Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas S. V. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priteisti 770000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. (1 t., b. l. 1-11).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 17 d. buvo kalinamas Kybartų pataisos namuose. Dėl patiriamų kitų nuteistųjų grasinimų ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, kad jį perkeltų į kitą pataisos įstaigą ar laikytų kameroje vieną, tačiau jo prašymai buvo atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. balandžio 17 d. buvo perkeltas iš 5-ojo nuteistųjų būrio į 1-ąjį būrį, tačiau jis atsisakė persikelti į minėtą būrį. Už tai jam nepagrįstai buvo taikomos drausminės nuobaudos. Pažymėjo, kad atliekant bausmę pirmame būryje jam nuolat trūko gyvenamojo ploto, gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, prastai vėdinamos, nešildomos, nešvarios ir netvarkingos, veisėsi parazitai. Teigė, kad kiti kaliniai gyvenamosiose patalpose vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, rūko, todėl visos patalpos buvo prasmirdusios narkotikais ir nikotinu. Nurodė, kad prausykloje neįrengti dušai, nebuvo karšto vandens. Į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę, dušo grindys buvo slidžios, jame nebuvo lentynėlių, neužtikrintas privatumas duše. Teigė, kad pasivaikščiojimai kiemai buvo per maži, o atliekant drausminę nuobaudą kamerų tipų patalpose pataisos įstaigos darbuotojai atėmė iš jo maistą. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, kančiomis, sveikatos pablogėjimu. Tokiu būdu buvo pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), kuria ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. patirtą neturtinę žalą,

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teismui paduotu skundu iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1411-423/2018 (sprendimas neįsiteisėjęs) išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1411-423/2018 pagal pareiškėjo S. V. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d., kurioje 2018 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą (sprendimas neįsiteisėjęs). Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš analogiškų kalinimo sąlygų kaip ir šioje nagrinėjamojoje byloje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atsiradusią dėl netinkamo laikymo pataisos įstaigoje laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. palieka nenagrinėtu. Nagrinėjamojoje administracinėje byloje sprendžiamas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN ( iki reorganizacijos- Kybartų pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje) laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau- ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau- ir Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenis nustatyta (1 t., b. l. 37-39), kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. pareiškėjas bausmę atliko 1-ajame nuteistųjų būryje, 123 kambaryje. Kambario plotas 36 kv.m, jame skirtingais laikotarpiais gyveno nuo 8 iki 13 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 2,77 kv. m iki 4,5 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 29 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjas atliko drausmines nuobaudas kameroje Nr. 119, kurios plotas 17,23 kv.m (1 t., b. l. 39-40). Kameroje skirtingais laikotarpiais gyveno nuo 2 iki 3 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 5,74 kv.m iki 8,62 kv m ploto.

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas (3,1 kv.m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas bendrabučio tipo patalpose laikotarpiais nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 4 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 7 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 27 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 7 d. (trūko 0,33 kv.m ploto), nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 9 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 22 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2018 m. liepos 12 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. liepos 26 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 2 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. sausio 23 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. sausio 29 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (trūko 0,1 kv. m ploto), nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 1 d. (trūko 0,1 kv. m ploto). Likusiais laikotarpiais minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

Minimalus pareiškėjui tenkantis plotas kameros tipo patalpose (3,6 kv.m.) laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 29 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjui buvo užtikrintas.

Pareiškėjas skundžiasi, jog gyvenamosios patalpos buvo prastai vėdinamos, nešvarios, netvarkingos. Teigė, jog prausykloje neįrengti dušai, prausykloje nebuvo karšto vandens.

Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 37 punkte numatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Higienos normoje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos įstaigos patalpos buvo pilnai įrengtos, pataisos įstaigoje laikomi nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr.V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. birželio 9 įsakymu Nr.1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (t.1, b.l.36-37). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pažymėtina ir tai, jog nešvara ir netvarka gyvenamosiose patalpose dažniausiai atsiranda dėl jose gyvenančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Iš paties pareiškėjo argumentų suprastina, jog jo nusiskundimai šioje dalyje daugiausia kildinami iš kitų nuteistųjų netinkamo elgesio – spjaudymosi, šiukšlinimo, teršimo ir pan. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kad nuteistieji buvo aprūpinami reikiamu inventoriumi, be to, ir pats pareiškėjas neteikė jokių argumentų, kad valymo priemonės kokiu nors konkrečiu laikotarpiu nuteistiesiems nebūtų buvę išduotos.

Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netvarkos, nešvaros gyvenamosiose patalpose, netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nei higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose pataisos namų patalpose, šiuo atveju – prausykloje, taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis negalėjo naudotis karštu vandeniu prausykloje, laikytinos nepagrįstomis. Be to, pagal higienos normų nuostatas, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas nurodo, jog tokia galimybė jam buvo suteikta. Atsakovės atstovas patvirtino, kad dušo patalpos aprūpintos kilimėliu, veidrodžiu, sienine pakaba.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities, sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šioje dalyje skundas atmestinas.

Pareiškėjo teiginiai, kad Kybartų sektoriaus dušo patalpose nėra įrengtų pertvarų, bylos medžiaga nėra paneigti. Atsakovės atstovas nurodė, jog Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja detalesnio dušo patalpos įrengimo, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės taip pat nenustato reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1946-525/2019). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Todėl teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju visą ginčo laikotarpį buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu.

Pareiškėjas skundžiasi, jog gyvenamosiose patalpose kiti nuteistieji vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, jis patiria kitų nuteistųjų grasinimus. Pareiškėjo teiginiai, kad jis žalą patyrė ir dėl kitų asmenų alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimo yra nepagrįsti jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Kaip atsiliepime (1 t., b. l. 40-41) nurodė Marijampolės PN Kybartų sektorius pataisos įstaigos administracija netoleruoja nuteistųjų narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo ir platinimo, už tokį elgesį nuteistieji yra baudžiami drausmine tvarka, jiems taikoma baudžiamoji atsakomybė (1 t., b. l. 40-41). Teismas neturi pagrindo netikėti oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, nėra. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Kalėjimų departamentas nepagrįstai atsisakė perkelti jį į kitą pataisos įstaigą, pataisos įstaigos administracija atsisakė jį perkelti iš vieno būrio į kitą ar jį laikyti izoliuotą.

Teismas pažymi, kad šiuos pareiškėjo keliamus reikalavimus perkelti jį į kitą pataisos įstaigą (Marijampolės pataisos namus) bei perkelti į kitą būrį ar laikyti izoliuotą (kaip ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija) ne kartą yra išsprendęs Kalėjimų departamentas savo 2017-05-09, 2017-05-30, 2017-09-22, 2017-10-27 sprendimais (1 t., b. l. 163-165, 166-169, 170-172, 173). Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, o pagal šio straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per 20 dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Aukščiau nurodytuose sprendimuose pareiškėjui buvo išaiškinta teisė apskųsti šiuos sprendimus, tačiau šia savo teises pareiškėjas nepasinaudojo. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijus pataisos įstaigos bei Kalėjimo departamento sprendimų, konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovų veiksmus analizuojamu aspektu, nėra pagrindo. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas savo skundą grindžia ir tuo, jog jam atliekant drausmines nuobaudas kameros tipo patalpose iš jo buvo atimtas maistas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatyta (akto redakcija galiojusi nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. liepos 6 d.), kad nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų.

Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte kuriame numatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Teismas daro išvadą, kad pataisos įstaigos administracija, pareiškėją perkeldama į kameros tipo patalpas atlikti paskirtą drausminę nuobaudą ir neleisdama su savimi imti maisto produktų, elgėsi taip, kaip ją įpareigojo galiojantys teisės aktai, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, nėra. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, neužtenka sporto įrenginių, nėra pastatytų stalų, kur galėtų atsisėdęs paskaityti laikraštį bei pasidėti arbatos puodelį.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas kaip deklaratyvus. Nei Eksploatavimo taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui didžiąją ginčo laikotarpio dalį teko daugiau nei 3 kv. m ploto, pažeidimas buvo pertraukiamas, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar atsiradę kitų sunkaus masto neigiamų pasekmių būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 139 paras neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis dušu, dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui 139 paras trūko nuo 0,1 kv. m iki 0,33 kv.m ploto, tačiau jis kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje numatytu metu galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, užsiimti leistina veikla ir nebuvo priverstas nuolat būti per mažo ploto patalpoje, be to, pažeidimas buvo nežymus. Teismas vertina, jog toks mažas ploto trūkumas objektyviai negalėjo būti juntamas tiek, kad galėtų sukelti pareiškėjui didelio masto kančias, depresiją, ar kitus itin sunkius išgyvenimus. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu niekuomet nereiškė pretenzijų dėl jo privatumo užtikrinimo naudojantis dušu.

Įvertinus pažeidimo trukmę ir pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad pažeidėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Administracinę bylą dalyje dėl S. V. skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, palikti nenagrinėtą.

Priteisti S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.