- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-979-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-06494-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Andrutė Kalinauskienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- V. V.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Dalios Kačinskienės ir Andrutės Kalinauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. V. ir atsakovės V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-493-545/2011 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei V. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. V. pareikštu ieškiniu ir vėlesniu jo patikslinimu teismo prašė priteisti iš atsakovės V. V. 15.050 Lt turtinės žalos dėl patirtų gyvenamojo ploto nuomos išlaidų, 66.420 Lt turtinės žalos dėl jo turto dingimo ir 10.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas valstybei. Ieškovas nurodė, kad santuoka tarp ginčo šalių buvo nutraukta 1996 m. Vilniaus apygardos teismo 2009-05-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-502-115/2009 buvo padalintas ginčo šalių santuokoje įgytas turtas, t. y. butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į 1/3 dalį buto, o atsakovei – į 2/3 dalis buto, taip pat nustatyta naudojimosi šiuo butu tvarka. Pažeidžiant nustatytą tvarką, atsakovė neįleido ieškovo į butą, nesuteikė galimybes pasidaryti buto rakto dublikato ir pan. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-12-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12965-820/2009 įkeldino ieškovą į jam priklausančią buto dalį, uždraudžiant atsakovei trukdyti ieškovui naudotis šia dalimi. Kadangi ieškovas neturėjo kito nekilnojamojo turto, išskyrus kambarį nurodytame bute, atsakovei neįleidžiant ieškovo į šį butą, jis buvo priverstas nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas pas trečiuosius asmenis, dėl to patyrė 15.050 Lt turtinę žalą. 2010-10-04 ieškovui kartu su antstolio padėjėju įėjus į nurodytą butą, buvo pastebėta, kad jam priklausančio kambario durys išlaužtos, kambarys apiplėštas, daiktai išnešti, dėl to ieškovas patyrė 66.420 Lt nuostolį. Atsakovės neteisėti veiksmai taip pat sukėlė ieškovui 10.000 Lt neturtinę žalą.
Atsakovė V. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad po minėtų teismo sprendimų priėmimo ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų ir nesiekė teisėtomis priemonėmis įsikelti gyventi į ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą ir dėl atsakovei nežinomų priežasčių gyveno kitur. Ieškovo pateiktos nuomos sutartys yra niekinės ir negaliojančios, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali sukelti atsakovės atžvilgiu jokių teisinių pasekmių. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog išvardintus pavogtus daiktus jis buvo įgijęs asmeninėn nuosavybėn ir kada, neįrodė aplinkybių, kad šie daiktai buvo bute po 2008-10-07, kuomet ieškovas dalyvaujant antstolio padėjėjui išsinešė visus asmeninius daiktus, o nuo kitų daiktų atsisakė, taip pat nepateikė įrodymų, kad šiuos daiktus butų galėjusi išsinešti atsakovė. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad dalį nurodytų daiktų išsinešė pats ieškovas įvairiu laiku.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės V. V. ieškovui A. V. 11.550 Lt nuomos išlaidų ir 5 proc. metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas kito nekilnojamojo turto, išskyrus 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), neturi. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-12-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12965-820/2009 buvo konstatuota, kad atsakovė ieškovo į nurodytą butą neįleidžia sąmoningai. Atsižvelgiant į tai, teismas iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 15.050 Lt nuomos išlaidų, nes nuo 2008-03-31 iki 2010-10-04 ieškovas buvo priverstas nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas pas trečiuosius asmenis dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Reikalavimo dalį dėl 3.500 Lt nuomos mokesčio, sumokėto V. V. už laikotarpį nuo 2009-04 mėn. iki 2010-05 mėn. įskaitytinai, priteisimo teismas atmetė, nes patikimų įrodymų dėl šio nuomos mokesčio