Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjos advokatės Vlados Buivydienės ir nuteistojo J. V. gynėjo advokato Vytauto Šenavičiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 270 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams;

pagal BK 270 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 270 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę subendrinus su Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 68 MGL (2 560,88 Eur) bauda, atimant teisę 2 (dvejus) metus dirbti valstybės tarnyboje.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant J. V. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. liepos 10 d. 7.50 val. iki 17.45 val.

Iš kaltinamųjų R. P. ir A. A. solidariai priteista civiliniam ieškovui Valstybinei miškų tarnybai 13 235,00 Eur žalos atlyginimo.

Iš kaltinamųjų R. P., A. A., J. V. solidariai priteista civiliniam ieškovui Valstybinei miškų tarnybai 65 992,80 Eur žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Nuteistojo A. A. gynėjos advokatės V. Buivydienės ir nuteistojo J. V. gynėjo advokato V. Šenavičiaus apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl A. A. ir J. V. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas

13. Pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nurodo išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išanalizavo visus bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, priešingai nei teigiama A. A. gynėjos skunde, nė vienam iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės.

15. Iš liudytojo A. Š. parodymų matyti, kad jo dėdei, gyvenančiam Vokietijoje, paprašius atlikti miško valymo darbus, jis kreipėsi į A. A. su prašymu, kad pastarasis išvalytų mišką. Jis (A. Š.) žinojo, kad reikia leidimo miškui kirsti, tačiau niekur dėl to nesikreipė, A. A. pažadėjo viską sutvarkyti. Pirmiausia jis kreipėsi į A. A., o po to kartu su A. A. visuomet būdavo ir R. P.. A. A. gavo leidimą miškui kirsti, už šį leidimą jis A. A. sumokėjo 200 Lt. Vėliau jam leidimą padavė D. B., tai buvo jo (A. Š.) dėdės vardu surašytas leidimas kirsti mišką. Jis A. A. prašė tik išvalyti mišką, sveikų medžių kirsti neprašė. Su A. A. sutarė, kad jam (A. Š.) bus atvežta medienos ir jis dar gaus pinigų už parduotas malkas. Po miško išvalymo jam buvo atvežtas vienas miškovežis medienos ir jis dar gavo 5 000 Lt. Jis pats (A. Š.) tikslių miško ribų nežinojo, manė, kad A. A. ir R. P. tikslias ribas nusistatys pagal planą. Vėliau policijoje sužinojo, kad buvo iškirstas svetimas, t. y. Z. D., miškas. Kada tiksliai buvo vykdomas miško kirtimas nepamena, mano, kad tai buvo vasarą (8 t., b. l. 86–89; 9 t., b. l. 109). Ikiteisminio tyrimo metu suvestas į akistatą su R. P., A. Š. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, patvirtino, kad 2014 m. vasarą A. A. ir R. P. jam davė 5 000 Lt už parduotą medieną (3 t., b. l. 155–156). A. Š. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu, juos vertinti kaip prieštaringus, duotus siekiant išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, kad ir A. A. gynėjos skundo argumentas, jog pats A. Š. galbūt suklastojo leidimą miškui kirsti, pateiktas tik kaip prielaida. Liudytojas Ž. B. teisiamajame posėdyje parodė (9 t., b. l. 28–29), kad jis buvo pasamdytas išpjauti mišką, į mišką jį nusivežė A. A., parodė ribas, sakė, kad yra leidimas pjauti mišką, tačiau jis (Ž. B.) leidimo nematė. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad A. A. miške jam parodė, kurią vietą reikia išpjauti, ir pasakė išpjauti stambius medžius. A. A. jam sakė, kad leidimą miškui kirsti turi, tik jo su savimi nepasiėmė (2 t., b. l. 132–134, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Liudytojas D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis A. A. ir R. P. prašymu ištraukė iš miško medieną ir ją išvežė į sandėlį. Tai buvo 2014 m. pavasarį, jau ganėsi karvės. Tiksliai nepamena, ar leidimą jam padavė A. A., ar R. P., leidimas buvo rastas traktoriuje (8 t., b. l. 92–94; 9 t., b. l. 108). Liudytojas S. S. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis iš miško D. B. traktoriumi ištraukė porą priekabų medžių. Leidimą kirsti mišką jam atvežė A. A.. Šį leidimą jis (S. S.) užkišo už traktoriaus priekinio lango stiklo ir ten jį paliko. Iš miškų tarnybos atvykę eigulys ir girininkas leidimą apžiūrėjo, jokių pretenzijų nepareiškė (9 t., b. l. 7–8). Liudytojas Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas V. S. nurodė pamenantis, kad leidimas šiam kirtimui nebuvo išduotas, leidimas miškui kirsti buvo suklastotas (9 t., b. l. 5–7). Liudytojas Valstybinės miškų tarnybos specialistas V. K. parodė, kad gavus iš policijos komisariato 2014 m. lapkričio 27 d. raštą dėl žalos nustatymo po padaryto neteisėto miško kirtimo, buvo nustatytas dalinis miško kirtimas. Tokiam kirtimui buvo reikalingas leidimas. Paaiškino, kad leidimas nereikalingas sausuoliams, išvirtusiems medžiams, iki 20 m. jaunuolynui, ribinėms linijoms. Nors sausuolį galima iškirsti ir be leidimo, tačiau vežant sausuolius iš miško, jeigu jų kiekis yra didesnis negu kubas, leidimą reikia turėti. Nurodė, kad žalą gamtai apskaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika“. Buvo atsižvelgta į medžių rūšis, kiekį, brandumą, koeficientą. Pažymėjo, kad žalos šiuo atveju jau nebegalima atstatyti, jei Z. D. miškas būtų atsodintas, žala vis tiek nesumažėtų. Taip pat nurodė, kad miškas galėjo būti iškirstas pavasarį – balandžio ar gegužės mėnesį, kelmo kirtimo laiką parodo spalva, pjuvenų likučiai. Kelmų kirtimo laiką nustatė, nes yra specialistas. Paaiškino, kad žala gamtai – tai iškirsti medžiai, iš kurių kiekvienas atlieka gamtoje savo funkciją, kadangi buvo sunaikinti medžiai, pasikeitė aplinka – vietovė tapo pusiau atvira ir dėl to kitaip gyvens gyvūnai, vėliau atsiras kita augmenija (8 t., b. l. 89–92; 9 t., b. l. 108–109). Civilinio ieškovo Valstybinės miškų tarnybos atstovas R. Š. paaiškino, kad iškirtus Z. D. mišką žala apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtinta „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika“. Kadangi buvo iškirsta 114,25 m³ medienos, žala aplinkai yra 13 235 Eur. Paaiškino, kad pažeistas biotopas – tai sunaikinta miško aplinka, iškirsti miškai, tuomet medžiuose nebegali sukti lizdų paukščiai, medžiai gamina mažiau deguonies. Į pateiktus klausimus atsakė, kad gavus leidimą mišką kirsti galima, nes leidime nurodyta, kiek ir kokių medžių galima kirsti. Brandaus medžio be leidimo savininkas kirsti negali (7 t., b. l. 174–176; 9 t., b. l. 94–95). Nors A. Š. pateikė P. J. vardu išduotą leidimą kirsti mišką (leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 51)), tačiau iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pateikto rašto matyti, kad P. J. niekada nesikreipė į (duomenys neskelbtini) teritorinio poskyrio specialistus dėl leidimo kirsti mišką išdavimo, (duomenys neskelbtini) teritorinis poskyris leidimo kirsti mišką blanko, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), nėra gavęs (1 t., b. l. 25). Valstybinė miškų tarnyba dėl Z. D. priklausančiame miške neturint leidimo iškirstų 56 žalių eglių, 32 žalių beržų, 33 žalių drebulių, 2 žalių baltalksnių, kurių tūris 114,25 m³ pareiškė 13 235 Eur civilinį ieškinį (1 t., b. l. 66–67). Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. liepos 15 d. rašte Nr. R2-1034, nurodyta, kad neteisėtai iškertant mišką padaryta didelė žala aplinkai, nes tokiu būdu pažeidžiamas biotopas, sunaikinama miško aplinka kaip buveinė, kurios atsikūrimo ciklas siekia maždaug 100 metų (2 t., b. l. 42).

