Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-09 · Administracinė byla Nr. A-146-1117-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-09
Bylos Nr.
A-146-1117-13
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00210-2012-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
Z. Z.
Atsakovas
Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, Panevėžio rajono savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1117/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00210-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Z. skundą atsakovams Panevėžio rajono savivaldybės administracijai ir Panevėžio rajono savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos, dėl socialinės pašalpos išmokėjimo, atlyginimo už visuomenei naudingus darbus priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3?6) bei patikslintu skundu (b. l. 67) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 880 Lt už 144 valandas skirtų ir atliktų visuomenei naudingų darbų nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. bei 1 295 Lt neišmokėtos už 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. valstybės skirtos socialinės pašalpos, taip pat priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, sodyboje, kurios atitinkamos dalies nuosavybė jo vardu teisiškai nėra įforminta. Kitoje sodybos dalyje gyvena buvusi sutuoktinė su kuria pareiškėjo nebesieja materialiniai ar kiti ryšiai, nes santuoka nutraukta 2000 metais. Pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 1 d. pradėjo gauti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) paskirtą socialinę pašalpą (po 315 Lt per mėnesį), už kurią privalėjo dirbti ir dirbo po 16 valandų per mėnesį viešųjų darbų, kuriuos skyrė Administracija pagal Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. T-87 patvirtintą gyventojų telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos aprašą. Susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo kodeksu bei Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymu, pareiškėjas nerado tokio reglamentavimo, kuris numatytų neatlygintinus ar neapmokamus viešuosius darbus. Teigė, kad Aprašas yra neteisingas ir neatitinka įstatymams. 2011 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas atsisakė dirbti be atlygio. Nuo tos dienos nėra gavęs nė vienos socialinės pašalpos. Pareiškėjas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir 6.250 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo 2 880 Lt (144 valandas x 20 Lt už vieną valandą) už jo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. atliktus viešuosius darbus, taip pat priteisti 1 295 Lt neišmokėtos nuo 2011 m. lapkričio mėnesio socialinės pašalpos (po 315 Lt už 2011 m. lapkričio gruodžio mėn. ir po 3250 Lt už 2012 m. sausio – gegužės mėn.) bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teigė, kad Administracijai nutraukus socialinės pašalpos mokėjimą jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, depresiją, baimę dėl ateities, patyčias, buvo nuolat traumuojamas psichologiškai.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybė prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 15?18) paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymu (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 25 straipsnio 6 punktu, piniginę socialinę paramą gaunanti šeima ar vienas gyvenantis asmuo privalo dalyvauti savivaldybės administracijos nustatyta tvarka organizuojamose visuomenei naudinguose darbuose. Panevėžio rajono savivaldybėje visuomenei naudingi darbai organizuojami vadovaujantis Panevėžio rajono gyventojų telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos aprašu, patvirtintu Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-87 (toliau – ir Aprašas). Apraše nustatyta, kad visuomenei naudingus darbus (4 dienas po 4 valandas per mėnesį) privalo atlikti ne jaunesnis kaip 18 metų darbingas nedirbantis, nedalyvaujantis aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse piniginės socialinės paramos gavėjas arba jo šeimos narys, kai gaunamos socialinės išmokos dydis yra ne mažesnis kaip 50 Lt per mėnesį. Visuomenei naudingų darbų atlikėjams, neatlikusiems visuomenei naudingų darbų, piniginė socialinė parama teikiama nepinigine forma (maisto produktais, drabužiais ir kt.). Pareiškėjui Z. Z. socialinė pašalpa buvo paskirta Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus sprendimu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. Z. Z. visuomenei naudingus darbus atliko. 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas pareiškė, kad visuomenei naudingų darbų už 2011 metų rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius nedirbo bei atsisako socialinės pašalpos maisto produktais ir kitomis prekėmis. Pareiškėjui atsisakius atlikti visuomenei naudingus darbus, remiantis Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, piniginė parama pareiškėjui nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. teikiama nepinigine forma. Šiuo metu ji laikoma Administracijos atsiskaitomojoje sąskaitoje, nes pareiškėjas neinformavo kokia nepinigine forma norėtų gauti socialinę pašalpą. Nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. pareiškėjui socialinė parama buvo pervesta į UAB „Įstras“ (parduotuvės) sąskaitą. Socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2012 m. kovo 1 d. nutrauktas Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 293, atsižvelgiant į Paįstrio seniūnijos socialinės paramos teikimo komisijos rekomendaciją, J. ir Z. Z. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, iki bus pateikta teisinga informacija, įrodanti pareiškėjo teisę į socialinę paramą.

