- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-86/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Viktoras Kažys, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- S. A.
- Nukentėjusysis
- L.
- Civilinis ieškovas
- K. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 14 metų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. paskirtą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 145 str. 1 d. paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. paskirtą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., prie šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 str. 1 d. paskirtos 14 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį, t. y. 1 metus ir 5 mėnesius, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu ir subendrintos Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam S. A. paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų ir 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo S. A. priteista 3006,77 Lt turtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui K. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. A. nuteistas už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, grasino nužudyti ir nužudė kitą žmogų. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
2007 m. rugpjūčio 17 d., apie 15 val. 10 min., Kaišiadoryse, ties Gedimino g. 63 esančiu namu S. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jėga tempdamas už rankos nukentėjusiąją L. R. įsodino ją į savo automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veždamas ją šiuo automobiliu tyčia ranka sudavė jai vieną smūgį į veidą, nuvežė nukentėjusiąją į jai priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kiemą ir liepė iš automobilio išlipti. L. R. nepaklusus, jis jėga ištraukė ją iš automobilio, tyčia ranka sudavė jai ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį, o po to, paėmęs L. R. už rankos ir kojos, įvilko ją į namo kambarį, kuriame tyčia ranka sudavė dar vieną smūgį į veidą. Suduodamas L. R. iš viso ne mažiau kaip tris smūgius, jis padarė jai poodinę kraujosruvą dešiniame paakyje, dešinio skruostikaulio lūžimą, odos nubrozdinimą dešiniame rieše bei kairės čiurnos sumušimą, ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2007 m. lapkričio 7 d., apie 5 val. 30 min., Kaišiadoryse, prie Girelės g. 22 esančio “AJS” spaustuvės pastato, S. A., panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebęs L. R. už rankos, prievarta įsodino ją į jam priklausantį automobilį “Audi 100”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) juo nusivežė L. R. į Kaišiadorių r., Žiežmarių sen., Bačkonių k. esantį miško masyvą, ir ten, mojuodamas rankomis, grasino L. R. užmušti ir pakarti. Tokiu būdu jis grasino L. R. nužudyti, nukentėjusiajai buvus pakankamam pagrindui manyti, kad šie grasinimai bus įvykdyti.
2008 m. sausio 6 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) esančio L. R. namo prieangyje, tarpusavio konflikto su L. R. metu S. A. tyčia rankų pirštais suspaudė jos kaklą priekiniame paviršiuje, gerklų srityje, ir dėl to nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą nukentėjusioji įvykio vietoje netrukus mirė. Tokiu būdu S. A. L. R. nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas dėl pagal BK 129 str. 1 d. paskirtos per griežtos bausmės. Teismas neatsižvelgė į jo parodymus, kad jis tyčios atimti L. R. gyvybę ir ją nužudyti neturėjo ir jos mirties nesiekė. Tai galėjo įvykti neatsargiai elgiantis su virve, kurią jis norėjo nuimti nuo nukentėjusiosios kaklo. Jis taip pat teisme parodė, kad L. R. nesmaugė, prašė lavono ekshumacijos, pakartotinės ekspertizės paskyrimo ir papildomo lavono ištyrimo, tačiau šie jo prašymai nebuvo patenkinti. Šioje byloje nėra jokių liudytojų, mačiusių nusikaltimo įvykį, o išvadą, kad jis L. R. tyčią pasmaugė pirštais, teismas pagrindė vienintelės ekspertizės išvadomis. Su jomis jis nesutinka, o kitų įrodymų, paneigiančių jo parodymus, byloje nėra. Teismas neatsižvelgė ir į kitas jo nurodytas bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius tyčinį nužudymą ir jo nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Daugelis jo prisipažinimų šioje byloje buvo išgauti naudojant psichologinį spaudimą. Anksčiau jis yra dirbęs Pravieniškių pataisos namuose, yra buvęs pareigūnas, tačiau jį ilgą laiką laikė Kaišiadorių areštinėje kartu su kitais asmenimis, nebuvusiais pareigūnais. Taip buvo siekiama išgauti jo prisipažinimą, o bijodamas prarasti sveikatą jis pripažino kai kurias bylos aplinkybes. Buvo atsisakyta patenkinti jo prašymus padaryti jo ir visų kitų asmenų šioje byloje akistatas ir padaryti eksperimentus, tokiu būdu buvo nesilaikoma BPK 190, 196 ir 197 straipsnių reikalavimų. Teisminio nagrinėjimo metu į jo parodymus nebuvo atsižvelgta, jam nebuvo leista išsamiai pasisakyti, teismas neįvertino bylos aplinkybių, galinčių sušvelninti jo padėtį, todėl, jo nuomone, teismas buvo šališkas. Priimant nuosprendį taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis prisipažino padaręs nusikaltimus, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, be to, paaiškindamas apie nusikaltimų padarymo aplinkybes, jis dar ir padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui tuos nusikaltimus atskleisti. Teismas to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir pagal BK 129 str. 1 d. jam paskyrė labai griežtą bausmę. Jis prašo teismo nuosprendį panaikinti, taip pat šį nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis S. A. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, S. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nukentėjusioji L. R. ir nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą bei civilinis ieškovas K. R. prašo nuteistojo S. A. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė nuteistojo apeliacinį skundą irgi prašo atmesti, tačiau ji prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam S. A. paskirtų bausmių subendrinimo. Prokurorė prašo skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 14 metų. Vadovaujantis BK 64 str., prie šios subendrintos bausmės pridėti dalį Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam S. A. paskirti laisvės atėmimą 14 metų ir 6 mėnesiams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. S. A. pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, dėl kiekvienos iš jų atskirai teismas nuosprendyje išdėstė nuteistojo kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei išsamius jų vertinimo motyvus. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neneigia savo kaltės, prisipažino padaręs nusikaltimus ir netgi savo parodymais padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui tuos nusikaltimus atskleisti. Šie apelianto argumentai neatitinka bylos aplinkybių. Iš bylos matosi, kad dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir dėl nužudymo S. A. kaltu prisipažino tik iš dalies, nepripažino ir šiuo metu nepripažįsta esminių šių nusikalstamų veikų aplinkybių. Nuteistasis prisipažino kaltu tik dėl grasinimo nukentėjusiąją nužudyti, tačiau ir šios nusikalstamos veikos aplinkybes jis bando paaiškinti savo paties naudai. Iš nuosprendžio matosi, kad savo išvadas teismas pagrindė išnagrinėtų įrodymų visuma, o paties nuteistojo parodymais rėmėsi tik tose dalyse, kuriose tie parodymai atitiko kitas byloje nustatytas abejonių nekeliančias aplinkybes.
Dėl nesunkaus L. R. sveikatos sutrikdymo 2007 m. rugpjūčio 17 d. teisme S. A. kaltu prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad tą dieną gatvėje savo automobiliu privažiavo prie einančios su savo dukra L. R., liepė jai sėstis š automobilį ir nusivežė ją į sodybą Vilionių k. Ten L. R. nenorėjo lipti iš automobilio, jie apsižodžiavo ir jis jai sudavė 3-4 smūgius, kojomis nukentėjusiosios nespardė, sodybos name jos irgi nemušė. Pripažinęs šias aplinkybes, nuteistasis teisme nesutiko su kitomis esminėmis šio nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Jis parodė, kad nors gatvėje buvo paėmęs L. R. už rankos, tačiau į automobilį ji įsėdo pati, taip pat nepripažino, kad suduodamas smūgį ranka, sulaužė nukentėjusiajai skruostikaulį, t. y. padarė būtent tą sužalojimą, dėl kurio nukentėjusiajai kaip tik ir buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis parodė, kad skruostikaulis galėjo lūžti netyčia sudavus L. R. į veidą automobilio durelėmis. Nuteistasis taip pat parodė, kad šio įvykio metu buvo blaivas, o alkoholio išgėrė jau vėliau. Iš nuosprendžio matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje teismas pagrindė kitais įrodymais. Nukentėjusioji L. R. teisme parodė, kad tą dieną su mama L. R. buvo išėjusi į parduotuvę, tuo metu jai paskambino S. A., liepė duoti telefoną jos motinai, o kai jos abi išėjo į gatvę, prie jų privažiavo S. A., jos motiną įsitempė į savo automobilį ir nuvažiavo. Gatvėje sutiktų žmonių ji paprašė paskambinti policijai, po to pati su policija nuvažiavo į Vilionių k., ten rado savo motiną verkiančią. Jos veidas buvo ištinęs nuo sumušimų, rūbai ištepti, matėsi, kad motina buvo tąsoma po žolę. Iš to, kad S. A. buvo piktas, ji mano, kad jis buvo girtas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad tą dieną L. R. buvo surasta jai priklausančioje sodyboje Vilionių k. Apžiūros metu pati L. R. parodė vietas, kuriose buvo mušama lauke ir kaip po to buvo nutempta į namo priemenę. Kad L. R. buvo sumušta, taip pat jos pretenzijas S. A. patvirtina tą pačią dieną nukentėjusiosios policijai parašytas protokolas-pareiškimas. Kitiems įrodymams patikrinti teisme BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka buvo perskaityti mirusios L. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. 