16. Taigi byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. A. kaltę veikiant bendrininkų grupėje neteisėtai laikius, gabenus ir panaudojus suklastotą dokumentą – „Leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui“, Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad A. A., nenustatytam asmeniui suklastojus tikrą dokumentą – „Leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui“, Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šis dokumentas yra suklastotas, jį neteisėtai laikė, parodė A. Š., atvežė į mišką S. S., ir šis suklastotas dokumentas buvo perduotas D. B., kaip leidimas kirsti ir išvežti P. J. mišką. Kaip teisingai pažymėta nuteistojo A. A. gynėjos skunde, teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad A. A. su R. P. įgijo bei neteisėtai laikė, gabeno ir panaudojo šį suklastotą dokumentą, tačiau nuosprendžio aprašomoje dalyje akcentavo, kad kaltinamieji kaltinami tik suklastoto dokumento laikymu, gabenimu ir panaudojimu. Atsižvelgiant į tai, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nenumatyta baudžiamoji atsakomybė už suklastoto dokumento įgijimą, iš kaltinimo pašalintina aplinkybė, kad A. A. ir R. P., veikdami bendrininkų grupėje, įgijo suklastotą dokumentą. Dėl to nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Kartu pažymima, kad šios aplinkybės pašalinimas reikšmės nuteistųjų veikos kvalifikacijai neturi, nes, kaip minėta šios nutarties 12 punkte, BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Esant visumai paminėtų aplinkybių, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad suklastoto dokumento įgijimo momentas itin svarbus šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo kontekste ir, kad teismas, spręsdamas A. A. kaltės klausimą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

17. Visuma byloje surinktų įrodymų taip pat neginčijamai nustatyta, kad A. A. padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 270 straipsnio 2 dalyje – būtent dėl A. A. ir jo bendrininko kaltės buvo pažeistos teisės aktų nustatytos aplinkos apsaugos taisyklės ir padaryta didelės – 13 235,00 Eur – žalos gyvūnams ir augalams bei atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai, nes buvo pažeistas biotopas, sunaikinta miško aplinka kaip buveinė, kurios atsikūrimo ciklas siekia apie 100 metų. Kadangi byloje nustatyta, kad A. A., veikdamas bendrininkų grupėje su R. P., neteisėtai laikė, gabeno ir panaudojo suklastotą dokumentą – „Leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui“, A. A. gynėjos skundo argumentas, kad A. A. tik sutiko padėti A. Š. išsikirsti mišką ir jo pagalba buvo tik tokia, kad jis surado asmenis, kurie atliko darbus, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Be to, priešingai nei teigiama skunde, iš bylos matyti, kad su Ž. B. už kirtimo darbus atsiskaitė ne A. Š., o A. A., su D. B. dėl medienos ištraukimo iš miško taip pat tarėsi A. A., o ne A. Š..

18. Tai, kad Z. D. priklausantis miškas buvo iškirstas laikotarpiu ne nuo anksčiau kaip 2014 m. balandžio mėnesio, t. y. ne iki 2014 m. kovo mėnesio pradžios, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: liudytojas V. K. nurodė, kad miškas galėjo būti iškirstas pavasarį – balandžio ar gegužės mėnesį, o liudytojas D. B. nurodė, kad tuomet, kai traukė mišką, buvo šilta, galėjo būti birželio mėnuo. Nors išnaudojus visas galimybes tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko nepavyko nustatyti, tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad anksčiausias galimas nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2014 m. balandžio mėnuo. Dėl to daroma išvada, kad žala gamtai pagrįstai buvo skaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika“. Be to, aplinkybė, kad Z. D. priklausantis miškas buvo iškirstas laikotarpiu ne nuo anksčiau kaip 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. lapkričio 22 d., A. A. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 270 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas taip pat nepaneigia – byloje nėra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Z. D. mišką galėjo iškirsti kiti, kaip nurodoma skunde, tretieji asmenys.

19. Nors tiek A. A., tiek J. V. gynėjų skunduose teigiama, kad pastarieji nepadarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. neįvykdė S. J. miško vagystės, taip pat nepadarė BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, jų kaltę padarius šiuos nusikaltimus taipogi patvirtina visuma bylos įrodymų.

