Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja K. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2020 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 1SS-173-(10.5) „Dėl įspėjimo ir įpareigojimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad užsakovių A. S. ir A. V. prašymu 2019 m. balandžio 5 d. atliko gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas) kadastrinius matavimus pagal esamą faktinę situaciją. Būtinybę atlikti Namo kadastrinius matavimus lėmė tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens T. L. iniciatyva buvo pradėtas teisminis ginčas, kurio vienas iš reikalavimų – nustatyti bendrojo naudojimo patalpų naudojimosi tvarką. Pirmieji Namo kadastriniai matavimai atlikti 1948 m. gruodžio 12 d., jie buvo tikslinti 1967 m. birželio 30 d. Namo palėpė nebuvo (nėra) įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pareiškėja parengė kadastrinių matavimų bylą, į kurią įtraukė neįrengtą pastogę.

3. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu, kuriame nurodyta, jog ji, atlikdama Namo kadastrinius matavimus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl buvo įspėta ir nustatytas terminas, per kurį pareiškėja privalo pašalinti kadastrinių matavimų metu atsakovo nustatytus pažeidimus. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja, atlikdama Namo kadastrinius matavimus, patalpas, plane pažymėtas indeksu „a-6“, „a-7“ ir „a-8“ nepagrįstai pažymėjo kaip bendrojo naudojimo patalpas, motyvuodamas tuo, kad į nurodytas plane patalpas galima patekti tik iš 3 buto (priklausančio trečiajam suinteresuotam asmeniui T. L.), todėl šios patalpos negali būti vertinamos kaip bendrojo naudojimo patalpos. Atsakovas Sprendime nedetalizavo, kokiu konkrečiai teisės aktu remiasi, tik nurodė Taisyklių 142.2 punktą ir 143.4 punktą. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 142.2 punktas nustato, kad bendro naudojimo patalpos, t. y. koridoriai, tambūrai ir pan., kuriomis naudojasi kelių butų ar patalpų savininkai (naudotojai), žymimos a-1, a-2 ir t. t. Taigi Taisyklių 142.2 punktas reguliuoja tik kaip turi būti žymimi bendrojo naudojimo objektai, tačiau nenustato kriterijų, kuriais remiantis statinio patalpos pripažįstamos bendrojo naudojimo patalpomis. Sprendimo argumentas dėl patalpų „a-6“, „a‑7“ ir „a-8“ priklausymo T. L., pareiškėjos vertinimu, taip pat nepagrįstas teisės normomis. Sutikus su tokiu atsakovo argumentu, jog vien tik aplinkybė, kad patalpos, į kurias patenkama tik per kitam asmeniui priklausančias patalpas, reiškia nuosavybės teisių į daiktą atsiradimo faktą, būtų paneigti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės į daiktą įgijimo pagrindai.

4. Pareiškėja nesutiko ir su Sprendime nurodytu Taisyklių 143.4 punkto pažeidimu. Tarnyba vertino tik 2019 m. balandžio 5 d. atliktus Namo kadastrinius matavimus ir T. L. pateiktą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2019 m. gegužės 8 d. išankstinę išvadą. 2019 m. balandžio 5 d. atlikti kadastriniai matavimai buvo tikslinami, iki šiol nėra įregistruoti. Taigi, atsakovas Sprendime rėmėsi ne objektyviais, o tik tarpiniais duomenimis. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą išankstinė patikra nėra privaloma, ji atliekama tik jeigu tai numatyta vykdytojo užsakovo sutartyje dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo ir tik užsakovo ar vykdytojo pageidavimu. T. L., pateikdamas kadastrinių matavimų bylą patikrai, nebuvo nei atliktų kadastrinių matavimų užsakovas, nei vykdytojas.

5. Pareiškėja nurodė, kad palėpės kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, jie nesukuria jokių teisinių pasekmių, nepadarė žalos tretiesiems asmenims, todėl nėra teisinio pagrindo ir faktinių galimybių įvykdyti atsakovo Sprendime nurodytus įpareigojimus. Nepagrįstas atsakovo vertinimas, jog patekimas į palėpę galimas tik per T. L. priklausančias patalpas. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Bendrijų įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies 1 punkte pateiktas bendrojo naudojimo objektų apibrėžimas. Daugiabučio gyvenamojo namo palėpės yra priskiriamos bendrojo naudojimo objektams, nenumatant, kad palėpė vertintina kaip bendrojo naudojimo objektas, tik tokiu atveju, jeigu yra įėjimas / išėjimas į bendrojo naudojimo patalpas. Pareiškėja vertino, jog žemesnę galią turintis teisės aktas (Taisyklės) prieštarauja įstatymo normoms, kurios reguliuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisių turinį.

6. Pareiškėja nurodė, kad nėra aišku kuria Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1805, (toliau – ir Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo taisyklės) redakcija Sprendime vadovaujasi atsakovas. Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje.

7. Pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriose išdėstė papildomus nesutikimo su Sprendimu argumentus. Kartu su rašytiniais paaiškinimais pareiškėja pateikė matininko J. K. išvadą, kurioje nurodyta, kad pagal Nekilnojamojo turto registro 1967 m. inventorinę bylą patalpa, pažymėta indeksu 1-23 (6,7 kv. m), nepriskirta buto, esančio (duomenys neskelbtini), plotui. Todėl ši patalpa vertintina kaip bendrojo naudojimo. Išvadoje konstatuojama, jog pareiškėja turėjo teisinį pagrindą minėtą patalpą formuoti kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą.