Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. U. priteista 1 116,18 Lt (tūkstantis šimtas šešiolika litų ir aštuoniolika centų) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už patirtas išlaidas gydant nukentėjusįjį.

Iš nuteistojo A. U. priteista 26 Lt (dvidešimt šeši litai) valstybei už proceso išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 27 d. apie 06.35 val., (duomenys neskelbtini), esančioje pirtyje, būdamas neblaivus (nustatytas 2.59 prom. girtumas), konflikto metu su sutuoktine R. U. , peiliu, smogė R. U. vieną smūgį į pilvo sritį, tuo nukentėjusiajai padarydamas kiauryminio pobūdžio durtai – pjautą žaizdą pilvo dešinėje pusėje, su pilvaplėvės sužalojimu, žaizdos kanalui atsiveriant į pilvaplėvės ertmę, taip savo sutuoktinei R. U. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

A. U. cituoja savo parodymus duotus teisme ir mano, kad iš jų matyti, jog neturėjo tikslo sužaloti sutuoktinę, o tai atsitiko dėl neatsargumo ir instinktyviai ginantis nuo malka suduodamo smūgio. Prašo atsižvelgti, kad viskas vyko virtuvėje, kurioje norėjo atsipjauti dešros ir ketino eiti pas svainį. Nematė jį užpuolusio asmens, nes stovėjo kampu, tuo metu buvo tamsu, laikydamas peilį sukosi per kairį petį ir dengėsi ranka, todėl ir pataikė sutuoktinei. Teigia, kad byloje nebuvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, o tik apklaustas ekspertas, todėl byloje liko neatsakytų klausimų, kurie nurodyti pareiškime dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo. Nesutinka su teismo išvada, kad nurodė skirtingas žmonos sužalojimo aplinkybes, nes iš pradžių jis ir jo sutuoktinė nurodė tik pagrindines aplinkybes ir faktus, o vėliau davė išsamius ir detalius parodymus, kurie buvo patikrinti įvykio vietoje. Prieštaravimų tarp jo ir sutuoktinės parodymų nėra. Niekada neginčijo ir dabar neginčija, kad įdūrė savo žmonai, bet tai padarė nesąmoningai, gindamasis, ir tai apsunkino jo galimybes sąmoningai kontroliuoti savo veiksmus. Mano, kad dėl šių priežasčių jo veika turi būti kvalifikuota kaip būtinosios ginties ribų peržengimas arba sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs dokumentus, kad sūnaus A. U. gyvenamoji vieta nustatyta su juo, nes motina R. U. juo nesirūpina, gyvena asocialiai, todėl paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę nebus kam rūpinasi sūnumi. Dėl šių priežasčių prašo jam taikyti BK 62 straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę, t. y. netaikyti laisvės atėmimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, o taip pat įvertinęs bausmės skyrimui reikšmę turinčias aplinkybes, paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir jos keisti nėra įstatyminio pagrindo.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio nuteistasis nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Teigia, kad peiliu žmonai įdūrė gindamasis, todėl prašo jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą arba padarytus dėl neatsargumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone skundžiamame nuosprendyje nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai pagrįstai pripažinti tyčiniais ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Pažymėtina, kad tie patys argumentai, kuriais apeliantas prašo pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikaciją, buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Teismas ištyręs bei, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, įvertinęs įrodymus, šiuos apelianto argumentus motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone šios teismo išvados dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo yra pagrįstos ir teisingos.

BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, padaryta veika. Teisinio situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo nustatytų faktinių aplinkybių ir įstatymo nuostatų, kurios kiekvienu atveju siejamos su dviem esminiais konkrečios situacijos aspektais, t. y. pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis pripažįsta sužalojęs žmoną, tačiau teigia tai padaręs netyčia, pamatęs, kad kažkas suduoda jam smūgį su malka, todėl sukdamasis ir gindamasis nuo smūgio, turėtu rankoje peiliu netyčia įdūrė. Nukentėjusioji teisiamajame posėdyje aiškindama jos sužalojimo aplinkybes, patvirtino nuteistojo parodymus, t. y. patvirtino, kad būdama virtuvėje, įėjus vyrui, sudavė jam su malka, o pastarasis, tuo metu turėdamas rankoje peilį, netyčia jai įdūrė.

Teismas, analizuodamas nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, lygindamas jų parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais, motyvuotai atmetė nuteistojo ir nukentėjusiosios duotus parodymus teisme ir vadovavosi jų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime. Ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus sutuoktiniai U. apie smūgį malka nenurodė. Praėjus vos kelioms dienoms po įvykio nukentėjusioji apklausoje nurodė, kad paryčiais, visiems svečiams nuėjus miegoti, prie stalo liko tik su savo vyru, su juo susipyko, todėl atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Tuomet į virtuvę atėjo įpykęs vyras, kuris nieko nesakęs smogė jai į dešinį šoną ir greitai išėjo. Pamačiusi per rūbus besisunkiantį kraują, nuėjo pas pirties šeimininką ir paprašė iškviesti greitąją medicininę pagalbą (t. 1, b. l. 16).

