Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei T. Š. paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams.

Iš T. Š. civiliniam ieškovui UAB „B.F.“ buvo priteisti 6000 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 18 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo, ir 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, nustatant, kad už prievolę atlyginti civiliniam ieškovui UAB „B.F.“ 6000 Eur turtinę žalą T. Š. atsako solidariai su R. V., iš kurio ši suma civilinio ieškovo naudai yra priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12157-446/2019.

Iš T. Š. civiliniam ieškovui UAB „L.B.“ buvo priteisti 4883,67 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo, nustatant, kad už prievolę atlyginti civiliniam ieškovui UAB „L.B.“ 4883,67 Eur turtinę žalą T. Š. atsako solidariai su R. V., iš kurio ši suma civilinio ieškovo naudai yra priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. liepos 12 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-9764-446/2019.

Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu R. V. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nuteistajam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 1 dalimi, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti ar tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei būti joje užsiregistravusiam.

Vadovaujantis BK 69 straipsniu, R. V. buvo įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti civiliniams ieškovams padarytą turtinę žalą.

Dėl R. V. apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

12. Nagrinėjamu atveju nuteistasis tikina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, nepagrįstai vadovavosi R. V. parodymais, nes šis nuteistasis yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl apkalba apeliantą, be to, jo parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. Su tokia nuteistojo T. Š. pozicija negalima sutikti.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 14-16 pastraipose, konstatuoja, jog iš tikrųjų R. V. parodymai dėl dalies aplinkybių baudžiamojo proceso metu kito ar neatitiko objektyviai nustatytų aplinkybių. Vis tik šios aplinkybės nėra esminės bei nėra pagrindas nesivadovauti jo parodymais dėl šio procesinio sprendimo 13 pastraipoje aptartų nuosekliai nurodytų esminių aplinkybių.

18. Baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme nuteistojo T. Š. gynėjas nurodė, kad abejonių R. V. parodymų patikimumu kelia ir tai, jog jis neigė, kad pasirašė dokumentuose (algalapiuose, darbo sutartyje), kuriuos gavo iš T. Š. ir teikė kredito bendrovėms. Gynėjo įsitikinimu, kredito įstaigų, kurios suteikė paskolas, atstovai turėjo pastebėti, kad teikiamuose dokumentuose ir pasirašomuose dokumentuose asmens parašai skiriasi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo gynėjo prielaida yra nepagrįsta. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad kredito įstaigų, kurios suteikė paskolas, atstovams nekilo įtarimų, jog teikiami dokumentai galėjo būti pasirašyti ne to asmens, kuris šiuos dokumentus turėjo pasirašyti, tuo pačiu pažymėtina, kad parašai dokumentuose vizualiai ženkliai ir nesiskiria.

19. Nuteistasis T. Š. neneigia, kad jis UAB „O.“ R. V. įdarbino atgaline data, tačiau jis tvirtino ir tvirtina, kad jam nebuvo žinoma, koks buvo tokio įdarbinimo tikslas, R. V. įdarbino K. V. prašymu. Vis tik nuteistojo teiginius, kad R. V. UAB „O.“ buvo įdarbintas K. V. prašymu, paneigia šio liudytojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei anksčiau aptarti R. V. parodymai. Liudytojas K. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad į jį kreipėsi T. Š., kuris nurodė, jog nori įdarbinti įmonėje asmenį, kuris galės ateityje pasiimti paskolą. Jis suvedė R. V. ir T. Š., o vėliau paaiškėjo, kad jie jau buvo pažįstami. Supažindinimo tikslas buvo R. V. įdarbinimas Lietuvos įmonėje. Liudytojas nurodė, kad jam yra žinoma, jog R. V. ėmė paskolas, jis turėjo būti įdarbintas tam, kad galėtų paimti paskolą (t. 6, b. l. 70-71). Taigi aptarti liudytojo parodymai patvirtina nuteistojo R. V. teiginius, kad iniciatyva įdarbinti šį nuteistąjį Lietuvos įmonėje, kilo iš T. Š., o ne priešingai. Taip pat šio liudytojo parodymai leidžia tvirtinti, kad R. V. įdarbinimas buvo siejamas su paskolų ėmimu.