2007 m. lapkričio 6 d. apklausta liudytoja (t.1, b. l. 17-18) L. R. parodė, kad tą dieną su dukra einant gatve, dukrai paskambino S. A., telefoną paėmus jai pačiai, S. A. pasakė, kad „jai viskas“. Po to S. A. privažiavo prie jų savo automobiliu „Audi 100“ ir liepė į jį sėstis. S. A. buvo labai girtas. Jai nepaklusus, jis ją sugriebė už rankos ir per jėgą įgrūdo į automobilio vidų, ji dar spėjo sušukti dukrai, kad ši kviestų policiją. S. A. nuvežė ją į sodybą Vilionių k., liepė išlipti iš automobilio, o jai atsisakius, ištempė jėga ir pradėjo ją mušti. Smūgius sudavė rankomis, daugiausia į galvą. Po to paėmė ją už rankos ir kojos ir nutempė į namą, pakeliui sudavė dar vieną smūgį. Tuo metu į sodybą atvyko policija. Būdamas girtas S. A. ją sumušė tik todėl, kad ji su savo dukra buvo išėjusi pasivaikščioti į miestą. Teisme liudytoja apklausta policijos tyrėja D. S. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji apklausinėjo L. R. ir kad ji davė būtent tokius parodymus, kurie užrašyti apklausos protokole ir buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Liudytoja dar parodė, kad L. R. buvo užėjusi ir vėliau, skundėsi, kad S. A. ją terorizuoja, dėl to ji negali eiti į darbą, nutraukti ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji neprašė. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2007 m. rugpjūčio 17 d., L. R. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešiniajame paakyje, dešinio skruostikaulio lūžimas, odos nubrozdinimas dešiniame rieše ir kairės čiurnos sumušimas. Poodinė kraujosruva dešiniame paakyje ir dešinio skruostikaulio lūžimas padaryti kietais bukais daiktais ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui. Kiti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant tiesioginius smūgius, tiek ir griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais. L. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinio skruostikaulio lūžimo jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 d. laikotarpiui. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas L. Gogelis nurodytą specialisto išvadą patvirtino. Paneigdamas nuteistojo versiją jis parodė, kad L. R. skruostikaulio lūžimas tikrai negalėjo būti padarytas suduodant smūgį automobilio durelėmis. Sužalojimo pobūdis ir lokalizacija patvirtina, kad ir šis sužalojimas galėjo būti padarytas tik suduodant tiesioginį smūgį kietu buku daiktu. Iš bylos taip pat matosi, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d., 18.41 val., S. A. buvo nustatytas 2,121% girtumas. Šie duomenys ir jau aptarti nukentėjusiosios L. R. bei liudytojos L. R. parodymai patvirtina, kad S. A. buvo girtas ir nusikaltimo padarymo metu. Įvertinus nusikaltimo pobūdį ir jo aplinkybes, nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors teisme S. A. kai kurių esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nepripažino, jo versijas paneigia perskaityti jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. 2007 m. gruodžio 4 d. vykusios įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 145-146) jis parodė, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. pradžioje su L. R. susipyko. 2007 m. rugpjūčio 17 d. buvo girtas, automobiliu privažiavęs prie L. R., einančios su dukterimi gatve, paėmė ją už rankos, jėga įtraukė į automobilį ir nuvežė į sodybą Vilionių k. Ten jie susiginčijo ir jis sudavė L. R. rankomis 3-4 smūgius. Po to atvyko policija ir jį išsivežė. Tokius pačius parodymus S. A. davė ir kitos, 2008 m. sausio 8 d. vykusios įtariamojo apklausos metu (t. 1. b. l. 166-168). Šie perskaityti ankstesni S. A. parodymai apie jo girtumą nusikaltimo padarymo metu, apie L. R. įtempimą į automobilį panaudojant fizinį smurtą, o taip pat jo parodymai apie visų sužalojimų padarymą nukentėjusiajai suduodant jai tiesioginius smūgius rankomis, visiškai atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes, o taip pat paneigia nuteistojo iš dalies pakeistus parodymus. Įvertinęs šių įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sudavė L. R. ranka ne mažiau kaip tris smūgius, padarydamas jai jau nurodytus kūno sužalojimus, taip pat ir dešinio skruostikaulio lūžimą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai padarė veikdamas tiesiogine tyčia, ir šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl grasinimo nužudyti L. R. 2007 m. lapkričio 7 d. nuteistasis S. A. teisme kaltu prisipažino. Jis parodė, kad išvakarėse, t. y. 2007 m. lapkričio 6 d., su L. R. susibarė ir pasakė, kad dar pasikalbės kitą dieną. Kitos dienos ryte, apie 5.30 val., automobiliu atvažiavo prie nukentėjusiosios darbovietės, liepė jai sėstis į automobilį, o šiai atsisakius, įsodino ją prievarta, jos turėti daiktai (skėtis, rankinukas) iškrito. Važiavo miesto gatvėmis, kalbėjosi dėl jų tarpusavio santykių ir turtinių reikalų, dėl L. R. vardu įsigytos sodybos. Važiuojant keliuku pro Bačkonis sustojo prie miško. Pripažįsta, kad iš įkarščio, būdamas susinervinęs gal ir pasakė L. R., kad ją nužudys, pakars, tačiau tokių ketinimų neturėjo, o taip sakydamas norėjo pažiūrėti, kaip L. R. į tai sureaguos. Ji buvo išsigandusi, bet neverkė. Iš šių nuteistojo parodymų matosi, kad nors nuteistasis ir prisipažino kaltu, tačiau bando paneigti grasinimų nužudyti nukentėjusiąją realumą. Tačiau jo kaltę patvirtina ir visuma kitų išnagrinėtų įrodymų. L. R. sūnus K. R. parodė, kad po tėvų skyrybų gyveno pas savo tėvą K. R., žinojo, kad motina gyveno kartu su S. A.. Išvykęs dirbti į Angliją kalbėdavosi su motina telefonu, ši jam sakė, kad nori su S. A. išsiskirti, nes jis ją persekioja. Prašė grįžti ir jai padėti. Liudytoju apklaustas buvęs L. R. sutuoktinis K. R. parodė, jog žinojo, kad po skyrybų jo buvusi žmona susidraugavo su S. A., kuris ėmė gyventi jos bute. L. R. nusipirkus sodybą, dėl jos su S. A. prasidėjo konfliktai, jis pats važinėjo jų raminti. S. A. grasindavo L. R., kad nužudys ir ją, ir dukrą Lilę. Buvo nuvežęs L. R. į mišką prie Bačkonių, pririšęs prie medžio ir grasinęs apipilti benzinu. Liudytoja T. J. parodė, kad L. R. buvo jos kaimynė, gyveno gretimame bute. Yra mačiusi ir pas L. R. būdavusį S. A.. L. R. jai skundėsi, kad S. A. anksčiau buvo ją pagrobęs ir nuvežęs į mišką, sakė, kad bijo eiti į darbą, prašė ją palydėti svarstydama, kad jeigu jos bus dviese, tai S. A. jai neišdrįs nieko padaryti. 2007 m. lapkričio 7 d. anksti ryte ji lydėjo L. R. į darbą. Tačiau Girelės g. prie jų privažiavo S. A., įtempė L. R. į automobilį ir nusivežė. L. R. šaukėsi pagalbos, gatvėje iškrito jos rankinukas ir skėtis. Vėliau, apie 11 val., L. R. jai paskambino ir pasakė, kad ji jau policijoje. Kad S. A. L. R. persekiojo, buvo prievarta nusivežęs ją į mišką ir ten grasino nužudyti, patvirtina tą pačią dieną parašytas nukentėjusiosios pareiškimas policijai. Kitiems įrodymams patikrinti BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo perskaityti mirusios L. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 33-34). Šios apklausos metu nukentėjusioji L. R. parodė, kad tą rytą ją į darbą lydėjo jos kaimynė. Viena eiti ji bijojo, nes ją persekiojo buvęs jos draugas S. A.. Priėjus prie darbovietės, prie jų automobiliu „Audi 100“ privažiavo S. A., jos su kaimyne ėmė bėgti, bet pasivijęs S. A. griebė ją iš už nugaros ir gulinčią nutempė į savo automobilį, jai iš rankų iškrito skėtis ir rankinukas. S. A. ją nuvežė iš pradžių į Girelės, o po to – į Bačkonių mišką. Automobilio durelės buvo uždarytos, kad ji negalėtų pabėgti. Miške S. A. atėmė iš jos mobilaus ryšio telefoną ir pradėjo jai grasinti, kad ją nužudys, pakars. Taip grasindamas jis verkė, garsiai šaukė, mojavo rankomis. Grasindamas, kad pakars ją, sakė, kad po to ir pats pasikars. Dar po to jam pasidarė bloga ir jos įkalbėtas jis ją parvežė atgal į miestą. Ji S. A. bijojo, nes jis jai nuolat skambindavo ir grasindavo susidorojimu. Jis ją persekiodavo, tikrindavo, ar ji yra darbe, sakydavo, kad grįš iš kalėjimo ir ją vis tiek nužudys. Jų konfliktai prasidėjo kai jie nustojo kartu gyventi, S. A. reikalavo, kad ji jam už labai mažą kainą parduotų savo sodybą. Kitos apklausos metu (t. 1, b. l. 35) L. R. papildomai dar parodė, jog suprato, kad S. A. gali ją nužudyti, tai suprato iš jo pykčio, riksmų ir nusikalbėjimų. Teisme apklausta liudytoja tyrėja D. S. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji apklausinėjo L. R., ši buvo labai išsigandusi ir nurodė tokias įvykių aplinkybes, kurios išdėstytos teisme perskaitytuose jos parodymuose.
Pagal BK 145 str. 1 d. atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas turi būti konkretus ir realus, o grasindamas kaltininkas turi suvokti, kad grasina kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas. Kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Tokios aplinkybės nustatytos šioje byloje, jas patvirtina ne tik nuteistojo, bet ypač perskaityti pačios nukentėjusiosios parodymai. Kad nuteistojo grasinimai L. R. buvo realūs, patvirtina dar ir kitos šios bylos aplinkybės. S. A. prieš tai jau buvo sumušęs L. R., vėliau ją persekiodavo, grasindavo telefonu, o jau po nurodytų grasinimų miške vėliau nužudė nukentėjusiąją ją pasmaugdamas sodyboje Vilionių k. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo grasinimai nužudyti buvo realūs, o nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad S. A. grasinimai ją nužudyti bus įvykdyti, todėl pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 145 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti visą nuosprendį, tačiau šiame skunde faktiškai dėsto tik argumentus, dėl kurių nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis patvirtino, kad ginčija tik šią nuosprendžio dalį, todėl kitų jau nurodytų jo nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d., aplinkybių dar detaliau aptarti nėra pagrindo.
