Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VIP IMPLEX“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VIP IMPLEX“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekobana“ dėl skolos, netesybų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

5. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

6. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

7. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalys sudarė tris paslaugų teikimo sutartis: 2022 m. lapkričio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. lapkričio 15 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. sausio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė pagal sutarčių sąlygas įsipareigojo už užmokestį savo sąskaita, rizika ir atsakomybe pagal Perkančiosios organizacijos paskelbtą Konkurso medžiagą, į kurią įeina ir techninė specifikacija, ir kitus pirkimo dokumentus tinkamai ir laiku suteikti atsakovei, teikiančiai tarpininkavimo ir konsultavimo paslaugas, bei padėti atsakovei parengti pasiūlymą dėl dalyvavimo Konkurse, o atsakovė įsipareigoja apmokėti ieškovei už jos tinkamai, kokybiškai ir laiku suteiktas paslaugas Sutartyse nustatyta tvarka ir terminais. Į paslaugos sampratą Sutarčių kontekste įeina konsultacijos dėl galimos įrangos, jos gamintojų, Projekto įgyvendinimo sutarties vykdymo klausimai ir kitokios su konsultavimu susijusios paslaugos, kurios reikalingos, kad atsakovė pateiktų konkurencingą pasiūlymą Perkančiajai organizacijai, sudarytų su Perkančiąja organizacija viešojo pirkimo sutartį, laiku ir tinkamai ją įvykdytų ir gautų pelną.

8. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą reikalaudama priteisti jai iš atsakovės 72 600 Eur skolos, 688,85 Eur netesybų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, teigdama, kad atsakovė neatsiskaitė pagal anksčiau minėtas sutartis. Atsakovė gindamasi nuo ieškinio teigė, kad neturi pagrindo atsiskaityti su ieškove, nes ieškovė sutarčių neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

9. Apeliantė, nesutikdama su ginčijamu sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino įrodymus, t. y. rėmėsi tik tais įrodymais, kurie buvo palankūs ieškinio atmetimui, o dalies ieškovei palankių įrodymų apskritai neįvertino ir nemotyvavo, kodėl jais nesivadovauja. Teismas nevertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumos, nors, pagal CPK ir kasacinio teismo praktiką, išvados turi būti daromos įvertinus visus įrodymus kompleksiškai, o ne remiantis pavieniais įrodymais. Teismas nepasisakė dėl dalies reikšmingų ieškovės pateiktų dokumentų, patvirtinančių sutarčių vykdymą, atsakovės žinojimą apie suteiktas paslaugas, ginčo sąskaitų priėmimą, jų derinimą ir skolos pripažinimą. Teismas neįvertino įrodymų, patvirtinančių atsakovės skolos pripažinimą, įskaitant finansų direktorės siunčiamą suderinimui informaciją, vyr. buhalterės pasirašytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, taip pat duomenis apie sąskaitų įtraukimą į apskaitą ir i.SAF / i.MAS sistemas.

10. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

11. Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas sutarčių įvykdymo klausimą, nuosekliai neišanalizavo byloje pateiktų įrodymų, taip pat ir apeliantės skunde minimų sutarčių nuostatų, šalių susirašinėjimo medžiagos, rašytinių dokumentų. Įvertinus ginčijamo sprendimo motyvus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendime šalių pateiktus įrodymus išvardijo, tačiau jų neaptarė ir motyvuotai dėl jų nepasisakė.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso teisėje įrodymų vertinimas grindžiamas laisvo įrodymų vertinimo principu, tačiau ši teismo teisė nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Pagal civilinio proceso normas, teismas privalo įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus, nustatyti jų tarpusavio ryšį ir įrodomąją reikšmę, o sprendime nurodyti motyvus, dėl kurių vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Tokia pareiga yra neatsiejama nuo teismo pareigos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės rėmėsi išvada, jog ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų apie faktiškai suteiktas paslaugas, tačiau šios išvados pagrindimas nėra pakankamai išsamus. Sprendime nėra nuoseklios analizės, kurioje būtų įvertinti visi byloje pateikti įrodymai, jų visuma ir nustatytas jų tarpusavio ryšys. Iš sprendimo turinio matyti, kad dalis ieškovės pateiktų įrodymų apskritai nebuvo aptarti arba jų reikšmė ginčo išsprendimui nebuvo paaiškinta.

