Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2020 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad 2019 m. spalio 8 d. Tarnyba gavo pareiškėjos prašymą, reg. Nr. (2.2) VTP-1-3528 suteikti antrinę teisinę pagalbą, prašyme nurodyta, kad reikalinga antrinė teisinė pagalba procesinių dokumentų parengimui ir atstovavimui teisme. Tarnyba susipažinusi su pareiškėjos pateiktu prašymu bei kilus abejonių dėl atstovavimo perspektyvumo, 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. (2.2)NO-26106 kreipėsi į advokatę J. U., prašydama pateikti išvadą ar nėra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. 2019 m. gruodžio 20 d. Tarnyba gavo advokatės išvadą reg. Nr. (2.2)NO-l-7681, kurioje nurodyta, kad šiuo atveju atstovavimas yra neperspektyvus.

5.1. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja kartu su savo sutuoktiniu, santuokos metu 1995 m. sausio 19 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais bei kiemo statinius (lauko tualetą, tvorą), esančius adresu Rasų g. 44, Vilnius. Nuosavybės teisės į šiuos statinius nekilnojamojo turto registre įregistruotos pareiškėjos vardu. 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 791V pareiškėjai, kaip privačios namų valdos savininkei, buvo leista ne aukciono tvarka įsigyti teisėtai naudojamą 1440 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypą. Šiuo tikslu buvo atlikti rengiamo jai parduoti žemės sklypo matavimo bei jo ribų derinimo darbai. Juos atlikus, Rasų seniūnijoje pareiškėjai buvo pateiktas susipažinimui žemės sklypo ribų planas, pagal kurį įsigijimo sklypo ribos visiškai sutapo su šiame sklype nuosavybės teise priklausančios įrengtos tvoros ribomis (visas šis sklypas buvo aptvertas tvora). 1995 m. lapkričio 28 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P01/96-9479, vėliau nuosavybės teisės į šį sklypą buvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre.

5.2. 2008 m. pabaigoje pareiškėja gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos departamento pranešimą, kuriame nurodyta, jog dalis pareiškėjai priklausančios tvoros yra įrengta kaimyno sklype, esančiame Rasų g. 46, Vilniuje. Tuo pat metu minėtasis kaimynas taip pat ėmė reikšti pretenzijas dėl pareiškėjai priklausančios tvoros nugriovimo.

5.3. Siekiant išspręsti kilusį ginčą bei nustatyti faktinę padėtį 2009 m. kovo 10 d. atliktas pareiškėjai priklausančio sklypo kontrolinis matavimas, kurio metu nustatyta, kad jos faktiškai valdomo sklypo plotas yra ne 1400 kv. m. (kaip nurodyta valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartyje), o 1529 kv. m. Remdamasis šiais duomenimis Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius nusprendė, jog pareiškėja savavališkai užėmė apie 100 kv. m. valstybinės žemės bei apie 19 kv. m. žemės sklypo, priklausančio kaimynui ir įpareigojo pareiškėją šiuos žemės plotus atlaisvinti.

5.4. Nesutikdama su šiuo įpareigojimu ir laikydama, jog yra pažeidžiamos jos, kaip savininkės teisės, pareiškėja kartu su sutuoktiniu 2009 m. kreipėsi į Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą dėl valstybinės žemės pirkimo - pardavimo, dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė, jog valstybinės žemės privatizavimo procese rengiant pareiškėjai teritorijų planavimo dokumentus (t. y. rengiamo parduoti jiems sklypo planą) bei atliekant šio sklypo geodezinius matavimus dėl sudėtingo šio sklypo reljefo šį matavimą atlikęs specialistas neįžvelgė pareiškėjai priklausančios tvoros posūkio ir savo parengtame plane jos sklypo ginčo kraštinę pavaizdavo neteisingai. Dėl šios priežasties teismas konstatavo pareiškėjos teisių pažeidimą. Tačiau remdamasis nustatytomis aplinkybėmis minėtas teismas ieškinį 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-879-827/2011 tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisę į 103 kv. m. ploto valstybinės žemės privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis pagal 2011 m. rugpjūčio mėn. žemės sklypo plane M 1:500 (UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialas „Topografija“) pažymėtus taškus bei įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su minėtais asmenimis 103 kv. m. ploto valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė arba paliko nenagrinėtais ir civilinę bylą jų dalyje nutraukė.