20. Nuteistasis A. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2014 m. spalio ar lapkričio mėnesį, jis R. P. autoservise “G“ susitiko su R. P. ir J. V.. J. V. pasakė, kad nori iškirsti giminaičio ar pažįstamo mišką ir jam padavė miško dokumentus. Tai buvo miškas P. kaime. Paėmę dokumentus jis ir R. P. nuvažiavo į mišką, J. V. kartu su jais nevažiavo. Planai buvo aiškūs, paklysti miške nebuvo įmanoma. Jis paprašė Ž. B. iškirsti mišką, o jį iškirtus, J. V. dar paprašė ištraukti iš miško medieną ir ją parduoti. Ž. B. medžius išpjovė, o D. B. juos iš miško ištraukė. Medieną jis (A. A.) ir R. P. pardavė pirkėjui pagal skelbimą, o pinigus atidavė J. V.. J. V. jam už darbą davė 2 000 Lt. Pavasarį paaiškėjo, kad tai buvo vagystė. J. V. pasakė, kad reikia atlyginti miško savininkui žalą ir jie visi nuvyko tartis dėl žalos. Jie visi surinko pinigus ir banke juos atidavė miško savininkui. J. V. į banką nėjo, jie apie valandą laukė, kol pastarasis atveš pinigus – savo pinigų dalį. J. V. prašė perduoti pinigus, sakė, kad pats nenori rodytis. Leidimą kirsti mišką jam davė J. V., jis (A. A.) iš dokumentų matė, kad miškas priklauso S. J.. Kadangi J. V. dirbo policijoje, buvo pareigūnas, jis (A. A.) negalvojo, kad pastarasis gali elgtis neteisėtai, pasitikėjo juo kaip policijos pareigūnu. Pas S. J. tartis dėl žalos atlyginimo ir miško atsodinimo jie du kartus vyko visi trys. J. V. pasiūlė, kad reikia surasti žmogų, kuris apsiimtų miško vagystę. Sakė, kad tas žmogus turėtų būti išsiskyręs, neturėtų turto, būtų neturtingas, geriantis ir jam reikėtų pinigų. Jis (A. A.) su R. P. pasiūlė vagystę prisiimti pas jį (A. A.) dirbusiam M. V. ir pastarasis sutiko. Jie visi susitiko „G“ ir J. V. mokė M. V. ką kalbėti, kokius parodymus duoti. Jis (A. A.) leidimą kirsti mišką pateikė S. S., atsiskaitė su Ž. B.. R. P. atsiskaitė su D. B.. Kainas už atliktus kirtimo ir miško traukimo darbus jiems liepė suderinti J. V., jis sakė mokėti tiek, kiek reikia. Po įvykio su S. J. mišku jie su J. V. telefonu nebendravo, tik susitikdavo. Pamena, kad vyko į Kauną, pasiėmė J. V. iš ligoninės ir tuomet vyko pas S. J. tartis dėl žalos. J. V. žadėjo viską suderinti. Jie visi trys, t. y. jis, R. P. ir J. V. važiavo pas S. J. dukrą (9 t., b. l. 29–36).

21. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir nuteistasis R. P.. Teisiamajame posėdyje jis taip pat paaiškino, kad atvažiavęs į autoservisą “G“ J. V. pasakė, jog turi senelio mišką, kurį reikia išpjauti ir ištraukti medieną, o po to ją parduoti. J. V. turėjo miško dokumentus. Po kurio laiko sužinojo, kad miškas ne J. V. senelio, o svetimo žmogaus. A. A. surado miško pjovėją, o jis (R. P.) dėl miško ištraukimo susitarė su D. B.. Už parduotą medieną jie gavo 30 000 Lt, A. A. atsiskaitė su pjovėju, o jis (R. P.) – su D. B.. Likusius pinigus jie atidavė J. V., pastarasis jam ir A. A. davė po 2 000 Lt. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vagystė, J. V. pasakė, kad išpjautas ne to žmogaus miškas. S. J. jiems sakė, kad J. V. jokių dokumentų nedavė, kad J. V. anksčiau norėjo mišką iš jo pirkti. Jie su A. A. vakare nuvyko pas J. V. į Kauną, nes jis tuo metu gydėsi ligoninėje, pasiėmė jį ir jie visi kartu nuvažiavo pas S. J.. J. V. sakė, kad vienas viską sutvarkys. Pinigus S. J. jis ir A. A. perdavė banke, J. V. savo dalį pinigų, t. y. 4 000 Lt, perdavė prie banko, ten jie pastarojo laukė apie valandą. Pamena, kad jie visi trys, t. y. jis, A. A. ir J. V. buvo susitikę „G“, J. V. paprašė surasti asmenį, kuris „apsiimtų jo pridirbtą“ reikalą. A. A. surado tokį žmogų, tai buvo M. V.. J. V. M. V. pasakė, ką kalbėti nuėjus į policiją. J. V. sakė, kad reikia surasti žmogų, kuris būtų „biednas“, kad jį domintų atlygis. Jis ir A. A. M. V. sakė, kad pareigūnas prašo apsiimti kaltę (9 t., b. l. 36–40). Taigi iš A. A. ir R. P. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa. Be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.