sumokėjimo byloje nėra, o esantys prieštarauja paties V. V. parodymams. Kiti byloje esantys įrodymai (2008-05-03 nuomos sutartis, 2010-06-02 gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis bei kt.) patvirtina, kad D. D., vėliau R. A. išnuomojo ieškovui 1 kambarį, esantį bute (duomenys neskelbtini), nuomininkui mokant 550 Lt nuomos mokestį, dėl ko ieškovas patyrė 11.550 Lt nuomos išlaidų už laikotarpius nuo 2008-05-03 iki 2009-10-04 ir nuo 2010-06 mėn. iki 2010-09 mėn. Teismas sprendė, kad šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, kurių atsakovė nenuginčijo, todėl ieškovui turi būti atlygintos. Teismas nesutiko su atsakovės motyvu, kad ieškovas gyveno pas savo motiną L. V., todėl neturėjo nuomos išlaidų. Teismo vertinimu, normalių sąlygų gyventi ieškovui su savo motina jos bute nebuvo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, ieškovo reikalavimą dėl 66.420 Lt turtinės žalos dėl jo turto dingimo priteisimo atmetė, nes ieškovas leistinais įrodymais neįrodė žalos padarymo fakto, atsakovės kaltės, neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio. Teismas sprendė, kad dalinai patenkinus ieškovo reikalavimą dėl nuomos išlaidų priteisimo neturtinė žala neatlyginama, nes tai nenumatyta įstatyme.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. V. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą dalyje dėl atsisakymo priteisti žalą dėl dingusių daiktų panaikinti ir ieškinį šioje dalyje patenkinti. Nurodė, kad nors santuokoje įgytas šalių turtas padalintas nebuvo, tačiau ieškovo paminėti daiktai kaip asmeninė nuosavybė buvo įsigyti 2004-2005 m. Tai patvirtino ir liudytojai. Dalį savo daiktų iš buto ieškovas paėmė 2008 m., tačiau atsiėmė ne visus savo daiktus. Žalos padarymo faktas įrodytas tuo, kad, kaip patvirtino liudytojai, iki atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimo momento (2008-03-31) nurodyti daiktai buvo ieškovo naudojamame kambaryje, tačiau atsakovei atliekant neteisėtus veiksmus (neįleidžiant ieškovo į butą) dingo. Ieškovo teikiami nauji įrodymai – 2011-06-27 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, skelbimo dėl ginčo šalių buto pardavimo nuotraukos – taip pat patvirtina, kad ieškovo nurodyti daiktai 2009-05-26 buvo jo kambaryje. Atsakovės neteisėti veiksmai buvo nustatyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-12-21 sprendimu dėl įkeldinimo civilinėje byloje Nr. 2- 12965-820/2009. Atsakovė užkirto kelią ieškovui rūpintis savo nuosavybe, saugoti ją, todėl turi atlyginti ieškovui žalą dėl dingusių daiktų. Ieškovas tiksliai įvertino dingusius daiktus, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui ir daugiau naujų įrodymų: 375-osios DNSB 2011-11-08 pažymą, kuri patvirtina, kad ieškovas ginčo šalių bute apsigyveno 2010-12-01, UAB „Diginet LT“ 2011-06-21 raštą ir UAB „Are LT“ 2011-09-15 raštą dėl informacijos pateikimo. Be to, ieškovas prašo teismo pakartotinai apklausti liudytoją V. V., nes per apklausą pirmosios instancijos teisme jis buvo klaidinamas, tai, pasak ieškovo, patvirtina V. V. 2012-01-04 pareiškimas.
Apeliaciniu skundu atsakovė V. V. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą dalyje dėl 11.550 Lt nuomos išlaidų priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad nei sudarant 2008-05-03 nuomos sutartį tarp ieškovo ir D. D., nei visą nuomos laikotarpį nuo 2008-05-03 iki 2009-10-04 D. D. nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, o ieškovas nepateikė įrodymų, kokiu teisiniu pagrindu D. D. valdė nurodytą butą. Leidimas pernuomoti šį butą ieškovui surašytas atgaline data ir pateiktas į bylą proceso metu, todėl vertintinas kritiškai ir nelaikytinas įrodymu. Ieškovas į bylą pateikė ranka rašytus pakvitavimus, iš kurių matyti, kad esą ieškovas mokėjimo nurodymais pervedė D. D. 9.350 Lt, tačiau šie mokėjimo nurodymai nėra patvirtinti banko ir juose nenurodyta gavėjo banko sąskaita, todėl tokie dokumentai negali būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad ieškovas D. D. sumokėjo 9.350 Lt už nuomą. 