- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-905-116-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00015-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- D. J., V. R.
- Advokatai
- Vigintas Strička
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. J. ir V. R. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl atviros svetimo turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 289 straipsnį (dėl valstybės tarnautojo vardo pasisavinimo) laisvės atėmimu 8 mėnesiams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė D. J. paskirta laisvės atėmimas 1 metams,
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė D. J. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 26 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. R. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl atviros svetimo turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 289 straipsnį (dėl valstybės tarnautojo vardo pasisavinimo) laisvės atėmimu 8 mėnesiams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. R. paskirta laisvės atėmimas 1 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. J. ir V. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, o D. J. dar ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. sausio 2 d. apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) m., atrakcionų parko teritorijoje, prisistatę policijos pareigūnais ir paprašę parodyti turimus su savimi daiktus, atvirai pagrobė iš nukentėjusiojo A. N. svetimą, jam priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5800 XpressMusic“, 300 Lt vertės, su TELE2Pildyk SIM kortele 5 Lt vertės, žibintuvėlį 20 Lt vertės, bei iš nukentėjusiojo E. V. atvirai pagrobė svetimą jam priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2700classic“, 100 Lt vertės su Tele2Pildyk SIM kortele, 5 Lt vertės, bei garso kolonėlę „X-Mini II“, 69 Lt vertės, ir tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajai R. N. padarė 325 Lt turtinę žalą, o nukentėjusiajai D. V. – 174 Lt turtinę žalą.
Be to, D. J. ir V. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, o D. J. dar ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prisistatę nukentėjusiajam A. N. ir nukentėjusiajam E. V. policijos pareigūnais ir pranešę jiems, kad vykdo reidą, taip pasisavinę valstybės tarnautojo vardą padarė neteisėtus veiksmus – atvirai pagrobė iš nukentėjusiųjų A. N. ir E. V. svetimą turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo į jam paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį jo atliktą bausmę arba sumažinti jam paskirtą bausmę.
Skunde apeliantas nurodo, kad savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, neginčija, tačiau iš dalies nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 289 straipsnį. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji parodė, jog jie nepatikėjo tuo, kad jis, t. y. D. J., yra policijos pareigūnas, nes jis buvo be uniformos ir neparodė jokio pažymėjimo. Apelianto vertinimu, už kelis jo pasakytus sakinius, įskaitant tai, kad jis pasakė esąs pareigūnas, paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per didelė. Taip pat nurodo manantis, kad geriau apsimesti pareigūnu, nei naudoti fizinį smurtą. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis gailisi dėl to, ką padarė, yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, todėl nori kuo greičiau išeiti į laisvę ir gyventi kitaip.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį bei taikyti atsakomybės formą, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jis su nukentėjusiaisiais susitaikė.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką. Nuteistojo teigimu, jis atskleidė visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios, jo manymu, teismo turėjo būti vertinamos kaip pagrindžiančios jo teiginį, jog veikos kvalifikacija iš dalies stokoja esminio subjektyvaus požymio – įsibrovimo į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Teismas, anot apelianto, privalėjo įvertinti tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) miesto atrakcionų parko teritorija yra vieša vieta, į kurią be kliūčių gali patekti bet kuris civilis asmuo. Jie į šią viešą vietą pateko taip pat, kaip ir nukentėjusieji A. N. ir E. V.. Mano, kad ši aplinkybė buvo neteisingai įvertinta, todėl turėjo įtakos nusikalstamai veikai kvalifikuoti.
Skunde pažymima, kad, remiantis LAT senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo 15 p., įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Patekimas į patalpą saugyklą ar saugomą teritoriją darbo metu, tačiau tik į tas vietas, į kurias įėjimas yra laisvas (nedraudžiamas), pvz., į parduotuvės prekybos salę, nelaikomas įsibrovimu net ir tuo atveju, kai patenkama turint tikslą pavogti ar apiplėšti. Kai į minėtas vietas patenkama nedarbo metu arba kai įėjimas į jas yra uždraustas, turto pagrobimas kvalifikuojamas kaip padarytas įsibraunant į patalpą saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas bus tada, kai kaltininkas patenka į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją leidžiamu metu, bet pasilieka pietų pertraukos laikui ar po jų uždarymo, norėdamas pagrobti turtą. Kaip įsibrovimas kvalifikuotini ir atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas (pvz., tarnybinių patalpų, vitrinų, daiktų saugyklų ir pan.). Kvalifikuojant vagystę ir plėšimą turi reikšmės ne patekimo į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją būdas, bet svetimo turto pagrobimo būdas (pvz., patenka į patalpą apgaule, apsimetęs santechniku, o turtą pagrobia plėšimo būdu). Įsibrovimu į patalpą saugyklą ar saugomą teritoriją reikia laikyti ne tik kaltininko fizinį patekimą į objektą, bet ir patekimą į jį panaudojant technines ar kitas priemones, kai pats kaltininkas lieka už objekto ribų. Kaip įsibrovimas kvalifikuotinas, pavyzdžiui, ir skystų ar birių produktų išleidimas iš talpos, kuri pagal savo funkcinę paskirtį pripažįstama saugykla.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį tada, kai yra nustatytas įsibrovimas. Minėtame straipsnyje nurodyta: „Tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą saugyklą ar saugomą teritoriją“, tačiau LAT senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo 15 p. nurodyta, kas yra patalpa: „Patalpa – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti“. Dar kartą atkreipia dėmesį, kad nusikalstama veika buvo padaryta (duomenys neskelbtini) atrakcionų parke, kur yra laisvas ir nekliudomas patekimas. Nuteistasis taip pat pažymi, kad saugykla ir saugoma teritorija – tai objektai, specialiai įrengti ar skirti nuolat ar laikinai materialinėms vertybėms saugoti (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.), saugomi fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis (saugykla – seifai, konteineriai, refrižeratoriai, kasos aparato pinigų stalčiai, kt., saugoma teritorija – prekybinių ar krovinių pervežimų organizacijų teritorijos, kur laikomos prekės ar kitos materialios vertybės, elevatoriai, aptvarai gyvuliams ir paukščiams laikyti ir pan.). Taip pat saugykla ar saugoma teritorija yra materialių vertybių saugojimui skirti objektai, į kuriuos patenkama tik su specialiais leidimais. Pažymi ir tai, kad saugykla laikomas tik tam tikras stacionarus ar transportuojamas įrenginys. Standartinis automobilis pagal paskirtį yra transporto priemonė, tačiau, jeigu iš mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomo automobilio pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai ar automobilio priedai (automagnetolos, garso kolonėlės ir pan.), vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą.
Nuteistasis V. R. prašo atsižvelgti ir į tai, kad LAT senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo 17 p. nurodyta, jog pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra kišenvagystė. Veika kvalifikuojama kaip kišenvagystė, kai nusikaltimas padaromas viešoje vietoje pagrobiant svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, kuriuos tas asmuo turi prie savęs (pvz., ištraukiama piniginė iš švarko, kurį apsivilkęs nukentėjusysis, ar iš su savimi turimos rankinės arba nešulio). Jei viešoje vietoje iš asmens pagrobiami jo drabužiai, rankinė ar kitoks nešulys kartu su juose buvusiu turtu, tokia veika kaip kišenvagystė nekvalifikuojama.
Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas jam nuosprendį, neįvertino ir tos aplinkybės, kad nukentėjusieji daiktus atidavė patys. Taip pat pastebi, kad bendravimas su nukentėjusiaisiais vyko nevartojant grasinimų ar kitokių bauginimo būdų, nesiekiant palaužti nukentėjusiųjų valios. Jie (V. R. ir D. J.) 2012 m. sausio 2 d. apie 21 val. 30 min. sutiktų vaikinų paklausė, kur pastarieji eina, paprašė, kad parodytų, ką turi savo kišenėse, tačiau patys nukentėjusiesiems kišenių ir kuprinės turinio nekraustė. Nukentėjusieji A. N. ir E. V. savo daiktus jiems atidavė patys.
V. R. įsitikinimu, apylinkės teismas taip pat nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis veikas įvykdė bendrininkų grupėje. Nurodo, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teigia, kad jie su D. J. tarpusavyje nesitarė dėl veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, juos atliko savarankiškai. Tai, kad buvo kvalifikuota ta pati veika tų pačių nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasak apelianto, nepatvirtina, kad buvo susitarimas ar planavimas atlikti neteisėtus veiksmus, palaužiant nukentėjusiųjų valią.
Skunde taip pat nurodoma, kad, priimdamas nuosprendį, teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes – kad žala abiems nukentėjusiesiems atlyginta, nukentėjusieji ir nuteistieji susitaikė, nukentėjusieji pretenzijų nereiškia, nuosprendžio neskundžia.
Be to, apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis savo visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.
Taip pat nurodo manantis, kad objektyviam nuosprendžiui priimti svarbu ir tai, kad R. N. patirtos žalos dydis yra 325 Lt, o D. V. patirtos žalos dydis yra 174 Lt, t. y. nesiekia 3 MGL (390 Lt).
Teismo posėdyje nuteistasis D. J., jo gynėjas, nuteistojo V. R. gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo V. R. skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl D. J. ir V. R. nusikalstamų veikų kvalifikavimo
Skunde nuteistasis D. J. nurodė iš dalies nesutinkantis su jo nuteisimu pagal BK 289 straipsnį, nes, nors jis ir pasakė nukentėjusiesiems, kad yra pareigūnas, tačiau nukentėjusieji tuo nepatikėjo.
Pažymima, kad BK 289 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavinęs valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą padarė neteisėtus veiksmus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis A. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio metu D. J. pirmas pasakė, jog yra policijos pareigūnas, o V. R. tai pakartojo. Jis (A. N.) buvo išsigandęs, sutrikęs, todėl iš pradžių patikėjo, kad vyriškiai yra policijos pareigūnai, tik vėliau ėmė tuo abejoti, nes pastarieji buvo be uniformų ir neparodė jokių pažymėjimų (2 t. 48 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. N. nurodė, kad 2012 m. sausio 2 d. jam su draugu E. V. einant per (duomenys neskelbtini) miesto parką, jau beveik prie išėjimo iš parko, juos užkalbino du jaunuoliai, kurie pasakę, jog vykdo reidą, paprašė parodyti, ką jie turi kišenėse, o jo dar paprašė parodyti, ką turi kuprinėje (1 t. 29-30 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).
Nukentėjusysis E. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2012 m. sausio 2 d. apie 21.30 val. jam su draugu A. einant parku, netoli daugiabučių namų juos užkalbino du vyrai. Vyriškis, vėliau sužinojo pavardę – D. J. – jį užkalbino pirmas, prisistatė policijos pareigūnu, minėjo P. pavardę, sakė, jog vykdo reidą ir prašė parodyti, ką jie turi kišenėse. Nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t. 44 b. l., parodymai ištirti teisme), ten taip pat buvo nurodęs, kad du nepažįstami jaunuoliai, pasakę, jog vykdo reidą, paprašė parodyti, kokius daiktus jie turi. Paėmę jų daiktus, jaunuoliai pasakė, kad rytoj jie su tėvais ateitų į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, 214 kabinetą, pas P., kur jiems daiktai bus grąžinti.
Teisiamajame posėdyje ir pats kaltinamasis D. J. patvirtino, kad jis pirmas vaikinams prisistatė policijos pareigūnu, o paėmęs jų daiktus, pasakė, kad vaikinai ateitų daiktų pasiimti į policijos komisariatą, nurodė išgalvotą P. pavardę (2 t. 45-46 b. l.). Šią aplinkybę teisme patvirtino ir nuteistasis V. R. (2 t. 46 b. l.). Nuteistieji iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 68-69, 77-78, 85-86, 126-127 b. l., parodymai ištirti teisme) ir savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 79-82, 139-142 b. l.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl D. J. kaltės padarius BK 289 straipsnyje numatytą nusikaltimą.
Nuteistojo D. J. skundo argumentą, kad nukentėjusieji nepatikėjo tuo, jog jis yra pareigūnas, paneigia ne tik nukentėjusiojo A. N. parodymai, bet ir tai, kad nuteistieji policijos pareigūnais prisistatė nepilnamečiams, abu nukentėjusieji nurodė, jog įvykio metu buvo išsigandę, be to, buvo tamsus paros metas, nuošali vieta, todėl akivaizdu, kad nepilnamečiai nukentėjusieji negalėjo adekvačiai įvertinti susiklosčiusios situacijos ir turėjo realų pagrindą tikėti nuteistųjų žodžiais.