20. Iš VĮ „Registrų centas“ pateiktų duomenų matyti, kad UAB „O.“ akcininku T. Š. tapo 2018 m. spalio 5 d. (t. 3, b. l. 12) Iš UAB „O.“ 2018 m. spalio 5 d. vienintelio akcininko sprendimo kopijos matyti, kad T. Š. šios įmonės direktoriumi buvo paskirtas 2018 m. spalio 5 d. (t. 3, b. l. 20). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus rašte bei prie jo pridėtų dokumentų turinys patvirtina, kad per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą UAB „O.“ 2018 m. spalio 25 d. pateikė šios įmonės direktoriaus T. Š. elektroniniu parašu pasirašytą 2018 m. spalio 25 d. PT elektroninį prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu PT-l-SD, nurodant, jog pavėluotai teikiami duomenys apie R. V. valstybinio socialinio draudimo pradžią, taip pat UAB „O.“ 2018 m. spalio 25 d. papildomai pateikė paaiškinimą bei 2018 m. birželio 1 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su R. V., 2018 m. birželio – rugsėjo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių už 2018 m. birželio – rugsėjo mėnesius bei kasos išlaidų orderių skaitmenines kopijas (t. 3, b. l. 28-36). „Sodra“ duomenys patvirtina, kad R. V. UAB „O.“ dirbo nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. (t. 4, b. l. 187). Tiek R. V., tiek T. Š. parodymai patvirtina, kad R. V. iš tikrųjų UAB „O.“ niekada nedirbo, atlyginimo negavo. Faktą, kad R. V. nebuvo įdarbintas UAB „O.“ bei jam nebuvo mokamas joks atlyginimas, patvirtina ir liudytojo R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Šis liudytojas nurodė, kad UAB „O.“ veiklos nevykdė, jis su R. V. darbo sutarties nesudarė ir jos nepasirašė, taip pat nepasirašė R. V. darbo žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių, kasos išlaidų orderių, susijusių R. V. darbo užmokesčiu (t. 2, b. l. 198-199, t. 6, b. l. 6). Pats nuteistasis T. Š. pripažino, kad jis įdarbino R. V. UAB „O.“ atgaline data. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą dokumentus, susijusius su R. V. įdarbinimu, pateikė būtent T. Š., kuris turėjo tiek galimybes, tiek ir suinteresuotumą tokius dokumentus pateikti.

21. Įvertinęs tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 20 pastraipoje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nekyla jokių abejonių, jog valstybės institucijai buvo pateikti dokumentai, kuriuose buvo užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. informacija apie tikrovėje neegzistavusius bei neegzistuojančius teisinius santykius tarp UAB „O.“ bei R. V.. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijai pateiktuose dokumentuose, kurie vėliau taip pat buvo naudojami siekiant gauti paskolas, užfiksuoti duomenys buvo reikšmingi kredito įstaigoms tikrinant ir vertinant R. V. kreditingumą, galimos suteikti paskolos dydį, t. y. kredito įstaigos esmingai buvo suklaidintos dėl faktinės situacijos, R. V. galimybių gauti paskolą bei ją grąžinti. Vertinti susiklosčiusių teisinių santykių kaip civilinio delikto nėra pagrindo, nes prieš kredito įstaigų atstovus buvo panaudota esminė apgaulė, kuri yra pagrindinis požymis, skiriantis sukčiavimą nuo civilinio delikto ir darančiu turto įgijimą nusikalstamu, nepriklausomai nuo to, ar pažeistos teisės gali būti apgintos civilinio proceso tvarka.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktai, jog T. Š. dokumentus, susijusius su R. V. tariamu įdarbinimu, darbine veikla bei pajamomis, valstybės institucijai pateikė praėjus nedaug laiko (dvidešimt dienų) po to, kai jis įsigijo UAB „O.“ akcijas ir tapo šios įmonės vadovu, nuteistasis R. V. buvo atleistas praėjus šešioms dienoms po paskolų gavimo, vertinant juos kartu su nuteistojo R. V. bei liudytojo K. V. parodymais, leidžia be jokių pagrįstų abejonių konstatuoti, kad abu nuteistieji, siekdami apgaule užvaldyti svetimą turtą, veikė bendrai. Čia pastebėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dokumentus buvo siekiama pateikti anksčiau nei 2018 m. spalio 25 d., tačiau to nebuvo padaryta, nes D. B. tokius duomenis atsisakė teikti tol, kol nebus pateikta sutartis su ankstesnio įmonės vadovo parašu (t. 6, b. l. 5). Kaip jau minėta, T. Š. teiginius, kad dėl R. V. įdarbinimo į jį kreipėsi K. V., o ne priešingai, jog jis nežinojo R. V. įdarbinimo atgaline data tikrojo tikslo, paneigia R. V. bei K. V. parodymai.

23. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad T. Š. ir R. V., nagrinėjamu atveju, panaudodami apgaulę, iš keturių bendrovių bendrai įgijo 32000 Eur bei iš vienos bendrovės, panaudodami apgaulę, kėsinosi įgyti 5000 Eur. Vis tik teigtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, t. y. dėl pinginių lėšų dalies, kurią nuteistieji gavo iš kredito bendrovių (32000 Eur), pirmosios instancijos teismas veiką kvalifikavo kaip baigtą kvalifikuotą sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), o dėl 5000 Eur paskolos, kurią buvo atsisakyta suteikti, kaip pasikėsinimą sukčiauti (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis).

24. Pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad R. V. ir T. Š. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jie siekė suklaidinti kuo daugiau įmonių ir gauti neapibrėžtos vertės kuo didesnį svetimą turtą. Su tokia išvada sutiktina, ją patvirtina nuoseklūs T. V. parodymai ir analogiškas veikimo būdas nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 7 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad nuteistieji, nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 7 d. veikdami pagal analogišką schemą, vienu atveju dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių negavo paskolos, nėra pagrindas šio atvejo vertinti kaip atskiro nusikaltimo, t. y. pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, abu nuteistieji veikė neapibrėžta tyčia, todėl jų veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes (apgaulės būdu įgyto turto vertė viršijo 250 MGL), nepriklausomai nuo to, kad dalies nusikalstamo sumanymo jiems įgyvendinti nepavyko, t. y. kaip vienas nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad nusikalstamų veikų pripažinimą tęstine veika paprastai lemia konstatavimas, jog kaltininko tyčia yra susiformavusi visai nusikalstamai veikai, o ne atskiriems nusikaltimams, esantiems iš esmės tos pačios veikos sudėtinėmis dalimis, ir siekiama vieno rezultato. Nagrinėjamu atveju abu nuteistieji būtent taip ir veikė, t. y. jų vieninga tyčia apėmė visus atliktus veiksmus, o ne formavosi kiekvienu atveju atskirai, jie siekė vieno rezultato (gauti kuo daugiau paskolų).

25. Esant aptartoms aplinkybėms, T. Š. ir R. V. veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip dvi nusikalstamas veikas, kvalifikuotini kaip vienas nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad toks veiksmų kvalifikavimas lengvina nuteistųjų teisinę padėtį, todėl skundžiamas nuosprendis yra keičiamas ir dėl R. V., nors dėl šio nuteistojo apeliaciniai skundai ir nebuvo paduoti. Kvalifikuojant abiejų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kaip vieną nusikaltimą, jiems paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nėra keičiamos. Kvalifikavus nuteistojo T. Š. veiksmus kaip vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nebeaktualūs tampa apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su bausmės paskyrimu už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakys.

26. Apeliaciniame skunde nėra ginčijami dokumentų suklastojimo bei jų panaudojimo faktai, tačiau tvirtinama, kad T. Š. nusikalstami veiksmai nesukėlė didelės žalos, o apeliacinės instancijos teisme buvo aiškinama, jog nuteistojo veiksmai turėtų apskritai būti vertinami kaip mažareikšmiai. Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

27. Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo ir dėl to buvo padaryta didelės žalos. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-7-35/2011, 2K-4-689/2019). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-699/2018).

28. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys be jokių abejonių patvirtina, kad dokumentuose, kuriuos T. Š. per Elektroninę draudėjų sistemą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, užfiksuoti duomenys neatitiko tikrovės, t. y. su R. V. UAB „O.“, atstovaujama tuometinio bendrovės vadovo, nebuvo sudariusi darbo sutarties, R. V. bendrovėje jokių darbinių funkcijų neatliko, bendrovė apskritai jokios veiklos tuo metu nevykdė, R. V. joks atlyginimas nebuvo ir negalėjo būti mokamas. Akivaizdu, kad tokie duomenys buvo užfiksuoti valstybės institucijos („Sodra“) duomenų bazėje. Remiantis šiais duomenimis kredito įstaigos turi galimybę įvertinti asmens, kuris kreipiasi dėl paskolos suteikimo, kreditingumą, taip pat patikrinti, ar besikreipiančio asmens teikiami duomenys atitinka valstybės institucijai pateiktus duomenis.

