- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-675-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00535-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovei visuomeninei organizacijai „Vilnoja“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. K., dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1. Išspręsti klausimą, ar leidžiama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1P-61-(1.17E.) iš visuomeninės organizacijos (toliau – VO) „Vilnoja“ paimtą 0,0428 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), įregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti jį naudoti šiame sprendime nurodytiems tikslams, t. y. krašto kelio Nr.171 (duomenys neskelbtini) 0,00–9,00 km ruožui rekonstruoti.
1.2. Nustatyti už visuomenės poreikiams paimtą Sklypą 710 Eur atlyginimo dydį pagal NŽT direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 1P-61-(1.17E.) dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.
1.3. Nustatyti Kelių direkcijos 710 Eur dydžio atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemę mokėjimo žemės sklypo savininkei VO „Vilnoja“ sąlygas.
1.4. Kelių direkcijai teismo nustatytomis sąlygomis atsiskaičius už visuomenės poreikiams paimtą Sklypą, šio žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti žymą apie įsiskolinimą A. K. už įsigytą turtą.
1.5. Įpareigoti VO „Vilnoja“ iš visuomenės poreikiams paimto Sklypo išsikelti skulptūrą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo dėl atlyginimo dydžio ir mokėjimo sąlygų nustatymo įsiteisėjimo dienos.
1.6. Priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad žemės paėmimo projekto rengimo metu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatyta, jog iš savininkės VO „Vilnoja“ visuomenės poreikiams būtų paimama 0,0428 ha dydžio žemės sklypo dalis. Dalį šio žemės sklypo užėmė M. Z. gatvės važiuojamoji dalis (0,095 ha), kurią rekonstravo Vilniaus rajono savivaldybė. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kelprojektas“ 2015 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. SR15-05432 „Dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo dalies vertinimo“ atsakovę VO „Vilnoja“ pakvietė 2015 m. rugsėjo 28 d. dalyvauti visuomenės poreikiams paimamos žemės apžiūroje kartu su turto vertintoju. Pranešimas buvo išsiųstas registruotu paštu, tačiau atsakovė apžiūroje nedalyvavo. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Valstybės žemės fondo turto vertintojo A. T. ir vertintojo asistento A. B. 2015 m. rugsėjo 28 d. – 2015 m. gruodžio 7 d. parengtoje žemės sklypo (dalies) įvertinimo ataskaitoje Nr. TVA-2015-181 nustatyta, kad atsakovės 0,17 ha dydžio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) visuomenės poreikiams paimamos 0,0428 ha dydžio žemės sklypo dalies rinkos vertė 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo 710 Eur.
3. Ieškovė pabrėžė, kad duomenų apie žemės sklype esančią skulptūrą (akmenį) ir M. Z. gatvės asfalto dangą žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre nebuvo, todėl jų vertė ar kiti nuostoliai nevertinti. Atsakovė VO „Vilnoja“ 2015 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 4 informavo UAB „Kelprojektas“, kad nesutinka su nustatyta rinkos verte, nes žemės sklypą 2006 m. įsigijo už didesnę kainą (už 0,0428 ha sumokėta 12 395,74 Eur), be to, pareikalavo, jog būtų atlygintos ne tik vienos skulptūros iškėlimo iš visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo dalies išlaidos, bet ir savininkei liekančioje dalyje esančių dar dviejų skulptūrų perkėlimo (7 430,92 Eur) išlaidos, t. y. iš viso pageidavo 19 826,66 Eur kompensacijos.
4. Dėl reikalavimo perkelti kitur ne tik visuomenės poreikiams paimamoje žemės sklypo dalyje be kelio savininko suderinimo įrengtą 1 skulptūrą, bet ir liekančioje dalyje esančias 2 kitas skulptūras, ieškovė mano, kad toks reikalavimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, nes savavališkai pastatytus statinius ir įrenginius savo lėšomis iš visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo (dalies) turi pašalinti pats savininkas. Skulptūros pastatytos krašto kelio Nr. 171 (duomenys neskelbtini) apsaugos zonoje, o tai be kelio savininko (valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Vilniaus regiono keliai“) yra draudžiama.
5. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nepasinaudojo savo teise ir per įstatymų nustatytą terminą neskundė teismui nei NŽT direktoriaus, nei NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymų (sprendimų), tokiu būdu atsakovė sutiko su Sklypo paėmimu visuomenės poreikiams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartimi nutarta leisti 2018 m. kovo 27 d. NŽT direktoriaus įsakymo Nr. 1P-146-(l.17E.) pagrindu iš atsakovės VO „Vilnoja“ paimtą 0,0428 ha dydžio žemės sklypą įregistruoti nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti jį naudoti šiame sprendime nurodytiems tikslams.
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai:
7.1. Nustatė už visuomenės poreikiams paimtą VO „Vilnoja“ 0,0428 ha dydžio žemės sklypą 710,00 Eur atlyginimo dydį pagal NŽT direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 1P-61-(1.17E.) dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.
7.2. Įpareigojo VO „Vilnoja“ iš visuomenės poreikiams paimto 0,0428 ha dydžio žemės sklypo išsikelti skulptūrą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo dėl atlyginimo dydžio ir mokėjimo sąlygų nustatymo įsiteisėjimo dienos.
8. Teismas vertino, kad nutylėjimo būdu (neskųsdama sprendimo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams) atsakovė sutiko su Sklypo paėmimu visuomenės poreikiams. Nors nesutiko su atlyginimo dydžiu, kitaip įvertinti rinkos verte jos žemės sklypą galimybių nebuvo, nes už visuomenės poreikiams paimamą žemę atlyginama pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį.
9. Teismas nustatė, kad pagal atsakovės pateiktą ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį 0,17 ha dydžio žemės sklypas įsigytas už 170 000 Lt (49 235,40 Eur), kai jo vidutinė rinkos vertė buvo tik 8 808 Lt (2 550,97 Eur), t. y. beveik už 20 kartų didesnę kainą. Atsakovė nėra pateikusi jokių objektyvių įrodymų apie ginčo sklypo tikrąją rinkos kainą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pateikė vertinimą, atitinkantį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, teismas laikė, jog ieškovo nustatyta ginčo žemės sklypo dalies kaina yra reali ir teisinga.
10. Teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų apie gautą kelio savininko leidimą skulptūroms statyti, vertino, jog skulptūros pastatytos neteisėtai. Be to, skulptūros neatitinka informaciniams ženklams ir jų atramoms, kuriuos gali įrengti tik pats kelio savininkas (valdytojas), keliamų reikalavimų, Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 reikalavimų, taip pat pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 13 straipsnio 3 dalį buvo draudžiama įrengti išorinę reklamą automobilių keliuose ir jų apsaugos zonose, todėl teismas sprendė, kad skulptūrą turi nustatytu terminu išsikelti atsakovė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovė VO „Vilnoja“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Nors teismas bylos nagrinėjimo metu išklausė atsakovės poziciją, uždavė klausimus, aiškinosi esminius ir pagrindinius nesutikimo motyvus, tačiau sprendime jų netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, be to, klaidingai teigiama, jog atsakovė savo nesutikimus iš esmės grindė tik 2006 m. rugsėjo 22 d. su A. K. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi.
