Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-15-593/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-24
Bylos Nr.: 1A-15-593/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-15157-2017-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Daiva Jankauskienės
Nuteistasis: K. P.
Nukentėjusysis: A. A.
Civilinis atsakovas: G. S.
Advokatai: Neringa Grubliauskienė, Tomas Bagdanskis, Audrius Pėstininkas, Rima Šmigelskytė

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-593/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15157-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui,nuteistojo K. P. gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,nukentėjusiajam A. A., jo atstovei advokatei Rimai Šmigelskytei,civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovui advokatui Audriui Pėstininkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės ir civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 137 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant K. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. S. IĮ A. A. naudai neturtinės žalos atlyginimui priteista 10 000 Eur.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Nuspręsta nepriteisti iš K. P. ir G. S. IĮ nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 2 d. apie 11 val., miške, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003-07-01 (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus: „Kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais“ ir G. S. IĮ Medkirčio (miško darbininko) saugos ir sveikatos instrukcijos (toliau – Medkirčio instrukcijos) Nr. 15, patvirtintos įmonės savininko 2007 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 07-26 115 punkto „Draudžiama nebaigtą pjauti medį numušti kitu medžiu“ ir 146 punkto „Draudžiama pjovimo metu palikti įstrigusius, pradėtus pjauti medžius. Jeigu pradėtą pjauti medį nuleisti negalima, pavojinga jo galimo kritimo zona apjuosiama gerai matoma juosta, virve ar kitu būdu užtveriama“ reikalavimus, būdamas G. S. individualios įmonės medkirčiu (miško darbininku), pagal G. S. žodinį nurodymą pjaudamas medžius biržėje kartu su pagalbiniu darbininku A. A., nepavykus nupjauti (nuversti) drebulę, nesiėmė veiksmų jam paskirto pagalbinio darbininko A. A. saugumui užtikrinti: jo neįspėjo, kad liko nenupjautas pavojingas medis ir nenurodė jam skubiai pasitraukti iš šio medžio galimo virtimo pavojingos zonos, neaptvėrė pavojingos zonos signaline juosta, kad į ją nepatektų kiti darbuotojai, apie likusį pavojingą medį neinformavo miško ruošos darbų vadovo G. S. bei nesilaikė saugių darbo metodų ir, pagalbiniam darbininkui A. A. esant nenupjautos drebulės pavojingoje zonoje, nupjovė šalia esančią drebulę, kad ji virsdama ir šakomis liesdama nenupjautą (nenuleistą) drebulę ją nuverstų (numuštų), o ši, gavusi smūgį ir virsdama bei kliudydama buvusio kitame šone nei jos virtimo kryptis A. A. dubenį, sukėlė politraumą, pasireiškusią abipusiais skeveldriniais gaktikaulių viršutinių ir apatinių šakų, dešinio klubakaulio sparno, kryžkaulio kūno dešinės pusės, stuburo juosmeninės dalies 3-5 slankstelių ataugų lūžiais, krūtinės sumušimu su dešinės pusės VII šonkaulio lūžimu, sukėlusių kraujavimą į dešinę krūtinplėvės ertmę, šlaplės plyšimu ir taip šiais savo veiksmais dėl neatsargumo padarė nukentėjusiajam A. A. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad instrukcijos reikalavimai buvo žinomi visiems G. S. įmonėje dirbusiems motopjūklininkams ir pagalbiniams darbininkams, taip pat ir ilgą darbo patirtį turinčiam kaltinamajam K. P., tačiau jis jų nesilaikė. Reikalavimų nesilaikymas taip pat apsunkino ir nelaimingo atsitikimo tyrimo eigą, buvo visiškai ar iš dalies sunaikinti įrodymai. Ir būtent dėl Medkirčio (miško darbininko) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr.15 115 ir 146 punktų reikalavimų nesilaikymo įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. P. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o netenkinus šio prašymo, nukentėjusiajam priteistos žalos dydį sumažinti iki 3 000 Eur.

