iš atsakovo gautą 7 160,93 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2019 m. sausio 19 d.– 2021 m. lapkričio 3 d. Teismo sprendime nurodyta, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui išmokėtas išmokas, kompensacijas už nepanaudotas atostogas, išeitinę išmoką ir pan., nors atsakovas pateikė į bylą 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 47TE-390 „Dėl S. S. grąžinimo ir atleidimo iš vidaus tarnybos“, kurio pagrindu atsakovas 2021 m. gruodžio 6 d. pervedė pareiškėjui 7 160,93 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2019 m. sausio 19 d.–2019 m. gruodžio 31 d. už 2020 m., taip pat už 2021 m. sausio 1 d.–2021 m. lapkričio 3 d. (prie apeliacinio skundo pridedama mokėjimo pavedimo kopiją). Be to, atsakovas prašė teismo stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismo sprendimas kitoje administracinėje byloje Nr. eI3-416-1066/2022, kurioje nagrinėjamas atsakovo 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. 47TE-390 „Dėl S. S. grąžinimo ir atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo klausimas, tačiau teismas netenkino šio prašymo.
2. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas nurodo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinos teisės normos – Statuto 79 straipsnio 1 dalies (nenustatant alternatyvos priteisti visą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir eksplicitiškai neįtvirtinant galimybės taikyti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo instituto atsižvelgiant į konkrečias teisines aplinkybes), atitikties Konstitucijai, t. y. Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniams proporcingumo, teisingumo, lygiateiškumo ir teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Atsakovas remiasi Statuto 7 straipsnio 1 dalimi, 79 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, DK 297 straipsnio 3 dalimi (straipsnio redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), DK 303 straipsnio 3 dalimi (straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2013 m. sausio 1 d.), DK (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija) 218 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas nurodo, kad tarp trijų kategorijų asmenų (statutinių ir karjeros valstybės tarnautojų bei darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis) priverstinės pravaikštos laikotarpiu nėra jokių teisinės padėties skirtumų, todėl Statuto 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nevienodas traktavimas, t. y. visiškas netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį principas, lyginant su kitomis dviem kategorijomis asmenų (karjeros valstybės tarnautojais bei darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartis), kuriems įstatymai įtvirtina tiesioginių (realių) nuostolių atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį principą, nėra objektyviai pateisinamas. Statuto 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas negautų pajamų visiško atlyginimo principas prasilenkia su teisingo nuostolių atlyginimo principu. Be to, Statuto 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reguliavimas, nustatantis specialias sąlygas, neatitinka Statuto paskirties ir tikslo, kadangi Statuto 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Statutas reglamentuoja sąlygas, susijusias su vidaus tarnybos ypatumais, tuo tarpu atleidus pareigūną iš tarnybos, jo priverstinės pravaikštos laikotarpis nėra vidaus tarnybos metas, priverstinės pravaikštos laikotarpiu asmuo nevykdo jokių su vidaus tarnyba susijusių funkcijų, todėl Statuto 79 straipsnio 1 dalis, nustatanti specialias sąlygas, neatitinka Statuto paskirties.
Žemesnės instancijos teismas
3. Dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovas pažymi, kad byla nėra sudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo aspektais, ginčui taikytinos teisės taikymo aspektais, todėl pareiškėjo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus ir šiuo atveju buvo perteklinės. Teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą priteisti 605 Eur už apeliacinio skundo parengimą, visiškai neįvertino aplinkybės, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinis skundas buvo patenkintas tik iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti pareiškėjui priteisiamas tik proporcingai teismo patenkintų jo reikalavimų daliai.
Atsiliepimas
4. Pareiškėjas S. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Tarnybos apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas prašo iš Tarnybos pareiškėjo naudai priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas nepagrįstai remiasi DK nuostatomis, reglamentuojančiomis kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, kadangi šis klausimas yra reglamentuotas specialaus įstatymo – Statuto 79 straipsnio 1 dalyje. Įstatymų leidėjas neįtvirtino jokių išimčių, leidžiančių kompensacijos dydžio mažinimą sieti su statutinės įstaigos statusu ir funkcijomis. Todėl Tarnybos specifinis statutas negali būti per se lemiantis kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimą. Be to, Tarnyba nei bylą nagrinėjant pirmą kartą, nei po to, kai bylos dalis dėl kompensacijos priteisimo buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, neteikė jokių duomenų, kurie pagrįstų blogą Tarnybos finansinę padėtį, todėl Tarnybos argumentai šiuo aspektu yra ne tik nesusiję su byloje nagrinėtinomis aplinkybėmis, bet ir neįrodyti.