11.2. Ieškovės visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė privalo būti nustatyta sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną, tačiau ieškovė žemės sklypo vertę nustatė 2 metais anksčiau, t. y. sprendimas paimti Sklypą visuomenės poreikiams priimtas 2018 m. vasario 5 d. įsakymu, tuo tarpu Sklypo vertė nustatyta 2015 m. rugsėjo 28 d. Todėl teismas, nesiaiškindamas ir nevertindamas Sklypo vertės nustatymo laiko momento, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
11.3. Skulptūra buvo įrengta turint visus suderinimus ir leidimą, kuris iki šiol yra teisėtas, galiojantis ir nenuginčytas. Skulptūra, jos fasadas, vaizdas ir stovėjimo vieta 2005 m. sausio 26 d. buvo suderinta su tuomete kelio savininke – VĮ ,,Vilniaus regiono keliai“, taip pat su Vilniaus rajono savivaldybe bei Kelių direkcija. Tuo tarpu, teismas šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus ignoravo ir padarė nepagrįstą išvadą, jog skulptūra pastatyta neteisėtai. Teismas ne tik netinkamai taikė materialiosios teisės normas, tačiau akivaizdžiai neteisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, kurios neleido priimti teisingo sprendimo.
11.4. Ieškovė turi pareigą išspręsti ir su skulptūros perkėlimu iš paimamo žemės sklypo susijusių išlaidų kompensavimo klausimą, atsižvelgdama į tai, jog atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius teisėtą skulptūros įrengimą. Nors ginčo nagrinėjimo iš esmės metu teismas netyrė, ar ginčo skulptūra yra išorinė reklama, nes nurodė, jog tokio reikalavimo ieškovė nepareiškė, tačiau sprendime, pripažindamas, jog skulptūra įrengta neteisėtai, netiesiogiai tokį sprendimą grindžia argumentais, jog ji yra išorinė reklama, kurios įrengimą kelio apsaugos zonoje draudžia Kelių įstatymo 13 straipsnio 3 dalis. Be to, teismas nevertino atsakovės pateiktų įrodymų, jog ginčo skulptūra nėra išorinė reklama. Kadangi ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti, jog ginčo skulptūra yra išorinė reklama, teismas taip pat neturėjo teisės išeiti už ieškinio ribų ir tokias aplinkybes vertinti.
11.5. M. Z. gatvės rekonstrukcija buvo vykdoma Vilniaus rajono savivaldybės administracijos užsakymu ir dėl vykdomo kelio praplėtimo skulptūra ,,priartėjo“ prie kelio krašto, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog ne dėl atsakovės kaltės pasikeitusios situacijos pastarajai neturi būti atlyginti jos perkėlimo kaštai.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
12.1. Teismas neturi pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, reikalavimą ir vertinti kiekvieną įrodymą atskirai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad dalis įrodymų ar jų atmetimas, nebuvo įvardinti sprendime, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Be to, abejodama teismo nešališkumu apeliantė galėjo pareikšti nušalinimą, tačiau to nepadarė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 68 straipsnis).
12.2. Teismas išsamiai išnagrinėjo byloje nustatytas faktines aplinkybes, jomis rėmėsi ir aiškiai nurodė motyvus, kuriais remiantis konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ieškovės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatytą turto vertę.
12.3. Teismas, išnagrinėjęs į bylą pateiktus duomenis, kad VO „Vilnoja“ pagal savo įstatus gali užsiimti ūkine komercine veikla ir de facto V. M. akmens skulptūrų parko, kurį reklamuoja skulptūra, savininkai aktyviai teikia mokamas paslaugas lankytojams bei nuomoja žemės sklypą itin populiariam „Splash wake park“ pramogų parkui, pagrįstai sprendė, kad skulptūra yra išorinė reklama. Tuo tarpu, Vilniaus rajono savivaldybė, atsakydama į apeliantės užklausimą, byloje pateiktų duomenų neturėjo ir negalėjo šiuo klausimu priimti įpareigojančios išvados.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą, kuriuo teismas nustatė už visuomenės poreikiams paimtą VO „Vilnoja“ 0,0428 ha dydžio žemės sklypą 710 Eur atlyginimo dydį pagal NŽT direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 1P-61-(1.17E.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr.171 (duomenys neskelbtini) 0,00–9,00 km ruožui rekonstruoti) Vilniaus rajono savivaldybėje“ bei įpareigojo VO „Vilnoja“ iš visuomenės poreikiams paimto 0,0428 ha dydžio žemės sklypo išsikelti skulptūrą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo dėl atlyginimo dydžio ir mokėjimo sąlygų nustatymo įsiteisėjimo dienos. Todėl apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė VO „Vilnoja“ 2006 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą, kurio dalis yra paimta visuomenės poreikiams, už 170 000 Lt (49 235,40 Eur). NŽT direktorius 2018 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1P-61-(1.17E.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 171 (duomenys neskelbtini) 0,00–9,00 km ruožui rekonstruoti) Vilniaus rajono savivaldybėje“ iš žemės savininkės apeliantės (atsakovės) VO „Vilnoja“ šiems visuomenės poreikiams nusprendė paimti nuosavybės teise valdomą 0,0428 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir už jį nustatė bendrą 710 Eur atlyginimo dydį pagal VĮ Valstybės žemės fondo turto vertintojo 2015 m. gruodžio 7 d. vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-181. Minėtoje ataskaitoje nustatyta, kad atsakovės 0,17 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams paimamos 0,0428 ha žemės sklypo dalies rinkos vertė 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo 710 Eur, visą šią sumą sudaro žemės sklypo vertė.