Kaip jau minėta, nuteistasis V. R. prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį. Skunde apeliantas pabrėžia, kad jis niekur neįsibrovė, todėl jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Be to, jis neįvykdė ir kišenvagystės, nes nukentėjusieji daiktus atidavė patys. Skunde V. R., remdamasis Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu, išdėstė, kas yra įsibrovimas, saugykla ir saugoma teritorija, nurodė kišenvagystės sąvoką. Tokie apelianto argumentai, kolegijos vertinimu, visiškai nesuprantami – iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog V. R. veiksmai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti nustačius, kad pastarasis kartu su D. J. atvirai pagrobė svetimą turtą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako ne tik tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba pagrobė automobilį, bet ir tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą.
Atvirosios vagystės esminis požymis yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad tie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2008, 2K-189/2009). Apelianto skunde minimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 6 punkte teismams išaiškinta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį veika kvalifikuojama tada, kai nėra kitose šio straipsnio dalyse nurodytų vagystę kvalifikuojančių požymių.
Kadangi byloje nustatyta, jog nuteistasis V. R. veikdamas bendrininkų grupėje su D. J. svetimą, nukentėjusiesiems priklausantį turtą pagrobė pastarųjų akivaizdoje, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Tenkinti V. R. prašymą ir perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus į BK 178 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Dėl nuteistiesiems D. J. ir V. R. paskirtų bausmių
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam D. J., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, nusikalto būdamas anksčiau 3 kartus teistas, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, neišnykus teistumui (1 t. 96-99 b. l.). Pažymėtina, kad jeigu asmuo jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, jis pagal BK 27 straipsnio 1 dalies yra laikomas recidyvistu, o recidyvistui pagal BK 56 straipsnio nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad D. J. yra ne kartą baustas administracine tvarka (1 t. 90-95), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) miesto seniūnija nusiskundimų D. J. elgesiu nėra gavusi (1 t. 120 b. l.). Kadangi nuteistasis prisipažino kaltu padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. J. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimus jis įvykdė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 9 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. J. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.
Atkreipiamas dėmesys, kad, nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus D. J. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, jam tris kartus buvo taikytas teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, o tai rodo susiformavusias pastarojo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. J. už nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 289 straipsnyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra mažesnės negu šių straipsnių sankcijose numatytų minėtų bausmių vidurkiai (šių bausmių vidurkiai atitinkamai yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų ir 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.
Kadangi nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. J. padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, teismas pagrįstai nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę iš dalies sudedant subendrino su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu D. J. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (BK 64 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Apelianto prašymas įskaityti jam į bausmės laiką bausmę, atliktą pagal minėtą Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį negali būti tenkinamas. Pažymima, kad bendrinant bausmes remiantis BK 64 straipsnio nuostatomis, pagal kurias už naujas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos tik su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmės dalis į galutinės paskirtos bausmės laiką neįskaitoma. Toks atliktos bausmės įskaitymas yra numatytas BK 63 straipsnio 9 dalyje, kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė bendrinama su ankstesniu nuosprendžiu paskirta (o ne neatlikta) bausme.
Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, nėra pakankamas pagrindas dar labiau švelninti pastarajam paskirtą bausmę. Kartu atkreipiamas dėmesys, jog tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu blogina šeimos padėtį ir negali pakankamai pasirūpinti savo mažamečiais vaikais, priklauso nuo jo paties elgesio – nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu D. J. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Skirdamas bausmę nuteistajam V. R., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas nesunkių ir vienas – apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad V. R. yra ne kartą baustas administracine tvarka (1 t. 201-212 b. l.), nedirba ir nėra registruotas darbo biržoje (1 t. 216, 217 b. l.), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) miesto seniūnija nusiskundimų V. R. elgesiu nėra gavusi (1 t. 214 b. l.). Atsižvelgęs į tai, kad V. R. prisipažino kaltu padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis veikas įvykdė bendrininkų grupėje, nes jis su D. J. dėl veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu nesitarė, juos atliko savarankiškai, nepriklausomai vienas nuo kito.
