Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-27 nutartimi, kuriuo R. R. pripažintas kaltu:

(dėl G. R. sužalojimo) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir jam skirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo;(dėl L. Š. sužalojimo) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir jam skirta bausmė – 1 (vieneri) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu bei skirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 2 d. paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2014-03-25 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 4 MGL dydžio bauda bei skirta galutinė bausmė 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo su 4 MGL (vieno šimto penkiasdešimties eurų 64 eurocentų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-12-20 iki 2015-12-23.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose ir pradėti atlikti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad jis, mušdamas nežymiai sužalojo savo artimą giminaitę – motiną G. R., o būtent: 2015-12-18, apie 19.00 val. namo, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, antrame aukšte esančio buto virtuvėje, tyčia vieną kartą druskine trenkė nukentėjusiajai G. R. į galvos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai G. R. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – muštinę žaizdą galvos plaukuotosios dalies kairėje.

Be to, R. R. nuteistas už tai, kad jis, mušdamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo artimą giminaitę – seserį L. Š., būtent: 2015-12-22, apie 01.00 val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, pirmame aukšte esančio buto virtuvėje, tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajai L. Š. į kaktos sritį, bei sugriebęs nukentėjusiajai L. Š. už rankos ir ją laikydamas stūmė nuo savęs, dėl ko nukentėjusioji L. Š. nugriuvo ant kėdės, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. Š. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – odos nubrozdinimą kaktos dešinėje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendį ir dėl G. R. sumušimo jam paskirti švelnesnę bausmę. Taip pat prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. dėl L. Š. sumušimo ir jį išteisinti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nurodo, kad skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. už L. Š. sužalojimą yra neteisinga ir nepagrįsta, nes jis L. Š. nesužalojo. Nuteistojo R. R. teigimu, teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad įvykio dieną nuėjo pas savo mamą G. R. į namus. Ten buvo K. S. ir L. Š.. Ji buvo girta. Konflikto metu jis L. Š. pastūmė, tačiau jai nespyrė. L. Š. nebuvo pargriuvusi, jis savo veiksmais jokių nubrozdinimų jai nepadarė. Pastūmimo metu L. Š. sėdėjo ant kėdės. Kai jis ją pastūmė, ji nuo kėdės nenukrito. Todėl jis nukentėjusios L. Š. nesužalojo ir fizinio skausmo jai nesukėlė. Apelianto įsitikinimu, L. Š. jį apkalba, t. y. nesako tiesos, nes jų santykiai yra blogi ir ji nuolat skambina policijai norėdama jam pakenkti. Byloje nagrinėjamo įvykio metu ji buvo girta, todėl galėjo pati susižaloti ir apkaltinti jį. Dėl girtumo gal ji ne viską prisimena. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. (dėl L. Š. sumušimo) jis turėjo būti išteisintas, nes šios nusikalstamos veikos neįvykdė.

