Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžio, kuriuo S. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2017 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2017 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, 2017 m. balandžio 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, kurios subendrintos 2017 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi – prie 2017 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2017 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, ir 2017 m. balandžio 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių, kurios subendrintos 2017 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir S. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Iki įsiteisės nuosprendis, S. Ž. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Į bausmės laiką įskaitytos bausmės, atliktos pagal 2017 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą 2017 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, ir 2017 m. balandžio 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir 2017 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį.

Iš E. B. ir S. Ž. SIA „C. L.“ Lietuvos filialui priteista atlyginti solidariai 22 739,91 Eur žalos. Taip pat priteista lygiomis dalimis – po 59,92 euro – iš E. B. ir S. Ž. proceso išlaidų valstybei, iš viso 119, 85 Eur.

Šiuo nuosprendžiu kaltu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį pripažintas ir E. B., tačiau apeliacinis skundas dėl jo pripažinimo kaltu nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. Ž. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai grupe su E. B. apgaule S. Ž. naudai gavo kreditą, tai yra: E. B. ir S. Ž., iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, siekdami apgaule mažosios bendrijos (toliau – MB) „B. C. B.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), vardu S. Ž. naudai gauti iš SIA „C. L.“ Lietuvos filialo kreditą, veikdami per R. N., kuris negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų ir dėl to nesuvokė S. Ž. ir E. B. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, vykdydami savo nusikalstamą sumanymą, 2014 m. gruodžio mėn. pabaigoje–2015 m. sausio mėn. pradžioje Klaipėdos mieste ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku įkalbėjo R. N. pasirašyti 2014 m. gruodžio 23 d. vadovavimo paslaugų sutartį ir tokiu būdu tapti MB „B. C. B.“ direktoriumi, o vėliau nurodė R. N., kaip MB „B. C. B.“ direktoriui, pasirašyti E. B. pateiktuose aiškiai netikruose dokumentuose, būtinuose pateikti sudarant finansinio lizingo sutartis: 2014 m. kovo mėn. 31 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. birželio mėn. 30 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. rugsėjo mėn. 30 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ balanse bei 2014 m. gruodžio 31 d. lizingo paraiškoje, kuriuos, R. N. pasirašius, kartu su aiškiai netikrais duomenimis apie tai, jog ekskavatorinis krautuvas JCB 4CX priklauso MB „B. C. B.“, nors faktiškai jis priklausė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, S. Ž. ir E. B. Klaipėdoje 2015 m. vasario mėn. pradžioje ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku perdavė SIA „C. L.“ Lietuvos filialui per jos atstovą M. J., taip SIA „C. L.“ Lietuvos filialui pateikdami aiškiai melagingus duomenis apie MB „B. C. B.“ turtinę padėtį ir jos vadovą. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015 m. vasario 20 d. S. Ž. ir E. B., dalyvaujant R. N., atvyko į Klaipėdą, kur picerijoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), R. N., kaip pardavėjos ir lizingo gavėjos MB „B. C. B.“ direktorius, pasirašė SIA „C. L.“ Lietuvos filialo atstovo M. J. pateiktuose ir jau SIA „C. L.“ Lietuvos filialo vadovų pasirašytuose dokumentuose: 2015 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyse: Nr. (duomenys neskelbtini) dėl miškavežio SCANIA R 560 6x4 su manipuliatoriumi „Timmerbil“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) 83 000 eurų vertės, ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ekskavatorinio krautuvo JCB 4CX, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 47 400 eurų vertės, pardavimo SIA „C. L.“ Lietuvos filialui; finansinio lizingo sutartyse Nr. 703869/02 dėl minėto miškavežio perdavimo naudotis ir valdyti MB „B. C. B.“ už numatytą išperkamosios nuomos užmokestį – 83 000 eurų; Nr. (duomenys neskelbtini) dėl minėto ekskavatorinio krautuvo perdavimo naudotis ir valdyti MB „B. C. B.“ už numatytą išperkamosios nuomos užmokestį – 47 400 eurų, tokiu būdu, apgaule suklaidinę SIA „C. L.“ Lietuvos filialą, S. Ž. ir E. B., veikdami bendrininkų grupe, MB „B. C. B.“ vardu S. Ž. naudai gavo 64 122,31 euro kreditą.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Ž. prašo 2018 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendį S. Ž. panaikinti ir priimti naują nuosprendį, juo S. Ž. pagal BK 207 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad kiekvienas nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas, kitaip nebūtų galima konstatuoti, kad teisingumas konkrečioje byloje yra įvykdytas, būtų pažeista fundamentali kiekvieno asmens teisė į teisingą teismą. Apeliantas mano, kad šioje byloje teismas įvykdė teisingumą tik formaliai, nes bylos duomenys nepatvirtina jokios naudotos apgaulės. Skunde pažymima, kad SIA „C. L.“ Lietuvos filialas kreditinius įsipareigojimus suteikė MB „B. C. B.“ laikydamasi visų kredito išdavimo bendrųjų ir specialiųjų procedūrų. Byloje pirmosios instancijos teismas nepaneigė S. Ž. parodymų, jog jis neklastojo jokių MB „B. C. B.“ finansinės atskaitomybės dokumentų, pelno (nuostolių) ataskaitų, balanso ir nedavė nurodymų tai daryti R. N.. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad MB „B. C. B.“ 2014 metų balansas, 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitos yra suklastotos. Visi šie finansiniai dokumentai yra griežtos atskaitomybės oficialūs dokumentai, todėl jų suklastojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau toks kaltinimas niekam byloje nepareikštas. Be to, minėtų dokumentų „netikrumas“ pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiamas kurį laiką įmonės MB „B. C. B.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios J. Š. parodymais, joks specialisto tyrimas šiuo klausimu byloje neatliktas. Liudytoja J. Š. parodė, jog 2014 m. šią įmonę pardavė, parduodant įmonę dalyvavo E. B., R. N. ir A. E.. Visi bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad S. Ž. jokiais veiksmais neprisidėjo nei prie šios įmonės įsigijimo, nei prie jos buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ar nurodymo juos klastoti davimo, prie tokių suklastotų dokumentų pateikimo finansinį lizingą suteikusiai kredito įstaigai. Taigi kaltinimo teiginys, kad S. Ž., pasinaudodamas įmone MB „B. C. B.“, naudojo apgaulę prieš finansų įstaigos SIA „C. L.“ Lietuvos filialą, teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nepatvirtintas.