16. Taip pat nustatyta, kad UAB „Kelprojektas“ 2015 m. gruodžio 9 d. išsiuntė atsakovei raštą Nr. SR15-07773 dėl pasiūlymo sudaryti sutartį, kuriuo ji buvo informuota apie parengtą vertinimo ataskaitą ir pasiūlymą pasirašyti sutartį. Atsakydama į šį raštą, atsakovė 2015 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 4 kreipėsi į UAB „Kelprojektas“ bei pranešė, kad nesutinka su siūloma kompensacija, argumentuodama tuo, jog nurodyta 710 Eur piniginė kompensacija neatitinka tikrosios žemės sklypo dalies vertės, neužtikrina skulptūrų perkėlimo, kas tiesiogiai susiję su žemės sklypo dalies paėmimu, išlaidų atlyginimo. Rašte nurodė, atsakovės manymu, teisingą 19 826,66 Eur atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį. UAB „Kelprojektas“ 2016 m. sausio 18 d. raštu Nr. SR16-00343 dėl pasiūlymo sudaryti sutartį atsakovei pakartotinai pasiūlė pasirašyti sutartį, tačiau VO „Vilnoja“ 2016 m. vasario 4 d. rašte Nr. 1 dėl pasiūlymo sudaryti sutartį, nurodžiusi tuos pačius argumentus, pažymėjo, jog sutinka sudaryti sutartį su sąlyga, kad bus užtikrintas teisingas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį, t. y. bus atlyginta 19 826,66 Eur suma.
17. Taigi, tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovės 0,17 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalis (0,0428 ha) turėjo (galėjo) būti paimta visuomenės poreikiams. Ginčas byloje kilo dėl tinkamo atlyginimo už atsakovės 0,17 ha dydžio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) visuomenės poreikiams paimamos 0,0428 ha dydžio žemės sklypo dalies ir atsakovės išlaidų dėl ginčo skulptūros nukėlimo atlyginimo. Atsakovės teigimu, visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė buvo nustatyta 2015 m. rugsėjo 28 d., o sprendimas paimti žemės sklypo dalį priimtas 2018 m. vasario 5 d., todėl žemės sklypo vertės nustatymo 2015 m. gruodžio 7 d. ataskaita Nr. TVA-2015-181 nepagrindžia ginčo sklypo vertės paėmimo momentu. Be to, skulptūros perkėlimo nuostoliai yra tiesiogiai susiję su žemės sklypo dalies paėmimu, todėl turi būti atlyginami, siekiant užtikrinti teisingą kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą privačią žemės sklypo dalį. Tuo tarpu, ieškovė nurodo, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ieškovės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatytą turto vertę, o ginčo skulptūra buvo įrengta neteisėtai, todėl skulptūrą iškelti iš žemės sklypo atsakovė turi savo lėšomis.