Nuteistasis R. R. skunde taip pat nurodo, kad jis pripažįsta, jog nežymiai sužalojo savo motiną G. R.. Jis į ją metė druskinę, tačiau nesitikėjo, kad pataikys ir sužalos motiną. Supratęs, ką padarė, jis motinai aprišo galvą. Jis labai gailisi įvykdęs šią nusikalstamą veiką, jis motinos atsiprašė ir jie susitaikė. Ji jam atleido ir nenori, kad jis būtų nuteistas. Apelianto nuomone, už šios nusikalstamos veikos padarymą (G. R. sumušimą) jam paskirta per griežta bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. R., jo gynėja advokatė ir nukentėjusioji G. R. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-27 nutartimi, susipažinusi su nuteistojo R. R. apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. R. kaltė mušant nežymiai sužalojus savo artimą giminaitę – motiną G. R. ir mušant sukėlus fizinį skausmą ir nežymiai sužalojus savo artimą giminaitę – seserį L. Š., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendis, patikslintas Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-27 nutartimi, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo R. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo už artimosios giminaitės – L. Š. sužalojimą. Tvirtina, kad jis L. Š. nesužalojo ir fizinio skausmo jai nesukėlė, konflikto metu jis L. Š. tik pastūmė, tačiau jai nespyrė, savo veiksmais jokių nubrozdinimų jai nepadarė, L. Š. nebuvo pargriuvusi. Apelianto įsitikinimu, L. Š. jį apkalba, nes jų santykiai yra blogi. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad R. R. tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajai L. Š. į kaktos sritį, bei sugriebęs nukentėjusiajai L. Š. už rankos ir ją laikydamas stūmė nuo savęs, dėl ko nukentėjusioji L. Š. nugriuvo ant kėdės, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. Š. fizinį skausmą ir padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti dėl L. Š. sužalojimo, tačiau tai, kad jis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, kurie lėmė fizinio skausmo nukentėjusiajai L. Š. sukėlimą ir nežymų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, patvirtina: nukentėjusiosios L. Š. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji parodė, kad brolis R. R. prašė jos cigarečių, o ji jam atsakė, kad jis eitų dirbti. Ji sėdėjo virtuvėje ant kėdės ir R. R. spyrė jai į antakį ir jį nubrozdino, po to laikė suėmęs už rankos, nes ji norėjo iškviesti policiją. Kai jai spyrė, ji juto skausmą. Po spyrio jai taip pat skaudėjo, buvo žymė ant veido (2 t. 70, 71 b. l.); tokius nukentėjusiosios parodymus atitinkantys liudytojo K. S. parodymai, kai jis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad tarp L. Š. ir R. R. kilo konfliktas ir R. R. virtuvėje vieną kartą spyrė sėdinčiai L. Š. į veido sritį, o jis (liudytojas) po spyrio iškart išėjo į lauką ir iškvietė policiją (2 t. 71 b. l.); 2015-12-22 tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą nustatyta, jog kilus konfliktui brolis R. R. spyrė iš kojos į veidą savo sesei L. Š., tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą. Pareigūnams atvykus, nukentėjusioji verkė, buvo susijaudinus. Nustatyta, kad policiją kvietė K. S. (1 t. 73, 74 b. l.); policijos BIRT ataskaitų žiūryklėje nurodyta informacija, kad 2015-12-22 01.23 val., bendruoju pagalbos telefonu paskambinęs S. pranešė, jog brolis R. neblaivus muša sesę, agresyvus, GMP nereikia, nepilnamečių nėra, praneša sūnėnas (1 t. 76 b. 1.); specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad L. Š. nustatytas odos nubrozdinimas kaktos dešinėje, poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke. Odos nubrozdinimas kaktos dešinėje galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Odos nubrozdinimas kaktos dešinėje padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu ar, galimai paviršiumi. Sužalojimai, nustatyti L. Š., visumoje kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimų visuma nėra būdingi griuviminei traumai (1 t. 85 b. 1.); specialistės K. Š. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, kad vertinant L. Š. padarytus sužalojimus atskirai, odos nubrozdinimas kaktoje galėjo būti padarytas tiek tiesioginio trauminio poveikio metu, tiek ir griuvimo metu (1 t. 103, 104 b. l.); 2016-02-08 atliktos akistatos tarp L. Š. ir R. R. protokolas, iš kurio matyti, kad L. Š. parodė, jog 2015 m. gruodžio mėnesį, dar prieš Kalėdas, tikslios datos nepamena, pas jos motiną namuose, virtuvėje, R. pradėjo reikalauti iš jos cigarečių ir alaus, o jai atsakius, kad pinigų neduos, R. supyko, priėjo prie jos sėdinčios ir spyrė iš kojos į veido sritį. Tuoj po to ji atsistojo, o R. ją pastūmė. Nuo pastūmimo ji krito ant kėdės ir susitrenkė kairįjį šoną (1 t. 129, 130 b. l.); 2016-02-08 atliktos akistatos tarp K. S. ir R. R. protokolas, iš kurio matyti, kad K. S. parodė, jog tarp L. Š. ir R. R. kilo konfliktas, jie šūkavo, po to R. R. atsistojo prie sėdinčios L. Š. ir iš kojos spyrė į veido sritį. Tuoj po to jis (liudytojas) išėjo į lauką ir iškvietė policiją (1 t. 137, 138 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (dėl L. Š. sužalojimo) padarymo. Taigi tai, kad R. R. tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajai L. Š. į kaktos sritį, bei sugriebęs nukentėjusiajai L. Š. už rankos ir ją laikydamas stūmė nuo savęs, dėl ko nukentėjusioji L. Š. nugriuvo ant kėdės, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. Š. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – odos nubrozdinimą kaktos dešinėje – įrodyta.