2008-05-03 nuomos sutartyje ranka pažymėta, kad ieškovas už nuomą pilnai atsiskaitęs iki 2009-10-04, tačiau įrašas padarytas iki nuomos sutarties termino pasibaigimo. Po analogiškų įrašų nuomos sutartyje tarp nuomotojo V. V. ir ieškovo tyrimo bei liudytojo V. V. apklausos, teismas šiuos įrodymus apie nuomos mokesčio sumokėjimą pripažino suklastotais ir jais nesivadovavo. Nei 2008-05-03 nuomos sutartis, nei 2010-06-02 nuomos sutartis nėra įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos viešame registre, todėl prieš atsakovę negalėjo būti panaudotos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo patirtos nuomos išlaidos yra susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais. Ieškovas nuo 2007 m. gruodžio mėn. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikėlė gyventi pas motiną L. V. Taigi, ieškovas objektyviai turėjo kur gyventi ir nebuvo priverstas ieškoti gyvenamojo ploto kitur, todėl savo nuostolius didino sąmoningai. Be to, ieškovas pats kaltas dėl nuostolių atsiradimo, nes teismo sprendimas dėl ieškovo įkeldinimo į ginčo šalių buto dalį priimtas 2009-12-21, o ieškovas į antstolius dėl įkeldinimo kreipėsi tik 2010-10-04. Atsakovė taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu teismas konstatavo ieškovo pateikto įrodymo suklastojimo faktą, taip pat tai, kad D. D. nedeklaravo gauto nuomos mokesčio įstatymų nustatyta tvarka, tačiau apie tai nepranešė kompetentingoms institucijoms kaip to reikalauja CPK 300 straipsnis. Teismas iš atsakovės priteisė daugiau bylinėjimosi išlaidų negu priklausytų pagal įstatymą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. V. prašė atsakovės V. V. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovės teiginiai dėl draudimo D. D. pernuomoti butą ieškovui yra nepagrįsti. Ieškovas nuomos mokestį D. D. mokėjo ne banko pavedimu, bet grynais pinigais, o banko kvitus naudojo dėl patogumo. Tai, kad nuomotoja nedeklaravo šių pajamų, nereiškia, jog ieškovas jų nemokėjo. 2009-09-12 įrašas nuomos sutartyje apie atsiskaitymą iki 2009-10-04, t. y. nuomos sutarties pasibaigimo, paaiškinamas tuo, kad 200-09-12 ieškovas sumokėjo avansu iki nurodytos datos. Ieškovo manymu, ar būtų įregistruotos nuomos sutartys ar nebūtų, tai nepadarytų atsakovės veiksmų teisėtais ir nesumažintų žalos dydžio. Byloje yra nustatyta, kad ieškovo motina yra garbingo amžiaus, jos butas yra vieno kambario, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, jog ieškovas galėjo gyventi kartu su savo motina. Pas motiną ieškovas išvyko gyventi trumpą laikotarpį po konflikto su žmona. 2009-12-21 teismo sprendimas dėl ieškovo įkeldinimo įsiteisėjo 2010-04-29, netrukus ieškovas kreipėsi į antstolio kontorą. Antstolio padėjėjas A. B. teismo posėdyje paliudijo apie raginimus atsakovei vykdyti teismo sprendimą, apie tai, kad negalėjo jos surasti. Ieškovas pažymėjo, kad teismas nepatenkino reikalavimo dalies dėl nuompinigių, sumokėtų V. V., priteisimo, todėl tariamas CPK 300 straipsnio pažeidimas neturėjo įtakos teismo sprendimui. Atsakovė yra atstovaujama advokato ir savo iniciatyva galėjo pranešti kompetentingoms institucijoms apie galimai padarytą nusikaltimą. Sumažindamas ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas nuo 1.300 Lt iki 650 Lt, teismas teisingai įvertino bylos sudėtingumą, apimtį, trukmę.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. V. prašė ieškovo A. V. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog išvardintus pavogtus daiktus jis buvo įgijęs asmeninėn nuosavybėn ir kada, neįrodė aplinkybių, kad šie daiktai buvo bute po 2008-10-07, kuomet ieškovas dalyvaujant antstolio padėjėjui išsinešė visus asmeninius daiktus, o nuo kitų daiktų atsisakė, taip pat nepateikė įrodymų, kad šiuos daiktus butų galėjusi išsinešti atsakovė. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad dalį nurodytų daiktų išsinešė pats ieškovas įvairiu laiku. 