Remdamasis Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi ir Apraše pateiktu visuomenei naudingų darbų apibrėžimu, atsakovas nesutiko, su pareiškėjo teiginiu, esą visuomenei naudingi darbai yra neteisėti ir už juos nebuvo apmokėta. Pareiškėjo reikalavimas apmokėti už šiuos darbus nepagrįstas jokiais teisės aktais, neteisėtas. Reikalavimas išmokėti socialinę pašalpą už 2011 m. lapkričio -2012 m. gegužės mėnesius taip pat nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat nepagrįstas ir atmestinas, nes Administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 109?112) pareiškėjo Z. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 62 2011 m. kovo 3 d. potvarkiu Nr. 401, 2011 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. 926, 2011 m. rugpjūčio 19 d. potvarkiu Nr. 1522, 2012 m. sausio 31 d. potvarkiu Nr. 217, 2012 m. kovo 6 d. potvarkiu Nr. 471 pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. buvo paskirta socialinė pašalpa (b. l. 28?33). Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas atliko Administracijos organizuojamus visuomenei naudingus darbus (b. l. 35?40), todėl nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. jam buvo teikiama piniginė socialinė parama. 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė atsisakymą, kuriame nurodė, jog jis atsisako dirbti visuomenei naudingus darbus už 2011 m. rugpjūčio–spalio mėnesius, taip pat atsisako už šį laikotarpį maisto produktų (b. l. 41). Pareiškėjui 2011 m. lapkričio 24 d. atsisakius atlikti visuomenei naudingus darbus, jam socialinė parama paskirta nepinigine forma. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2012 m. vasario 3 d. raštu Nr. (17.26) SD4-110 prašė Z. Z., informuoti kokia nepinigine forma pageidauja gauti socialinė paramą už 2011m. lapkričio-gruodžio mėn. ir 2012 m. sausio mėn., tačiau atsakymo iš negavo. Todėl Z. Z. paskirta socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. laikoma Administracijos atsiskaitomojoje sąskaitoje, o socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. pervesta į UAB „Įstras“ (parduotuvės) sąskaitą (b. l. 63). 2012 m. kovo 30 d. Administracijos direktorius įsakymu Nr. A-293 nutarė pareiškėjui neskirti piniginės socialinės paramos nuo 2012 m. kovo 1 d., esant Aprašo 54.4 ir 67.2 punktuose nurodytiems atvejams ? pateikė neteisingą informaciją apie bendrai gyvenančius asmenis (b. l. 61). Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 667 socialinės pašalpos mokėjimas pareiškėjui sustabdytas nuo 2012 m. kovo 1 d. dėl neteisingai pateiktos informacijos (b. l. 34).

Socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Socialinės paramos įstatymas bei kiti teisės aktai. Socialinės paramos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi sprendimo dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui metu) 24 straipsnyje buvo įtvirtintos piniginę paramą gaunančių asmenų pareigos, tarp jų pareiga, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Socialinės paramos įstatymo 24 str. 1 d. 5 p.). Tai imperatyvi teisės norma, kurią privalu vykdyti besąlygiškai Panevėžio rajono savivaldybėje visuomenei naudingi darbai organizuojami vadovaujantis Aprašu (b. l.19?22). Aprašo 2 punkte įtvirtintas visuomenei naudingų darbų apibrėžimas, pagal kurį, visuomenei naudingi darbai – tai telktinės neapmokamos visuomeninės paslaugos, kurias Panevėžio rajono savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Analogiškai visuomenei naudingi darbai buvo apibrėžti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-203 (akto redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) patvirtintos Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos (toliau – ir Visuomenei naudingų darbų tvarka) 2 punkte, kuriame numatyta, kad visuomenei naudingi darbai – telktinės neapmokamos nedidelės visuomeninės paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Iš šių teisės normų akivaizdu, kad visuomenei naudingi darbai yra neatlygintina asmens, gaunančio socialinę pašalpą iš savivaldybės, veikla, kurią jis privalo atlikti, t. y. socialinę pašalpą gaunantiems asmenims Socialinės paramos įstatyme yra įtvirtinta imperatyvi pareiga dalyvauti savivaldybės administracijos nustatyta tvarka organizuojamuose visuomenei naudinguose darbuose.

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti 2 880 Lt už 144 valandas atliktų nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. visuomenei naudingų darbų atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad šie darbai yra neapmokama visuomeninė paslauga.

Socialinės paramos įstatymas socialinę paramą gaunantiems asmenims nustato tam tikras pareigas. Viena šių pareigų yra dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Įstatymo 24 str. 1 d. 5 p., galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu). Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) įtvirtinta imperatyvi teisės norma, nustatanti, kad savivaldybės administracija, teikdama socialinę paramą, privalo socialinę pašalpą teikti nepinigine forma savivaldybės tarybos nustatyta tvarka <...> ir tais atvejais, kai bent vienas šeimos narys ar vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punkte <...> nustatytų pareigų. Iš šių teisės normų nuostatų akivaizdu, jog asmuo, nedalyvaujantis savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingų darbų veikloje, praranda teisę gauti socialinę pašalpą pinigine forma, kadangi Socialinės paramos įstatymas imperatyviai įpareigoja savivaldybės administraciją socialinę pašalpą teikti nepinigine forma asmenims, nevykdantiems Socialinės paramos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos pareigos. Analogiška nuostata perkelta į Aprašo 18 punktą, kuriame numatyta, kad visuomenei naudingų darbų atlikėjams, neatlikusiems visuomenei naudingų darbų, piniginė socialinė parama teikiama savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu nepinigine forma. Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad Administracija, pareiškėjui skirtą socialinę pašalpą nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. nusprendusi teikti nepinigine forma, veikė teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti socialinę pašalpą pinigais už minimą laikotarpį. Teismas pažymėjo, jog Administracija už šį laikotarpį jau yra paskyrusi pareiškėjui pašalpą ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 7, 91), todėl pareiškėjui reikia tik pasirinkti, kokia nepinigine forma jis pageidauja gauti socialinę paramą už 2011 m. lapkričio 1 d. – 2012 m. vasario 1 d. laikotarpį, atsižvelgiant į Aprašo 40.2.1–40.2.8 punktuose išvardytus socialinės pašalpos nepinigine forma mokėjimo būdus (b. l. 42?54 ).

Žemesnės instancijos teismas

Atmetęs pareiškėjo reikalavimus dėl atlyginimo už viešuosius darbus priteisimo ir socialinės pašalpos išmokėjimo bei nenustatęs jokių Administracijos neteisėtų aktų ar veiksmų, teismas taip pat atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III.

Pareiškėjas Z. Z. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116?118), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d sprendimą ir skundą, pateiktą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, išnagrinėti iš esmės ir jį patenkinti priteisiant iš atsakovo iš viso 54 175 Lt (2 880 Lt už 144 val. atliktų visuomenei naudingų darbų, 1 295 Lt neišmokėtos nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. valstybės skirtos socialinės pašalpos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą) vadovaujantis CK 6.271 ir 6.250 straipsniais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. A1-203 ir naujos redakcijos įsakymą Nr. A1-225, priimtą 2012 m. gegužės 24 d., kaip prieštaraujančius Konstitucijai ir kitiems Lietuvoje galiojantiems įstatymams.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdyje išdėstytus argumentus, kad Aprašas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 3 daliai (priverčiamasis darbas draudžiamas), 7 straipsnio 1 daliai (negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) ir nepagrįstai rėmėsi minėto Aprašo nuostatomis. Teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-203 patvirtintos Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos 2 punktu. Bylą nagrinėjęs teismas negalėjo taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Dėl nurodytų priežasčių, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 130?132), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu atsakovas remiasi šiais argumentais:

1. Įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomas tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad jis prieštarauja Konstitucijai ir tokį Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus. Nė vienas teisės aktas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pritaikė Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, nepagrįsti.