22. Iš nukentėjusiojo S. J. parodymų matyti, kad dar iki jam priklausančio miško iškirtimo šį mišką ketino pirkti verslininkas iš Kauno, tačiau paaiškėjo, kad jis buvo apgavikas. Kadangi šis asmuo negrąžino jam miško dokumentų, jis (S. J.) kreipėsi pagalbos į policiją ir policijoje dirbęs jo kaimynas J. V. padėjo jam atsiimti dokumentus. Pats J. V. jo taip pat buvo prašęs parduoti mišką, tačiau jis nepardavė, sakė, kad šiuos reikalus tvarkys jo dukra. Apie miško iškirtimą jis sužinojo balandžio mėnesį. A. A. ir R. P. jam sakė, kad kirtimą organizavo J. V., jie per pastarąjį „papuolė“, J. V. juos „įkišo“. Po miško iškirtimo pas jį atvykęs J. V. prašė atleisti vyrams, sakė, kad tie vyrai yra geri, prašė nerašyti pareiškimo. Jis (S. J.) suprato, kad „<...> čia kažkas ne taip“. Banke pinigus jam perdavė A. A. ir R. P., J. V. pinigų perdavime nedalyvavo, jis tuo metu sėdėjo policijos automobilyje (7 t., b. l. 170–173). Liudytojas M. V. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis sutiko prisiimti kaltę, nes norėjo tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tuo metu jis dirbo miško darbininku pas A. A. ir pastarasis bei R. P. jo paprašė apsiimti „šitą aferą“, t. y. privataus miško vagystę. Jis tyrėjui turėjo sakyti, kad vienas išpjovė ir išvežė mišką. Kalbantis antrą kartu su jais buvo žmogus, prisistatęs J., jis sakė, kad yra policininkas, kad viską sutvarkys, padės išvengti atsakomybės. Pagarsinus M. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 10–12), kai jis nurodė, kad jam atvykus į autoservisą “G“ R. bei A. pristatė vyriškį vardu J., pasakė, kad jis yra iš policijos, ir J. paprašė, kad jis (M. V.) nueitų į policiją ir prisipažintų įvykdęs nusikaltimą, t. y. iškirtęs mišką, yra teisingi (9 t., b. l. 18–20).