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dokumentų suklastojimas ir jų pateikimas anksčiau minėtai valstybės institucijai sudarė sąlygas nuteistiesiems kreiptis į įvairias kredito įstaigas tikintis gauti paskolas, kurių jie neketino grąžinti. Be to, dokumentų, kuriuose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, pateikimas kredito įstaigoms, be jokių abejonių, suklaidino šias įstaigas, kurios net ir sulyginusios pateiktus duomenis su valstybės institucijos duomenų bazėje užfiksuotais duomenimis negalėjo tinkamai įvertinti dėl paskolos suteikimo besikreipiančio asmens kreditingumo, prisiimamų įsipareigojimų bei galimybės efektyviai apginti savo teises rizikų. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nuteistojo T. Š. nusikalstami veiksmai sudarė sąlygas ne tik suklaidinti Lietuvoje veikiančias kredito įstaigas (pastebėtina, kad buvo ketinama gauti kiek įmanoma daugiau paskolų), bet ir iškreipė valstybės renkamų duomenų patikimumą, kuris yra reikšmingas skirtingoms valstybės institucijoms priimant valdymo sprendimus ir pan.

30. Suklastojus ir panaudojus anksčiau minėtus dokumentus apgaulės būdu iš skirtingų kredito įstaigų buvo įgyti 32000 Eur, t. y. didelės vertės svetimas turtas, ir pasikėsinta įgyti svetimą turtą. Pastebėtina, kad iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog dėl paskolų suteikimo buvo kreiptasi ir į kitas kredito įstaigas, tačiau paskolas buvo atsisakyta suteikti. Akivaizdu, kad nesant duomenų apie tariamus R. V. darbo santykius ir jo tariamai gaunamą darbo užmokestį, finansinių įstaigų, kurios suteikė paskolas, sprendimai dėl paskolų suteikimo tikėtina būtų kitokie, t. y. neigiami arba galbūt būtų suteiktos mažesnės paskolos. Taigi nekyla jokių abejonių, kad būtent netikrų dokumentų pagaminimas ir vėlesnis jų panaudojimas nulėmė didelės turtinės žalos atsiradimą, kuri savo dydžiu žymiai viršija 250 MGL sumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog turtinės žalos dydis yra svarbus vertinant, ar dokumentų klastojimu ir jų panaudojimu padaryta žala yra vertintina kaip didelė (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-178-976/2017).

31. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. jog jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir tai atlieka sąmoningai – nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2020). Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, nekyla jokių abejonių, kad T. Š. suvokė, jog pagaminti netikri dokumentai, kurie patvirtina tariamą R. V. įdarbinimą UAB „O.“ ir kitas su tuo susijusias aplinkybes, sudarys sąlygas gauti R. V. vardu paskolas, kurias jie kartu pasidalins, paimtų paskolų negrąžins ir tokiu būdu kredito įstaigoms bus padaryta didelė turtinė žala. T. Š. suvokė ne tik netikrų dokumentų pagaminimo priešingumą teisei bei pavojingumą, bet ir dėl tokių veiksmų kilsiančius pavojingus padarinius – kredito įstaigoms atsirasiančią turtinę žalą (padaryta žala buvo mažesnė, nei ketino padaryti nuteistieji tik dėl to, jog dalis paskolų nebuvo suteikta).

32. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad T. Š. paskirtos bausmės už nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje padarymą, galėtų būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos, prieštaraujančios teisingumo principo reikalavimams. Kita vertus, paskirtų bausmių, kurios buvo paskirtos įvertinus tiek nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, teisingumas apeliaciniame skunde ir nėra ginčijamas. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam T. Š. bausmes, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai bausmes, paskirtas už nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu. Šiuo atveju konstatuotina, kad T. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl paskirtosios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, turi būti bendrinamos apėmimo būdu. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, subendrintina su Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

33. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo abiejų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, taip pat netinkamai bendrino nuteistajam T. Š. paskirtas bausmes, kitų aplinkybių, kurios leistų keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti:

T. Š. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti kaip vieną BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nekeičiant už šios veikos padarymą pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nuteistajam T. Š. bausmę, paskirtą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir T. Š. paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams.

R. V. veiksmus kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti kaip vieną BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nekeičiant už šios veikos padarymą pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.