3.1. Skunde nurodo, jog Medkirčio instrukcijos 94 punktas numato, kad „pradėdamas pjauti medį, be kitų pareigų, medkirtys privalo ypatingą dėmesį skirti tam, kad pjaunamas medis virsdamas neįstrigtų į kitus“, tačiau tokios situacijos nėra išimtinės ir jų darbe pasitaiko. Kaip nurodė tiek K. P., tiek A. A., pjaunamas medis nevirto, o liko stovėti įsikabinęs į kitus medžius šakomis. Šios situacijos K. P. negalėjo numatyti. Be to, ši situacija nebuvo tipinis virtusio medžio įstrigimas. Nežiūrint to, K. P. dėl nevirtusio medžio įspėjo A. A. imtis atsargumo priemonių, t. y. būti šalia jo. A. A. pripažino, kad jis matė, kad pirmasis įpjautas medis nevirto, o liko stovėti, K. P. įspėjus, buvo šalia jo. K. P. įpjauto, tačiau likusio stovėti medžio nepaliko, o dirbo šalia, siekdamas atlaisvinti šakomis įstrigusį medį, todėl ėmėsi tvarkyti šalia stovintį medį. Prieš pradedant pjauti medį, nukentėjusysis A. A. buvo šalia, jo, jam už nugaros, t. y. vykdė jo nurodymus ir Medkirčio instrukcijos reikalavimus (97 punktas). K. P. pradėjus pajuti, jis kontroliuoti A. A. veiksmų neturėjo jokių galimybių, kadangi pirmiausia nematė, kad A. A., būdamas jam už nugaros, nusprendė pasitraukti, to matyti negalėjo, kadangi tuo metu dėl pjūklo keliamo triukšmo to nebuvo girdėti, be to, jis pjovimo metu naudoja ausines ir apsauginius akinius, pjovimo metu turi stebėti pjovimo vietą ir įrankį – pjūklą.

3.2. Gynėjos nuomone, nenuvirtus įpjautam medžiui, būtent K. P. turėjo parinkti tinkamą jo nuleidimo būdą. K. P. nurodė, kad pirmajam medžiui likus stovėti, nes į kitus medžius įsikabino pirmojo medžio šakos, jis nusprendė, nuversti šalia esantį kitą medį (skunde atkreiptas dėmesys, kad jis norėjo nuversti antrą medį, o ne juo nuversti pirmąjį šakomis įsikabinusį medį), kad būtų atlaisvintos pirmojo medžio šakos. Šis K. P. sprendimas nėra neteisėtas ar draudžiamas. Medkirčio instrukcijos 147 punkto reikalavimai K. P. pradėjus tvarkyti antrąjį medį nebuvo pažeisti, nes K. P. ir jo nurodymu A. A. nebuvo pradėto pjauti pirmojo medžio galimo kritimo zonoje, o į šią zoną A. A. nuėjo savavališkai, K. P. nematant ir negalint to matyti. Apeliantės įsitikinimu, K. P. nepažeidė ir Medkirčio instrukcijos 146 punkto reikalavimų, kadangi jis ėmėsi veiksmų pradėto pajauti, bet nevirtusio medžio nuleidimui. 146 punkte minima laiko sąvoka „kaip galima greičiau“ yra nekonkreti, todėl teismas turėjo pasisakyti ar K. P. veiksmai atitiko šiame punkte nurodytą reikalavimą laiko atžvilgiu.

3.3. Gynėja pažymi, kad K. P. parodymai dėl ketinimo antruoju medžiu nuversti pirmąjį medį atsirado pradėjus darbo inspekcijai tyrimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe. K. P. nurodė, kad tyrimą atlikęs specialistas A. B. ir įmonės savininkas G. S. nusivežė jį į įvykio vietą, pakartotinai apžiūrai. A. B. nurodė, kad jam kilo įtarimas, kad nukentėjusįjį sužalojo ne kritusi šaka, o virtęs medis, nes įvykio vietoje buvusi šaka buvo nelūžusi, o nupjauta. K. P. nurodė, kad įvykio vietoje tokias išvadas padaręs specialistas A. B., jį vertė pripažinti norėjus antruoju medžiu nuversti pirmąjį, dėl ko pirmasis medis virto ir kliudė nukentėjusįjį. Įtikintas K. P. parašė naują paaiškinimą, kurio aplinkybes girdint G. S. diktavo specialistas A. B.. Šio paaiškinimo pagrindu buvo surašyti įtariamojo parodymai ikiteisminiame tyrime. Specialistas A. B. ir įmonės savininkas G. S. pripažino, kad K. P. paaiškinimas buvo rašomas jiems dalyvaujant automobilyje įvykio vietoje, praėjus beveik mėnesiui po įvykio, tačiau jie abu neigė darę poveikį K. P.. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. po įvykio nesiėmė priemonių patikrinti ar įmonė yra aprūpinusi darbuotojus būtinomis saugumo priemonėmis (juostomis, vietai aptverti), nesiaiškino aplinkybių dėl įmonėje atliekamų instruktažų ir žinių patikrinimo teisingumo, tiek A. B. bei G. S. parodymų teisingumu yra pagrindas abejoti. Tokias abejones sustiprina ir A. B. įvykio vietoje padarytos šakos fotonuotrauka iš kurios akivaizdžiai matyti, kad šaka yra lūžusi, o įpjovimas pjūklu yra padarytas išilgai šakos, t. y. toks pjūvis galėjo atsirasti tik po šakos nulūžimo.