Būtent tas pačias įvykio aplinkybes pačioje pirmoje apklausoje įtariamuoju nurodė ir pats A. U. , t. y. jis patvirtino, kad paryčiais, būdamas girtu, susikivirčijo su žmona, kuri po barnio nuėjo į virtuvę. Konflikto metu žmona jį tiek įnervino, kad jis supykęs nuėjo iš paskos virtuvėn, nuo spintelės paėmė buitinį peilį ir juo dūrė žmonai į pilvą. Po smūgio peiliu, iš pirties pabėgo, nes suprato ką padarė (t. 1, b. l. 64).

Teisės medicinos ekspertas teisiamajame posėdyje paneigė nuteistojo ir nukentėjusiosios teisme nurodytas R. U. sužalojimo aplinkybes ir paaiškino, kad kūno sužalojimas nukentėjusiajai negalėjo būti padarytas nuteistajam laikant peilį rankoje ir sukantis, o tiesioginiu smūginiu poveikiu.

Teismas, įvertinęs prieštaringus nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus apie kūno sužalojimo padarymo aplinkybes nukentėjusiajai, o taip pat teismo medicinos eksperto paaiškinimus apie faktines kūno sužalojimo padarymo aplinkybes, motyvuotai atmetė sutuoktinių U. parodymus teisme, nes jie akivaizdžiai prieštarauja eksperto nurodytoms kūno sužalojimo padarymo aplinkybėms, tačiau pilnai sutampa su pačių U. nurodytomis sužalojimo aplinkybėmis pirmųjų apklausų metu ikiteisminiame tyrime. Teismas nustatydamas faktines R. U. sužalojimo aplinkybes vadovavosi ir liudytojos A. B. (tyrėjos) parodymais teisme. Tyrėja patvirtino, kad iki pirmos apklausos sutuoktiniai U. nebuvo susitikę, todėl susitarti dėl duodamų parodymų negalėjo, pirmosiose apklausose abu nurodė vienodas įvykio aplinkybes.

Išsamiai išanalizavęs ištirtus įrodymus ir juos įvertinęs teismas padarė motyvuotą ir teisingą išvadą apie tai, kad tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajai padaryto kūno sužalojimo yra tiesioginis priežastinis ryšys bei, kad nuteistasis savo sutuoktinei savo nusikalstamais veiksmais sunkiai sutrikdė sveikatą veikdamas netiesiogine tyčia. Kadangi teismo nustatytos nukentėjusiosios sužalojimo faktinės aplinkybės nepatvirtina nuteistąjį nusikalstamos veikos padarymo metu buvus būtinosios ginties situacijoje, todėl šiuo atveju negali būti svarstoma ir būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis savo sutuoktinei sunkiai sutrikdė sveikatą dėl neatsargumo.

Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 137 str. 2 d. ir 135 str. 2 d. numatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus sunkus sveikatos sutrikdymas – sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir pan. Skundžiamame nuosprendyje objektyviai nustatytos faktinės įvykio aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos teisingai, padaryta teisinga išvada dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, padarytos teisingas veikos teisinis vertinimas.

Aukščiau paminėtais nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad po kilusio girtų sutuoktinių kivirčo, kitiems svečiams jau nuėjus miegoti, nukentėjusioji nuėjo virtuvėn, kur iš paskos atėjęs nuteistasis, paėmęs buitinį peilį, būdamas supykęs, juo dūrė žmonai vieną kartą į pilvo sritį, numetęs peilį iš virtuvės išbėgo, nubėgęs pas seserį aiškino, kad galimai nužudė savo žmoną. Šios objektyviai nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis veikė sąmoningai, numatė galimybę tokiais veiksmais sunkiai sužaloti sutuoktinę, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius. Vadovaujantis šiais motyvais teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 137 str. 2 d., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagal objektyviai nustatytas faktines aplinkybes teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, esant netiesioginės tyčios formai, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, o tik apklaustas ekspertas. Teisėjų kolegijos vertinimu tai nepagrįstas skundo argumentas. Byloje yra teismo medicinos specialisto išvados (t. 1, b. l. 30, 33-34). Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas V. A. patvirtino šias išvadas, teisiamajame posėdyje apžiūrėjo nukentėjusiąją ir paaiškino kūno sužalojimo padarymo mechanizmą, teismas specialisto išvadas ir jo paaiškinimus teisme išanalizavo ir įvertino. Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma teismui leido nustatyti objektyvias faktines įvykio aplinkybes, todėl teismo medicinos ekspertizė nebuvo skirta. Pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Šie motyvai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nepaskirdamas šioje byloje teismo medicininės ekspertizės, BPK 286 str. reikalavimų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar prašo taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai motyvavo, kodėl nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 str. nuostatas, t. y. įvertino apeliacinio skundo argumentus dėl BK 62 str. taikymo ir juos motyvuotai atmetė. Kokių nors naujų argumentų dėl BK 62 str. nuostatų taikymo apeliaciniame skunde nepateikta, todėl nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs taikyti minėto BK straipsnio nuostatas, nelieka teisinio pagrindo nagrinėti nuosprendžiu paskirtos bausmės klausimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad nukentėjusiajai R. U. motinos teisės nėra atimtos ar kitaip apribotos, todėl pripažino jog nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti nepilnamečio sūnaus. A. U. teismas pagal BK 135 str. 2 d. 3 d. paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą minimalią bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams, todėl tokio dydžio bausmė negali būti pripažinta per daug griežta. Vadovaujantis šiais motyvais bei nenustačius teisinio pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 str. nuostatas, švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.