2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naują, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtą, reikalavimą. Pareiškėjas galėjo keisti skundo pagrindą ir dalyką iki pirmosios instancijos teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

3. Civilinė atsakomybė negalima, nes nėra savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodo neteisingą neišmokėtos piniginės socialinės paramos dydį. Pareiškėjui paskirta socialinė parama nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. sudarytų ne 1 295 Lt, o 945 Lt. Ginčui aktualiu metu galiojusio Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnis numatė, jog jei bent vienas šeimos narys ar vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 2 dalyje nustatytų pareigų, administracija privalo socialinę pašalpą teikti nepinigine forma.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad iš esmės sutinka su visais Panevėžio rajono savivaldybės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė nurodydamas atitinkamus, jo manymu, neteisėtus Panevėžio rajono savivaldybės administracijos veiksmus (neteisėtai skirtus ir neapmokėtus viešuosius darbus, socialinės pašalpos neišmokėjimą) ir prašydamas priteisti atitinkamas pinigų sumas, o šių reikalavimo teisiniu pagrindu nurodydamas CK 6.271 straipsnį. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo dėl tų pačių neteisėtų veiksmų patirtai neturtinei žalai atlyginti 30 000 Lt (CK 6.250 str.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad priteisti jo nurodytas pinigų sumas prašo vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsniais. Taigi pareiškėjo iškeltas ginčas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš savivaldybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtų, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės arba savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės arba savivaldybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės arba savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Ši taisyklė galioja nepriklausomai nuo to kokios žalos (turtinės, neturtinės, ar abiejų vienu metu) atlyginimo reikalaujama.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą, CK 6.271 straipsnio nuostatų neaptarė, tačiau iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas patikrino pareiškėjo argumentų, jog atsakovas jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, pagrįstumą pagal piniginę socialinę paramą nustatantį teisinį reguliavimą, ir konstatavo, kad Administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai.

Pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą sieja su piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo teisiniais santykiais. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymas Nr. XI-1772). Iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos įstatymas vadinosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymu. Socialinės paramos įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, šios paramos gavėjų teises ir pareigas, paramos rūšis, dydžius ir teikimo sąlygas (Įstatymo 1 str.). Pagal piniginės socialinės paramos teikimo principus ši parama teikiama vadovaujantis bendradarbiavimo ir dalyvavimo principu, reiškiančiu, kad piniginės socialinės paramos teikimas remiasi asmenų, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės, valstybės institucijų ir įstaigų bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba. Be minėto principo, teikiant piniginę socialinę paramą turi būti paisoma prieinamumo, visapusiškumo, lygių galimybių bei socialinio teisingumo ir veiksmingumo principo, reiškiančio, kad piniginė socialinė parama teikiam siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kai jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