Dėl atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemę
18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Ši nuostata pakartota bei detalizuota kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.100 straipsnio 1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (CK 4.100 straipsnio 2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, kad paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais pagal rinkos vertę arba žemės savininko rašytiniu sutikimu jam suteikiamas valstybinės žemės sklypas, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu.
19. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs tokias ir nagrinėjamai bylai aktualias teisės taikymo ir aiškinimo taisykles: teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams; sklypo vertė nustatoma pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos; visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-478/2014; 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016; 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2019).
20. Šie kasacinio teismo išaiškinimai pagrįsti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams klausimais. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad nuosavybė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo; savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą pripažinęs, kad tais atvejais, kai asmens turtas nusavinamas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą; turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Vassallo prieš Maltą (pareiškimo Nr. 57862/09)) .
21. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad ieškovės visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo dalies vertė privalo būti nustatyta sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną, tačiau šiuo atveju ginčo žemės sklypo vertė nustatyta dviem metais anksčiau, todėl kartu su ieškiniu ieškovės pateikta žemės sklypo vertės nustatymo 2015 m. gruodžio 7 d. ataskaita Nr. TVA-2015-181, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino tinkama vertei nustatyti, nepagrindžia ginčo sklypo vertės, buvusios sklypo paėmimo visuomenės poreikiams momentu (2018 m. vasario 5 d.).
22. Pagal kasacinio teismo praktiką, teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą individualų turto vertinimą. Paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną. Be to, savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto, kuris siejamas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016, 23, 30 punktai; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017; 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2019).
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018 išaiškinta, kad, nustatant žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti visuomenės poreikiams priėmimo dieną, kartu turi būti atsižvelgiama į kainų pokytį per laikotarpį nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos iki teismo sprendimo nustatyti žemės sklypo vertę priėmimo dienos. Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas skirtas tam, kad, priimant teismo sprendimą dėl atlyginimo už paimamą žemės sklypą nustatymo, būtina įvertinti kainų pokyčius tuo tikslu, kad savininkui būtų sudaryta galimybė įsigyti analogišką paimtajam žemės sklypą. Sklypo vertės pasikeitimą teismo sprendimo priėmimo dieną, lyginant ją su sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo diena, turi įrodyti bylos šalys, tuo tarpu, paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo rinkos vertės sprendimo priėmimo metu teisingumą turi įrodyti ieškovė (ne atsakovė), nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).
24. Iš paminėtos kasacinio teismo praktikos akivaizdu ir nėra pagrindo nesutikti su apeliantės nurodytais argumentais, jog visuomenės poreikiams paimtų žemės sklypų vertė nustatoma sprendimo paimti juos visuomenės poreikiams priėmimo dieną pagal tokio sprendimo priėmimo metu buvusius paimamo žemės sklypo parametrus (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Taigi, teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą turtą principas, pagal kurį buvusiam savininkui nustatytinas atlyginimas, suteikiantis galimybę įsigyti analogišką paimtajam žemės sklypą, būtent ir reiškia, kad turi būti nustatomas toks atlyginimo dydis, kuris suteiktų galimybę būtent paėmimo visuomenės poreikiams dieną (t. y. ne po kelerių metų) buvusiam žemės sklypo savininkui įsigyti analogišką paimtajam žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2019). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad vienas iš teisingo atlyginimo vertinimo aspektų gali būti turto įsigijimo aplinkybės inter alia (be kita ko) turto įsigijimo kaina (EŽTT 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje G. prieš Lietuvą).
25. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ginčo sklypo įsigijimo aplinkybių, neatsižvelgė į sklypo vertę, nurodytą VO „Vilnoja“ 2006 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kaip vienu iš teisingo atlyginimo vertinimo aspektų, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nustatydamas ginčo žemės sklypo vertę pagal dviem metais anksčiau iki priimto sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams VĮ Valstybės žemės fondo turto vertintojo 2015 m. gruodžio 7 d. atliktą vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-181. Kaip minėta, sprendimas paimti ginčo žemę visuomenės poreikiams priimtas NŽT direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1P-61-(1.17E.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 171 (duomenys neskelbtini) 0,00–9,00 km ruožui rekonstruoti) Vilniaus rajono savivaldybėje“.