6. Dėl įsidarbinimo kitoje darbovietėje ir papildomų pajamų gavimo pareiškėjas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo per priverstinės pravaikštos laiką, pati savaime nėra pagrindas mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos dydį. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4286-520/2016, pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjui atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti nepriteistas ar sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo per priverstinės pravaikštos laiką, jei atsakovas byloje būtų nurodęs išskirtines aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, jog atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką atlyginimas pareiškėjui pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus, prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų atsakovui kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių, kt. Tačiau šiuo atveju Tarnyba tokio pobūdžio aplinkybių, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodė ir neįrodė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo mažinti priteistą kompensacijos dydį.
7. Dėl atsakovo argumentų, kad Tarnyba nėra atsakinga už teisminio proceso trukmę, pareiškėjas pažymi, kad byla buvo sustabdyta teismo iniciatyva, tačiau nei pareiškėjas, nei Tarnyba tokiam teismo siūlymui neprieštaravo. Be to, būtent pats atsakovas yra atsakingas už tai, kad procesas buvo iniciuotas – jeigu atsakovas nebūtų priėmęs neteisėto Įsakymo, jokio teisminio proceso apkritai nebūtų kilę. Pareiškėjo siekis (kaip pripažinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – pagrįstas) ginti savo pažeistas teises negali būti traktuojamas kaip priežastis, sudaranti galimybę mažinti Statute nurodomą kompensacijos už priverstinės pravaikštos dydį.
8. Dėl atsakovo argumentų, kad kompensacijos dydis turėjo būti mažinamas 7 160,93 Eur suma, pareiškėjas pažymi, kad šios aplinkybės yra visiškai nesusijusios su nagrinėjama byla. 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 47TR-390 pareiškėjas, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, buvo grąžintas į pareigas ir tuo pačiu įsakymu iš pareigų pakartotinai atleistas, atleidimo datą nukeliant į 2021 m. gruodžio 4 d. Visos šiame įsakyme nurodytos išmokos yra siejamos su pakartotiniu pareiškėjo atleidimu 2021 m. gruodžio 4 d., o ne su 2019 m. sausio 18 d. atleidimu, kuris buvo skundžiamas nagrinėjamoje byloje. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 27 d. šiuo metu dar neįsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-416-1066/2022, tenkindamas pareiškėjo skundą dėl 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymo panaikinimo, atsižvelgė į 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymo pagrindu išmokėtas sumas. Taigi, 2021 m. lapkričio 4 d. įsakyme nurodytos pareiškėjui mokėtinos sumos neturi jokios įtakos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimui šioje byloje.
9. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama galimybė diferencijuoti valstybės tarnybos santykių teisinį reguliavimą, todėl atsakovo argumentai dėl Statuto 79 straipsnio 1 dalies tariamo prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsti ir prieštarauja paties Konstitucinio Teismo išaiškinimui.
10. Pareiškėjo teigimu, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamoje byloje yra beveik 4 kartus mažesnės už maksimalų priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą dydį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgė tiek į bylos sudėtingumą, tiek ir į kitas būtinas atsižvelgti aplinkybes, todėl pareiškėjas prašo nemažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Byloje buvo nagrinėtas ginčas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir dėl to kilusių padarinių pašalinimo.
12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos buvo pripažintas neteisėtu, pareiškėjas grąžintas į buvusias pareigas, pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, netenkintas, pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovės Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 72 545,43 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. sausio 18 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. spalio 20 d.), 839,04 Eur už laikotarpį nuo grąžinimo į darbą dienos (2021 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (2021 m. lapkričio 3 d.), 1 875,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo prie bylos prijungti naujus įrodymus, pareiškėjui priteistas sumas sumažinti, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas.
15. Dėl ginčo ribų pažymėtina, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.
16. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos nustatytos pareiškėjo reikalavimais, perduotais pirmosios instancijos teismui nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi ir patikslintais bei priimtais pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 17 d. rezoliucija. Taigi tik minėtų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas apeliacinės instancijos teisme šioje nagrinėjamoje byloje. Apelianto argumentai dėl kitų tarp šalių susiklosčiusių santykių nevertinami, nes jie nesusiję su šios konkrečios bylos ginčo dalyku, juo labiau, kad dėl jų yra nagrinėjamos kitos administracinės bylos teismuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-3630-789/2022).
17. Dėl atsakovo kartu su apeliaciniu skundu į bylą papildomai pateiktų naujų dokumentų pažymėtina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai yra būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Šios procesinės teisės normos kontekste vertindama atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir prijungimo (2021 m. gruodžio 6 d. Swedbank mokėjimo nurodymo ir 2021 m. gruodžio 2 d. Tarnybos vado įsakymo Nr. 47TE-424), teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju kalbėti apie procesinio netikėtumo, dėl kurio atsakovui būtinybė teikti naujus įrodymus kilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą byloje, teisinių pagrindų nėra, nes dokumentai surašyti iki pirmosios instancijos teismo posėdžio ir apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo priėmimo. Taigi atsakovas turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui, teikė į bylą kitus dokumentus (buvo pateiktas 2021 m. lapkričio 4 d. Tarnybos vado įsakymas Nr. 47TE-39), byloje nėra duomenų, kas sutrukdė atsakovui pateikti laiku prašomus prijungti dokumentus. Dėl to atsakovo prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo ir jų prijungimo prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas.
