- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-08
- Bylos Nr.
- e2A-1146-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02347-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- D. B.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2769-215/2015 pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui D. B. dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo D. B. 1882,55 Eur skolos, 1501,58 Eur palūkanų, 687,58 Eur delspinigių, 543,47 Eur palūkanų už delspinigius, 14,65 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų; 12 proc. sutartinių palūkanų pagal 2006-12-14 sutartį nuo 1259,00 Eur skolos, 11,75 proc. sutartinių palūkanų pagal 2007-05-14 sutartį nuo 623,55 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 4629,79 Eur skolos, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2006-12-14 AB „Swedbank“ ir atsakovas D. B. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 06-104014-GV ir 2007-05-14 Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-047031-GV, pagal kurias AB „Swedbank“ atsakovui suteikė minėtose sutartyse nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo minėtose sutartyse nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas sutartyse numatytas sumas. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtas sutartis, todėl AB „Swedbank“ jas nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2008-06-18 AB „Swedbank“ ir ieškovas UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal minėtas sutartis. Ieškovas CK 6.109 str. nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtas sutartis, tačiau atsakovas pastarųjų nėra įvykdęs. Ieškovas nurodo, kad 2009-02-27, 2009-09-01 bei 2010-04-09 gautų įmokų suma įsiskolinimui dengti sudaro 172,91 Eur. Remiantis CK 6.54 str. minėtomis įmokomis padengta dalis ieškovo patirtų skolos išieškojimo išlaidų, dalis delspinigių, palūkanų ir palūkanų delspinigių. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 06-104014-GV ieškinio parengimo dienai yra 1259,00 Eur pagrindinė skolos suma, 1029,21 Eur palūkanos, 463,06 Eur delspinigiai, 373,42 Eur palūkanų delspinigiai, 14,65 Eur ieškovo patirtos ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos, visas ieškovo reikalavimas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 06-104014-GV yra 3139,34 Eur. Ieškovo reikalavimas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-047031-GV yra 623,55 Eur pagrindinė skolos suma, 472,37 Eur palūkanos, 224,48 Eur delspinigiai, 170,05 Eur palūkanų delspinigiai, visas ieškovo reikalavimas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-047031-GV yra 1490,45 Eur.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui UAB „Gelvora“ iš atsakovo D. B. 1882,55 Eur skolos, 150,16 palūkanų; 68,75 Eur delspinigių, 54,35 Eur palūkanų už delspinigius, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2015-07-14 iki sprendimo įvykdymo, 12 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos (1259,00 Eur), 11,75 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos (623,55 Eur), 55,58 Eur žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Grąžino ieškovui 29,00 Eur permokėto žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovo D. B. 3,70 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad 2008-06-18 UAB „Gelvora“ su „Swedbank“, AB, pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią „Swedbank“, AB, atlygintinai perleido UAB „Gelvora“ naudai savo reikalavimo teises atsakovo D. B. atžvilgiu. 2009-02-03 UAB „Gelvora“ informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir paragino atsakovą per tris dienas nuo pranešimo gavimo dienos likviduoti susidariusią skolą. Atsakovui minėtos skolos nesumokėjus, ieškovas, pagal reikalavimo perleidimo sutartį, perėmęs visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, už atsakovo įsipareigojimų nevykdymą pagal abi sutartis priskaičiavo 4347,07 Lt skolos, 202,09 Lt palūkanų, 80,32 Lt delspinigių, 44,10 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Skola yra 2009-02-03 dienai.