3.4. Taip pat skunde nurodoma, kad kaip nurodė nukentėjusysis A. A., po įvykio, jam gulint ant žemės, susirinko įmonės darbuotojai ir jis girdėjo kelių pjūklų veikimą įvykio vietoje. Tuo metu K. P. buvo išbėgęs į kelią pasitikti greitosios pagalbos automobilio. Šios aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tirtos, jos neaptartos teismo nuosprendyje, padarant bendro pobūdžio išvadą dėl įvykio vietoje visiškai ar iš dalies sunaikintų įrodymų. Teismui pripažinus, kad įvykio vietoje buvo visiškai ar iš dalies sunaikinti įrodymai, neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė neginčijamas išvadas dėl K. P. kaltės.

3.5. Gynėjos teigimu, teismas nuosprendyje nurodė, kad esant ginčui kuo buvo sužalotas nukentėjusysis – griūvančio medžio kamienu ar jo šaka, iš kaltinimo turėtų būti šalinama aplinkybė, kad medžio kamienas padarė nukentėjusiajam traumą. Ši teismo padaryta išvada patvirtina nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad antruoju medžiu nebuvo verčiamas pirmasis medis, o nuskilo ir nukentėjusįjį sužalojo medžio šaka, kas leidžia spręsti apie nelaimingo atsitikimo darbe įvykį, nulėmusį nukentėjusiojo sužalojimą. Priešingai nei nurodė nuosprendyje teismas, K. P. tinkamai vykdė Medkirčio instrukcijos reikalavimus, tame tarpe 115 ir 146 punkto reikalavimus, kadangi pirmajam medžiui nenuvirtus, o įstrigus šakomis į šalia esančius medžius, jis pasirinko šio medžio nuleidimo būdą ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų įpjautam, tačiau nevirtusiam medžiui nuversti, nurodydamas A. A. būti atsargiam ir būti šalia jo, jam už nugaros. Šio reikalavimo nepaisęs A. A. buvo sužalotas nesant K. P. kaltės.

3.6. Be to skunde nurodoma, kad, nors medis liko stovėti, K. P. įspėjo A. A. nebūti šio medžio zonoje, liepė jam būti šalia jo už jo nugaros, ko A. A. neneigė, nurodydamas, kad K. P. pradėjus tvarkyti kitą medį, jis pats nusprendė kurioje zonoje jam bus saugiau ir nuo K. P. atsitraukė į jo manymų saugią vietą. A. A. teisme patvirtino, kad jam žinoma, kad pjaunant medį jis turi būti šalia medkirčio, jam už nugaros. A. A. iš K. P. nurodytos saugios zonos pasitraukė savavališkai, savo iniciatyva, K. P. nematant ir negalint kontroliuoti A. A. veiksmų. Nors A. A. manė, kad jis pasitraukė į saugią vietą, tačiau įvykusi nelaimė parodė, kad A. A. savavališkai iš saugios zonos (šalia K. P., stovint jam už nugaros) pasitraukė į nesaugią zoną, kas reiškia, kad jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad būtent paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai — pasitraukimas iš saugios zonos į nesaugią K. P. pjaunant medį ir negalint jo kontroliuoti, lėmė nelaimingo atsitikimo buvimą ir atsiradusias pasekmes — sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl yra pagrindas civilinei atsakomybei šalinti arba ją ženkliai mažinti. Išmoka turėtų būti ne didesnė nei 5 000 Eur. Šios neturtinės žalos dydis sietinas su G. S. įmonėje netinkamu darbuotojų saugos reikalavimų užtikrinimu, darbo priemonių neparūpinimu, dėl ko įmonė taip pat privalo prisiimti atsakomybę dėl A. A. netinkamų veiksmų darbo vietoje, lėmusių jo sužalojimą.

4. Apeliaciniame skunde civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovas advokatas Tomas Bagdanskis prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos iš G. S. IĮ priteisimo nukentėjusiajam, sumažinant priteistą neturtinės žalos dydį.

Šalies argumentai

4.1. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiajam buvo priteista 10 000 Eur dydžio neturtinė žala dėl jo atžvilgiu padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma laikytina nepagrįstai didelė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad net ir sunkiai sutrikdžius asmens sveikatą dėl neatsargumo, neturtinės žalos dydis yra apie 30 000 Lt (8 718 38 Eur) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2007, Nr. 2K-492/2006, Nr. 2K-474/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką ir nustatęs adekvatų neturtinės žalos priteisiamą dydį tais atvejais, kai dėl neatsargumo yra sunkiai sutrikdoma asmens sveikata. Nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryti sužalojimai nėra tokio pobūdžio ar masto, kurie sąlygotų šios bylos išimtinumą ir sudarytų akstiną priteisti didesnę neturtinės žalos sumą nei kad Lietuvos teismų praktika yra suformavusi standartinį maksimalų neturtinės žalos dydį tokio pobūdžio bylose.

