- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-1306-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13310-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „LESTO“
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-19883-432/2013 pagal ieškovo AB „LESTO“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: N. K., J. K., M. S. ir V. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „LESTO“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1 186,80 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiekė elektros energiją Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantiems butams, esantiems (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. nurodytuose butuose susidarė 1 186,80 Lt įsiskolinimas už bendro naudojimo patalpose suvartotą elektros energiją. Ieškovės manymu, nurodytą įsiskolinimą, kaip butų savininkė, privalo sumokėti atsakovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 1 136,68 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 80,46 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovą ir atsakovą, kaip ieškinyje nurodytų butų savininką, sieja elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo-pardavimo) sutartis (CK 6.383 str.). Ieškovo tiekiama energija užtikrina, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai galėtų būti naudojami pagal paskirtį (visų ieškinyje nurodytų butų paskirtis – gyvenamoji, t. y. butai skirti žmonėms gyventi).
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir 2010 m. vasario 11 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų taisyklių 96 punkte. Iki Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Taisyklių įsigaliojimo (2005 m. spalio 11 d.) nebuvo nuostatų, kad kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Tačiau ir nesant tiesioginio nurodymo, pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas atsakovas, kaip butų ir atitinkamai kitų ieškinyje aprašytų daugiabučių namų patalpų savininkas (bendraturtis), privalo atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje kasacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-163/2013, išaiškino, kad iš Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkto formuluotės matyti, jog savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutartis su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Byloje nustatyta, kad ieškinyje nurodytų butų nuomininkai nebuvo sudarę sutarčių su ieškovu. Ši aplinkybė pagal CK 4.76 straipsnį ir Taisyklių 83 punktą yra pakankama atsirasti buto savininko – atsakovo – prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovas iš esmės teisingai, remdamasis atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančia Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 4-412 patvirtinta Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodika, apskaičiavo atsakovui tenkančią ieškinyje nurodytų laikotarpių užmokesčio už elektros energiją, tenkančią butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkui (atsakovui) dalį. Ieškovas duomenis atitinkamiems skaičiavimams paėmė iš savo duomenų bazės, į kurią duomenys buvo suvesti pagal atitinkamo laikotarpio atitinkamų pastatų įvadinių elektros energijos apskaitos prietaisų rodmenis. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad butas (duomenys neskelbtini), yra atsakovo nuosavybė ir kad toks butas apskritai egzistuoja, todėl atsakovas neturi prievolės sumokėti užmokestį už elektros energiją, patiektą į atsakovui nuosavybės teise nepriklausantį butą. Ieškinyje nurodyta iš atsakovo priteistina suma (1 186,80 Lt) mažintina iki 1 136,68 Lt.
Teismas sprendė, kad atsakovas nenuginčijo ieškovo skaičiavimų pagrįstumo. Byloje esančios gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštas dėl iškeldinimo, anot teismo, patvirtina, kad ieškinyje nurodyti butai buvo naudojami pagal paskirtį, vadinasi, į juos buvo tiekiama ir elektros energija.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino bylai reikšmingų, atsakovo nurodytų ir bylai svarbių faktinių aplinkybių, neteisingai taikė materialinės ir pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė atsakovą ir/ar jo atsakomybės ribas. Teismo išvada, kad atsakovas, būdamas juridinis asmuo, konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu, yra nepagrįsta ir neatitinka CK 6.384 straipsnio 1 dalies normos turinio, kadangi pastarojoje reglamentuojama situacija, kai vartotojas yra fizinis asmuo. Teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, kad net ir nesant tiesioginiam nurodymui, patalpų savininko atsakomybė kildinama iš CK 4.76 straipsnio nuostatų dėl savininko (bendraturčio) atsakomybės prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, susijusias su bendru turtu. Išlaidos elektros energijai, skirtai bendro naudojimo reikmėms, yra priskiriamos asmeninėms išlaidoms, todėl jų mokėtojai yra ne formalūs savininkai bendrojoje nuosavybėje, bet realūs tų paslaugų vartotojai. Be to, ieškovas neįrodė, kad namo bendro naudojimo reikmėms suvartota elektros energija yra susijusi su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, kuriuos atsakovui būtų privaloma apmokėti (CK 4.83 str. 4 d.). Kita vertus, ieškovas nėra pastatų administratorius, todėl jis neturi reikalavimo teisės atsakovui dėl butų/namo privalomųjų išlaidų apmokėjimo, t. y. ieškovas yra netinkama šalis; be to, tokio pobūdžio reikalavimai gali būti reiškiami tik pastato administratoriui, atsakingam už tokių paslaugų pirkimą ir pastato priežiūrą, taigi ieškinys buvo pareikštas ir netinkamam atsakovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, negali būti laikoma precedentu, taikytinu šioje byloje, nes aptariamų bylų atsakovų atsakomybės ribos bei faktinės bylų aplinkybės iš esmės skiriasi. Ieškovo pateikti paskaičiavimai-lentelės nėra tinkami įrodymai CPK 177 straipsnio prasme, nes jie nepagrįsti pirminiais įrodymais. Be to, be atsakovo žinios ieškovo darbuotojų sudaromi aktai nėra objektyvus įrodymas, tačiau pastarieji į bylą taip pat nebuvo pateikti. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo atsikirtimų ir prašymo taikyti CK 6.259 straipsnio 3 dalį; teismas privalėjo atkreipti dėmesį į sutarties vykdymo ypatumus, atsižvelgti į sąžiningumo, bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų laikymąsi, ką analogiškoje byloje patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12123-391/2013. Ieškovo, pelno siekiančio subjekto, reikalavimai atsakovui už neapibrėžtą laikotarpį tiektą energiją yra piktnaudžiavimas teise (CK 1.137 str.); tokie reikalavimai, vertinant atsakovo vykdomą viešo intereso funkciją, negali būti tenkinami.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas AB „LESTO“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Teismas laikėsi materialinės ir proceso teisės normų reikalavimų, nenukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovė nuolat skundžia visus jai nepalankius pirmosios instancijos teismo sprendimus, visiškai neatsižvelgdama į tai, jog apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų pozicija šios kategorijos bylose yra aiški, pavyzdžiui, LAT 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-163/2013. Atsakovė siaurinamai aiškina CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovė neįrodė, kad būdama savininkė rūpinosi savo turtu, tikrino, ar nuomininkai naudoja turtą pagal paskirtį, atsiskaito su trečiaisiais asmenimis. Taigi teismas galėtų vertinti galimą ieškovo aplaidumą tik tokiu atveju, jei pati atsakovė įrodytų, kad tinkamai vykdė savo kaip turto savininko pareigas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį patenkino (iš dalies) (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buto savininko pareigos atsiskaityti už bendrosioms reikmėms (gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpose) suvartotą elektros energiją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklių nuostatų (29 p. (aktualus – 18 p.) ir 83 p. (aktualus – 96 p.)), išaiškino, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014; 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014). Pastaroji taisyklė – kad faktinis elektros energijos vartojimas nėra teisiškai reikšmingas – aktualus ir nagrinėjamu atveju, t. y. tiek elektros energijos vartojimo bute, tiek bendro naudojimo patalpose atveju pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, jei su nuomininku nėra sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tenka buto savininkui, kadangi būtent jo įrenginiai (priklausantys jam asmeninės ir (ar) bendrosios dalinės nuosavybės teise, CK 4.82 straipsnio 1 dalis) yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Taigi, tuo atveju, jeigu elektra bendro naudojimo patalpose yra suvartojama bendrai nuosavybei išlaikyti, buto savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla, be kita ko, ir iš CK 4.76 straipsnio, tuo tarpu jeigu elektra bendro naudojimo patalpose suvartojama asmeniniams butų gyventojų poreikiams tenkinti, butų savininko pareiga už ją atsiskaityti (jeigu, kaip minėta, su butų gyventojais (nuomininkais) nėra sudarytos rašytinės elektros-energijos pirkimo-pardavimo sutarties) kyla vien iš jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių įrenginių prijungimo prie elektros energijos teikimo tinklų, t. y. sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais, fakto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos nereguliuoja teisinių santykių dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo tarp energijos tiekėjo ir kitų – ne buitinių – energijos vartotojų, nereiškia, kad sutarties, sudarytos (šilumos) tiekėjo ir patalpų, į kurias tiekiama (šiluma), savininko – juridinio asmens, sudarymo momentas negali būti apibrėžiamas taip pat – nuo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklo fakto (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Taigi, nustačius, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp ieškovo ir apeliantės, atmestini kaip nepagrįsti ir jos argumentai, kad ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo netinkamam atsakovui.
Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovo pateikti paskaičiavimai-lentelės nėra tinkami įrodymai CPK 177 straipsnio prasme, nes jie nepagrįsti pirminiais įrodymais, ko teismas nevertino. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2014). Šių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliantės argumentai, kuriais ji įrodinėja aplinkybes, sudarančias pagrindą sumažinti civilinę atsakomybę arba nuo jos atleisti (CK 6.259 str.), šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes byloje yra sprendžiamas ne apeliantės civilinės atsakomybės, bet įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra klausimas, o tai, kaip žinia, yra skirtingi civilinių teisių gynimo būdai (CK 1.138 str. 4, 6 p.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.