23. Taigi iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, kad J. V. žinojo apie S. J. mišką, nes jie buvo kaimynai, jis pats norėjo pirkti S. J. mišką, be to, J. V. padėjo S. J. atgauti miško dokumentus, kuriuos buvo paėmęs ir negrąžino verslininkas iš Kauno, ketinęs pirkti šį mišką. Nors byloje nenustatyta, kaip pas J. V. atsirado S. J. miško nuosavybės dokumentų kopijos, tačiau neatmetama tikimybė, kad jas J. V. galėjo įgyti tarpininkaudamas S. J. atsiimant miško dokumentus iš asmens, norėjusio užvaldyti mišką apgaulės būdu. Tai, kad J. V. rinko informaciją apie S. J., patvirtina ir byloje esantys audito duomenys (5 t., b. l. 151–152). Byloje nustatyta, kad J. V., atvykęs pas R. P. ir A. A. ir pateikęs jiems S. J. miško nuosavybės dokumentus, pasiūlė iškirsti šį mišką, iškirstus medžius iš miško ištraukti ir juos parduoti, o pinigus pasidalinti. A. A. ir R. P. suorganizavus miško kirtimą ir medžių pardavimą, J. V. iš gautų pinigų po 2 000 Lt davė A. A. ir R. P., taip pat davė pinigų atsiskaityti už darbą su mišką kirtusiu bei jį traukusiu asmenimis, o likusius pinigus pasiliko sau. Paaiškėjus vagystei, J. V. net nutraukė gydymą ligoninėje Kaune ir kartu su A. A. bei R. P. vyko pas S. J. tartis dėl padarytos žalos neteisėtai iškertant svetimą mišką, atlyginimo, prašė nukentėjusiojo nesikreipti į teisėsaugos institucijas. J. V. taip pat sumanė, kad reikia surasti žmogų, kuris prisipažintų įvykdęs miško vagystę, o A. A. ir R. P. suradus tolį asmenį – M. V., mokė pastarąjį, ką jam sakyti nuėjus į policiją, žadėdamas padėti išvengti atsakomybės kaip policijos pareigūnas. Be to, tiek A. A., tiek J. V. sutiko nukentėjusiajam S. J. sumokėti už iškirstą mišką ir, nors J. V. pats į banką nėjo, banke su nukentėjusiuoju susitiko tik A. A. ir R. P., tačiau J. V. atvyko prie banko ir atvežė savo dalį žalos atlyginimo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad visi nuteistieji veikė bendrais veiksmais ir įvykdė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Priešingai nei teigiama A. A. gynėjos skunde, bylos aplinkybės patvirtina, kad A. A. tyrėjo tyčią veikti nusikalstamai – jis sutiko su J. V. siūlymu iškirsti ir parduoti mišką, rūpinosi miško iškirtimu ir pardavimu, o paaiškėjus vagystei, vyko tartis pas nukentėjusįjį ir atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos. Kadangi byloje nustatyta, kad visi nuteistieji žalą nukentėjusiajam padarė, t. y. S. J. mišką iškirto neturėdami tam leidimo, bendrais veiksmais, teismas pagrįstai turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam priteisė iš visų nuteistųjų solidariai. Nuteistojo J. V. gynėjo skundo argumento, kad R. P. kartu su A. A. galėjo suklastoti leidimą miškui kirsti ir jį pateikti asmenims, kirtusiems mišką, o po to šį leidimą sunaikinti, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

24. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo J. V. gynėjo skundo argumentai, kad A. Š., D. B., S. S. ir Ž. B. niekada nematė J. V. kartu su A. A. ir R. P., J. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas taip pat nepaneigia. Nors su nukentėjusiuoju S. J. pastarajam vykstant iš miško, kalbėjosi tik A. A. ir R. P., tačiau bylos duomenimis vėliau pas S. J. net keletą kartų vyko ir J. V.. Kaip minėta, jis dėl to net nutraukė gydymą Kauno ligoninėje. Be to, priešingai nei teigiama skunde, A. A. ir R. P. S. J. neprisipažino, kad nusikalstamą veiką jie padarė dviese, o nurodė, kad kirtimą organizavo J. V., jie per pastarąjį „papuolė“, J. V. juos „įkišo“. Tai, kad S. J. nurodė, jog kiti kaltinamieji apie J. V. kaltę užsiminė ne pirmo susitikimo metu, o vėliau, nėra pagrindas netikėti A. A. ir R. P. parodymais, nes jie dėl esminių aplinkybių sutampa ir vieni kitus papildo, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai. Nors J. V. ir neprisipažino kaltu, padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau jo kaltę patvirtina visuma pirmiau paminėtų įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino skundžiamame nuosprendyje. Net ir nevertinant liudytojos E. V. parodymų, byloje pakanka kitų įrodymų J. V. kaltei pagrįsti. Be to, nors perduodant pinigus S. J. J. V. į banką pats atėjęs nebuvo, tačiau byloje nustatyta, kad jis, nors ir vėliau už A. A. bei R. P., prie banko atvyko ir dalį pinigų žalai nukentėjusiajam atlyginti atidavė. Tai, kad J. V. kurį laiką telefonu nebendravo su kitais nusikalstamų veikų bendravykdytojais, taip pat nereiškia, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų. Kaip pirmiau minėta, A. A. dėl šios aplinkybės teisiamajame posėdyje paaiškino, kad po įvykio su S. J. mišku jie su J. V. telefonu nebendravo, tačiau susitikdavo, taigi neatmetama, kad telefonu nebuvo bendraujama dėl J. V. saugumo. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. V., būdamas policijos pareigūnu ir turėdamas specialių žinių, siekdamas nebūti identifikuotas, veikė apgalvotai ir vengė su kitais asmenimis bendrauti telefonu.

