Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) veiksmų, atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto bei pažymi, jog minimalus grindų plotas turi būti skaičiuojamas atmetus inventoriaus užimamą plotą.

Kameros kortelės (b. l. 24) bei atsakovo parengtos 2017 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 11-836 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 25-37) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2014 m. kovo 4 d. ir kamerose Nr. 337, Nr. 344, Nr. 230, Nr. 214, Nr. 340, Nr. 342, Nr. 156, Nr. 228, Nr. 332, Nr. 323 buvo laikomas iki 2015 m. gruodžio 28 d.

Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kalinimo įstaigoje visada buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto. Tai patvirtina ir byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas aukščiau įvardintose kamerose ir jam teko 3,61 kv. m, 4,00 kv. m, 4,41 kv. m, 5,88 kv. m, 5,35 kv. m, 4,81 kv. m, 5,51 kv. m, 8,27 kv. m, 4,13 kv. m, 5,75 kv. m, 11,50 kv. m, 5,22 kv. m, 7,84 kv. m, 15,67 kv. m, 7,00 kv. m, 4,66 kv. m, 5,02 kv. m, 7,53 kv. m, 3,76 kv. m, 6,54 kv. m, 4,36 kv. m, 13,08 kv. m, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo kamerose gyvenamojo ploto yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, su juo gyvenantys kalinamieji rūkė, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o pasivaikščioti skirtas laikas per trumpas, kai kuriose kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik kartą per savaitę ir tik 10 minučių, todėl pareiškėjo nuomone, jis patyrė neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pats pareiškėjas patvirtino, kad jam atliekant bausmę Kauno TI turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę ir tik 10 minučių naudotis dušu, tačiau tam skirta buvo per mažai laiko. Pažymėtina, jog galimybės naudotis dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę ir ilgiau nei 10 minučių teisės aktai nenumato. Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, kadangi Kauno TI kamerų langai atsidaro labai mažai arba visai neatsidaro tačiau į bylą pateiktos kamerų lango foto lentelės (b. l. 68, 70) patvirtina, kad kameros įrengti langai, kurie gali būti pakankamai plačiai atidaryti, tinkamai oro kokybei užtikrinti kamerose, kurių langai neatidaromi veikia mechaninė ventiliavimo sistema: šviežias oras į kamerą įpučiamas, netinkamas ištraukiamas ir neatidaromuose languose įrengtos ventiliacinės grotelės, ką ir patvirtina byloje esančios foto lentelės (b.l. 71, 76). Nors pareiškėjas teigė, kad kameroje, kurioje lango stiklai buvo aptraukti apsaugine plėvele natūralus apšvietimas buvo blogas, tačiau pažymėtina, jog teisinis reglamentavimas nedraudžia lango aptraukti apsaugine plėvele, t. y. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1. punkte nurodyta, kad turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Atsakovo atstovas paneigdamas pareiškėjo teiginius nurodė, kad tokie langai praleidžia pakankamai šviesos, tai patvirtina ir į bylą pateikta foto lentelė (b. l. 19, 70). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar, kad būtų įjungta dirbtinė šviesa dienos metu. Anot pareiškėjo, skirta tik viena valanda pasivaikščioti gryname ore, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, be stogų. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl ši teisė pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jam turėjo būti sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei vieną valandą, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teismui pateikti duomenys (b. l. 87, 90) patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos stoginės, kuriuos atskirais atvejais saugo nuo kritulių ir tiesioginių saulės spindulių. Šioje dalyje teismas pareiškėjo teiginius laiko deklaratyviais ir klaidinančiais teismą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Be to, atsakovas atsiliepime patvirtino, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, iš jų du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, tai matyti ir iš į bylą pateiktų foto lentelių (b. l. 21, 87, 90). Pareiškėjas pažymėjo, kad nors sporto kiemeliai buvo du, tačiau dėl didelio nuteistųjų kiekio, jais galėjo naudotis tik kartą per mėnesį. Atsakovo atstovas, atsiliepime pažymėjo, kad suimtiesiems ar nuteistiesiems sudaromos sąlygos ir galimybės naudotis kiemeliais su sporto įranga (b. l. 21). Pagal Kauno TI direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo 6 punktą suimtieji ir nuteistieji sportuoti ir mankštintis į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga išvedami registracijos eilės tvarka ne ilgiau kaip 1 valandai (b. l. 88-89). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą būti vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį su sporto įranga ir kad registracijos eilės tvarka nebūtų išvestas sportuoti. Be to, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Minėtų ir kitų byloje esančių įrodymų analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog Kauno TI pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus (pažeidę teisės aktų nuostatas) organizuojant suimtųjų (nuteistųjų) naudojimąsi dušu, kamerų ventiliavimą, nuteistųjų pasivaikščiojimą gryname ore, ar pan., todėl pareiškėjo skundo motyvai dėl netinkamos ventiliacijos, natūralaus apšvietimo, dušų, pasivaikščiojimo kiemelių bei naudojimosi tvarkos atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 56 str. 1 d.).