26. Aptariamų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 (2014 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 604 redakcija, galiojusi sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo metu) „Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ 11.6 punktą turto vertinimo ataskaita turi būti parengta prieš parengiant projekto sprendinius; nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių reikalavimus. Ieškovės teigimu, kitu momentu, taip pat ir žemės paėmimo projekto rengimo metu, vertinti visuomenės poreikiams paimamą žemę, ieškovei nėra juridinių galimybių, be to, pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Turto vertinimo priežiūros tarnyba nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.
27. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas žemės naudotojas sutinka su sutarties sąlygomis, žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir žemės savininkas ir (ar) kiti naudotojai (jeigu jų yra) sudaro sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją. Jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas per nurodytą terminą nepateikia atsakymo dėl pasiūlymo, laikoma, kad jis nesutinka su sutarties sąlygomis. Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad nesudarius sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir kreditoriaus kilo ginčas.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliantė ir neginčijo NŽT direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 1P-61-(1.17E.), kuriuo nustatyta 710 Eur žemės sklypo vertė, tačiau akivaizdu, kad su šia verte nesutiko, tai aiškiai išreikšdama 2015 m. gruodžio 15 d. ir 2016 m. vasario 4 d. raštais dėl pasiūlymo sudaryti sutartį. Viena vertus, byloje nėra ginčo, kad pagal VĮ Valstybės žemės fondo 2015 m. gruodžio 7 d. vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-181 atsakovės 0,17 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams paimamos 0,0428 ha žemės sklypo dalies rinkos vertė 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo 710 Eur. Kita vertus, ieškovės nurodyti argumentai nesuteikia teisės jai nepaisyti galiojančių teisės aktų nuostatų ir suformuotos kasacinio teismo praktikos – kaip minėta, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė turi būti nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną ir pagal šią vertę sklypo savininkui paskaičiuojama kompensacija. Nurodytina, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. atlikto vertinimo metu, nebuvo paskaičiuotas galimas kainų pokytis (dviem metams į priekį), t. y. laikotarpiu kada ši vertė nustatyta iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos.
29. Pažymėtina, kad kainų pokytis rinkoje, ypač ilgesniu periodu, gali svyruoti, o nustatytas kompensacijos už sklypą skirtumas per laikotarpį nuo VĮ Valstybės žemės fondo turto vertintojo 2015 m. gruodžio 7 d. vertinimo ataskaitos Nr. TVA-2015-181 iki 2018 m. vasario 5 d. (kuomet buvo priimtas sprendimas paimti dalį žemės sklypo visuomenės poreikiams) gali būti itin žymus.
30. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nevertino žemės sklypo dalies vertės nustatymo teisingo momento, netyrė ir nesiaiškino, ar nustatyta vertė yra reali, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčo sklypo vertė nustatyta teisingai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sklypo įsigijimo kainą ir į galimą kainų pokytį per laikotarpį nuo vertės nustatymo (2015-09-28) iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos.
Dėl skulptūros iškėlimo išlaidų
31. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama ne tik už žemę, bet ir visi kiti savininko ir (ar) kito naudotojo nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių paėmimo visuomenės poreikiams.
Žemesnės instancijos teismas
32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš pradžių ieškinį dėl skulptūros iškėlimo išlaidų ieškovas grindė tuo, jog visuomenės poreikiams paimame žemės sklype esanti skulptūra buvo įrengta neturint leidimo ir žemės sklypo savininko sutikimo, atsakovei pateikus skulptūros įrengimo suderinimo projektą (Sklypo situacijos planą, suderintą reikiamų institucijų), ieškovė pakeitė poziciją, teigdama, kad skulptūra – išorinė reklama, todėl jos statyti kelio apsaugos zonoje atsakovė neturėjo teisės.