Socialinės paramos įstatyme yra įtvirtintos savivaldybės administracijos pareigos ir teisės teikiant piniginę socialinę paramą, taip pat piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos (iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 22 ir 24 straipsniai, nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančios įstatymo redakcijos 23 ir 25 straipsniai). Tiek iki 2012 m. sausio 1 d. galiojęs Socialinės paramos įstatymas (24 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tiek nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojantis Socialinės paramos įstatymas (25 straipsnio 6 punktas) socialinės paramos gavėjui nustatė pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusioje Socialinės paramos įstatymo redakcijoje buvo vartojama visuomenei naudingų darbų sąvoka, nuo 2012 m. sausio 1 d. – visuomenei naudingos veiklos sąvoka. Šių teisės aktų turinio sisteminė analizė suteikia pagrindą konstatuoti, kad minėtų sąvokų skirtumas yra tik lingvistinis, kadangi iš įstatyme įtvirtintų jo tikslų, piniginės socialinės paramos teikimo bendradarbiavimo ir bendravimo principo, akivaizdu, kad šių teisės normų turinys tapatus – šiomis įstatymo normomis įtvirtinta piniginės socialinės paramos gavėjo pareiga atitinkamu bendruomenei naudingu ir reikalingu veikimo būdu ir teisės aktų nustatyta tvarka prisidėti prie savivaldybės, kuri jam skiria piniginę socialinę paramą, bendruomenės viešojo intereso.

Tokias išvadas pagrindžia ir minėtas įstatymo normas įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Įgyvendinant Socialinės paramos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punktą buvo priimta Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarka, patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-203 (nuo 2012 m. gegužės 27 d. neteko galios). Įgyvendinant nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Socialinės paramos įstatymo redakcijos 25 straipsnio 6 punktą buvo priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. A1-255, kuriuo patvirtinta Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas. Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos 2 punkte apibrėžta, kad visuomenei naudingi darbai – telktinės neapmokamos nedidelės visuomeninės paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Šių darbų sąrašus, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, tvirtina savivaldybės institucija. Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo 2 punkte apibrėžta, kad visuomenei naudinga veikla – neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Minėtuose poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose, be kita ko, nurodyta, kad visuomenei naudingi darbai (visuomenei naudinga veikla) atliekami savivaldybės ir jos teritorijos gyventojo tarpusavio susitarimu (1 str.).

Pagal Vietos savivaldos įstatyme apibrėžtas sąvokas vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (3 str. 2 d.), savivaldybės bendruomenė – savivaldybės nuolatiniai gyventojai, bendrais viešaisiais poreikiais, interesais ir savivaldos teisiniais santykiais susieti su savivaldybės taryba ir kitais viešojo administravimo funkcijas atliekančiais savivaldybės subjektais (3 str. 11 d.). Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra Panevėžio rajono savivaldybės Paįstrio seniūnijos nuolatinis gyventojas, o tai Vietos savivaldos įstatymo prasme reiškia, kad jis yra šios savivaldybės bendruomenės narys. Panevėžio rajono savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-87 patvirtintame Panevėžio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos apraše visuomenei naudingiems darbams priskyrė įvairius savivaldybės teritorijų, skirtų visuomenės poreikiams, tvarkymo darbus, kultūros ir sporto renginių organizavimo pagalbinius darbus, pagalbą seniems ir neįgaliems asmenims, apleistų kapų tvarkymą, kitus žmogaus gyvybei ir sveikatai pavojaus nekeliančius ir specialaus pasiruošimo bei kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, t. y. bendruomenės viešąjį interesą atitinkančią veiklą.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimais apeliantui piniginė socialinė parama buvo skiriama nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Atsakovas, vadovaudamasis Socialinės paramos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punktu (nuo 2012 m. sausio 1 d. 25 straipsnio 6 punktu) turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas (piniginės socialinės paramos gavėjas) vykdytų įstatymų nustatytą pareigą ir atliktų savivaldybės administracijos organizuojamus visuomenei naudingus darbus (visuomenei naudingą veiklą). Byloje nustatyta, kad apeliantas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. šią pareigą vykdė, o 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškė Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriui raštu, kad atsisako dirbti visuomenei naudingus darbus už 2011 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius, taip pat atsisako paramos nepinigine forma – maisto produktais, t.y. atsisako atsakovo taikomos piniginės socialinės paramos nepiniginės formos – socialinės pašalpos pinigų pervedimo į parduotuvę pirkti maisto produktus ir kitas vartojamąsias prekes, išskyrus alkoholį, tabako gaminius ir loterijos bilietus.