Pareiškėjas akcentavo, jog kamerose nebuvo spintų ar dėžių asmeniniams daiktams susidėti, todėl viską teko laikyti ant žemės po gultais, be to kameroje esantis stalas buvo per mažas.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje, be kita ko, turi būti įrengta: prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 p.), spintelė arba lentyna maisto produktams susidėti (14.8 p.), viršutinių drabužių pakaba (14.9 p.) ir pan. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato spintų drabužiams įrengimo tardymo izoliatorių kamerose. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų foto lentelių (b. l. 68, 69) matyti, jog kamerose esantis inventorius atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą. Pastebėtina ir tai, kad tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės nereglamentuoja stalų dydžio. Į bylą pateiktos atsakovo foto lentelės patvirtina aplinkybę, kad kamerose yra stalas ir suoliukai, sieninė lentyna, atsakovo teigimu kamerose įrengtos ir viršutinių drabužių pakabos, spintelės maisto produktams laikyti, taigi atsakovas Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių nėra pažeidęs. Be to, iš foto lentelių matyti, kad stalai kamerose yra dideli ir akivaizdu, kad prie jų laisvai gali susėsti keturi asmenys. Įvertinus aplinkybę, kad daugiau kaip keturi asmenys kartu su pareiškėju kamerose niekada nebuvo apgyvendinti, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam tekdavo laukti, kol stalas atsilaisvins arba valgyti atsisėdus ant gultų, vertintina kritiškai ir atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo sanitarinis mazgas, kuris atitvertas sienelėmis, tačiau ne iki viršaus, dėl ko kameroje kaupėsi nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas, be to sanitarinis mazgas buvo nerakinamas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma, taip pat neprivalomas ir spynų tualetuose įrengimas tardymo izoliatorių kamerose. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos, gana aukštos sienelės įrengimą bei nuteistųjų privatumo užtikrinimą patvirtina į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 72, 73), taip pat minėtas aplinkybes patvirtino ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 19). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad buvo tiekiamas netinkamos kokybės maistas, be to porcijos buvo per mažos. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo pateikęs Kauno TI administracijai prašymą dėl dietinio maitinimo skyrimo (b. l. 40) ir jo prašymas buvo tenkintas (b. l. 39). Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI maitinimu buvo patenkintas. Be to pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnį nuteistieji esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos gali įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Tai patvirtino ir atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 21). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia taip pat aplinkybėmis, jog buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis.

Higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – Kauno TI (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), t.y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvykęs į Kauno TI nurodė, kad jis yra nerūkantis (b. l. 38). Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjas deklaravęs esąs nerūkantis buvo paskirtas gyventi į kamerą su nerūkančiais asmenimis (b. l. 20). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Kauno TI ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, t. y., kad pareigūnai rūkė, triukšmavo nakties metu, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjo nuomone, Kauno TI medicinos specialistai netinkamai atliko savo pareigas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Skundo dalį dėl pareiškėjui nesuteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.