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo sprendimo motyvai turi būti pakankami, kad proceso dalyviai galėtų suprasti, kokiais argumentais vadovaudamasis teismas padarė tam tikras išvadas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendime nepaaiškinta, kodėl tam tikri byloje pateikti dokumentai, šalių susirašinėjimo medžiaga ar kiti duomenys nelaikytini reikšmingais sprendžiant ginčą. Toks motyvų trūkumas apsunkina galimybę patikrinti sprendimo pagrįstumą ir sudaro prielaidas abejoti, ar visi bylai reikšmingi įrodymai buvo tinkamai įvertinti. Pagal civilinio proceso teisės normas teismas privalo įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus, nustatyti jų tarpusavio ryšį ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Be to, sprendime turi būti nurodyta, kokiais įrodymais remiasi teismas ir kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamame sprendime dalis bylai reikšmingų įrodymų nebuvo tinkamai įvertinti arba dėl jų sprendime apskritai nepasisakyta.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčą dėl sutartinių santykių vykdymo ypač svarbu įvertinti pačių sutarčių turinį ir jų nuostatų reikšmę šalių tarpusavio santykiams. Ginčo sutarčių analizė leidžia nustatyti, kokios konkrečios teisės ir pareigos buvo prisiimtos, kokia forma galėjo būti teikiamos paslaugos, kokie komunikacijos būdai buvo leidžiami bei kokiomis sąlygomis atsiranda pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių sprendime iš esmės neanalizavo, nors jos turėjo esminę reikšmę vertinant ieškovės teiginius dėl sutarčių vykdymo. Pirmosios instancijos teismas nepateikė ginčo sutarčių turinio analizės ir neįvertino jų nuostatų reikšmės šalių tarpusavio santykiams. Byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo sudarytos trys paslaugų teikimo sutartys, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei konsultavimo ir kitokias su dalyvavimu viešuosiuose pirkimuose susijusias paslaugas. Tačiau sprendime nėra detaliai analizuotas šių sutarčių turinys, jose nustatytos šalių teisės ir pareigos, taip pat jose numatyta paslaugų teikimo tvarka, komunikacijos būdai bei atsiskaitymo sąlygos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia analizė šioje byloje buvo būtina, nes būtent ginčo sutarčių turinys ir jų vykdymo mechanizmas sudaro pagrindą vertinti, ar ieškovė galėjo teikti paslaugas tokiu būdu ir forma, kaip ji teigia.

16. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad sprendime nėra išsamiai įvertintos aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio bendradarbiavimo praktika ir komunikacijos forma vykdant ginčo sutartis. Byloje buvo nurodyta, kad dalis konsultacijų bei informacijos perdavimo galėjo būti vykdoma žodžiu, susitikimų metu ar telefonu. Tokios aplinkybės savaime nepaneigia paslaugų teikimo fakto, todėl teismas turėjo įvertinti, ar šios komunikacijos formos galėjo būti suderinamos su ginčo sutarčių nuostatomis ir šalių faktiniu bendradarbiavimo modeliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendime nėra pakankamai išsamiai išanalizuota įrodymų visuma, susijusi su faktiniu šalių bendradarbiavimu vykdant ginčo sutartis. Byloje buvo pateikti duomenys apie šalių tarpusavio susirašinėjimą, dokumentų perdavimą, galimą konsultacijų teikimą bei kitus veiksmus, kuriuos ieškovė siejo su sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Tačiau sprendime šie duomenys nėra aptarti sistemiškai ir nėra įvertinta, ar jų visuma galėtų patvirtinti arba paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes.

17. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išanalizavo aplinkybes, susijusias su V. M. vaidmeniu šalių tarpusavio santykiuose. Byloje buvo keliama versija, kad dalis informacijos ir konsultacijų atsakovės darbuotojams galėjo būti perduodama būtent per šį asmenį. Tačiau sprendime nėra išsamiai pasisakyta dėl to, kokį vaidmenį šis asmuo faktiškai atliko šalių bendradarbiavimo procese, ar atsakovė galėjo žinoti apie jo ryšį su ieškove bei ar per šį asmenį galėjo būti perduodama su ginčo sutartimis susijusi informacija. Šių aplinkybių tinkamas ištyrimas buvo reikšmingas sprendžiant klausimą dėl ginčo sutarčių faktinio vykdymo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu šalys skirtingai aiškino šio asmens dalyvavimo šalių santykiuose pobūdį. Ieškovė teigė, kad dalis informacijos apie viešuosius pirkimus, dokumentų projektai, konsultacijos bei pasiūlymai atsakovės darbuotojams galėjo būti perduodami būtent per V. M., kuris turėjo ryšį tiek su ieškove, tiek su atsakove ir galėjo dalyvauti komunikacijoje tarp šių subjektų. Tuo tarpu atsakovė teigė, kad V. M. veikė tik kaip jos darbuotojas ir kad jo bendravimas su atsakovės darbuotojais negali būti laikomas ieškovės paslaugų teikimu. Esant tokiems skirtingiems šalių paaiškinimams, pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai įvertinti visas aplinkybes, susijusias su šio asmens dalyvavimu šalių santykiuose, įskaitant jo funkcijas, dalyvavimą susitikimuose, informacijos perdavimo aplinkybes bei jo ryšį su ieškove. Taip pat turėjo būti įvertinta, ar atsakovė galėjo žinoti apie šio asmens ryšį su ieškove ir ar tokia situacija galėjo turėti reikšmės vertinant šalių bendradarbiavimo modelį vykdant ginčo sutartis.

19. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad tinkamas šio asmens vaidmens įvertinimas yra reikšmingas ne tik nustatant komunikacijos tarp šalių būdą, bet ir sprendžiant klausimą dėl faktinio šalių bendradarbiavimo modelio vykdant ginčo sutartis. Nagrinėjamoje byloje buvo nurodyta, kad dalis su viešaisiais pirkimais susijusios informacijos, dokumentų projektų, konsultacijų ar pasiūlymų galėjo būti perduodama per V. M., kuris dalyvavo šalių tarpusavio komunikacijoje ir turėjo ryšį tiek su ieškove, tiek su atsakove. Todėl siekiant nustatyti, ar ieškovė faktiškai dalyvavo vykdant ginčo sutartis, būtina įvertinti, kokia apimtimi ir kokiu pagrindu šis asmuo dalyvavo su ginčo projektais susijusiuose procesuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus svarbu įvertinti ne tik formalius šalių tarpusavio santykius, bet ir faktinį šalių bendradarbiavimo turinį bei praktiką. Vien aplinkybė, kad tam tikri veiksmai ar komunikacija vyko per konkretų asmenį, savaime nepaneigia galimybės, kad tokie veiksmai galėjo būti atliekami vykdant sutartinius įsipareigojimus. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar V. M. dalyvavimas šalių komunikacijoje galėjo būti susijęs su ieškovės vykdomomis funkcijomis pagal ginčo sutartis, ar jo veiksmai buvo visiškai nesusiję su šiais sutartiniais santykiais.

20. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendime nėra įvertinta, ar atsakovė galėjo žinoti apie šio asmens ryšį su ieškove bei ar toks ryšys galėjo turėti įtakos šalių bendradarbiavimo praktikai. Šių aplinkybių įvertinimas galėjo būti reikšmingas sprendžiant klausimą, ar atsakovė galėjo pagrįstai manyti, kad per šį asmenį perduodama informacija ar teikiami pasiūlymai yra susiję su ieškovės vykdomais įsipareigojimais. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nenustačius ir tinkamai neįvertinus V. M. vaidmens šalių santykiuose nėra galimybės visapusiškai įvertinti kitų byloje esančių įrodymų, įskaitant šalių tarpusavio susirašinėjimo medžiagą, liudytojų parodymus bei kitus duomenis, kurie galėjo būti susiję su informacijos perdavimu ar konsultacijų teikimu. Tokiu atveju lieka neaišku, kokiu būdu buvo vykdoma šalių komunikacija ir kokia apimtimi ieškovė galėjo dalyvauti su ginčo sutartimis susijusiuose procesuose. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad tinkamai neištyrus ir neįvertinus aplinkybių, susijusių su V. M. dalyvavimu šalių santykiuose, nėra galimybės padaryti pagrįstos išvados dėl faktinio ginčo sutarčių vykdymo. Todėl šių aplinkybių neištyrimas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

21. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų dėl konkrečių ieškovės veiksmų vykdant sutartis, įskaitant dokumentų vertinimą, atsakymų projektų rengimą, biudžeto formavimo klausimus, konsultavimą bei subrangovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ suradimą viename iš pirkimų, kuris buvo reikšmingas atsakovės sėkmei.

22. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė, kad viename iš viešųjų pirkimų atsakovės pasiūlymo parengimo ir pateikimo procese buvo reikalingas kitas subrangovas, ir būtent ieškovės atstovų iniciatyva buvo surasta ir į šį procesą įtraukta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šias aplinkybes, ieškovės teigimu, patvirtina byloje pateiktas šio juridinio asmens atstovo elektroninis laiškas bei kiti su tuo susiję duomenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu šie duomenys patvirtintų ieškovės nurodomas aplinkybes, jie galėtų turėti reikšmingos įrodomosios vertės vertinant ieškovės faktinį dalyvavimą rengiant atsakovės pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose, taip pat vertinant jos indėlį siekiant atsakovės sėkmės konkrečiuose projektuose. Tokios aplinkybės galėtų būti svarbios sprendžiant klausimą, ar ieškovės veiksmai galėjo būti laikomi sutartinių įsipareigojimų vykdymu pagal ginčo sutartis. Tačiau skundžiamame sprendime nėra pateikta jokio šių įrodymų vertinimo, neanalizuojamas jų turinys, taip pat nėra paaiškinta, ar teismas šiuos duomenis laiko nereikšmingais nagrinėjamam ginčui, ar mano, kad jie nepatvirtina ieškovės nurodomų aplinkybių. Tokia situacija leidžia daryti išvadą, kad dalis byloje esančių įrodymų nebuvo įvertinti sprendžiant ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė šiais įrodymais grindė vieną iš savo reikalavimo faktinių pagrindų – dalyvavimą atsakovės veiksmuose rengiant pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose ir organizuojant subrangovų dalyvavimą, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo šiuos įrodymus išsamiai išanalizuoti ir sprendime motyvuotai pasisakyti dėl jų reikšmės sprendžiant ginčą.

23. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė pakankamo vertinimo ir dėl šalių tarpusavio finansinių dokumentų, įskaitant dokumentus dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo. Tokie dokumentai gali turėti reikšmės vertinant, ar atsakovė buvo informuota apie ieškovės pateiktas sąskaitas, ar pripažino jų gavimą ir kokia apimtimi pripažino ar nepripažino ginčo reikalavimo. Tačiau sprendime šios aplinkybės nebuvo aptartos.

24. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino liudytojo A. K. parodymus ir jo pateiktą rašytinį paaiškinimą, iš kurių, apeliantės teigimu, matyti, kad bent viena iš ginčo sutarčių buvo realiai vykdoma, atsakovė buvo perdavusi dokumentus, o pretenzijų dėl paslaugų teikimo nebuvo reiškiama.

25. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, sprendime nepateikė išsamios jų analizės ir nepaaiškino, kokiais argumentais vadovavosi spręsdamas, kurių liudytojų parodymais remtis, o kuriuos vertinti kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje dalis reikšmingų aplinkybių galėjo būti nustatomos būtent liudytojų parodymų pagrindu, tokia analizė buvo būtina siekiant užtikrinti visapusišką bylos ištyrimą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo A. K. parodymai ir jo pateiktas paaiškinimas byloje buvo susijęs su aplinkybėmis dėl ginčo sutarčių vykdymo eigos, šalių bendravimo praktikos, dokumentų perdavimo bei tuo, ar dėl netinkamo paslaugų teikimo buvo reiškiamos kokios nors pretenzijos. Tokie duomenys šioje byloje tiesiogiai susiję su pagrindiniu ginčo klausimu – ar ieškovė faktiškai vykdė pagal ginčo sutartis prisiimtus įsipareigojimus ar ne.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime formaliai nurodė tam tikrų liudytojų parodymų turinį, tačiau iš sprendimo motyvų nėra aišku, kaip šie parodymai buvo įvertinti visų bylos įrodymų kontekste. Sprendime nėra nuoseklios analizės, kuri leistų suprasti, kodėl dalis liudytojų parodymų buvo laikyti patvirtinančiais atsakovės poziciją, o kiti parodymai iš esmės liko be savarankiško vertinimo arba buvo aptarti tik fragmentiškai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymų vertinimas negali apsiriboti vien tų parodymų dalių pažodiniu atkartojimu ar bendro pobūdžio nuoroda, jog vieni ar kiti parodymai patvirtina vienos šalies poziciją. Teismas privalo įvertinti liudytojo parodymų nuoseklumą, jų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojo žinių šaltinį, jo santykį su ginčo šalimis bei paaiškinti, kodėl tam tikri parodymai laikomi patikimais, o kiti – nepakankamais ar mažesnės įrodomosios vertės.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad liudytojo A. K. parodymų reikšmė nagrinėjamoje byloje buvo susijusi ir su tuo, kad jis galėjo pateikti duomenis apie faktinį šalių bendradarbiavimo modelį, t. y. apie tai, kaip buvo organizuojamas darbas, kokia forma buvo perduodami dokumentai, kokiu būdu buvo teikiamos konsultacijos ar derinami tam tikri klausimai. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje turėjo esminę reikšmę, nes viena iš pagrindinių atsakovės pozicijos atramų buvo teiginys, jog ieškovė nepateikė pakankamai rašytinių įrodymų apie paslaugų teikimą. Todėl liudytojo parodymai apie faktinę bendradarbiavimo praktiką galėjo būti reikšmingi vertinant, ar paslaugų teikimas galėjo vykti kitokia, ne vien rašytine dokumentuota forma.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje liudytojų parodymų vertinimas ypač svarbus dėl to, jog dalis ginčui reikšmingų aplinkybių, kaip nurodė ir pati apeliantė, galėjo būti susijusios su žodine komunikacija, susitikimais, konsultacijomis telefonu ar dokumentų derinimu neformalesne tvarka. Tokiose bylose liudytojų parodymai įgyja didesnę reikšmę, todėl jų vertinimas turi būti itin kruopštus, aiškus ir motyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ne tik nurodyti liudytojų parodymų turinį, bet ir aiškiai motyvuoti, kokią reikšmę konkrečiai šie parodymai turi sprendžiant ginčą, kodėl vieni parodymai laikomi labiau patikimais už kitus, kaip jie dera arba nedera su rašytiniais įrodymais bei kokią įtaką turi galutinei išvadai dėl ginčo sutarčių vykdymo. Kadangi toks motyvuotas vertinimas sprendime iš esmės nepateiktas, teisėjų kolegija mano, kad ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reglamentavimu, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų jų visumoje, neanalizavo ginčo sutarčių turinio bei jų reikšmės šalių santykiams ir nepateikė pakankamų motyvų dėl dalies reikšmingų bylos duomenų. Šie nustatyti pažeidimai leidžia konstatuoti, kad buvo neištirtos visos esminės bylos aplinkybės ir tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantės pateiktų įrodymų vertinimas pirmiau nurodytais klausimais pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacinio proceso paskirties ir pažeistų proceso šalies, kuri nepritartų apeliacinės instancijos atliktam šių įrodymų įvertinimui, teisę į apeliaciją, todėl apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant ginčą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų išsamiai įvertinti ginčo sutarčių nuostatas, nustatančias šalių teises ir pareigas bei jų vykdymo mechanizmą. Visų pirma būtina nustatyti, kokios konkrečios paslaugos pagal ginčo sutartis turėjo būti teikiamos, kokia buvo šių paslaugų apimtis, kokie veiksmai laikytini tinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu bei kokiomis sąlygomis atsiranda atsakovės pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Vertindamas ginčo sutarčių turinį, pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, ar sutartyse buvo nustatyta konkreti paslaugų teikimo forma ir būdas, ar šalys buvo susitarusios dėl galimybės paslaugas teikti įvairiomis komunikacijos priemonėmis, įskaitant asmeninius susitikimus, telefoninius pokalbius ar elektroninį susirašinėjimą. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant, ar vien rašytinių dokumentų nebuvimas savaime gali būti laikomas pakankamu pagrindu daryti išvadą, kad paslaugos nebuvo suteiktos.