Pagal Socialinės paramos įstatymą (iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalis, nuo 2012 m. sausio 1 d. - 22 straipsnio 1 dalis) socialinė pašalpa gali būti teikiama pinigais, taip pat nepinigine forma (maisto produktais, drabužiais ir kitomis reikalingomis prekėmis, kortelėmis, skirtomis pirkti maisto parduotuvėse, maitinimo talonais ir kt.). Iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusio Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo socialinę pašalpą teikti nepinigine forma, jeigu bent vienas šeimos narys iš bendrai gyvenančių asmenų, ar vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų pareigų. Pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančio Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 6 punktą savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 6 punkte numatytos pareigos, privalo socialinės pašalpos neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki pareigos bus įvykdytos. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad piniginės socialinės paramos gavėjui neatlikimas įstatymų leidėjo nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, sukelia įstatyme nurodytas teisines pasekmes – socialinės paramos teikimo atitinkamu būdu nutraukimą. Apelianto (piniginės socialinės paramos gavėjo) 2011 m. lapkričio 24 d. atsisakymas vykdyti Socialinės paramos įstatymu nustatytą piniginės socialinės paramos gavėjo pareigą atlikti visuomenei naudingus darbus (veiklą), sukėlė šiuo įstatymu numatytas teisines pasekmes – piniginė socialinė parama galėjo būti teikiama tik nepinigine forma.

Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad apeliantui už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. piniginė socialinė parama yra paskirt, t. y. paskirta socialinė pašalpa yra rezervuota atsakovo atsiskaitomoje sąskaitoje, nes pareiškėjas nepasirinko socialinės pašalpos nepiniginės formos. Apeliantui 2011 m. lapkričio 24 d. atsisakius atlikti visuomenei naudingus darbus ir pareiškus, kad jis atsisako socialinės paramos nepiniginės formos maisto produktais, t. y. socialinės pašalpos pervedimo į parduotuvę, atsakovas piniginę socialinę paramą (socialinę pašalpą po 315 Lt kiekvieną mėnesį) apeliantui nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. paskyrė nenurodydamas socialinės pašalpos teikimo nepiniginės formos (Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2012 m. sausio 31 d. potvarkio Nr. 217 eilutėje įrašytas žodis „kita“). Pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad jis dėl laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. pasirinko atitinkamą socialinės pašalpos nepiniginę formą, o atsakovas atsisakė paskirtos socialinės paramos sumą panaudoti pagal pareiškėjo pasirinktą socialinės paramos nepiniginę formą. Atsakovas pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pareiškėjui už šį laikotarpį paskirta socialinė pašalpa laikoma Panevėžio rajono savivaldybės administracijos atsiskaitomojoje sąskaitoje. Esant minėtoms aplinkybėms dėl laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nes pagal pirmiau aptartas Socialinės paramos įstatymo nuostatas, socialinės paramos gavėjui neatlikus pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamuose visuomenei naudinguose darbuose (veikloje) piniginė socialinė parama galėjo būti teikiama tik nepinigine forma, o pareiškėjui atsisakius paramos maisto prekėmis, atsakovas, siūlydamas pareiškėjui pasirinkti kitą socialinės pašalpos teikimo nepiniginę formą, teisės aktų nepažeidė.

Apeliantas neteigia, kad jis (piniginės socialinės paramos gavėjas) negalėjo atlikti visuomenei naudingų darbų dėl priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos pateisinamomis teisės aktų nustatyta tvarka. Tokios sąlygos yra nurodytos Panevėžio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos aprašo 8 punkte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo skunde ir apeliaciniame skunde nepagrįstai vartoja viešųjų darbų sąvoką ir nepagrįstai teigia, kad jis dirbo viešuosius darbus. Socialinės paramos įstatyme vartojamos visuomenei naudingų darbų (visuomenei naudingos veiklos) sąvokos negali būti tapatinamos su viešųjų darbų sąvoka. Viešieji darbai yra numatyti ir gali būti skiriami teismų procesiniais sprendimais kaip sankcijos už atitinkamus baudžiamuosius nusižengimus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekso nustatyta tvarka (BK 42 str. 2 d. 1 p.).Viešieji darbai taip pat gali būti skiriami Administracinių teisės pažeidimo kodekso 313 straipsnio 5 ir 314 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka už administracinius teisės pažeidimus vietoj paskirtos administracinės nuobaudos (piniginės baudos).