19. Statuto 79 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad pareiškėjui atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti nepriteistas ar sumažintas, atsižvelgiant į išskirtines aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, jog atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką atlyginimas pareiškėjui pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus, prieštarautų viešajam interesui, arba sukeltų atsakovui kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3230-261/2019).
21. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos išaiškinimų ir priėmė teisingą sprendimą nagrinėjamoje byloje nemažinti priteistino atlyginimo už priverstinę pravaikštą. Tarnybos argumentai, kuriais prašoma mažinti priteistiną sumą, nepatvirtina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja išskirtinės aplinkybės mažinti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką į pareigas grąžinus pareigūną. Tarnyba neįrodė, kad pareiškėjui priteisus atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką būtų pažeistas teisingumo ir proporcingumo principas, kad tai prieštarauja viešajam interesui ar sukeltų atsakovui kitokių sunkių neigiamų padarinių. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021 yra konstatuota prejudicinių šiai bylai pareiškėjo atleidimo iš darbo aplinkybių: kad atleidimas iš Tarnybos buvo neteisėtas ir neproporcingas, kad pareiškėjas turi būti grąžintas į Tarnybą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau jos pinigine išraiška teismas neatlygino, o konstatavo, kad pareiškėjo teisių apgynimas panaikinant neteisėtą įsakymą atleisti iš tarnybos ir grąžinant jį į tarnybą laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus išgyvenimus. Taigi Tarnybos prašymas mažinti priteistiną atlyginimą už priverstinę pravaikštą atmetamas, nes teisingumo ir proporcingumo principai reikalauja pareiškėjui atlyginti už priverstinę pravaikštą pagal Statuto 79 straipsnio 1 dalį, kai išskirtinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje neįrodytos.
22. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant šią proceso teisės normą, ne kartą akcentuota, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-438/2018 ir kt.).
24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2021 m. balandžio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT58-A-N4/2021, 2012 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 15/2008-19/2010-25/2010-106/2010-27/2011-36/2011 ir kt.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3230-261/2019, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4286-520/2016 ir kt.) sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti, ar Statuto 79 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, t. y. Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis bei konstitucinius proporcingumo, teisingumo, lygiateiškumo ir teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje minėtos teisės akto nuostatos taikomos užtikrinant Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei konstitucinius principus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti nepriteistas ar sumažintas, atsižvelgiant į išskirtines aplinkybes, tačiau šioje nagrinėjamoje byloje Tarnyba neįrodė, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės mažinti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką į pareigas grąžinus pareigūną.
25. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
26. Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, atsakovas prašo jas sumažinti.
27. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
28. Pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą prašė priteisti iš atsakovo 968 Eur bylinėjimosi išlaidų (už skundo teismui parengimą), apeliacinėje instancijoje 605 Eur (už apeliacinio skundo parengimą). Antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas prašė priteisti 302,50 Eur (už teisines paslaugas rengiant rašytinius paaiškinimus, rengimąsi teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje), apeliacinėje instancijoje 968 Eur (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Byloje yra pateikti minėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai.
29. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos).
30. Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
31. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už skundo parengimą taikomas koeficientas – 2,5. Ši paslauga buvo apmokėta 2019 m. II ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2018 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 970,3 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.9 papunktį, už apeliacinio skundo parengimą taikomas koeficientas – 2,5. Ši paslauga buvo apmokėta 2021 m. III ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2021 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 598,1 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą taikomas koeficientas – 0,4. Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą taikomas koeficientas – 0,1. Ši paslauga buvo apmokėta 2022 m. II ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2021 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 679,3 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas koeficientas – 1,3. Ši paslauga buvo apmokėta 2022 m. III ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2022 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 729,9 Eur. Pareiškėjo prašomos priteisti sumos už skundo, apeliacinio skundo, rašytinių paaiškinimų, rengimosi bei atstovavimo teisme, už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą neviršija maksimalios priteistinos sumos.
32. Tarnybos prašymas mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į prašomų priteisti sumų dydį, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į tai, kad iš esmės pareiškėjas bylą laimėjo (atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, patenkinti reikalavimai grąžinti į Tarnybą, priteisti atlyginimą už priverstinę pravaikštą ir pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tik atsisakyta atlyginimą už ją priteisti pinigais), pareiškėjui pirmosios instancijos teismo pagrįstai priteista visa patirta bylinėjimosi išlaidų suma, kurią sudaro 1 875,50 Eur (968 Eur + 605 Eur + 302,50 Eur). Taip pat atitinkamai apeliacinės instancijos teisme pareiškėjui iš atsakovės priteisiama 968 Eur (išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui S. S. 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos.
Nutartis neskundžiama.