33. Pirmosios instancijos teismas palaikė ieškovės poziciją ir skulptūrą laikė išorine reklama, kurios įrengimo metu (2007 metais) pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, buvo draudžiama įrengti išorinę reklamą automobilių keliuose ir jų apsaugos zonose, taip pat gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, kelio ženklus, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, atitraukti jų dėmesį tuo keldama pavojų eismo dalyviams, taip pat draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus.
34. Byloje nustatyta, kad ginčo skulptūra, jos fasadas, vaizdas ir stovėjimo vieta dar 2005 m. sausio 26 d. buvo suderinta su tuomete kelio savininke – VĮ ,,Vilniaus regiono keliai“. Iš skulptūros įrengimo projekto matyti, jog 2005 metais pastarasis buvo suderintas ne tik su VĮ ,,Vilniaus regiono keliai“, bet ir su kitomis institucijomis: Vilniaus rajono savivaldybe, Lietuvos automobilių kelių direkcijos Kelių priežiūros skyriumi, todėl akivaizdu, kad ginčo skulptūra buvo įrengta teisėtai. Pati skulptūra pastatyta 2007 metais. Taip pat nustatyta, kad ieškovė nekėlė klausimo dėl leidimo pastatyti skulptūrą nuginčijimo, nesikreipė dėl jo galiojimo panaikinimo.
35. Apeliantės teigimu, ginčo skulptūra informuoja apie netoliese esantį „Vilnoja“ akmens skulptūrų parką, kuris įkurtas visuomenės interesams, meno puoselėjimui, kultūrinės išraiškos skatinimui ir vystymui, jo lankymas yra nemokamas, pajamų iš parko egzistavimo ir lankomumo apimties nei parko savininkas, nei VO „Vilnoja“ neturi, todėl nurodanti kryptį skulptūra nėra išorinė reklama ir jos įrengimas yra leidžiamas. Apeliantė kreipėsi į išorinės reklamos įrengimą kontroliuojančią instituciją – Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, prašydama pateikti išvadą dėl ginčo skulptūros kaip išorinės reklamos vertinimo. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2018 m. spalio 11 d. rašte Nr. A33(1)-7266-(4.9) nurodo, jog įrengti ginčo skulptūrą ,,Vartai“ leidimas, kuris yra būtinas išorinei reklamai, nėra reikalingas, nes skulptūra nėra išorinė reklama. Vilniaus rajono savivaldybė rašte taip pat informavo, jog Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos ir skelbimų, nesusijusių su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla.
36. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 11 d. rašte Nr. A33(1)-7266-(4.9) ir pateiktas ginčo skulptūros kaip išorinės reklamos vertinimas nėra privalomas, tačiau teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme pateiktą išorinės reklamos sampratą, neturi pagrindo nesutikti su rašte pateiktu vertinimu, kad ginčo skulptūrą „Vartai“ nėra išorinė reklama, kurią įrengti kelio apsaugos zonoje draudžia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 4 dalis.
37. Taigi, viena vertus, skulptūra, nurodanti kryptį į nemokamai lankomą skulptūrų parką nėra išorinė reklama ir jos įrengimas yra leidžiamas, Lietuvos keliuose tokio pobūdžio skulptūrų valstybinės reikšmės kelių apsaugos zonose egzistuoja ne viena, jos nėra šalinamos kaip neteisėtai įrengtos. Kita vertus, sutiktina su apeliante, kad klausimas, ar ginčo skulptūra yra išorinė reklama aktualus tik naujos skulptūros įrengimo atveju, bet neaktualus šiam ginčui dėl teisėtai įrengtos skulptūros perkėlimo išlaidų kompensavimo. Skulptūra įrengta teisėtai, turint leidimus ir suderinimus, jos įrengimo teisėtumas nėra nuginčytas.
38. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės pateiktų įrodymų nustatė, kad dėl M. Z. gatvės rekonstravimo, atlikto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos užsakymu, ginčo skulptūra atsidūrė sankryžoje, prie pat jos sankasos. Pagal Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Dl=l 1/3-3, 185 punktą, krašto keliams, kuriuose leidžiamas maksimalus greitis yra 90 km / val. taikomi minimalaus 6 m pločio laisvos nuo kliūčių zonos reikalavimai, maksimalaus – 8 m pločio laisvos nuo kliūčių zonos reikalavimai. Laisvos nuo kliūčių zonos plotis matuojamas nuo eismo juostos krašto į išorinį šoną. Dėl nurodytų priežasčių (skulptūros padėčiai neatitinkant Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 reikalavimų veiklai kelio apsaugos zonoje) pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovei nėra pagrindo reikalauti, kad minėta skulptūra būtų perkeliama ieškovės lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes ginčo skulptūra priartėjo prie kelio krašto dėl atlikto kelio praplatinimo. Pirmosios instancijos teismas turi pareigą nustatyti, ar ginčo skulptūra įrengta ir pastatyta teisėtai ir nustatęs šias bylai reikšmingas aplinkybes spręsti klausimą dėl skulptūros iškėlimo kaštų atlyginimo, t. y. nustatęs, jog skulptūra pastatyta teisėtai, įpareigoti ieškovę kompensuoti teisėtai pastatyto statinio iškėlimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatas. Neturi būti vertinama, kiek skulptūros padėtis atitinka įstatymų reikalavimus, pasikeitus faktinėms aplinkybėms po jos pastatymo. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė savo lėšomis turi išsikelti teisėtai pastatytą statinį, nes toks vertinimas neatitinka teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principo ir atsiradusių nuostolių kompensavimo.
39. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl kompensacijos už ginčo skulptūros, esančios visuomenės poreikiams paimamoje (šiuo metu paimtoje) žemėje, nukėlimą, tačiau šio klausimo nesprendė. Tokiu būdu byloje, turinčioje viešąjį interesą, nesprendus teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype esančios skulptūros nukėlimą klausimo, galėjo būti pažeista atsakovės teisė į teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, juolab, kad byloje nustatyta, jog ši skulptūra įrengta ir pastatyta teisėtai, turint visus reikiamus leidimus ir suderinimus.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomi argumentai, jog sprendimą surašė galimai ne bylą nagrinėjęs teisėjas vertintini kaip nepagrįsti. Sprendimo motyvų neišsamumas šiuo klausimu (nepasisakymas dėl kiekvieno atsakovės argumento) pats savaime nereiškia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, nes, viena vertus, procesinės teisės normų pažeidimas nebūtinai reiškia sprendimo neteisėtumą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), antra vertus, teismui nėra keliama pareiga detaliai pasisakyti dėl kiekvieno argumento. Tačiau teismo sprendimas negali būti paremtas deklaratyviomis prielaidomis ar vienos iš šalių jokiais patikimais įrodymais nepagrįstais teiginiais dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę (CPK 178 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
41. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad skulptūra paimtame visuomenės poreikiams žemės sklype įrengta teisėtai, ieškovė turi pareigą išspręsti ir su skulptūros perkėlimu iš paimto žemės sklypo susijusių išlaidų kompensavimo klausimą, t. y. kompensuoti teisėtai pastatyto statinio iškėlimo išlaidas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 d. nuostatos. Byloje iš viso netirta ir nenustatyta galimų skulptūros iškėlimo išlaidų kompensavimo suma (dydis). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bei nevertino ir paimtos visuomenės poreikiams žemės sklypo dalies vertės nustatymo momento, netyrė, ar nustatyta vertė yra reali sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienai, šios neįvertintos aplinkybės leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė, galėjusi lemti nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Todėl skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas naikintinas visa apimtimi ir civilinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
42. Lietuvos apeliaciniam teismui nusprendus bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.