Teismas pažymėjo, kad pagal sudarytų sutarčių 5.3 p., atsakovas, laiku negrąžinęs kreditų ar jo dalies, įsipareigojo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Nustatė, kad už uždelstą grąžinti kreditą laikotarpį ieškovas paskaičiavo atsakovui 687,54 Eur delspinigių, 1501,58 Eur palūkanų, 543,47 Eur palūkanų už delspinigius. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas šioje dalyje tenkintinas iš dalies. Teismo nuomone, atsižvelgiant į visumoje formuojamą teismų praktiką, vertinant šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, konstatuotina, kad reikalaujama priteisti delspinigių suma yra neprotingai didelė. Teismas išanalizavęs pateiktus įrodymus padarė išvadą, kad tokia delspinigių suma susidarė dėl to, kad ieškovas reikalavimo sutarties perleidimo pagrindu įgijęs reikalavimo teisę į atsakovą, atsakovui nevykdant prievolės ieškovui, dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą su ieškiniu operatyviai nesikreipė, tai padarė tik praėjus daugiau nei 5 metams, nors jau pradiniam kreditoriui atsakovas nevykdė geranoriškai pareigos, todėl nebuvo prielaidos manyti, kad atsakovas įvykdys savo įsipareigojimus naujajam kreditoriui. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pranešimu atsakovui apie reikalavimo perleidimą buvo reikalaujama padengti 23,26 Eur (80,32 Lt) delspinigių, o ieškinio pateikimo teismui dieną ieškovas atsakovui apskaičiavo jau 687,54 Eur, t. y. beveik 30 kartų daugiau nei pirminis paskaičiavimas, taikant sutartyje numatytą 0,1 procento dydžio delspinigių normą. Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), delspinigių sumą sumažintina iki 68,75 Eur, palūkanų sumą sumažinti iki 150,16 Eur, palūkanų už delspinigius suma sumažinti iki 54,35 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovo prašymas priteisti 1351,42 Eur palūkanas, ir papildomai iš atsakovo priteisti 1351,42 Eur palūkanas.. Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d. ir CK 6.213 str. 1 d. nuostatomis (2012-10-25 netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1). Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 str. 3 d. nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Apelianto manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. 06-104014-GV numatytos 12 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos ir Vartojimo kredito sutartyje Nr. 07-047031-GV numatytos 11,75 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo sprendimas, toje dalyje, kurioje nepriteistos 1351,42 Eur palūkanos yra nepagrįstas ir neteisėtas.
2. Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.
3. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunl servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teisino 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apelianto atlikti skolos išieškojimo veiksniai, t. y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt., todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra.
5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas. Iš vienos pusės teismas sumažino ieškovo prašomas prileisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje Nr. 06-104014-GV ir Vartojimo kredito sutartyje Nr. 07-047031-GV numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes šį ieškovo reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
Remiantis CK 6.872 str. 1 d. nuostatomis, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Iš sudarytų Vartojimo kredito sutarties Nr. 06-104014-GV ir 2007-05-14 Vartojimo kredito sutarties Nr. 07-047031-GV specialiosios dalies matyti, kad atitinkamai sutartimis nustatyta 12,00 proc. ir 11,75 proc. dydžio metinė palūkanų norma, vadinasi, šalys sutartyje nustatė pelno palūkanų dydį.
Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovas, prašydamas priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai). Tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).
Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.). Pažymėtina, kad CK 6.228 str. 1 d. šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 str. 2 d. suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, nereiškė prieštaravimų, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų Vartojimo kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo, todėl pagrindo mažinti palūkanas nebuvo.
Nors tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutartys ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyse numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, suteiktų kreditų dydį – 7000 Lt (2027,34 Eur) ir 3000 Lt (868,86 Eur), įvertinus tai, jog atsakovas prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, pagrindo mažinti sutartines palūkanas nenustatyta.
Apeliantas pagrįstai įsitikinęs, kad šiuo atveju metinė kredito grąžinimo norma sudaro pagal minėtas vartojimo kredito sutartis atitinkamai 13,71 ir 13,48 procentų per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis.
Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais tiesiogiai remtis negalima, tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Iš šalių sudarytų Vartojimo kredito sutarčių matyti, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – atitinkamai 13,71 ir 13,48 procentai. Sutartyse nustatytas palūkanų dydis yra daug mažesnis už nustatytąjį įstatyme.
Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų palūkanų dydį, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas ir ieškovui iš atsakovo priteista 150,16 Eur suma didintina iki 1501,58 Eur sutartinių palūkanų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Pagal CPK 93 str. 5 d. apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkinęs ieškovo ieškinį, iš atsakovo priteisė ieškovui 55,58 Eur žyminio mokesčio.
Jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Už ieškinį mokėtinas 104 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, jog patenkinta 76 procentai ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteistinas 79,04 Eur žyminis mokestis.
Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas 30,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Pakeisti iš dalies Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą už akių.
Padidinti iš atsakovo D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) priteistas 150,16 Eur sutartines palūkanas iki 1501,58 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų vieno euro ir 58 euro centų) sutartinių palūkanų sumos, ir priteistą 55,58 Eur žyminį mokestį iki 79,04 Eur (septyniasdešimt devynių eurų ir 4 euro centų) sumos.
Likusioje dalyje sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) iš atsakovo D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 30,00 Eur (trisdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.