Nuteistojo R. R. apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios L. Š. parodymai yra melagingi, nes, apelianto teigimu, jų santykiai yra blogi ir ji nuolat skambina policijai, norėdama jam pakenkti, be to, byloje nagrinėjamo įvykio metu ji buvo girta, todėl gali ne viską prisiminti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji L. Š. galėjo apkalbėti apeliantą nepagrįstai apkaltindama jį smurto panaudojimu. Maža to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai liudytojo K. S. parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), bei specialistės K. Š. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, prieš duodamas parodymus teisme, Lietuvos Respublikos BPK 277 str. nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 str.) ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusysis būtų sulaužęs priesaiką, vengęs, atsisakęs duoti arba davęs melagingus parodymus, tos aplinkybės, kad nukentėjusioji L. Š. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivi ir kad santykiai tarp L. Š. ir R. R. yra konfliktiški, kritiško nukentėjusiosios parodymų vertinimo savaime nesuponuoja, ir tai nėra pagrindas jos parodymus laikyti melagingais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog liudytojas K. S., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, siekė apkalbėti R. R. ir dėl to būtų davęs neobjektyvius parodymus. Todėl manyti, kad nukentėjusiosios L. Š. ir liudytojo K. S. parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistojo R. R. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. R. teiginiais, kad jis L. Š. nesužalojo ir fizinio skausmo jai nesukėlė ir kad L. Š. jį apkalba.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. R. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo (dėl L. Š. sužalojimo), numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., požymius, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendžio dalį, kuria R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. dėl L. Š. sužalojimo ir jį išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam R. R. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo R. R. apeliacinio skundo teiginius, kad konflikto metu jis sėdinčią L. Š. pastūmė, tačiau jai nespyrė, L. Š. nebuvo pargriuvusi, kai jis ją pastūmė, ji nuo kėdės nenukrito, jis savo veiksmais jokių nubrozdinimų jai nepadarė, ji, būdama neblaivi, galėjo pati susižaloti ir apkaltinti jį, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. taip pat nesutinka su jam Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendžiu, patikslintu Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-27 nutartimi, paskirta bausme dėl G. R. sužalojimo, mano, kad už šią nusikalstamą veiką jam paskirta bausmė yra per griežta.

Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo R. R. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam už jo padarytą nusikaltimą (dėl G. R. sužalojimo) paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam R. R. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendžio, paskirdamas nuteistajam R. R. bausmę dėl G. R. sužalojimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., 11 str. 3 d.), kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.), į R. R. asmenybę – anksčiau teistas už tokios pat rūšies nusikaltimus žmogaus sveikatai, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus pusei metų po jo lygtinio paleidimo iš pataisos namų, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai R. R. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą R. R. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. R. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad R. R. dėl G. R. sužalojimo paskirta bausmė yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. R. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, paskirta bausmė nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis pripažįsta, jog nežymiai sužalojo savo motiną G. R. ir labai gailisi įvykdęs šią nusikalstamą veiką, kad mesdamas į ją druskinę, nesitikėjo, jog pataikys ir sužalos ją, supratęs, ką padarė, jis motinai aprišo galvą, kad jis motinos atsiprašė ir jie susitaikė, kad ji jam atleido ir nenori, jog jis būtų nuteistas – nemenkina R. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo R. R. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo R. R. padarytas veikas, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-26 nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-27 nutartimi, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.