Pažymima, jog BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nusikalstamas veikas V. R. ir D. J. padarė bendrininkų grupėje. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. nurodė, kad jis nukentėjusiesiems pasakė: „kriminalinė policija“, paklausė, ką jie čia su žibintuvėliu veikia. Paaugliai jam ir D. J. atidavė savo mobiliojo ryšio telefonus, iš vieno paauglio D. J. paėmė žibintuvėlį. Jis su D. J. paaugliams pasakė, kad pastarieji kitą dieną ateitų į policijos komisariatą pasiimti daiktų. Iš vaikinų paimtus mobiliojo ryšio telefonus jie su D. J. apžiūrėjo, o kitą dieną jis telefonus pardavė, pinigų su D. J. pasidalyti nespėjo (1 t. 126-127 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. J. nurodė, kad jis pirmas nukentėjusiesiems prisistatė policijos pareigūnu, paėmė iš vieno vaikino telefoną, stiprintuvą, garso kolonėlę ir žibintuvėlį. Telefoną padavė V. R., kad pastarasis jį parduotų, sakė, jog norės dalies už parduotus telefonus. Atsakydamas į prokurorės klausimą, D. J. nurodė, kad V. R. jo veiksmams neprieštaravo, jis (D. J.) prašė vieno vaikino, o V. R. – kito vaikino, kad jie parodytų savo daiktus (2 t. 45-46 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju D. J. taip pat nurodė, kad jis ir V. R. nukentėjusiesiems prisistatė policijos darbuotojais, jie abu paklausė bei paprašė vaikinų parodyti, ką jie turi. Iš nukentėjusiojo paimtą mobiliojo ryšio telefoną jis padavė V. R., kad pastarasis jį parduotų (1 t. 68-69, 77-78, 85-86 b. l.). Tai, kad nuteistieji V. R. ir D. J. veikė bendrais veiksmais, patvirtina ir nukentėjusiųjų E. V. bei A. N. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai (1 t. 29-30, 43-44 b. l., 2 t. 47-48 b. l.).
Taigi, byloje nustatyta, kad V. R. ir D. J. nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, abu veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), nes kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje.
Įvertinęs visas minėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus V. R. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.
Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors pagal bylos duomenis V. R. anksčiau buvo teistas 10 kartų, akivaizdu, kad teistumas jam yra išnykęs (1 t. 149-154 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad naujas nusikalstamas veikas kaltinamasis padarė esant nusikaltimų recidyvui. Teisėjų kolegijos vertinimu, be pagrindo konstatavęs minėtą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. R. per griežtas bausmes. Kaip jau minėta anksčiau, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, ir, įvertinęs visas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, turi paskirti nuteistajam individualizuotą bausmę. V. R. nėra recidyvistas BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau skundžiamu nuosprendžiu už padarytus nusikaltimus jam paskirtos analogiškos bausmės kaip ir D. J., kurio veiksmuose yra nusikaltimų recidyvas. Esant paminėtoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės, V. R. paskirtos bausmės švelnintinos mažinant šių bausmių dydį (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegijos nuomone, taikyti V. R. BK 75 straipsnio nuostatas ir jam laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nėra pagrindo. Nors V. R. teistumas yra išnykęs, ir jis laikomas neteistu, jo padaryti nusikaltimai priskiriami nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms, tačiau anksčiau jis buvo teistas net 10 kartų (1 t. 149-154 b. l.), o tai neigiamai apibūdina pastarojo asmenybę, yra daug kartų baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t. 201-212 b. l.), yra VĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro įskaitoje ir nuo 2005 metų priklauso stebimų ligonių grupei, jam diagnozuota abstinencijos būklė vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas (1 t. 213 b. l.), nedirba ir nėra registruotas darbo biržoje (1 t. 216, 217 b. l.). Kolegijos vertinimu, esant išdėstytoms aplinkybėms nėra pagrindo manyti, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.) leis pakeisti nusikalstamus V. R. polinkius. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, V. R. paskirtos bausmės atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Dėl BK 38 straipsnio taikymo
Skunde nuteistasis V. R. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jis su nukentėjusiaisiais susitaikė, pastarieji jam pretenzijų nereiškia.
Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 dalyje. Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. R. kaltu padaręs nusikalstamas veikas prisipažino, nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad žala yra atlyginta, ir jie pretenzijų kaltinamiesiems neturi (2 t. 48 b. l.).
Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad V. R. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nesant vienos būtinos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo svarstyti galimybę taikyti V. R. BK 38 straipsnio nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti.
V. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį paskirtą sumažinti iki laisvės atėmimo 7 (septyniems) mėnesiams;
V. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 289 straipsnį paskirtą bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo 5 (penkiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apimant ir galutinę subendrintą bausmę V. R. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.