4.2. Taip pat skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje taip pat konstatavo, kad, remiantis byloje esančių duomenų visetu, galima daryti išvadą, jog nusikalstamos veikos įvykdymo metu pats nukentėjusysis A. A. buvo ypatingai neatsargus, nesilaikė G. S. IĮ Medkirčio (miško darbininko) saugos ir sveikatos instrukcijų dėl atsargumo reikalavimų. Šie pirmosios instancijos teismo konstatavimai sudaro akstiną daryti išvadą, kad dėl sunkių sveikatos padarinių, kuriuos nukentėjusiajam sukėlė neteisėti nuteistojo veiksmais, iš esmės buvo ir paties nukentėjusiojo kaltės. Esant nustatytam dideliam nukentėjusiojo neatsargumui, priteisiama neturtinė žala turi būti mažinama. Pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškiai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, kaip nukentėjusiojo didelis neatsargumas veikė priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo patirtais sužalojimais ir tik įvertinęs šias svarbias aplinkybes spręsti kokia apimtimi turi būti mažinamas prašomas priteisti neturtinės žalos dydis.

4.3. Skunde taip pat pažymėta, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašą apie A. A. nedarbingumą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d., matyti, kad A. A. 95 kartus buvo nedarbingas, iš kurių didžioji dalis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kelyje į/ iš darbo, buityje. Šie duomenys sąlygoja galimybę, kad A. A., specialisto išvadoje Nr. G1035/2017(02) konstatuotus sužalojimus galimai galėjo patirti dar iki šios nusikalstamos veikos įvykdymo. Todėl pagrįstai siekiant nustatyti aplinkybę, ar visi specialisto išvadoje Nr. G1035/2017(02) konstatuoti nukentėjusiojo A. A. sužalojimai yra priežastiniame ryšyje su K. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymu, yra būtina atlikti įrodymų tyrimą, paskiriant užduotį teismo medicinos specialistui.

4.4. Skunde atkreiptas dėmesys, kad civilinio atsakovo turtinė (finansinė) padėtis yra itin sunki. Civilinio atsakovo, kaip įmonės, apyvarta nuo 2015 metų, o būtent – po naujos valiutos – euro įvedimo, yra ženkliai smukusi, įsiskonimas, pagal 2016 m. VMI deklaraciją yra 44 890 Eur. Tai reiškia, kad civilinis atsakovas patiria didžiulį sunkmetį, jeigu toliau medienos ruošos darbų įkainiai nekils, įmonei gali grėsti bankrotas, dėl ko darbo neteks ir 16 pas civilinį atsakovą dirbančių darbuotojų. Tokie patys padariniai gali grėsti ir išmokėjus pirmosios instancijos teismo priteistą civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismo priteista civilinio ieškinio suma neatitinka vertybinių teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų kriterijų, dėl ko yra pažeidžiama priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Žemesnės instancijos teismas

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovas advokatas Audrius Pėstininkas palaikė atstovaujamojo atstovo skundą ir prašė jį tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis A. A. ir jo atstovė prašė apeliacinių skundų netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

7. Nuteistojo K. P. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliaciniai skundai atmetami.

8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo K. P. gynėjos apeliaciniame skunde ginčijama K. P. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei prašoma sumažinti priteistą neturtinę žalą, o civilio atsakovo atstovo apeliaciniame skunde ginčijamas neturtinės žalos dydis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo K. P. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino visų surinktų duomenų visumą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo K. P. pripažino kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Taigi, priešingai nei tvirtina nuteistojo K. P. gynėja, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Ši straipsnio dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus – nusikalstama veika aprašoma kaip padaroma pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialaus elgesio saugumo taisykles. Pažymėtina tai, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijos aprašyme vartojama formuluotė „pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles“ rodo, jog šios dispozicijos turinys susietas su kitais teisės aktais, numatančiais tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio taisykles. Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis numato specialius, aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims. Minėto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybei kilti būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, kuri kelia pavojų kito asmens sveikatai, bet daromos veikos ryšį su specialių elgesio saugumo taisyklių, kurių laikytis kaltininkas privalėjo, pažeidimu. Priežastinis ryšis šiuo atveju nustatomas tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių.

11. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2017 m. vasario 2 d. apie 11 val. miške, K. P. pjaunant medžius su pagalbiniu darbininku A. A., įvykio įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalotas A. A.. Nors gynėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jos ginamasis nepažeidė Medkirčio instrukcijos 115 punkto ir 146 punkto reikalavimų, nes nukentėjusysis A. A. pats nuėjo į medžio galimą griuvimo zoną, K. P. nematant ir negalinti jo matyti, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje esančių duomenų visuma paneigia minėtus skundo argumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. P. duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, jo pozicija dėl įvykio aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuosekli. Nors gynėja skunde teigia, kad K. P. parodymus pakeitė įtakotas nelaimingą atsitikimą tyrusio specialisto A. B., tačiau su tokiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. P. parodė, kad įvykio dieną dirbo su pagalbiniu darbininku A. A.. Jis pradėjo pjauti drebulę, tačiau ji nenuvirto, o įkibo į eglę. Įspėjo A. A., kas šis į tą vietą neitų, o pats tuo metu pjovė kitą drebulę, kuri buvo nedideliu atstumu nuo pirmosios. Tikėjosi, kad ši drebulė „prabrauks“ pro įkibusią eglėje, bet antroji drebulė virto į kitą pusę. Tuo metu A. A. buvo už nugaros gal poros metrų atstumu. Antrąją nugriuvusią drebulę K. P. ėmė tvarkyti, o pirmoji, kurio buvo įkibusi į eglę ten ir liko. Sakė A. A., kad pavojinga, kad neitų, kad žiūrėtų į viršų, tačiau K. P. betvarkydamas nugriuvusią drebulę, atsisukęs pamatė, kad A. A. nėra, rado jį gulinį prie drebulės ir gal dešimties centimetrų storio netoliese gulinčios šakos. Taip pat K. P. parodė, kad po įvykio vienas sutvarkė medį, o kas vyko, kai išėjo laukti greitosios medicinos pagalbos – nežino. K. P. teigimu jam žinomos visos instrukcijos, jis nesistengė numušti kitu medžiu nenuvirtusios drebulės, nes antras medis virto į kitą pusę. Be to, nors jam žinomos medžių nuvertimo priemonės, tačiau jis jų nenaudojo, taip pat neaptvėrė pavojingos zonos.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmojo paaiškinimo metu K. P. nurodė kitokias aplinkybes apie įvykį, t. y., kad įvykio metu tvarkė nuleistą drebulę, o A. A. anksčiau nuleistų medžių sortimentus. Sutvarkęs minėtą medį, pamatė ant sortimentų šalia eglės gulintį A. A., kuris pasakė, kad davė šaka per nugarą. Drebulės šaka galėjo iškristi iš eglės, ji galbūt buvo likusi eglėje, kai buvo verčiamos drebulės. Nors K. P. rašant antrąjį paaiškinimą, kurio metu K. P. nurodė detalesnes aplinkybes apie įvykį, apie nenuvirtusį medį, dalyvavo Valstybinės darbo inspekcijos atstovas specialistas A. B. bei G. S., nėra pagrindo išvadai, jog jie darė kokią nors įtaką K. P.. Be to, K. P. analogiškas aplinkybes nurodė ir įtariamojo apklausos metu, kai nei G. S., nei A. B. nedalyvavo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad K. P. rašant paaiškinimą buvo daroma kokia nors įtaką. Juo labiau, kad jo pirminio paaiškinimo metu nurodytas aplinkybes paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo A. A. parodymai bei byloje esantys rašytiniai duomenys.

14. Nukentėjusiojo A. A. nuosekliais parodymais nustatyta, kad įvykio dieną jis dirbo su K. P.. K. P. pjovė medžius, o jis juos tvarkė, tampė medžius, rinko šakas ir po truputį ėjo artyn K. P.. K. P. buvo nupjovęs drebulę, kuri negriuvo. Tada pjovė kitą drebulę, kuri griūdama šiek tiek pajudino pirmąją, bet ji vis tiek negriuvo. Kai K. P. pjovė, jis stovėjo toliau ir būtų jo nekliudę, bet drebulė griuvo visai į kitą pusę ir jis nespėjo pabėgti. Drebulės turėjo griūti į tą pačią pusę, bet jos išsiskyrė. Pjaunant antrą drebulę jis stovėjo šone nuo K. P. už kokių 10-12 metrų, nors turėjo stovėti jam už nugaros 2-3 metrai. Stovėjo ne griuvimo vietoje, nes pagal užpjovimą, ji turėjo griūti kitur. Pirmasis medis įpjautas stovėjo stačias. K. P. jį matė, bet nepagalvojo, kad taip gali nutikti. K. P. prieš tai rodė, kad yra užpjauta drebulė, šaukė bėgti. Drebulė griuvo ant jo, medis neprispaudė, bet nubloškė į šoną. Kol atvažiavo greitoji – tą medį suskersavo. Kas tai darė, A. A. nematė, aplink girdėjo pjūklų veikimą. Įvykio vietoje turėjo būti du nupjauti medžiai, bet jų neliko nė vieno. Iki tyrėjos ir darbo inspektoriaus atvykimo jau viskas buvo kitaip. Nukentėjusysis nurodė ir tai, kad kai medis negriūdavo, aptverdavo jį „Stop“ juosta, tai daryti reikėdavo per nedarbo dienas.