5.5. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-211-431/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjos ieškinys buvo patenkintas iš dalies, panaikino ir joje priėmė naują sprendimą - ieškinį atmetė. Likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Nesutikdama su tokiu sprendimu pareiškėja minėtą nutartį kasacine tvarka apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikino ir nurodęs apeliacinės instancijos procese teismo įvykdytus pažeidimus, perdavė šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo. Pakartotinai išnagrinėjęs bylą, Vilniaus apygardos teismas priėmė kitą sprendimą – 2011 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjai pripažinta teisė į 103 kv. m. dydžio valstybinės žemės privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis pagal plane pažymėtus taškus, paliko nepakeistą.

5.6. Siekdama visiško savo ieškinio reikalavimų patenkinimo pareiškėja vėl pateikė kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pareiškėjos skundą priimti atsisakė. Atsakovės vertinimu, bylą išnagrinėjus visose trijose Lietuvos teismų instancijose ir konstatavus akivaizdų pareiškėjos interesų pažeidimą, dėl kurio formuojant jos sklypo kaimynų sklypus buvo nukrypta nuo esminės imperatyvios 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 987 įtvirtintos nuostatos - faktinės valstybinio žemės sklypo žemėnaudos - esminę įtaką Pareiškėjos interesams turintis dalykas išliko nepakitęs, t. y. bylą nagrinėję teismai, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimui restituciją taikyti atsisakė.

6. Pareiškėja nesutinka su tokiu Tarnybos sprendimu, prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjos nuomone minėtas žemės sklypas buvo suformuotas nesilaikant galiojusio teisinio reguliavimo, kadangi padalijimo metu minėtame sklype nebuvo įteisintų pastatų, kuriems eksploatuoti jis buvo skirtas (t. y. tuo metu jame buvo tik neįteisinti statiniai, kurie laikytini savavališka statyba), nauja byla turėtų būti iškelta tuo pagrindu, jog žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini, padalijimas į tris sklypus (vienas kurių yra 433 kv. m. dydžio žemės sklypas, priklausantis kaimynui ir kuriame yra jai nuosavybės teise priklausantis statinys (tvora) pripažintinas negaliojančiu.

7. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos reikalavimais, argumentuodama, kad pareiškėja turėdama tikslą apginti savo interesus, nori pakeisti minėtais teismo sprendimais įtvirtintą teisinę situaciją.

8. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos nė kartą išaiškinta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybė apsisprendžia kokios turtinės padėties asmenis gali paremti, t y. padengti bylinėjimosi išlaidas. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis - suteikti kokybišką efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 straipsnio 2 ir 4 punktai). Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė, pagalba turėtų būti teikiama Įstatymas numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

9. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad pareiškėjos prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą susijęs su Lietuvos teismų išnagrinėta byla, todėl nėra pagrindo naujai bylai pradėti, nes tokio pobūdžio reikalavimas jau buvo nagrinėtas, dėl jo pasisakyta priimtuose teismų sprendimuose (civilinėje byloje Nr. 2-879-827/2011). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 137 straipsnyje, reguliuojančiame ieškinio priėmimo klausimą, nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Todėl tarnyba pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą 2020 m. sausio 9 d. sprendimą, nes pareiškėja siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau kelintoje byloje, tačiau jos argumentai atstovavimui naujoje byloje pakartotinai kreiptis į teismą tapačiu reikalavimu nėra perspektyvūs.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose pagal Įstatymo 9 straipsnį administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus, kad būtų išvengta nepagrįstų teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių ir interesų pažeidimo realumo, kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu. Šį vertinimą Tarnyba atlieka ne tik jau teikdama antrinę teisinę pagalbą, bet privalo preliminariai įvertinti galimo reikalavimo pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą ir prieš priimdama sprendimą teikti teisinę pagalbą (LVAT 2019-06-12 administracinė byla Nr. A-4371-552).

11. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad Tarnybos 2020 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (8.1)TP-19-N-3528-385 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Įstatyme numatytu pagrindu (11 straipsnio 7 dalies 2 punktu; 18 straipsnio 2 dalimi), Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos, sprendime aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, išaiškinta jų apskundimo tvarka, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, pareiškėja skunde nenurodė jokių argumentų, dėl ko pareiškėjai nepagrįstai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, naikinti ar peržiūrėti ginčijamo sprendimo nėra pagrindo skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos L. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.