Nors nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis L. R. nužudė, jo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra prieštaringi. Skunde nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti, jį pakeisti, taip pat nesutinka su jam pagal BK 129 str. 1 d. paskirta bausme. Tačiau tame pačiame skunde taip pat nurodo, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, rėmėsi tik vienintele specialisto išvada, kuri neįrodo kaltės. Apeliantas nurodo, kad rankomis L. R. nesmaugė, o gyvybę jai galėjo atimti nebent dėl neatsargumo, bandydamas nukentėjusiajai nuo kaklo nuimti virvę. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pirmiausia atmetami apelianto argumentai apie tai, kad šioje dalyje teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vien tik teismo medicinos specialisto išvada. Iš tikrųjų S. A. kaltę dėl L. R. nužudymo patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados, teisme apklausto teismo medicinos eksperto paaiškinimai, liudytojų bei nukentėjusiosios parodymai. Iš dalies nuteistojo kaltę patvirtina ir jo paties parodymai.
Iš bylos matosi, kad nors S. A. nepripažįsta L. R. nužudęs, jis pats įvykio aplinkybes nurodinėja prieštaringai ir painiai. Pirmosios instancijos teisme S. A. parodė, kad 2008 m. sausio 6 d. į sodybą Vilionių k. atvažiuoti buvo susitarę su L. R. iš anksto. Jį ten nuvežė jo kaimynas. Beveik tuo pačiu metu atvažiavo ir L. R.. Iki pietų ten kūreno krosnį, buvo nuėję pas kaimynę G. A. pasimatuoti kraujo spaudimo, po to kartu valgė. Konfliktas prasidėjo apie 14.30 val. Jis atsigulė į lovą, o L. R. išėjo į kiemą ir kažkam skambino telefonu. Jis paklausė, kam ji skambina, tada ir kilo konfliktas dėl jų tarpusavio santykių. Ginčo metu jam kilo mintis dėl savižudybės. Jis išėjo į kiemą, nusipjovė skalbinių virvę, grįžo atgal ir norėjo prieangyje nusižudyti. L. R. neleido jam to padaryti, todėl jis uždarė kambario duris ir parėmė jas kastuvėliu. Ketindamas nusižudyti rišo virvę ant balkio, bet tuomet pamatė, kad L. R. išėjo į lauką ir nuėjo už namo, po to matė ją einančią į kaimynų pusę. Jam atrodė, kad ji galbūt ieško jo, todėl irgi išėjo į lauką, matė, kad L. R. jau neina, o bėga į kaimynų namo pusę ir šaukia „padėkit“. Jis nubėgo iš paskos ir pasivijo L. R. lauke, kai ši bėgdama pargriuvo. Ji bandė kažką sakyti, bet jis ranka užčiaupė jai burną, kad ji nerėktų. L. R. turbūt buvo pasitempusi koją, todėl jis ją pakėlė, užsikėlė ant nugaros ir parnešė atgal į namo vidų, nešant nukrito jos striukė. Parnešęs L. R., pastatė ją namo prieangyje. Uždaręs lauko duris, atsisuko ir pamatė, kad L. R. „dedasi“ virves, paklausė, ką ji daro, o ji jam atsakė „nori išeiti pats, pasiimk ir mane, vaikai apdrausti“. Tose virvėse jis prieš tai buvo paruošęs kilpas sau, o pamatęs, kad virves užsidėjusi L. R., jis ėmė virves tempti į savo pusę. Viskas truko tik keletą sekundžių, jie abu pargriuvo, jis nugriuvo prieangyje ant nugaros, o L. R. užgriuvo jam ant krūtinės. Jis bandė nuimti jai virves nuo kaklo, jam atrodo, kad tuo metu L. R. galėjo būti be sąmonės, tačiau kvėpavo. Nuo jos kaklo nuimtas virves iš pradžių numetė į šoną, o paskui užsuko jas ant lauko durų rankenos, kad durų negalėtų atidaryti kaimynai. L. R. paliko atsirėmusią į lauko duris. Tada jis paėmė kitas virves, krepšelį, L. R. mobilaus ryšio telefoną ir per langą išlipo į lauką. Nuėjo pas kaimynes, paprašė jo dokumentus atiduoti jo dukrai ir pasakė, kad L. R. paliko namuose. Būdamas netoliese matė, kad atvažiavo policijos ir greitosios pagalbos automobiliai. Po to ėjo į parduotuvę, pirko degtinę, pažįstamas jį nuvežė į kitą kaimą, o po to jis grįžo atgal į Vilionių k. Matė, kad prie jų sodybos daug automobilių, bet arčiau nėjo, pernakvojo pas savo pažįstamą kitame kaime. Kitą dieną jį sulaikė policija. Į klausimą, kodėl ankstesniuose parodymuose buvo nurodęs kitokias įvykio aplinkybes, teisme nuteistasis paaiškino, kad tyrėjas rašė jo parodymus kaip pats norėjo, o jis protokolus pasirašinėjo jų neskaitydamas. Tos pačios apklausos teisme metu S. A. dar kartą patvirtino, kad L. R., badydama imituoti jos savižudybę, ant durų rankenos nekabino, o paliko ją atsirėmusią į duris, tačiau išdėstė ir keletą, jo nuomone, galimų L. R. mirties priežasties versijų. Jis parodė, jog sutinka, kad L. R. kaklas buvo suspaustas pirštais, tačiau taip pat parodė, jog neįrodyta, kad tai padarė jis. Parodė, kad nežino, kas tai galėjo padaryti, nors pripažino, kad name buvo tik jis ir L. R.. Dar parodė, kad gal ant nukentėjusiosios kaklo tos virvės nebuvo iš viso arba kad virvė ant L. R. kaklo galėjo užsiveržti tada, kai atėję kaimynai bandė praverti lauko duris. Nuteistasis parodė, kad jis pats L. R. rankomis nesmaugė, per langą išlipo todėl, kad į duris buvo atremta nukentėjusioji. Pripažįsta, kad galėjo atimti L. R. gyvybę, tačiau ne tyčia, o tik dėl neatsargumo. Iš bylos matosi, kad savo parodymus apie įvykius sodyboje S. A. keitė, ikiteisminio tyrimo metu tų įvykių aplinkybes jis buvo nurodęs kitaip. Sulaikytas policijos 2008 m. sausio 7 d. S. A. pirmiausia pats savo ranka parašė atvirą prisipažinimą (t. 1, b. l. 160), kuriame nurodė, kad parsinešęs į lauką pabėgusią L. R., jis ją namo koridoriuje pasmaugė. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. sausio 8 d. (t. 1, b. l. 166-168) S. A. kaltu prisipažino visiškai. Jis parodė, kad būnant sodybos name, tą dieną konfliktas tarp jo ir L. R. prasidėjo apie 17 val. Jie kalbėjosi apie sodybos reikalus ir apie jų tarpusavio santykius, nes jis L. R. mylėjo, o ji savo nuomonę vis keisdavo. Kilus žodiniam konfliktui jis norėjo nusižudyti išgerdamas vaistų tablečių, tačiau L. R. tas tabletes iš jo atėmė. Tada jis išbėgo į lauką, nupjovė skalbinių virvę ir ketino pasikarti. L. R. neleido to padaryti, iš jos išsilaisvinęs jis nuėjo į namo koridorių. Pamatė, kad L. R. bėga į kaimynų namų pusę, tada jis ją nusivijo, jie abu pargriuvo, jis užčiaupė L. R. burną, kad ši nerėktų, ir parsinešė ją atgal į namo vidų. Jie toliau konfliktavo abu sėdėdami koridoriuje prie lauko durų, L. R. sėdėjo atsukusi jam nugarą. Tada jis ant durų rankenos užvyniojo skalbinių virvę, pasiėmė kitą virvę, pagalvojo, kad nespės pasikarti ir išėjo į lauką. Po to grįžo atgal ir, kiek prisimena, L. R. iš už nugaros „užsmaugė“ rankomis. Dar prieš tai L. R. jam sakė, kad jei jis pats pasikars, tai kad pasiimtų ir ją kartu su savimi. Kaip po to jis apvyniojo L. R. kaklą virve ir ją užsuko už durų rankenos, jau neprisimena. Ar tuo metu ji buvo gyva, nežino, bet ji nekalbėjo. Tada pats iššoko per langą į lauką, bėgo per kaimynų kiemą, kaimynės jo klausė, ką jis padarė Laimai, bet ką joms atsakė, irgi neprisimena. Vis dėlto girdėjo, jog kaimynės sakė, kad eis pažiūrėti, kur yra L. R.. Pabėgęs iš namo jis buvo pasiėmęs dar vieną virvę, planavo pasikarti, bet neišdrįso. Naktį vaikščiojo po laukus, kitą dieną važiavo į Kauną, skambino savo pusseserei. Pas ją jį sulaikė policija. Šios apklausos metu S. A. parodė, kad pasmaugė L. R., nes ši pati prašė „pasiimti ją kartu“. Tačiau ją pasmaugęs pats taip ir nenusižudė. 2008 m. sausio 16 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1. b. l. 177-183) S. A. patvirtino pirmosios apklausos metu duotus parodymus. Jis parodė, kaip parsinešė į lauką pabėgusią L. R. atgal į namus, kaip namo prieangyje pargriuvo ir kaip abu ten sėdėjo kartu su L. R.. Po to parodė, kaip iš už nugaros pusės sėdėdamas rankomis apkabino L. R. kaklą, tuo metu, jam atrodo, jis ją ir pasmaugė. Dar parodė, kaip po to virvę užsuko ant vidinės lauko durų rankenos ir kaip pabėgo iš to namo iššokęs į lauką per langą. Viskas, apie ką parodė S. A., matosi iš prie protokolo pridėtų fotonuotraukų. Papildomai apklaustas įtariamuoju 2008 m. balandžio 17 d. (t. 1, b. l. 170) S. A. nurodė, kad ankstesnius parodymus nori papildyti. Jis parodė, kad parnešta iš lauko į namo prieangį L. R. paėmė nuo bidono ten padėtas virves ir pati jas užsidėjo ant kaklo. Ji pasakė, „jei nori išeiti, jei išeini, tai pasiimk ir mane“. Jis liepė jai nekvailioti, o po to ėmė traukti tas virves norėdamas jas numauti L. R. nuo galvos. Traukdamas paslydo, griuvo ant nugaros, o L. R. užgriuvo ant jo. Po to jie abu sėdėjo tokioje pačioje padėtyje, jis buvo atsirėmęs į sieną, jie abu kažką kalbėjosi. Pakėlęs nuo žemės virvę, apvyniojo ją apie durų rankeną, kad neįeitų kaimynai. Nuteistasis jau parodė, kad L. R. nesmaugė, o taip ir paliko ją sėdinčią toje pačioje vietoje. Ar ji buvo gyva, jis nežino, po to iššoko per langą ir nuėjo. Išeidamas dar pasakė „tu man vis tiek nesutrukdysi“, tačiau L. R. nieko neatsakė. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. liepos 16 d. (t. 1. b. l. 174-175) kaltu vėl prisipažino tik iš dalies ir iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, apie kurias buvo parodęs prieš tai vykusios apklausos metu. Tačiau papildomai parodė, kad namo prieangyje jam ir L. R. pargriuvus, jis, nors ir nesmaugė nukentėjusiosios rankų pirštais, tačiau buvo apkabinęs ją viena ranka per kaklą, o kita ranka tuo metu jai nuo kaklo nuiminėjo virves. Dar parodė, jog nežino, kodėl iš pradžių buvo prisipažinęs, kad L. R. pasmaugė, jis iš viso nežino, kaip tai įvyko. Kad L. R. nesmaugė rankomis, prisiminė vėliau, kai jau buvo apsiraminęs ir viską gerai apgalvojęs. Nuteistojo S. A. parodymai pirmosios instancijos teisme jau buvo išdėstyti. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis parodymų iš esmės nepakeitė, tačiau nurodė ir kai kurias naujas aplinkybes. Jis parodė, kad sodyboje konfliktas kilo ne tik dėl to, kad L. R. kažkam paskambino telefonu. Nukentėjusioji prieštaravo, kad jis nori palikti jų kartu įsigytą sodybą, to ji nenorėjo, nes jis sodyboje daug dirbdavo. Be to, ji žinojo, kad jis jau gyvena su kita moterimi. Ginčo metu jam kilo mintis nusižudyti, bet L. R. išėjo į lauką. Jis pagalvojo, kad ji gali nueiti pas kaimynus, o jis nespės pasikarti, todėl nusivijo L. R. ir parsinešė ją atgal į namo vidų. Parnešęs pastatė ją namo prieangyje, o po to pamatė, kad ji jau užsidėjo sau ant kaklo virves. Nuteistasis parodė, kad rankomis L. R. nesmaugė ir jam atrodo, kad nukentėjusioji pati galėjo pasismaugti virvėmis, kai jis jas patraukė ir kai jie konflikto metu abu griuvinėjo. Dar kartą perskaičius nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas pripažino, kad tuomet buvo nurodęs kitokias įvykio aplinkybes, tačiau tai paaiškino tik savo teise keisti parodymus. Taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė jam poveikį. 1993 m jis dirbo Pravieniškių pataisos namuose, tačiau suimtą jį laikė neizoliuotą nuo kitų suimtųjų. Dar parodė, kad tyrėja pati rašydavo jo parodymus, o jam tik liepdavo pasirašyti. Atvirą prisipažinimą jis parašė nedalyvaujant gynėjui, o pirmosios apklausos metu dalyvavęs gynėjas, jo nuomone, buvo šališkas. Protokolus rašiusiems pareigūnams jis negalėjo paprieštarauti, nes visą policiją laiko korumpuota. Tačiau atsakydamas į papildomus klausimus S. A. jau parodė, kad nežino, kodėl apie dabar dėstomas aplinkybes neparodė anksčiau, taip pat vėl pripažino, kad galėjo L. R. pasmaugti virve. Iš įvykio vietos pabėgo, nes buvo išsigandęs, o noras nusižudyti jam pačiam praėjo tada, kai pamatė, kad jau atvažiavo policija. Vėliau susitvardė, nuėjo nusipirkti degtinės, kurią išgėrė jau vėlai vakare. Apeliantas dar parodė, kad L. R. mylėjo, bet nenorėjo jos nužudyti, nes tuo metu jau turėjo kitą moterį.
Išdėstyti nuteistojo S. A. parodymai dar bus aptarti ir įvertinti, tačiau jį kaltu teismas pripažino remdamasis dar ir kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. L. R. vaikų nukentėjusiųjų L. R. ir K. R., taip pat jos buvusio sutuoktinio liudytojo K. R. parodymai šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. Iš jų parodymų matosi, kad L. R. su S. A. nustojus gyventi kartu, S. A. nukentėjusiąją ėmė persekioti, grasinti, taip pat ir vartojo prieš ją fizinį smurtą. Jų parodymus patvirtina ir jau aptartos kitos dvi įrodytos S. A. padarytos nusikalstamos veikos. Nuteistasis pripažintas kaltu dėl to, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. sumušė L. R. padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, o 2007 m. lapkričio 7 d., panaudojęs fizinę prievartą, nuvežė nukentėjusiąją į mišką ir ten grasino ją nužudyti. Nukentėjusioji L. R. teisme dar parodė, kad 2008 m. sausio 6 d. ryte motina išėjo iš namų ir pasakė, kad grįš apie 17 val. Vėliau jai paskambino ir tyliai pasakė, kad grįš apie 20 val. Ji po to jai skambino pati, bet telefonu niekas neatsiliepė. Jai paskambino tėvas, liepė užsirakinti buto duris ir pasakė, kad tuoj atvažiuos. Vėliau gavo S. A. telefonu jai atsiųstą SMS pranešimą, jame buvo parašyta „matai, ką padarei su savo principais, meilė viską nugali“. L. R. taip pat parodė, kad prieš tai tą pačią žiemą grįžusi namo buvo radusi savo motiną sumuštą. Buvo ištinusi jos lūpa, motina verkė ir pasakojo, kad buvo atvažiavęs S. A., ji jį per klaidą įsileido į butą, ir šis, užsimovęs pirštines, ją dusino. Liudytojos T. J. parodymai apie tai, kad S. A. L. R. persekiodavo, kad ji lydėjo L. R. į darbą, o nuteistasis jėga įsitraukė ją į savo automobilį ir kažkur nusivežė, šioje byloje irgi jau buvo aptarti. Teisme apklausta liudytoja E. S. parodė, kad iki 2008 m. sausio mėn. pradžios įvykių ji jau apie pusę metų laiko gyveno kartu su S. A.. Gyvendami jos bute, jie vedė bendrą ūkį, tačiau S. A. važinėdavo ir į sodybą Vilionių k., dėl to telefonu kalbėdavosi su L. R.. 2008 m. sausio 6 d. ryte atsikėlusi ji S. A. namuose jau nerado, o vakare išėjo į darbą. Tą vakarą, apie 21.30 val., gavo S. A. telefonu atsiųstą SMS žinutę, joje buvo parašyta, kad „Laimos nebėra“. Kai ji S. A. paskambino, šis pasakė, kad nežino ką padarė L. R., ir lygtai dar pasakė, kad jo pokalbių gali klausytis policija. Liudytoja G. A. teisme parodė, kad Vilionių k. gyvena kartu su savo seserimi, o maždaug už 50 metrų nuo jų namo buvo L. R. sodyba. 2008 m. sausio 6 d. ji buvo namuose su seserimi, matė, kad apie 11.30 val. į sodybą buvo atvažiavę L. R. ir S. A., apie pietus abu buvo atėję pas ją pamatuoti kraujo spaudimą. L. R. dar sakė, kad apie 16 val. autobusu važiuos namo. Vėliau išgirdo kieme lojant šunis, išėjo į lauką pasižiūrėti ir pamatė netoli savo namų ant žemės pargriuvusią L. R. ir ją savo kūnu užgulusį S. A.. Paklausus, ką jis daro, S. A. atsakė“ne jūsų reikalas“, užsikėlė L. R. ant peties ir nusinešė, kieme liko gulėti L. R. striukė. Dar vėliau pamatė S. A. einantį per jos kiemą, jis jai su seserimi paliko savo dokumentus, pasakė, kad Laimai nieko nepadarė ir nuėjo. Tada ji su seserimi nuėjo į L. R. sodybą, beldė į langą, bet niekas neatsiliepė. Pastūmus lauko duris, ant skląsčio matėsi pakabinta virvė, o duris dar labiau pradarius ji su seserimi pamatė, kad virvė, kuri užrišta ant skląsčio, buvo ir ant L. R. kaklo. Jos iš karto iškvietė greitąją pagalbą. Liudytoja dar parodė, jog mano, kad L. R. bėgo į jų namų pusę tikėdamasi pagalbos. Pravėrus namo duris ji matė ant durų skląsčio virvę ir kabančią L. R., virvė jai buvo uždėta po kaklu. Iš įvykio vietos apžiūros, pradėtos 2008 m. sausio 6 d., 17.47 val., protokolo (t. 1, b. l. 42-51) matosi, kad šalia L. R. sodyboje stovinčio namo rasta ant žemės gulinti moteriška striukė. Atidarius lauko duris, už jų esančioje patalpoje netoli durų rastas ant nugaros gulintis moters lavonas. Ant kaklo rasta uždėta baltos spalvos virvutė. Po lavono galva padėta spynos apdailos detalė, netoli sienos rasta gulinti sulaužyta moteriška plaukų segė. Visa tai matyti iš prie protokolo pridėtų fotonuotraukų. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad L. R. mirė nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą. Konstatuoti sužalojimai kakle yra būdingi kaklo suspaudimui rankų pirštais, suspaudžiant kaklą priekiniame paviršiuje gerklų srityje. Šiuo atveju užpuolikas buvo priekyje savo aukos atžvilgiu. Stranguliacinė vaga kakle, sprendžiant pagal jos morfologiją, yra pomirtinė arba padaryta labai artimu mirčiai metu. Konstatuoti morfologiniai pokyčiai neabejotinai leidžia atmesti stranguliacinės asfiksijos mechanizmą. Kaklas buvo suspaustas rankų pirštais ir tai patvirtina sužalojimų kakle ir veide pobūdis. Nukentėjusiąją mirtis ištiko apie 4-8 val. laikotarpiu iki jos palaikų apžiūros įvykio vietoje. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad konstatuoti sužalojimai kakle ir veide padaryti kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu ir yra būdingi sužalojimams, padaromiems suspaudžiant kaklą rankų pirštais. Kaklo suspaudimas, sukėlęs mirtį nuo mechaninio uždusimo, yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju jis mirtį sukėlė labai greitai – per keletą minučių. Lavono tyrimo metu taip pat nustatytos kraujosruvos kairės plaštakos V-o piršto nugariniame paviršiuje ir IV-o krumplio projekcijoje, jos irgi buvo padarytos galimai suspaudžiant šias sritis pirštais. Nustatytas kairės plaštakos III-jo piršto nago lūžis galėjo atsirasti kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi. Poodinė kraujosruva dešinio momens srityje padaryta kietu buku daiktu vienu poveikiu. Odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje išsivystė irgi kieto buko daikto poveikyje ar kontaktuojant su tokiu daiktu ar paviršiumi. Visi šie kiti išvardinti sužalojimai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad stranguliacinė vaga kakle, labiausiai tikėtina, yra pomirtinis sužalojimas, tai patvirtina jos pobūdis ir stranguliacinei asfiksijai būdingų požymių nebuvimas. Išvadoje nurodoma ir apie tai, kad ši stranguliacinė vaga galėjo būti bandymas inscenizuoti savižudybę. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas A. Sutkus šias specialisto išvadas visiškai patvirtino.