Žemesnės instancijos teismas

15. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta eilė liudytojų, kurie įvykio dieną netoliese dirbo miške, tačiau jie paties įvykio aplinkybių nematė, apie nelaimę sužino tik iš K. P. žodžių. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja A. K., kuri yra nukentėjusiojo dukra parodė, kad tėtis pasakodamas apie įvykį nurodė, kad buvo pjaunamas medis, tačiau jis nenuvirto. Po to, pjovė, kitą medį ir tas krisdamas kliudė pirmą ir pirmo medžio šaka jį užkliudė.

16. 2017 m. kovo 28 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr.1 patvirtina, kad nelaimingo atsitikimo priežastis yra ta, kad medžio pjovėjas K. P., nepavykus nuversti drebulę Nr. 1, nesiėmė veiksmų jam paskirto pagalbinio darbininko A. A. saugumui užtikrinti, nesilaikė saugių darbo metodų pastarojo atžvilgiu ir priėmė netinkamą sprendimą – nupjauti šalia esančią drebulę Nr. 2, kad ši virsdama savo šakomis numuštų nenupjautą (nenuleistą) drebulę ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį bei G. S. IĮ Medkirčio (miško darbininko) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr.15, patvirtintos 2007 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 07-26, 146 punkto, kuriuo draudžiama pjovimo metu palikti įstrigusius, pradėtus pjauti medžius, o jeigu pradėtą pjauti medį nuleisti negalima, pavojinga jo kritimo zona apjuosiama gerai matoma virve ar kitu būdu užtveriama ir 115 punkto, kuriuo draudžiama nebaigtą pjauti medį numušti kitu medžiu, reikalavimus (1 t., 40-41 b. l.). Pirmosios instancijos teisme šį aktą patvirtino specialistas A. B..

17. Taigi, tiek iš minėto Nelaimingo atsitikimo darbe akto, tiek ir iš nukentėjusiojo A. A. bei iš dalies paties nuteistojo K. P. parodymų matyti, kad K. P. veiksmai po to, kai nupjovus pirmąją drebulę, ji nenukrito, neatitiko Medkirčio instrukcijos reikalavimų, nes jis nesiėmė priemonių apjuosti pavojingą zoną, nenaudojo pagalbinių priemonių medžiui nuversti, o pjaudamas antrą medį, kai nesutvarkytas pirmasis, pažeidė draudimą nebaigtą pjauti medį numušti kitu medžiu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad K. P. nusikalstami veiksmai pasireiškė neatsargios kaltės forma – nusikalstamu nerūpestingumu, t. y. jis tinkamai nesilaikė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003 m. liepos 1 d. (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 33 straipsnio 1 dalies bei Medkirčio instrukcijos 115 ir 146 punktų reikalavimų, nenumatė, kad dėl to gali atsirasti kokie nors neigiami padariniai, tačiau pagal savo darbines funkcijas ir savo asmenines savybes galėjo ir privalėjo tai numatyti, privalėjo imtis visų būtinų priemonių, siekdamas išvengti neigiamų padarinių kilimo.

18. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad A. A. pats nepaisė Medkirčio instrukcijų, todėl ir buvo sužalotas. Iš tiesų nors A. A. buvo žinomos Medkirčio instrukcijos, kad pjūklininkui pjaunant medį, jis turi būti šalia, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog būtent nuteistojo K. P. padaryti Medkirčio instrukcijos 115 ir 146 punktų reikalavimų pažeidimai, t. y. jo veiksmai – nesilaikymas darbų atlikimo tvarkos reikalavimų, buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusias padariniais, t. y. A. A. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu. Kadangi akivaizdu, jog jei K. P. būtų laikęsis pirmosios instancijos teismo nustatytų teisės aktų reikalavimų, nebūtų kilę tokios pasekmės. Iš to seka, kad ne A. A. veiksmai, o K. P. veika buvo kilusių pasekmių priežastis.

19. Pagrįstai skunde gynėja pažymi, kad K. P. nebuvo pareikšti įtarimai dėl įrodymų sunaikinimo įvykio vietoje, tačiau pažymima, kad tiek nuteistojo K. P. parodymai, tiek nukentėjusiojo A. A. parodymai patvirtina, kad K. P. iš karto po įvykio, supjaustė šalia nukentėjusiojo A. A. gulėjusią drebulę. Dėl šių priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad K. P. savo veiksmais apsunkino nelaimingo atsitikimo tyrimo eigą bei visiškai ar iš dalies sunaikino įrodymus.

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisiamojo posėdžio metu patikrintus duomenis, juos teisingai įvertino visame įrodymų kontekste. Priimdamas nuosprendį, teismas detaliai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismo kolegija. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl K. P. kaltumo padarius BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu, kolegija nenustatė.