25. Be to, byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad būtent J. V. sumanė surasti žmogų, kuris sutiktų prisipažinti kaltu įvykdęs S. J. miško vagystę ir būtent jis aiškino M. V., kokius parodymus duoti tyrėjui. Nors teisiamojo posėdžio metu M. V. ir neatpažino J. V., tačiau nurodė, kad kalbantis dėl parodymų davimo kartu su A. A. ir R. P. buvo aukšto ūgio policijos pareigūnas, prisistatęs J. ir žadėjęs viską sutvarkyti, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškindamas, kad jo parodymai teisingi, tik jis jų nebepamena (9 t., b. l. 18–20). Esant tokioms aplinkybėms J. V. gynėjo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog siekiant įkalbėti M. V. prisiimti kaltę dėl miško vagystės, šioje veikoje dalyvavo ir J. V., atmetamas kaip nepagrįstas.

26. Byloje nustačius, kad žala Valstybinei miškų tarnybai padaryta taip pat bendrais visų nuteistųjų, t. y. A. A., R. P. ir J. V. veiksmais, šios žalos atlyginimas pagrįstai priteistas iš visų nuteistųjų solidariai. Iš byloje esančio Valstybinės miškų tarnybos pateikto civilinio ieškinio ir žalos aplinkai (miškui) apskaičiavimo matyti, kad neteisėtai iškirtus 744 žalius augančius medžius, iš jų: 57 beržus, 2 baltalksnius, 2 drebules, 34 egles, 638 juodalksnius ir 11 uosių, aplinkai padaryta 65 992,80 Eur žala (2 t., b. l. 26–27, 29). Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. liepos 15 d. rašte nurodyta, kad padaryta žala yra didelė, nes neteisėtai plynai iškertant mišką, pažeidžiamas biotopas, sunaikinama miško aplinka kaip buveinė, kurios atsikūrimo ciklas siekia maždaug 100 metų (2 t., b. l. 42). Nors kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas V. S. paaiškino, kad S. J. miške buvo padarytas ne plynas, o „rimtas atrankinis kirtimas“ tačiau, kaip minėta, nustatyta, kad buvo iškirsti žali augantys medžiai. Be to, liudytojas V. S. nurodė, kad miškas buvo 85 metų, todėl mažiausiai tiek metų reiktų jam atstatyti, iškirtus mišką pasikeitė jo bioklimatas, todėl kartu turėjo keistis ir fauna, ir flora (9 t., b. l. 5–7). Nors, kaip pažymėta J. V. gynėjo skunde, Valstybinės miškų tarnybos atstovas R. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad, jeigu yra leidimas, mišką kirsti galima, tačiau jis nekonkretizavo, kokius būtent medžius galima kirsti, ar galima kirsti ir augančius žalius medžius, ir, be kita ko akcentavo, kad šiuo atveju be leidimo iškirtus mišką padaryta žala aplinkai (7 t., b. l. 174–176). Taigi visuma byloje surinktų įrodymų taip pat nustatyta, kad A. A. ir J. V., veikdami bendrininkų grupėje, padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 270 straipsnio 2 dalyje – būtent dėl jų neteisėtų veiksmų padaryta didelės – 65 992,80 Eur – žalos gyvūnams ir augalams, atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai, nes buvo pažeistas biotopas, sunaikinta miško aplinka kaip buveinė, kurios atsikūrimo ciklas siekia apie 100 metų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti.

Iš kaltinimo A. A. ir R. P. pašalinti aplinkybę, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, įgijo suklastotą dokumentą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. A. gynėjos advokatės Vlados Buivydienės ir nuteistojo J. V. gynėjo advokato Vytauto Šenavičiaus apeliacinius skundus atmesti.