Iš nuosprendžio matosi, kad teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino tinkamai, o nuosprendyje išdėstyti tų įrodymų vertinimo motyvai paneigia ne tik visas kaltę neigiančio nuteistojo versijas, bet ir didžiąją dalį jo apeliacinio skundo argumentų. Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra įvykį mačiusių ir jo parodymus galinčių paneigti liudytojų. Tokių liudytojų, kurie būtų matę patį L. R. nužudymo momentą, tikrai nėra, tačiau nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstyti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai irgi turi svarbią reikšmę. Jau buvo nurodyta, kad nukentėjusieji L. R., K. R., liudytojai K. R., T. J. parodė apie tarp L. R. ir S. A. susiklosčiusius tarpusavio santykius, apie tai, kad S. A. nukentėjusiąją persekiojo, vartojo prieš ją smurtą ir grasino ją nužudyti. Šie nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai ir jau aptartos įrodytos A. A. kitos nusikalstamos veikos (nesunkus sveikatos sutrikdymas ir grasinimas nužudyti), padarytos prieš tą pačią nukentėjusiąją, patvirtina, kad ir paskutinis S. A. konfliktas su L. R. nebuvo atsitiktinis, o ankstesnis smurto panaudojimas ir grasinimai nukentėjusiąją nužudyti, leidžia teigti, kad ir pats smurto panaudojimas sodyboje taip pat nebuvo atsitiktinis. Liudytojos E. S. parodymai apie tai, kad tuo metu ji jau apie pusmetį gyveno kartu su S. A. ir vedė su juo bendrą ūkį, paneigia nuteistojo aiškinimus apie jo meilę tik L. R., o taip pat verčia abejoti jo nuolat kartojamais parodymais apie ketinimus ir net mėginimus jam pačiam nusižudyti. Nužudytosios dukros nukentėjusiosios L. R. parodymai apie telefoninį pokalbį su motina tą dieną ir motinos pažadą grįžti namo apie 20 val. taip pat paneigia nuteistojo aiškinimus, kad L. R. tariamai prašėsi jo ,,pasiimti ją kartu“, t. y. ne tik nusižudyti jam pačiam, bet ir nužudyti ją. Tik ką kalbėjusi su savo mažamete dukra ir pasakiusi, kad grįš namo, L. R. tuo pačiu metu tikrai negalėjo ruoštis savižudybei, juo labiau prašyti, kad ją nužudytų nuteistasis, su kuriuo ji jau ilgą laiką negyveno kartu, ir dėl kurio persekiojimų jai netgi tekdavo slapstytis. Tuo tarpu dar vienos liudytojos G. A. parodymai šioje byloje patvirtina jau daug konkretesnes įvykių aplinkybes. G. A. parodė, kad atvažiavę į sodybą S. A. ir L. R. iš pradžių bendravo normaliai, buvo užėję pas ją pasimatuoti kraujo spaudimo. Tačiau tolesni šios liudytojos parodymai apie tai, kaip S. A. pasivijo į jos kiemą bėgusią L. R., užsikėlė ją ant peties ir nusinešė atgal į nukentėjusiosios namus, patvirtina, kad tarp L. R. ir S. A. jau tada buvo kilęs konfliktas. Pats nuteistasis, beje, irgi pripažįsta, kad L. R. galėjo bėgti pas kaimynus prašytis pagalbos. Liudytoja G. A. taip pat parodė, kad po to, kai po kiek laiko S. A. praėjo pro jos namo kiemą, ji su seserimi iš karto nuėjo prie L. R. namo, bandė atidaryti iš vidaus uždarytas duris, o pro durų plyšį pamatė L. R. ,,kabančią“. Ant jos kaklo matėsi uždėta virvė, kurios kitas galas buvo apsuktas apie durų skląstį. Šie liudytojos G. A. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir teismo medicinos specialisto išvados apie L. R. mirties priežastį jau tiesiogiai įrodo nuteistojo kaltę ir patvirtina teismo nustatytas konkrečias L. R. nužudymo aplinkybes. Liudytoja G. A. parodė mačiusi pro durų plyšį, kad L. R. su virve ant kaklo buvo ,,pakabinta“ prie durų, ant kurių skląsčio buvo irgi užvyniota virvė. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad L. R. lavonas rastas netoli durų, tačiau gulintis ant grindų. Ant jos kaklo rasta virvutė, o ant durų rankenos virvė nebuvo rasta. Nuosprendyje šios aplinkybės jau buvo išsamiai paaiškintos. Iš bylos matosi, kad greitąją pagalbą į sodybą iškvietė pati liudytoja G. A., į įvykio vietą atvyko medikai, policija, į namo vidų buvo patekta per tas pačias lauko duris, todėl tai ir paaiškina, kad po durų atidarymo ir po pirminės lavono apžiūros, iki tyrėjui pradedant įvykio vietos apžiūrą L. R. lavono padėtis jau buvo pakeista. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia G. A. parodymų apie tai, kad ji matė nukentėjusiąją ,,pakabintą“ prie durų, o taip pat nepaneigia ir teismo medicinos specialisto išvados apie L. R. mirties priežastį. Šioje išvadoje kategoriškai nurodyta, kad L. R. mirė nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą rankų pirštais priekiniame paviršiuje gerklų srityje. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad rankomis L. R. nesmaugė, o jos mirtis galėjo įvykti tuomet, kai jis jai neatsargiai nuiminėjo nuo kaklo virvę. Apeliantas nurodo, kad su teismo medicinos specialisto išvada nesutinka, o teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti naują ekspertizę. Iš bylos matosi, kad toks nuteistojo prašymas tikrai buvo atmestas, o tokį patį pakartotinį apelianto prašymą kolegija atmetė ir apeliacinė instancijos teismo posėdyje. Teismo medicinos eksperto pateikta ir teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka patikrinta specialisto išvada šioje byloje pagrįstai pripažinta įrodymu, kuris savo reikšme nesiskiria nuo ekspertizės išvados. BPK 286 str. 7 d. nurodyta, kad teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę, jeigu ankstesnį ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą. Tuo tarpu šioje byloje teismo medicinos specialisto išvada yra ir išsami, ir pagrįsta. Jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų bent kiek suabejoti šios išvados pagrįstumu, nenurodo ir pats apeliantas, nesutinkantis su ta išvada tik dėl to, kad ji nepatvirtina, o paneigia jo versijas ir parodymus. Dar kartą įvertinusi tą pačią specialisto išvadą, kolegija pažymi, kad ji yra išsamiai motyvuota ir pagrįsta konkrečiais medicininiais duomenimis. Išvados dėl L. R. mirties priežasties ir dėl konkrečių jos nužudymo aplinkybių argumentuotos ne tik pačiuose specialisto atsakymuose į užduotyje išdėstytus klausimus, bet ir specialisto išvados tiriamojoje dalyje. Be to, ši išvada padaryta remiantis dar ir papildomų tyrimų duomenimis, taip pat ir histologinio vidaus organų tyrimo išvadomis. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas A. Sutkus ne tik patvirtino jo pateiktą specialisto išvadą, bet ir dar kartą ją pagrindė žodžiu atsakydamas į nagrinėjimo teisme dalyvių klausimus. Šie eksperto paaiškinimai paneigia ir paties nuteistojo dėstomas abejones dėl specialisto išvados išsamumo. Teisme ekspertas paaiškino, kad lavono morfologiniai pokyčiai po uždusimo suspaudus kaklą pirštais ir po stranguliacinės asfiksijos, t .y. užveržus kaklą virve, yra skirtingi. Šiuo atveju lavono tyrimo metu buvo rastos židininės kraujosruvos kaklo srityje, taškinės kraujosruvos veide, gerklų pogleivinėje ir liežuvio šaknyje. Visa tai patvirtina, kad nukentėjusioji mirė nuo uždusimo suspaudus kaklą būtent pirštais, ir dėl šios išvados nėra abejonių. Taip pat labiausiai tikėtina, kad kaltininkas, suspaudęs nukentėjusiajai kaklą pirštais, buvo jai iš priekio. Ankstesniuose pareiškimuose teismui ir prašymuose skirti naują ekspertizę nuteistasis buvo nurodęs apie tai, kad L. R. kakle vis dėlto buvo rasta stranguliacinė vaga. Jis taip pat buvo nurodęs, kad liko neištirti nuo lavono kaklo paimti trys atspaudai galimai mikrodalelių paieškai. Į šiuos nuteistojo argumentus atsako ir juos paneigia ta pati specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Lavono tyrimo metu kakle iš tikrųjų buvo rasta neryški stranguliacinė vaga, bet ekspertas teisme dar kartą patvirtino, kad ji mirčiai įtakos neturėjo, nes mirus nuo kaklo suspaudimo virve būtų kitokie sužalojimų pėdsakai, nebūtų jau aptartų kraujosruvų liežuvio šaknyje, gerklose ir kitose jau nurodytose vietose. Tos pačios specialisto išvados tiriamojoje dalyje tikrai pažymėta, kad pradedant lavono tyrimą buvo paimti atspaudai galimai mikrodalelių paieškai lipnia juosta nuo plaštakų pirštų ir delno, taip pat trys tokie pat atspaudai nuo kaklo priekinio ir kairio paviršiaus stranguliacinės vagos srityje. Teisme ekspertas paaiškino, kad ant žmogaus kūno rasti kito asmens kūno daleles netgi nėra metodikos. Kolegija taip pat pažymi, kad lavono tyrimo metu nurodyti trys atspaudai nuo lavono kaklo stranguliacinės vagos srityje buvo paimti ne siekiant surasti kito asmens pirštų pėdsakus ar jo kūno daleles, o būtent mikrodaleles, galinčias patvirtinti tos kūno srities sąlytį su virve. Kaip tik į šiuos klausimus šioje byloje atsakyta kitoje specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 131-132). Joje nurodyta, kad ant lipnių juostų su mikrodalelėmis nuo L. R. kaklo nėra pluoštų iš tirti pateiktos virvelės. Tokių pačių pluoštų nėra ir ant lipnių juostų nuo L. R. plaštakų, ir ant S. A. rankų nagų nuokarpų. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad teismo medicinos specialisto išvada dėl L. R. mirties priežasties ir jos nužudymo būdo yra išsami ir pagrįsta, todėl tenkinti apelianto prašymus dėl lavono ekshumacijos ir jo papildomo tyrimo nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo paties parodymus ir jo nurodytas įvykių aplinkybes, tačiau šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad jame teismas aptarė ir įvertino visus S. A. parodymus, taip pat išdėstė motyvus, dėl kurių atmetė tą jo aprodymų dalį, kuri prieštarauja kitoms nustatytoms abejonių nekeliančioms aplinkybėms. Visi S. A. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jau buvo išdėstyti ir šioje nutartyje. Iš karto po sulaikymo paties S. A. parašytas atviras prisipažinimas, kuriame jis nurodė, kad L. R. pasmaugė, pagal BPK 20 str. nuostatas negali būti pripažintas įrodymu. Taip pat negali būti pripažinti įrodymais ir parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nes juos S. A. davė ne ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Tačiau, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, šie parodymai buvo perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti, ir jeigu jie atitinka kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus, tokie parodymai irgi išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu. Iš perskaitytų S. A. parodymų matosi, kad pirmosios apklausos metu jis visiškai prisipažino kaltu ir parodė, kad L. R. pasmaugė rankomis. Panašias aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, tuomet parodęs, kad galėjo nukentėjusiąją pasmaugti iš nugaros pusės apkabinęs ją rankomis. Ir tik vėlesnių apklausų metu pradėjo aiškinti, kad galėjo pasmaugti nukentėjusiąją netyčia, kai tempė ir bandė nuimti nuo jos kaklo jos pačios užsivyniotas virves. Tai reiškia, kad pirmosios apklausos ir po to vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu S. A. faktiškai pripažino savo kaltę dėl L. R. nužudymo ir šie jo parodymai atitiko kitus jau aptartus teisme išnagrinėtus įrodymus. Apelianto aiškinimus ir jo apeliacinio skundo argumentus dėl parodymų keitimo priežasčių kolegija atmeta. Iš prie bylos pridėtos Sodros pažymos (t. 2, b. l. 41-42) matosi, kad S. A. 1993 m. tris mėnesius tikrai dirbo Pravieniškių pataisos namuose kontrolieriumi, tačiau tai tikrai nereiškia, kad įtariamasis specialiai buvo laikomas areštinėje su kitais suimtaisiais tokiu būdu siekiant išgauti iš jo prisipažinimą. Galima netgi teigti, kad ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo pradėjusiai ir pirmą kartą S. A. apklausinėjusiai kitai tyrėjai šie duomenys apie ankstesnę S. A. darbovietę nebuvo žinomi. Pažymėtina tai, kad pats S. A. apie savo buvusį darbą pataisos namuose nebuvo nurodęs nė vienos apklausos metu, dėl laikymo areštinėje kartu su kitais suimtaisiais nerašė jokių skundų ir pareiškimų, o pirmą kartą apie šią aplinkybę nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Be to, nuteistasis nieko nenurodė ir apie kokią nors kitų suimtųjų prieš jį naudotą prievartą ar vertimą duoti kokius nors parodymus L. R. nužudymo byloje. Kiti apelianto argumentai apie tai, kad tyrėja tariamai pati surašydavo jo parodymus, o jis apklausų protokolus pasirašydavo jų neskaitęs, irgi yra neįtikinantys ir taip pat atmetami. Šiuos argumentus paneigia tai, kad S. A. sulaikius įtariant jį L. R. nužudymu visų jo apklausų metu dalyvavo gynėjas. Taip pat pažymėtina, kad tokio turinio parodymų apie įvykius Vilionių k. esančioje sodyboje ir ypač itin painių tų parodymų detalių savo nuožiūra pati tyrėja tikrai negalėjo surašyti, akivaizdu, kad protokoluose užrašyti tokie parodymai, kuriuos davė pats įtariamasis. Nors nuteistasis neigia savo kaltę ir apeliaciniame skunde nurodo, kad L. R. rankomis nesmaugė, tačiau netgi teisme jo duoti parodymai dėl šių aplinkybių irgi nėra nuoseklūs ir vienareikšmiški. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad galėjo atimti L. R. gyvybę dėl neatsargumo tempdamas jos sau ant kaklo užsivyniotą virvę, tačiau tos pačios apklausos metu parodė, kad gal tos virvės ant nukentėjusiosios kaklo nebuvo iš viso arba kad tą virvę jai ant kaklo galėjo užveržti duris bandžiusios atidaryti kaimynės. Be to, tos pačios apklausos metu S. A. netgi parodė, jog sutinka, kad L. R. kaklas buvo suspaustas pirštais, tačiau pareiškė, jog neįrodyta, kad kaklą spaudė būtent jis. Tuo pat metu nuteistasis pripažino, kad sodyboje su L. R. buvo tik dviese, o byloje nustatyta, kad seserys A. negyvą L. R. jos namuose surado iš karto po S. A. išėjimo. Taigi ir iš teisme S. A. duotų parodymų matosi, kad nuteistasis nuosekliai ir vienareikšmiškai įvykio aplinkybių nenurodė, o tik atkakliai neigdamas savo kaltę dėstė įvairias neįtikinančias versijas arba tiesiog savo spėliones, tokiu būdu bandydamas išvengti atsakomybės ir bausmės. Įvertinęs visus S. A. parodymus ir jo paaiškinimus apie jų keitimo priežastis, nuosprendyje teismas pagrįstai rėmėsi tik tais nuteistojo parodymais, kurie atitiko kitais įrodymais neabejotinai nustatytas bylos aplinkybes. Iš to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismas įrodymus šioje byloje išnagrinėjo ir įvertino tinkamai. Visuma įrodymų patvirtina, kad nuteistasis L. R. nužudė nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis. Jau aptarti įrodymai, neginčijamai patvirtinantys, kad nuteistasis nužudė L. R. suspausdamas jos kaklą pirštais, tuo pačiu visiškai paneigia ir visus kitus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl tariamo nukentėjusiosios kaklo užspaudimo virve, taip pat dėl apelianto kaltės formos ir rūšies bei jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Byloje įrodyta, kad L. R. mirė nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą, taip pat įrodyta, kad kaklą jai rankų pirštais suspaudė nuteistasis, todėl tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiosios mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, pats gyvybės nukentėjusiajai atėmimo būdas neabejotinai patvirtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta tyčia, o ne dėl neatsargumo. Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl nuteistojo psichikos būklės, kolegija S. A. paskyrė stacionarinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, kurios išvados patvirtino jau anksčiau atliktos ambulatorinės ekspertizės išvadas. Stacionarinės ekspertizės išvadose nurodyta, jog duomenų, kad S. A. nusikalstamų veikų padarymo metu būtų sirgęs ir ar šiuo metu sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Jam diagnozuojamas tik nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir žalingas alkoholio vartojimas, kurie netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Išvadoje taip pat nurodyta, kad S. A. individualūs psichologiniai ypatumai jo elgesiui nusikalstamų veikų padarymo metu neturėjo įtakos. S. A. nebuvo ir tokioje emocinėje būklėje, kuri būtų turėjusi įtakos jo elgesiui nusikalstamų veikų padarymo metu. Tuo metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šios ekspertizės išvados bet kokias abejones dėl nuteistojo psichikos būklės ir jo pakaltinamumo visiškai paneigia. Neprisipažinęs kaltu dėl L. R. nužudymo, nuteistasis tuo pačiu nenurodė ir jos nužudymo motyvų. Nuteistojo parodymai apie konfliktą su L. R. ir netgi smurto panaudojimo priežastis taip pat prieštaringi. S. A. aiškino, kad L. R. mylėjo, nesulaukęs iš jos tokio paties atsako netgi ketino nusižudyti, tačiau pats pripažino, kad tuo metu jau gyveno su kita moterimi ir būtent ta aplinkybe grindė savo versiją, kad atimti nukentėjusiajai gyvybę neturėjo tikslo. Byloje nustatyta, kad S. A. su L. R. jos bute kartu gyveno maždaug metus laiko, tačiau 2007 m. vasarą jie išsiskyrė, po to nuteistasis nukentėjusiąją persekiojo, grasindavo jai paskambinęs telefonu, taip pat šioje byloje įrodyta, kad jis prieš L. R. naudojo ir fizinį smurtą. Dėl šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad nusikaltimų, taip pat ir nužudymo motyvu buvo nuteistojo pyktis ir keršto jausmas nukentėjusiajai dėl to, kad ši nutraukė su juo artimus santykius ir vėl pradėjo gyventi atskirai. Nors byloje nėra duomenų, kad L. R. buvo nužudyta dėl savanaudiškų paskatų, vis dėlto nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo nesutarimų ir dėl L. R. įsigytos sodybos Vilionių k. Bet kuriuo atveju visi šie nesutarimai ir konfliktai kildavo tik dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios asmeninių santykių, todėl ir nužudymas buvo padarytas dėl asmeninių paskatų.