Apelianto argumentai apie priverčiamuosius darbus neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei Socialinės paramos įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo. Konstitucinė nuostata, draudžianti priverčiamuosius darbus, nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali, nes tokie darbai pareiškėjui nebuvo skirti. Byloje nustatyta, kad apeliantas (piniginės socialinės paramos gavėjas) nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. vykdė Socialinės paramos įstatymu nustatytą piniginės socialinės paramos gavėjo pareigą. Tai liudija, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu sutiko su įstatymu nustatytomis sąlygomis ir prisidėjo savo visuomenei naudingu darbu prie bendruomenės interesų. Apeliantui (piniginės socialinės paramos gavėjui) 2011 m. lapkričio 24 d. raštu pareiškus, kad jis atsisako dirbti visuomenei naudingus darbus, t. y. atsisako atlikti Socialinės paramos įstatyme numatytą piniginės socialinės paramos gavėjo pareigą užsiimti bendruomenei, kurioje gyvena, naudinga veikla, atsakovas jo nebekvietė prisidėti prie šios veikos, o veikė taip, kaip numatyta pagal Socialinės paramos įstatymą – sprendė dėl piniginės socialinės paramos skyrimo nepinigine forma.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovo veiksmai pareiškėjui atsisakius atlikti visuomenei naudingus darbus buvo teisėti, atitinka Socialinės paramos įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas Socialinės paramos įstatymo nuostatas taikė iš esmės teisingai. Apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą vadovaudamasis prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktais, yra tik apelianto nuomonė, kuri neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Socialinės paramos įstatymo nuostatos, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Bylą nagrinėjančiam teismui nekilo abejonių dėl taikytinos teisės atitikties Konstitucijai. Pabrėžtina tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas poįstatyminis norminis teisės aktas – Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-203 patvirtinta Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarka nustato tik Socialinės paramos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad piniginės socialinės paramos gavėjas privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamuose visuomenei naudinguose darbuose, įgyvendinimo tvarką. Šį teisės aktą teismas sprendime nurodė tik tuo aspektu kaip jame apibrėžiami visuomenei naudingi darbai. Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė nepažeisdamas teisės aktų hierarchijos principo, t.y. patikrino pirmosios instancijos veiksmų pareiškėjo atžvilgiu atitikimą aukščiausios teisinės galios aktui – įstatymui.

Apelianto nurodyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-203, kuriuo patvirtinta Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarka, ir 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. A1-225, kuriuo patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, yra norminiai teisės aktai. Norminių teisės aktų ištyrimui taikoma speciali ABTĮ įstatyme numatyta procedūra, kurią numato šio įstatymo šešioliktasis skirsnis. Prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla asmuo gali tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas šio pareiškėjo prašymo netenkina, kadangi ginčo teisiniai santykiai sureglamentuoti Socialinės paramos įstatymu ir piniginės socialinės paramos skyrimo klausimus atsakovas sprendė remdamasis įstatymu. Apelianto nurodytų poįstatyminių teisės aktų tyrimas nagrinėjamoje byloje nereikalingas, nes pareiškėjui teisinės pasekmės kilo pagal įstatymą, o ne pagal jį įgyvendinantį poįstatyminį teisės aktą.

Kadangi byloje nustatyta, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu dėl piniginės socialinės paramos teikimo veikė pagal Socialinės paramos įstatymo reikalavimus, t. y. nekonstatavus savivaldybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, atsakovui pareiškėjo atžvilgiu nekyla pareiga atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.

Minėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius esminio civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį elemento – savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nagrinėjimas yra teisiškai beprasmis ir nenagrinėtinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo Z. Z. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiamaTeisėjai Laimė BaltrūnaitėVeslava RuskanArūnas Sutkevičius