2.2. Skunde taip pat nurodoma, kad kita aplinkybė, neva patvirtinanti tai, kad S. Ž. naudojo apgaulę prieš kredito įstaigą, yra tai, kad įmonės SIA „C. L.“ Lietuvos filialui pateikti neteisingi duomenys, jog ekskavatorinis krautuvas JCB 4CX priklauso MB „B. C. B.“, nors faktiškai jis priklauso ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Tačiau, apelianto teigimu, paties S. Ž. kaltės dėl šios aplinkybės taip pat nėra. S. Ž. niekada neneigė ir neneigia, kad jis buvo suinteresuotas sudaryti lizingo sutartį, tuo tikslu jis naudojosi įmone (iš pradžių galvojo tam panaudoti įmonę „B.“, bet to negalėjo padaryti dėl kilusių teisinių kliūčių), todėl vėliau tam reikalui (bet ne tam, kad įgytų nuosavybėn) surado įmonę MB „B. C. B.“, tačiau buvo įsitikinęs, jog tai tvarkinga, pagal teisės aktų nuostatas buhalterinę apskaitą tvarkanti ir finansinę atskaitomybę teikianti įmonė. Lizingui gauti lizingo davėjui buvo parduotas miškavežis SCANIA R 560 6x4, kurio vertė – 83 000 eurų, ji beveik 20 000 eurų viršijo suteikto finansinio lizingo sumą (bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad iš tikrųjų SIA „C. L.“ Lietuvos filialas įmonei MB „B. C. B.“ suteikė du kartus mažesnę sumą, nei nurodyta kaltinamajame akte), o įmonei MB „B. C. B.“ negalint iki galo įvykdyti sutarties sąlygų, lizingo davėjas minėtą miškavežį pardavė. Būtent šios aplinkybės – tai, kad siekiant gauti kreditą lizingo davėjui buvo parduotas viršijantis gaunamą sumą turtas – minėtas miškavežis, apelianto įsitikinimu, visiškai paneigia S. Ž. ketinimą apgaule gauti kreditą. Taigi BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta veika šiuo atveju objektyviai nebuvo padaryta, kadangi kreditinio įsipareigojimo įvykdymas buvo užtikrintas daug didesne suma nei pats kreditas, patirtus nuostolius lizingo davėjas gali išieškoti civilinio proceso tvarka.