Šioje nutartyje jau buvo aptarta, jog išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad gyvybė nukentėjusiajai buvo atimta tyčia, o ne dėl neatsargumo, todėl perkvalifikuoti S. A. nusikalstamą veiką į BK 132 str. 1 d. nėra pagrindo. Nuteistojo tyčios rūšį nužudant L. R. teismas irgi nustatė teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, elgesį įvykio metu, prieš pat nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Šioje byloje nustatyta, kad prieš tai S. A. jau buvo padaręs L. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir grasino ją nužudyti. Sodyboje įvykusio konflikto metu jis nužudė nukentėjusiąją ją pasmaugdamas rankomis. Vien tik trumpalaikis kaklo suspaudimas rankų pirštais mechaninio uždusimo sukelti negalėjo, todėl akivaizdu, kad nuteistasis laikė suspaudęs nukentėjusiosios kaklą tam tikrą laiko tarpą. Pasmaugęs nukentėjusiąją jis dar apvyniojo jos kaklą virve, kurios kitą galą apsuko apie durų rankeną taip bandydamas inscenizuoti nukentėjusiosios savižudybę. Po to pabėgo iš nusikaltimo vietos išlipęs pro namo langą, pasiėmęs savo daiktus ir nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną. Nuteistojo tyčios turinį atskleidžia visos šios aplinkybės, tačiau labiausiai jį atskleidžia nukentėjusiosios nužudymo būdas. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad suspausdamas L. R. kaklą pirštais nuteistasis suprato, kad jis savo veika kėsinasi į nukentėjusiosios gyvybę, numatė, kad gali atimti jai gyvybę ir norėjo ją atimti. Dėl jau aptartų aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. A. nužudė L. R. veikdamas tiesiogine tyčia ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.
Apeliacinio skundo argumentus dėl šioje byloje padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat atmeta. Apie tai, kokius tyrimo veiksmus reikalinga atlikti ikiteisminio tyrimo metu, sprendžia tyrėjas ir prokuroras, jie, esant tam pagrindui, gali nuspręsti padaryti ir akistatas arba eksperimentus. Šioje byloje tokie tyrimo veiksmai nebuvo atlikti, tačiau apelianto teiginiai, kad jis prašė padaryti jo akistatas su visais kitais šioje byloje apklaustais asmenimis, taip pat atlikti eksperimentus, o šie jo prašymai buvo atmesti, tiesiog neatitinka tikrovės. Patikrinus bylą nustatyta, kad tokių prašymų S. A. iš viso nebuvo pareiškęs, o byloje yra tik jo prašymai skirti naujas ekspertizes, taip pat prašymai grąžinti L. R. sodyboje likusius jo daiktus. Pažymėtina tai, kad ir apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo nei, jo nuomone, reikalingų konkrečių akistatų, nei konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti patikrintos eksperimentų metu. Tai reiškia, kad BPK 190, 197 str. reikalavimai byloje nebuvo pažeisti. Taip pat nepažeistas ir BPK 196 str., numatantis parodymų patikrinimą vietoje. Iš bylos matosi, kad dalyvauti parodymų patikrinimuose vietoje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d., S. A. atsisakė (t. 1, b. l. 149-150, 158-159), tuo tarpu jo parodymai dėl dalyvavimo L. R. nužudyme buvo patikrinti vietoje (t. 1, b. l. 177-183), tai jau buvo aptarta ir įvertinta šioje nutartyje. Apelianto argumentai dėl to, kad teismas neleido jam išsamiai pasisakyti, nepriėmė jo paaiškinimų, taip pat neįvertino aplinkybių, galėjusių sušvelninti jo padėtį, irgi nepagrįsti. Apie tai, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes ir kad motyvuotai bei pagrįstai atmetė dalį nuteistojo parodymų, šioje nutartyje irgi jau buvo išdėstyta. Bylos duomenys taip pat paneigia nuteistojo teiginius, kad teisme jam nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes. Kad nuteistasis turėjo galimybę duoti išsamius paaiškinimus dėl visų trijų nusikalstamų veikų, patvirtina teisiamojo posėdžio protokolų turinys, todėl ši BPK 22 str. numatyta kaltinamojo teisė irgi nebuvo pažeista. Kolegija atmeta ir apelianto argumentus dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo. Iš bylos matosi, kad ją nagrinėjusiam teisėjui nei S. A., nei jo gynėja nušalinimo nepareiškė. Aplinkybės, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, išvardintos BPK 58 str., tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Pats apeliantas savo skunde nenurodo jokių aplinkybių, leidžiančių suabejoti teismo nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme. Iš apeliacinio skundo matosi, kad nuteistasis nurodo teismą buvus šališku tik dėl to, kad teismas, apelianto nuomone, netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką ir paskyrė griežtą bausmę. Tačiau įrodymų įvertinimas ne taip, kaip pageidavo apeliantas, teismo išvados dėl nuteistojo kaltės, taip pat sprendimai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir konkrečios bausmės paskyrimo, nors jie ir netenkina nuteistojo ir jis apskundžia nuosprendį apeliacine tvarka, negali būti laikomos aplinkybėmis, rodančiomis teismo šališkumą. Dėl aptartų aplinkybių daryti išvadą, kad šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kolegija neturi jokio pagrindo. BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta kaltinamojo teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, nebuvo pažeista.
Skiriant bausmes teismas BK 41, 54 straipsnių ir kitų BK bendrosios dalies normų reikalavimų irgi nepažeidė. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo S. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, dėl to nuoširdžiai gailisi, o parodęs apie nusikaltimų padarymo aplinkybes, tokiu būdu dar ir padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui tas nusikalstamas veikas atskleisti. Teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, nes jie neatitinka bylos aplinkybių. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kartu nustatoma bent viena šių aplinkybių: jis nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo prisipažįsta padaręs tą veiką savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, t. y. dėl surinktų kitų įrodymų. Prisipažinimu laikomas esminių nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Vien tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką, atsakomybę lengvinančia aplinkybe negali būti pripažįstamas. Šioje byloje nustatyta, kad nei apie vieną iš trijų padarytų nusikalstamų veikų S. A. savo noru teisėsaugos institucijoms nepranešė. Be to, nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios jau buvo surinkta pakankamai duomenų, kad nusikalstamas veikas padarė būtent S. A.. Apie tai, kad jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir grasinimą nužudyti, policijai pranešė pati nukentėjusioji L. R., o apie S. A. dalyvavimą šios nukentėjusiosios nužudyme policijai informaciją suteikė netoli nusikaltimo įvykio vietos gyvenančios seserys A.. Nuteistojo aiškinimai, kad po L. R. nužudymo jis niekur nesislapstė, neatitinka tikrovės, nes iš bylos matosi, kad S. A. buvo sulaikytas tik kitą dieną, t. y. 2008 m. sausio 7 d., Kaune, kai per televiziją buvo parodyta S. A. nuotrauka, pranešta, kuo jis įtariamas, o apie jo buvimo vietą policijai pranešė jo paties giminaičiai. Savo noru nuteistasis atskleisti nusikalstamos veikos nepadėjo, nes tų veikų padarymo aplinkybės irgi buvo nustatytos kitais įrodymais. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad jis tariamai prisipažino padaręs visas nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 129 str. 1 d. jis teisme prisipažino kaltu tik iš dalies ir nepripažino esminių šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Nuteistasis nepripažino, kad L. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat nepripažino, kad sudavęs jai smūgį sulaužė skruostikaulį, t. y. kad padarė sužalojimą, šiuo atveju nulėmusį jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Parodymuose dėl L. R. nužudymo jis įvairiomis versijomis bandė klaidinti ikiteisminį tyrimą ir teismą, nepripažino, kad nukentėjusiąją pasmaugė rankomis ir aiškino, kad galėjo atimti L. R. gyvybę tik dėl neatsargumo. Todėl apelianto teiginiai apie jo prisipažinimą padarius šias nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi yra visiškai nepagrįsti. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad dėl grasinimo L. R. nužudyti S. A. kaltu prisipažino, tačiau padarė išvadą, kad dėl šios nusikalstamos veikos nuteistasis nesigaili. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad po to tą pačią nukentėjusiąją nuteistasis nužudė. Tokia teismo išvada ir nurodytas motyvas yra pagrįsti. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka kokius nors pozityvius veiksmus, stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad nukentėjusiųjų nuteistasis atsiprašė tik jam suteikus paskutinį žodį ir tik po to, kai apie šias aplinkybes baigiamųjų kalbų metu nurodė nukentėjusysis K. R.. Tuo tarpu duodamas parodymus teisiamajame posėdyje S. A. parodė, kad jis atsiprašyti nukentėjusiųjų nenori (t. 2, b. l. 139). Nenoras atsiprašyti nukentėjusiųjų šiuo atveju pirmiausia siejamas su L. R. nužudymu, tačiau nurodyta aplinkybė parodo, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili nei dėl šios, nei dėl kitų padarytų nusikalstamų veikų. Todėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės dėl visų nusikalstamų veikų teismas nepripažino pagrįstai. Jokių kitų S. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Tuo tarpu atsakomybę už BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką sunkinančią aplinkybę teismas nustatė pagrįstai. Byloje įrodyta, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą L. R. nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Tai šioje nutartyje jau buvo aptarta. Skirdamas bausmes už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tų nusikalstamų veikų padarinius ir kitas aplinkybes, taip pat į nuteistojo asmenybę. Iš bylos matosi, kad S. A. daug kartų baustas už administracinės teisės pažeidimus, ankstesniu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu irgi buvo nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant BK 75 str., šios bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. Šie duomenys nuteistojo asmenybę apibūdina neigiamai. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str., priskiriamos nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Pagal BK 55 str. nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šioje byloje S. A. pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d. nuteistas už nusikaltimus, padarytus dar iki ankstesnio 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio priėmimo, tačiau teismas jam paskyrė ne nurodytų baudžiamųjų įstatymų sankcijoje numatytas švelnesnių rūšių, o tose pačiose sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad S. A. charakterizuojamas neigiamai, tuo, kad visas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė prieš tą pačią nukentėjusiąją, ir tuo, kad nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta atsakomybę pagal BK 138 str. 1 d. sunkinanti aplinkybė. Pažymėtina dar ir tai, kad nors abi šias nusikalstamas veikas S. A. padarė dar iki ankstesnio teismo nuosprendžio priėmimo, tačiau šie nusikaltimai buvo padaryti jau vykstant ikiteisminiam tyrimui ankstesnėje byloje. Įvertinus visas šias aplinkybes daroma išvada, kad teismas pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d. nuteistajam pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės, atitinkančios nurodytų baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį, yra ne per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.
Pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka tik su bausme, paskirta pagal BK 129 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad ši bausmė yra per griežta. Iš nuosprendžio matosi, kad teismo sprendimas paskirti pagal BK 129 str. 1 d. konkretaus dydžio bausmę iš dalies prieštarauja prieš tai išdėstytiems šios bausmės skyrimo motyvams. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, įvertinus nuosprendyje jau aptartas aplinkybes, skirtina laisvės atėmimo bausmė, griežtesnė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, tačiau jam artima. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų, sankcijos vidurkis yra 11 metų, todėl S. A. paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė iš tikrųjų yra artimesnė ne sankcijos vidurkiui, o jos viršutinei ribai. Tačiau šis prieštaravimas, kolegijos nuomone, nėra esminis, be to, teismo nuorodą apie artimesnės sankcijos vidurkiui bausmės skyrimą pagrįstai galima vertinti tiesiog technine klaida, nes visi kiti nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai iš tikrųjų pagrindžia teismo sprendimą skirti nuteistajam būtent artimesnę sankcijos viršutinei ribai bausmę. Jau buvo nurodyta, kad jokių S. A. atsakomybę pagal BK 129 str. 1 d. lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau bausmė už nužudymą nuteistajam paskirta atsižvelgiant į visas kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Kolegijos nuomone, artima sankcijos viršutinei ribai bausmė S. A. buvo paskirta pagrįstai pirmiausia atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, taip pat į paties kaltininko asmenybės pavojingumą. Nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančios konkrečioje byloje aplinkybės yra nužudymo padarymo būdas, tyčios rūšis, nusikaltimo motyvai bei tikslai ir kt. Didesnio pavojingumo laipsnio paprastai pripažįstamas toks nužudymas, kuris padaromas intensyviai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, panaudojant žmogui žaloti pritaikytus įrankius, veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, nužudymas padaromas dėl menkavertės dingsties ar žemų paskatų ir pan. Šioje byloje nustatyta, kad S. A. nužudė L. R. nepadarydamas jai daug kūno sužalojimų, taip pat nenaudojo žmogui žaloti pritaikytų įrankių, tačiau jis pasmaugė nukentėjusiąją rankomis. Todėl šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį šiuo atveju parodo jau pats nužudymo būdas. Nuosprendyje teismas nustatė, kad nužudymą S. A. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau nedetalizavo, ar ši tyčia buvo apibrėžta, ar neapibrėžta. Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios pasmaugimas rankomis ir kitos bylos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nužudymas šiuo atveju buvo padarytas būtent tiesiogine apibrėžta tyčia. Nužudymą kvalifikuojančių požymių šioje byloje nebuvo nustatyta padarius išvadą, kad S. A. pasmaugė L. R. tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių paskatų. Nusikaltimo padarymo motyvai šioje nutartyje jau buvo aptarti, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad nužudymas buvo padarytas dėl menkavertės dingsties. Nuteistasis pats parodė, kad jau gyveno su kita moterimi, tačiau jo pyktį sukėlė L. R. neapibrėžtas požiūris į jų tarpusavio santykius ir netgi tai, kad jis pamatė, kaip L. R. kažkam paskambino telefonu. Dėl to kilusio konflikto metu nuteistasis nukentėjusiąją pasmaugė. Pažymėtina, kad šiuo atveju pati L. R. ne tik neatliko jokių neteisėtų ar provokuojančių veiksmų, tačiau, remiantis paties nuteistojo parodymais, savo elgesiu nesukėlė netgi jokios dingsties smurto panaudojimui ir juo labiau jos nužudymui. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina padidintą nužudymo pavojingumo laipsnį. Skiriamos bausmės dydžiui didelės reikšmės turėjo ir tai, kad šis nusikaltimas buvo baigtas ir tai sukėlė sunkius neatstatomus padarinius. Tyčinis gyvybės atėmimas kitam žmogui padarė ypatingą žalą nužudytosios artimiesiems ir visuomenei. Didžiausia žala buvo padaryta kartu su L. R. gyvenusiai jos mažametei dukrai. Nors šiuo metu ji persikėlė gyventi pas savo tėvą, motinos netektis, o ypač jos nužudymas šiai paauglei nukentėjusiajai sukėlė ypatingus dvasinius išgyvenimus, galinčius turėti įtakos ir tolesniam šios nukentėjusiosios asmenybės formavimuisi. Vertinant kaltininko asmenybę, vertinamos ne tik aplinkybės, apibūdinančios kaltininką iki nužudymo padarymo (ankstesni teistumai, administracinės nuobaudos, požiūris į darbą, vertybinė orientacija ir kt.), bet ir aplinkybės, apibūdinančios kaltininko elgesį nužudymo darymo metu bei po jo padarymo (požiūris į padarytą nužudymą, elgesys su nužudytojo artimaisiais ir kt.). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą taip pat nustatoma, ar nužudymas padarytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms arba dėl kitų asmenų įtakos, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki šio nusikaltimo padarymo (tai rodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą). Kai kurie S. A. asmenybę apibūdinantys duomenys jau buvo aptarti. Nuteistasis ne tik daug kartų baustas už administracinės teisės pažeidimus, dažnai susijusius su alkoholio vartojimu, tačiau ir jau teistas, kaip ir šioje byloje, pagal BK 138 str. 1 d. Svarbu tai, kad L. R. S. A. nužudė jau po 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio priėmimo ir naują, šį kartą labai sunkų nusikaltimą padarė ankstesnės bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Byloje nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiąją persekiojo jau nuo 2007 m. vasaros, taip pat naudojo prieš ją ir fizinį smurtą. 2007 m. rugpjūčio 17 d. jis sumušė L. R. ir padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to, 2007 m. lapkričio 7 d. grasino ją nužudyti, o 2008 m. sausio 6 d. nukentėjusiąją nužudė. Visa tai patvirtina, kad nuteistojo antivisuomeninės nuostatos ir polinkis daryti smurtinius nusikaltimus jau buvo susiformavę iki L. R. nužudymo, be to, tai patvirtina, kad šis nužudymas buvo padarytas neatsitiktinai. Nuteistojo elgesį nužudymo metu ir po šio nusikaltimo padarymo apibūdina jau aptartos bylos aplinkybės. Pasmaugęs L. R. S. A. dar inscenizavo jos savižudybę virve apvyniodamas nužudytosios kaklą, o kitą virvės galą užvyniodamas ant durų vidinės rankenos. Po to, pasiėmęs savo daiktus ir nužudytosios mobilaus ryšio telefoną, išlipo per langą ir iš nusikaltimo vietos pabėgo. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, parodo padidintą ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo, bet ir jo asmenybės pavojingumą. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta apie tai, kad teisiamojo posėdžio metu S. A. pačių nukentėjusiųjų akivaizdoje buvo pareiškęs, kad jų atsiprašyti nenori. Iš bylos taip pat matosi, kad nuteistasis prokurorui pateikė net keletą raštiškų prašymų apsaugoti ir grąžinti nužudytosios sodyboje likusius jo daiktus, pareiškimuose minimas net menkavertis turtas, statybinių medžiagų likučiai. Tačiau tuo pat metu nuteistasis neparodė jokios iniciatyvos atlyginti bent dalį jo paties nužudytos nukentėjusiosios laidojimo išlaidų. L. R. savo lėšomis palaidojo jos buvęs sutuoktinis K. R.. Šios aplinkybės ne tik dar kartą paneigia nuteistojo argumentus apie nuoširdų gailėjimąsi, tačiau ir parodo jo tikrąją vertybinę orientaciją. Įvertinusi jau aptartų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad pagal BK 129 str. 1 d. S. A. bausmė paskirta vadovaujantis ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), ir pačia bausmės paskirtimi, viena iš kurių yra teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 str. 1 d. 5 p.). Paskirtoji pagal BK 129 str. 1 d. bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.
Iš nuosprendžio matosi, kad subendrinant bausmes BK 63 ir 64 straipsnių nuostatas teismas irgi pritaikė tinkamai. Tais atvejais, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtosios bausmės, padaro kelias nusikalstamas veikas, iš pradžių už jas paskirtos bausmės subendrinamos pagal BK 63 str. taisykles, o vėliau nauju nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinama su neatlikta bausmės dalimi pagal BK 64 str. taisykles. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad neatlikęs ankstesniu 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir šios bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu S. A. padarė tik vieną nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d. Kitas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d., jis padarė dar iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo. BK 63 str. reglamentuojamas bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas, t. y. esant nusikalstamų veikų sutapčiai, o BK 64 str. – bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. Kai kelios nusikalstamos veikos padaromos prieš priimant ankstesnį nuosprendį, o dar viena nusikalstama veika padaroma neatlikus paskirtos bausmės, skiriant subendrintą bausmę jos bendrinamos keliais etapais. Iš pradžių, vadovaujantis BK 63 str., subendrinamos bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, sudarančias nusikalstamų veikų sutaptį, o tada, vadovaujantis BK 64 str., prie už naują nusikalstamą veiką paskirtos bausmės pridedama neatlikta ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė. Tokia bausmių bendrinimo tvarka įtvirtinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje („Teismų praktika“ Nr. 27, p. 312, baudžiamoji byla Nr. 2K-34/2006). Kaip tik tokia tvarka teismas subendrino ir nuteistajam S. A. paskirtas bausmes. Iš pradžių, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., dalinio sudėjimo būdu buvo subendrintos už realiąją sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės – skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d. paskirtos bausmės bei ankstesniu 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. paskirta bausmė. O jau po to, vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., prie skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 str. 1 d. paskirtos bausmės buvo pridėta dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos subendrintos neatliktos bausmės. Tokiu būdu subendrinęs bausmes, teismas baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai. Prie nuteistajam pagal BK 129 str. 1 d. paskirtos bausmės buvo pridėta ne visa, o tik dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės, todėl S. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė irgi nėra aiškiai per griežta ir šią bausmę švelninti taip pat nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. A. apeliacinį skundą atmesti.