32. Be to, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ginčo sutarčių nuostatas, reglamentuojančias šalių bendradarbiavimo tvarką bei informacijos teikimą. Nustatant, ar ieškovė galėjo tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, svarbu įvertinti, kokias pareigas pagal sutartis turėjo atsakovė, ar ji buvo įsipareigojusi pateikti ieškovei informaciją, dokumentus ar sudaryti galimybę bendrauti su atsakovės darbuotojais bei kitais asmenimis, susijusiais su ginčo projektais.

33. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ginčo sutarčių nuostatas, susijusias su atsiskaitymo už paslaugas tvarka ir sąlygomis, įskaitant aplinkybes, nuo kurių priklausė ieškovės teisė gauti atlyginimą ar vadinamąjį sėkmės mokestį. Šiuo aspektu reikšminga nustatyti, ar ginčo sutartyse buvo numatyta, kad atlyginimo mokėjimas siejamas su tam tikrų rezultatų pasiekimu, pavyzdžiui, su atsakovės dalyvavimu ar sėkme konkrečiuose viešuosiuose pirkimuose, ir kaip šios sutarties sąlygos turėtų būti vertinamos nagrinėjamo ginčo kontekste.

34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo būtina įvertinti sutarčių turinį, juose išdėstytas pareigas, ar ginčo sutarčių nuostatos numatė konkrečią paslaugų priėmimo ir patvirtinimo tvarką, pavyzdžiui, ar buvo nustatyta pareiga pasirašyti paslaugų priėmimo–perdavimo aktus ar kitus dokumentus. Jeigu tokia tvarka sutartyse nebuvo aiškiai nustatyta arba buvo nustatyti alternatyvūs paslaugų vykdymo patvirtinimo būdai, ši aplinkybė turi būti įvertinta sprendžiant klausimą, kokiais įrodymais gali būti patvirtinamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas.

35. Be to, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ginčo sutarčių nuostatas ir šalių faktinį elgesį vykdant šias sutartis, nustatydamas, ar šalių bendradarbiavimo praktika atitiko sutartyse numatytą jų vykdymo modelį. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar šalių komunikacija, informacijos perdavimas bei konsultacijų teikimas galėjo vykti tokia forma, kokią nurodo ieškovė, ir ar tokia praktika neprieštaravo ginčo sutarčių nuostatoms.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

36. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduotina nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.