2.3. Be to, byloje jokie duomenys nepatvirtina S. Ž. ir E. B. susitarimo veikti nusikalstamai. S. Ž. nuosekliai tvirtino, kad E. B. jo prašymu surado įmonę MB „B. C. B.“, kurios vardu buvo galima paimti kreditą verslui vystyti. S. Ž. nežinojo, kad kreditui gauti minėta įmonė negalėjo būti panaudota dėl galbūt nuostolingos veiklos. Būtent tokį S. Ž. suvokimą dėl reikalingumo turėti visais atžvilgiais tvarkingą įmonę patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, jog prieš tai jis atsisakė dėl kredito gavimo panaudoti įmonę „B.“, nors, jei jam iš tikrųjų nebūtų rūpėjęs kredito gavimo teisėtumas, būtų galėjęs tai padaryti ir nebūtų reikėję ieškoti jokios naujos įmonės. Skunde pabrėžiamas paties kredito davėjo SIA „C. L.“ Lietuvos filialo elgesys, suteikiant finansinį lizingą, toks elgesys labai abejotinas verslo standartų požiūriu. Visų pirma, byloje taip ir neišsiaiškinta, kodėl formaliai lizingo dokumentuose buvo nurodyta didesnė nei 130 000 eurų kredito suma, kai iš tikrųjų įmonei MB „B. C. B.“ tebuvo suteikta kiek daugiau nei 60 000 eurų. Nors byloje buvo apklausti su SIA „C. L.“ Lietuvos filialu tiesiogiai susiję asmenys – liudytojai M. J., D. K., A. K., nė vienas jų taip ir nepatvirtino, kas konkrečiai ruošė dokumentus dėl kredito. Apelianto įsitikinimu, byloje yra labai svarbūs liudytojo P. M., SIA „C. L.“ Lietuvos filialo rizikos valdymo specialisto, parodymai apie tai, kad įmonės komitetas, įvertinęs kliento rizikos profilį, priėmė sprendimą grįžtamojo lizingo būdu finansuoti MB „B. C. B.“ investicijas į materialųjį turtą. Šis atsakingas specialistas parodė, kad visas bendravimas dėl kreditinio finansavimo vyko telefonu, per tarpininką M. J., kuris net nebuvo kreditą davusios įstaigos darbuotojas. Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad pats kredito davėjas elgėsi nepakankamai rūpestingai, pasitikėjo jam pateiktais dokumentais, byloje taip pat nesiaiškinta, ar paraiškos dėl lizingo dokumentai apskritai buvo kokiu nors būdu patikrinti. SIA „C. L.“ yra finansinė įstaiga, jos veikla Lietuvos Respublikoje licencijuojama, tad suteikdama finansinį lizingą ji privalėjo atidžiai įvertinti klientą.

2.4. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyti teismo išvadas pagrindžiantys įrodymai ir motyvai, kuriais atmesti kiti (šiuo atveju S. Ž. teisinantys) įrodymai, todėl nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad S. Ž. veiksmuose nustatyti visi būtini BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir įrodymai nepatvirtina S. Ž. tiesioginės tyčios neteisėtai gauti kreditą, bendrininkavimo su kitu nuteistuoju, taip pat apgaulės, turėjusios esminę įtaką nukentėjusiesiems apsispręsti dėl turto perleidimo. Šioje byloje S. Ž. veiksmai nepadarė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, nebuvo pavojingi baudžiamojo įstatymo požiūriu ir gali būti įvertinti civilinės teisės požiūriu, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis S. Ž. naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kuriuo S. Ž. išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą SIA „C. L.“ nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundas turėtų būti atmestas. Visos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad civilinis ieškovas elgėsi apdairiai, pagal nustatytą finansavimo tvarką, o nuteistojo veiksmai, padaryti veikiant bendrininkų grupe, buvo atlikti siekiant neteisėtai gauti kreditą. Kiti skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl S. Ž. kaltės. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o S. Ž. kaltę dėl BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys išsamiai yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad S. Ž. padarė jam inkriminuotą veiką ir pagrįstai yra nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį.

7. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyti teismo išvadas pagrindžiantys įrodymai ir motyvai, nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir įrodymai nepatvirtina S. Ž. tiesioginės tyčios neteisėtai gauti kreditą, bendrininkavimo su kitu nuteistuoju, taip pat apgaulės, turėjusios esminę įtaką nukentėjusiesiems apsispręsti dėl turto perleidimo. Kaip matyti iš S. Ž. apeliacinio skundo, jis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla.

8. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, priimtas ir surašytas pažeidžiant BPK 302–307 straipsnių nuostatas, tačiau teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija sutikti negali. Vienas iš pagrindinių nuosprendžiui keliamų reikalavimų – jo logiškumas, aiškumas ir išsamumas. Vertinant nuosprendžio pagrįstumą, atsižvelgiama į tai, ar jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taigi nuosprendžio pagrįstumas iš esmės siejamas su ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintų įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to skundžiamas nuosprendis laikomas nepagrįstu, tačiau nurodytus pažeidimus iš esmės argumentuoja ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pateikia savą bylos įrodymų vertinimą. Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje. Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo S. Ž. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais S. Ž. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje ir kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste.

9. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Šiai nusikalstamai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., pinigines, lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje. Apgaulė šiuo atveju suprastina kaip veikos padarymo būdas, ją kaltininkas naudoja norėdamas išgauti teigiamą kredito, paskolos, subsidijos ar kitų įsipareigojimų davėjo sprendimą. Apgaulės požymis apima suklastotų dokumentų pateikimą ir kitokius melagingų duomenų pateikimo būdus, taip pat ir juridiškai svarbių aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą kredito ar finansų įstaigos, paramą teikiančios institucijos sprendimą, nutylėjimą. Nusikalstamos veikos baigtumas priklauso nuo siekiamos gauti turtinės naudos rūšies (paskolos, kredito, laidavimo, garantijos, subsidijos ir kt.) ir sietinas su realia galimybe pasinaudoti gauta nauda, pvz., kai atitinkamos lėšos pervestos į įmonės sąskaitą ir pan. Nagrinėjama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad naudoja apgaulę siekdamas atitinkamos įstaigos ar institucijos sprendimo suteikti paskolą, kreditą, subsidiją ir kt., ir nori taip veikti.

10. Nors apeliantas nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina jokios jo naudotos apgaulės, nes jis neklastojo jokių MB „B. C. B.“ finansinės atskaitomybės dokumentų, pelno (nuostolių) ataskaitų, balanso, nedavė nurodymų tai daryti R. N., joks specialisto tyrimas dėl MB „B. C. B.“ dokumentų tikrumo neatliktas, jis jokiais veiksmais neprisidėjo nei prie šios įmonės įsigijimo, nei prie jos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nei prie dokumentų pateikimo finansinį lizingą suteikusiai kredito įstaigai, tačiau tokie apelianto argumentai paneigti byloje surinktais įrodymais, kurie išsamiai išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistųjų E. B. ir S. Ž. apgaulė pasireiškė tuo, kad jie kredito įstaigai SIA „C. L.“ pateikė aiškiai netikrus duomenis apie MB „B. C. B.“ turtinę ir finansinę padėtį, jos vadovą R. N., ėjusį šias pareigas, pateikė įmonės pelno (nuostolių) ataskaitas, balansą, įkalbėjo R. N. pasirašyti 2014 m. gruodžio 31 d. lizingo paraiškoje, šiuos dokumentus kartu su aiškiai netikrais duomenimis apie tai, jog ekskavatorinis krautuvas JCB 4CX priklauso MB „B. C. B.“, nors faktiškai jis priklausė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, perdavė SIA „C. L.“ Lietuvos filialui per jos atstovą M. J.. Šių duomenų pagrindu kredito įstaiga SIA „C. L.“ priėmė sprendimą suteikti MB „B. C. B.“ kreditą, todėl R. N., kaip pardavėjos ir lizingo gavėjos MB „B. C. B.“ direktorius, pasirašė SIA „C. L.“ Lietuvos filialo atstovo M. J. pateiktuose ir jau SIA „C. L.“ Lietuvos filialo vadovų pasirašytuose dokumentuose: 2015 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyse: Nr. (duomenys neskelbtini) dėl miškavežio SCANIA R 560 6x4 su manipuliatoriumi „Timmerbil“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) 83 000 eurų vertės, ir Nr. 703869/01 dėl ekskavatorinio krautuvo JCB 4CX, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 47 400 eurų vertės, pardavimo SIA „C. L.“ Lietuvos filialui; finansinio lizingo sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini) dėl minėto miškavežio perdavimo naudotis ir valdyti MB „B. C. B.“ už numatytą išperkamosios nuomos užmokestį – 83 000 eurų; Nr. (duomenys neskelbtini) dėl minėto ekskavatorinio krautuvo perdavimo naudotis ir valdyti MB „B. C. B.“ už numatytą išperkamosios nuomos užmokestį – 47 400 eurų.

