Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. (I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 7U-2 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Baltarusijos Respublikos pilietei I. K.“ (toliau – ir Sprendimas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. sausio 8 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė leidimą laikinai gyventi, Baltarusijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVP Nr. (duomenys neskelbtini), LVK Nr. (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.

6.1. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-2018(02216) panaikino pareiškėjai išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovėje (duomenys neskelbtini) dirba tik 2 asmenys: pati pareiškėja ir Lietuvos Respublikos pilietė, kuri bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. lapkričio 27 d., įmonėje vyko dažna darbuotojų kaita, nemaža dalis darbuotojų įmonėje dirbo vos kelis mėnesius ar net trumpiau, 2017 m. vasario 21 d. atleidus V. G., bendrovėje iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. dirbo tik pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi. Taigi. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų.

6.3. 2018 m. sausio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 55 straipsniu 2 dalimi Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuodamas, kad šiuo metu bendrovėje (duomenys neskelbtini) dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai – A. S., dirbantis nuo 2017 m. gruodžio 22 d., ir R. V., dirbanti nuo 2017 m. lapkričio 27 d., pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendime pažymėta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas) bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, todėl gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas). Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

7.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.

7.2. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms - jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis).

7.3. Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), 37 punktą, apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami, be kita ko, šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis; turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje; sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir / ar Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padalinio ir / ar Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas.

7.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtino Lietuvos migracijos politikos gaires (toliau – ir Gairės). Pagal Gairių 22.3 punktą, Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita).

7.5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas yra ne įmonės įsteigimas o reali, vykdoma teisėta veikla (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

8. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7383122, galiojusį iki 2018 m. kovo 17 d., nes pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai aiškiai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

9. Pareiškėjos teigimu, ji ir bendrovė (duomenys neskelbtini) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, todėl leidimas jai turi būti išduotas. Teismas negali sutikti su šiais jos teiginiais, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad bendrovė neatitiko imperatyvių reikalavimų, o pareiškėja, kuri buvo bendrovės (duomenys neskelbtini) akcininke ir direktorė, sąmoningai nepaisė teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo, reglamentuojančio užsieniečių teisinę padėtį, nuostatų, todėl gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ateityje. Teismas laiko, kad ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais.

10. Pareiškėja teigia, kad atsakovo išvados dėl bendrovės (duomenys neskelbtini) neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytoms sąlygoms yra neteisėtos, neatitinkančios nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijos. Teismas taip pat negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, atsakovas vadovavosi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Pakeitimo įstatymas 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. LVAT, išnagrinėjęs analogišką bylą, yra konstatavęs, kad: „nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (2016 m. rugsėjo 14 d. Pakeitimo įstatymas), tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis“ (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4880- 662/2017). Taigi, pareiškėjos bendrovėje (duomenys neskelbtini) turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo Įstatymo taikymo laike yra nepragrįsti ir atmetami vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir LVAT suformuota praktika.

11. Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes pasikeitus aplinkybėms (bendrovei (duomenys neskelbtini) nebeatitinkant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

12. Atsižvelgęs į visas išdėstytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje. Byloje surinkta įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

13. Teismas pažymi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT nutartis administracinėje byloje A-560-602/2016). Pareiškėjos išdėstyti abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

14. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12, 14 punktai, numatantys, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Būtent šiais pagrindais rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakyta išduoti tuo pagrindu, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje, gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra atsakovo surinkti duomenys, taip pat duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, kai šie duomenys neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo neišdavimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Pareiškėjos turima viza nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.

16. LVAT laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

17. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Migracijos departamento 2018 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/4-1)7U-2 paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

18. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos I. K. (I. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.