Dėl neturtinės žalos

21. Tiek nuteistojo K. P. gynėja, tiek ir civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovas apeliaciniuose skunduose nesutinka su apylinkės teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu nukentėjusiajam A. A.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. A. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriame neturtinę žalą buvo įvertinęs 15000 Eur. Pirmosios instancijos teisme civilinį ieškinį patikslino ir prašė priteisti 11 000 Eur neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nukentėjusiajam A. A. buvo padaryta 10 000 Eur neturtinė žala. Nors apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį nepakankamai motyvavo sprendimą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone nustatytas neturtinės žalos dydis yra teisingas ir pagrįstas.

22. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

23. Be to, pažymima, kad neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).

24. Anot civilinio atsakovo atstovo, neturtinės žalos atlyginimą teismas priteisė neatsižvelgęs į nukentėjusiojo A. A. būklę, buvusią iki įvykio, bei neįvertino teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą, liekamuosius traumos reiškinius, į paties nukentėjusiojo veiksmus bei į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Pažymima, kad esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Civilinio atsakovo atstovas prašo vadovautis kasacinio teismo nutartimis, nurodytomis apeliaciniame skunde, tačiau pažymima, kad besąlygiškai vadovautis skunde minimomis nutartimis būtų neteisinga, nes, kaip minėta, priteistinas žalos dydis priklauso nuo konkrečios situacijos ir konkrečioje byloje patirtos neturtinės žalos turinio. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad daugumoje minimų nutarčių, asmenims padaryti sveikatos sutrikdymo mastai yra skirtingi.

25. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad A. A. buvo nustatyti šie sužalojimai: politrauma, pasireiškusi abipusiais skeveldriniais gaktikaulių viršutinių ir apatinių šakų, dešinio klubakaulio sparno, kryžkaulio kūno dešinės pusės, stuburo juosmeninės dalies 3-5 slankstelių ataugų lūžiais, krūtinės sumušimu su dešinės pusės VII šonkaulio lūžimu, sukėlusių kraujavimą į dešinę krūtinplėvės ertmę, šlaplės plyšimu. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu su didele energija ir neabejotinai galėjo išsivystyti ant žmogaus užkritus masyviai šakai, medžio viršūnei ar panašiai. A. A. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde civilinio atsakovo atstovas akcentavo paties nukentėjusiojo A. A. turėtus nedarbingumus bei traumas, kurie anot apelianto galėjo turėti įtakos sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, tačiau tokius argumentus paneigia tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. specialisto išvada, tiek ir specialisto Ą. S. paaiškinimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas Ą. S. patvirtino savo specialisto išvadą ir paaiškino, kad nukentėjusiajam A. A. konstatuoti sužalojimai buvo nauji ir jokių abejonių dėl to nekilo. Sunkus sveikatos sutrikdymas konstatuotas dėl dubens žiedo sumaitojimo, nes jis buvo lūžęs keliose vietose, todėl teko atlikti operaciją. Smūgis buvo didelės energijos, kaip automobiliui trenkiantis į žmogų, to nepadarysi spyriu.

26. Taigi tiek specialisto išvada, tiek specialisto Ą. S. paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme paneigia civilinio atsakovo atstovo skundo teiginius apie nukentėjusiojo A. A. sveikatos būklės įtaką sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, nes iš SoDros duomenų apie A. A. nedarbingumą matyti, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu jis buvo nedarbingas ne dėl kokios nors patirtos traumos, o dėl ligos (4 t., 27 b. l.), kas jokiu būdu negalėjo turėti įtakos tiek įvykio metu padarytos traumos atsiradimui, tiek patirto sužalojimo mastui. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad būtent neatsargiais K. P. veiksmais nukentėjusiajam A. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jam buvo atlikta operacija, nukentėjusysis ilgą laiką buvo gydomas įvairiose gydymo įstaigose, dėl patirtų sužalojimų kentė didelius fizinius skausmus, nepatogumus, ilgą laiką negalėjo vaikščioti, patyrė dideles moralines kančias, kurias jaučia iki dabar. Be to, dėl patirtų sužalojimų atsirado potrauminė gaktikaulio šaknų deformacija, dešinė koja sutrumpėjo 4 cm. Taip pat nukentėjusiajam A. A. nustatytas tik 50 proc. darbingumo lygis.

27. Atmetami ir civilinio atsakovo atstovo skundo argumentai dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo atsižvelgti į civilinio atsakovo – darbdavio turtinę padėtį, nes teismui nepateikti atitinkami duomenys, išskyrus metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2016 metus, todėl negalima daryti išvados apie sunkią įmonės turtinę padėtį bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2019 metais. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, atsakingo už žalos atlyginimą asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį.