11. Nors S. Ž. teigia, kad jis MB „B. C. B.“ dokumentų apie įmonės finansinę padėtį neklastojo ir jokių veiksmų dėl to neatliko, tačiau pažymėtina, kad S. Ž. ir nebuvo kaltinamas dėl minėtų dokumentų klastojimo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nebuvo būtinumo atlikti MB „B. C. B.“ dokumentų apie įmonės finansinę padėtį (2014 m. kovo 31 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitų, 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ balanso) tyrimo, nes MB „B. C. B.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi liudytoja J. Š. ir šios bendrovės vadovu iki jos perdavimo buvęs liudytojas R. G. patvirtino, kad 2014 m. bendrovė MB „B. C. B.“ jokios veiklos nevykdė ir jokio turto neturėjo, todėl akivaizdu, kad 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitose, 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ balanse pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie MB „B. C. B.“ finansinę padėtį. Tai, kad nebuvo atliktas specialus tyrimas šių dokumentų tikrumui nustatyti, nepaneigia anksčiau minėtų liudytojų J. Š. ir R. G. parodymų apie MB „B. C. B.“ finansinę padėtį. Nors S. Ž. ir nurodo, kad jis nieko nežinojo apie MB „B. C. B.“ finansinę padėtį ir nedalyvavo perkant šią įmonę, tačiau matyti, kad, nepavykus gauti kredito kitos įmonės (MB „B.“) vardu, buvo surasta kita įmonė – MB „B. C. B.“, kurios veikla jos pardavimo metu buvo nuostolinga, todėl vertinant S. Ž. veiksmus akivaizdu, kad tiek jis, tiek nuteistasis E. B. (kuris jam priimto nuosprendžio neskundžia taip pripažindamas savo kaltę bei teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, darant veikas dalyvavusius asmenis) žinojo ir suprato, kad pateikus tokius MB „B. C. B.“ dokumentus kreditas šiai įmonei nebūtų suteiktas. Taigi kredito įstaigai ir buvo pateikti duomenys apie neva pelningą MB „B. C. B.“ veiklą, kad kredito įstaigos atstovai, priimdami sprendimą dėl kredito suteikimo, susidarytų nuomonę, kad ši įmonė galės vykdyti savo prisiimtus kreditinius įsipareigojimus. Apeliantas nurodo, kad jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos paneigia aplinkybė, kad prieš tai jis atsisakė dėl kredito gavimo panaudoti įmonę „B.“, nors, jei jam iš tikrųjų nebūtų rūpėjęs kredito gavimo teisėtumas, būtų galėjęs tai padaryti ir nebūtų reikėję ieškoti jokios naujos įmonės. Tačiau tokius apelianto teiginius paneigia jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad MB „B.“ jis negalėjo pasinaudoti kreditui gauti ne dėl to, kad pats atsisakė tai padaryti, o dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – dėl to, kad mirė MB „B.“ narys ir ši bendrovė nebūtų galėjusi gauti kredito. Taigi šios aplinkybės niekaip nepaneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstytų išvadų apie S. Ž. ketinimus apgaule gauti kreditą.

12. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie kredito bendrovei pateikti dokumentai apie MB „B. C. B.“ finansinę padėtį patvirtina labai svarbius faktus, šie dokumentai yra vieni iš esminių kredito davėjui priimant sprendimą dėl paskolos, kredito suteikimo.

12.1. Gauti kreditą, paskolą siekiančio asmens pareiga yra pagrįsti savo turtinę padėtį dokumentais bei pateikti / nurodyti tikrovę atitinkančius dokumentus / duomenis. Kadangi tikrovės neatitinkantys duomenys turėjo lemiamą reikšmę kreditoriaus sprendimui suteikti kreditą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad kredito bendrovės suklaidinimo faktas yra akivaizdus, nes S. Ž. ir E. B. kredito bendrovei pateikė melagingą informaciją apie tikrąją MB „B. C. B.“ turtinę ir finansinę padėtį, jos faktinį vadovą, apie tai, kad ekskavatorinis krautuvas JCB 4CX, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendrovės „B. C. B.“ nuosavybė, nors iš tikrųjų šis krautuvas priklausė kitam asmeniui. Apklausti kredito įstaigos SIA „C. L.“ darbuotojai patvirtino, kad jei lizingo bendrovė būtų žinojusi, kad pelno (nuostolio) ataskaitos, 2014 metų balansas neatitinka tikrovės, kad šiai bendrovei fiktyviai vadovauja nuo alkoholio priklausomas asmuo R. N., kad ekskavatorinis krautuvas tikrai nepriklauso MB „B. C. B.“, o priklauso tyrimo metu nenustatytam asmeniui, ji tikrai nebūtų priėmusi sprendimo suteikti kreditą.

12.2. Nuteistasis skunde akcentuoja paties kredito davėjo SIA „C. L.“ Lietuvos filialo elgesį suteikiant finansinį lizingą ir teigia, kad SIA „C. L.“ komitetas, vertindamas kliento riziką, pasitikėjo jam pateiktais dokumentais ir jų nepatikrino, todėl elgėsi nepakankamai rūpestingai. Tačiau šie nuteistojo argumentai visiškai nepagrįsti, nes iš bylos medžiagos matyti, kad SIA „C. L.“ darbuotojai tinkamai įvertino MB „B. C. B.“ pateiktus finansinius dokumentus ir neturėjo pagrindo manyti, kad gali būti pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, juo labiau kai juos pateikė oficialiai įmonei vadovaujantis direktorius R. N.. Tačiau SIA „C. L.“ darbuotojams nebuvo žinoma, kad R. N. buvo tik „statytinis“ MB „B. C. B.“ direktorius ir, kaip nustatyta iš byloje esančio ekspertizės akto Nr. 82TPK-109/2016, jis pasirašydamas 2014 m. gruodžio 23 d. vadovavimo paslaugų sutartį negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų, taigi ir tinkamai atstovauti bendrovei. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad SIA „C. L.“ darbuotojai, nežinodami nuo jų nuslėptų aplinkybių apie R. N. vadovavimo fiktyvumą ir MB „B. C. B.“ pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų neatitiktį tikrovei, neturėjo jokio pagrindo abejoti ir kažkokiais papildomais būdais tikrinti, ar pateikti duomenys yra teisingi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistieji S. Ž. ir E. B. sudarant lizingo sutartis su SIA „C. L.“ klaidino kredito įstaigą ir tai lėmė, kad ši perleido savo turtą, todėl šiuo atveju SIA „C. L.“ elgėsi rūpestingai ir jos kaltės dėl kredito išdavimo, lizingo sutarčių sudarymo nėra.

12.3. Apeliantas S. Ž. skunde taip pat teigia, kad jo atlikti veiksmai nebuvo pavojingi baudžiamojo įstatymo požiūriu ir gali būti įvertinti civilinės teisės požiūriu, tačiau šiuo atveju byloje yra nustatyti visi BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Be to, svarbu įvertinti ir tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Šiuo atveju nustatyta, kad S. Ž. pats savo vardu negalėjo gauti paskolos, todėl kartu su E. B. panaudodami apgaulę prieš kredito įstaigą SIA „C. L.“ sudarė lizingo sutartis MB „B. C. B.“ vardu, taigi S. Ž. siekė nusikalstamų tikslų, todėl nėra pagrindo šiuos S. Ž. veiksmus vertinti kaip civilinės teisės reguliuojamus santykius.

13. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu S. Ž. taip pat teigia, kad byloje jokie duomenys nepatvirtina jo ir E. B. susitarimo veikti nusikalstamai, tačiau tokius teiginius paneigia skundžiamo nuosprendžio argumentai, kuriais išsamiai yra aptartos aplinkybės, kodėl S. Ž. ir E. B. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudami.

13.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

13.2. Sprendžiant dėl bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinio ir susitarimo ribų, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus.

13.3. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tiek E. B., tiek S. Ž. atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, pritarė vienas kito atliktiems veiksmams ir suvokė bendrą sumanymą panaudojant apgaulę (pasinaudojant savo veiksmų negalinčiu visiškai suprasti R. N., teikiant jam pasirašyti įvairius MB „B. C. B.“ dokumentus, pateikiant SIA „C. L.“ tikrovės neatitinkančias 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ pelno (nuostolių) ataskaitas, 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B. C. B.“ balansą, duomenis apie neva MB „B. C. B.“ priklausantį ekskavatorinį krautuvą JCB 4CX, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) gauti kreditą iš SIA „C. L.“ ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams ir juos papildė, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad byloje nėra nustatytas vienas iš bendrininkavimo požymių – S. Ž. susitarimas veikti kartu su E. B..

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.