28. Nuteisėtojo K. P. gynėja, apeliaciniame skunde, kritikuodama pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį, nurodė, jog buvo pažeistos CK 6.253 straipsnio nuostatos. Gynėjos teigimu nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgia į paties nukentėjusiojo elgesį, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kiek nukentėjusiojo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone sutikti su šiais teiginiais nėra pagrindo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, teismas įvertino tai, kad nukentėjusiajam A. A. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, jo patirto sveikatos sutrikdymo pasekmės tęstinės, truksiančios visą gyvenimą, dėl to jo patiriami neigiami išgyvenimai taip pat yra ilgalaikiai. Būtent sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui teismų praktikoje pripažįstamos esminiu neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijumi sužalojus sveikatą, o žalą padariusio asmens kaltės klausimas tampa antraeilis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-450/2006, 3K-3-174/2009, 3K-3-35/2012 ir kt.). Kita vertus, teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusysis ir pats nesielgė pakankamai atsargiai, tačiau šioje situacijoje, neatsargus nukentėjusiojo elgesys neturėjo lemiamos įtakos žalos atsiradimui, kadangi medžio virtimo trajektorija neatitiko numatytosios ne dėl nukentėjusiojo veiksmų. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas sumažino nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos iki 10 000 Eur, kuris, apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš esmės atitinka priteisiamą neturtinės žalos dydį kasacinio teismo praktikoje (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65/2014). Taigi spręsti, kad teismas neįvertino visų neturinės žalos priteisimui svarbių aplinkybių, nėra jokio pagrindo. Kartu atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad teismų praktikoje nusistovėję neturtinės žalos atlyginimo dydžiai nenustato teismams lubų (priteistinos sumos maksimalios ribos), kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismas pats sprendžia, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis būtų sąžiningas, teisingas ir protingas.

29. Kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu buvo išlaikyta teisinga nukentėjusiojo ir civilinio atsakovo skirtingų interesų pusiausvyra, kas leidžia teigti, jog nustatytas 10 000 Eur neturtinės žalos dydis neprieštarauja aukščiau aptartai kasacinės instancijos teismo formuojamai teismų praktikai dėl nusikaltimų, numatytų BK 137 straipsnio 3 dalyje ir net yra mažesnis (Byla Nr. 2K-65/2014). Todėl, įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis iš esmės atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir yra laikomas ne per dideliu, todėl dar jį mažinti, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose – pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

30. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė patikslintą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam A. A. (4 t., 79 b. l.). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 365,04 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011). Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo gynėjos ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės buvo ginčijama nuteistojo kaltė ir būtent kaltės kontekste prašomas mažinti civilinis ieškinys. Civilinis atsakovas, kaip ir numato BPK 312 straipsnio 3 dalis, ginčijo tik civilinio ieškinio dydį.

31. Kaip jau buvo minėta, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme galioja BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis remiantis, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliaciniuose skunduose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais ir jis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos savo teisėtiems interesams ginti ir būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo abiejų apeliacinių skundų argumentų, abu skundai atmetami, todėl sprendžiama, jog išlaidos susiję su advokato pagalba turi būti išieškomos.

32. Tačiau, įvertinus tai, jog nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliaciniais skundais buvo ginčijami skirtingi nuosprendžio aspektai, kolegija sprendžia, jog tokioje situacijoje proceso išlaidų išieškojimas vien tik iš nuteistojo neatitinka proceso teisės principų ir nėra teisingas. Nors proceso išlaidų išieškojimas iš civilinio atsakovo, nesančio nuteistuoju byloje, BPK normų tiesiogiai nenumatytas, tačiau pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-428-788/2016) proceso išlaidų išieškojimo klausimas nagrinėjamojoje byloje spręstinas atsižvelgiant į šias CPK normas.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos susiję su nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. A. teikiamomis teisinėmis paslaugomis, atstovaujant jį apeliacinės instancijos teisme turi būti išieškotos ne tik iš nuteistojo K. P., bet ir iš civilinio atsakovo IĮ G. S. įmonės lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. P. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės ir civilinio atsakovo G. S. IĮ atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinius skundus atmesti.

Pritiesti iš nuteistojo K. P. ir civilinio atsakovo IĮ G. S. įmonės lygiomis dalimis 356,04 Eur (po 178,02 Eur) valstybei už nukentėjusiajam A. A. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Valstybės naudai priteistos 356,04 Eur proceso išlaidos, turi būti atlygintos pervedant jas į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų: Nr. (duomenys neskelbtini) - AB „Swedbank“ banke, (duomenys neskelbtini) – AB „Citadele“ banke, (duomenys neskelbtini) – AB Luminor banke, (duomenys neskelbtini) – AB SEB banke, (duomenys neskelbtini) – AB Šiaulių banke, (duomenys neskelbtini) – D. B., (duomenys neskelbtini) – UAB Medicinos banke, nurodant juridinio asmens kodą – (duomenys neskelbtini), įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Daiva JankauskienėsSvetlana JurgaitienėValdas Vitunskas