2008-05-12 teismo nutartimi ieškovui buvo leista pasiimti iš buto jo asmeninius daiktus. Byloje yra pateiktas antstolės I. K. 2008-10-07 aktas, kad ieškovas 2008-10-07, dalyvaujant antstolės padėjėjai M. M., išsinešė visus asmeninius daiktus, o nuo kitų daiktų atsisakė. Tarp pasiimtų daiktų yra nurodyta, kad ieškovas pasiėmė patalynę, tačiau ieškinio pareiškime nurodė, jog ji dingo iš ieškovo kambario. Iš Vilniaus apskrities VPK II PK 2010-12-02 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad ieškovas policijos tyrėjai pats patvirtino, jog 2010-11-06 iš buto išsivežė veidrodžius, batų dėžę, šaldytuvą bei elektrinę viryklę, tačiau patikslintame ieškinio pareiškime nurodė, kad veidrodžiai dingo. Ieškovo pateiktose kambarių nuotraukose jo minimų daiktų nesimato. Antstolio 2011-06-27 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotas ne daiktų buvimo bute faktas, o tai, kad interneto puslapyje patalpintas skelbimas apie ginčo šalių buto pardavimą su nuotraukomis. Liudytojas V. V. teismo posėdžio metu buvo išsamiai apklaustas apie jam žinomas bylos aplinkybes. Teismas sprendime rėmėsi šio liudytojo parodymais, kurie nebuvo paneigti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl nesivadovauti jais nėra jokio pagrindo. Šio liudytojo 2012-01-04 pareiškimu iš esmės prieštaraujama jo duotiems parodymams teismo posėdžio metu. Ieškovo naujai teikiama 375-osios DNSB 2011-11-08 pažyma paneigta antstolės surašytu įkeldinimo protokolu, todėl būtinumo prijungti šią pažymą prie bylos kaip naują įrodymą nėra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovui A. V. ir atsakovei V. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. 1098-7011-8013:0006, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovui nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis šio buto, atsakovei – 2/3 dalys (t. I, b.l. 158-159). Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2009-05-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-502-115/2009, kuriuo ginčo butas buvo padalintas (t. I, b.l. 7-10), buvo nustatyta ir naudojimosi nurodytu butu tvarka, paskiriant ieškovui kambarį, plane pažymėtą indeksu 12-5 (11,51 kv. m.), ir tamsų kambarį, plane pažymėtą indeksu 12-4 (0,78 kv. m.), o atsakovei paskiriant kambarį, plane pažymėtą indeksu 12-8 (17,75 kv. m.), kambarį, plane pažymėtą indeksu 12-7 (11,32kv.m.), ir tamsų kambarį, plane pažymėtą indeksu 12-6 (2,33 kv. m.), kitas buto patalpas paskiriant bendram ginčo šalių naudojimuisi.
Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Taigi, įstatyme įtvirtinta kiekvieno bendraturčio pareiga visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo ir savitarpio supratimo principais. Nepaisant to, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-12-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12965-820/2009 (t. I, b.l. 6) konstatuota, kad atsakovė nurodytų reikalavimų nesilaikė. Atsakovė nepagrįstai neleido ieškovui naudotis jam priklausančia nurodyto buto dalimi, nors nebuvo jokio pagrindo apriboti ieškovo kaip savininko teises į šį turtą. Nurodytame teismo sprendime išdėstytos aplinkybės (prejudiciniai faktai) yra laikomos nustatytomis ir pakartotinai neįrodinėtinomis (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovės neteisėti veiksmai tęsėsi laikotarpiu nuo 2008-03-31 iki 2010-10-04, tai taip pat patvirtina 2008-03-31 ieškovo pareiškimas (t. I, b.l. 22), antstolės D. P. dokumentai (t. I, b.l. 68-70) ir 2010-09-22 ieškovės pareiškimas (t. I, b.l. 73). Byloje esanti VĮ „Registrų centras“ 2009-01-16 pažyma (t. I, b.l. 16) patvirtina, kad ieškovas kito nekilnojamojo turto neturi. Iš kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovo mamai L. V. nuosavybės teise priklauso 25,33 kv.m. bendro ploto 1 kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), kito turto ji neturi (t. I, b.l. 147). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo mamos garbingą amžių, jos turimo buto plotą, negali sutikti su atsakovės teiginiu, kad visą nurodytą laikotarpį ieškovas galėjo gyventi pas savo mamą ir nebuvo priverstas ieškoti gyvenamojo ploto kitur, todėl savo nuostolius didino sąmoningai. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, L. V. neturi prievolės užtikrinti savo sūnui (ieškovui) gyvenamojo ploto. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas, neturėdamas kito nekilnojamojo turto, išskyrus ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį, į kurią patekimas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo apribotas, privalėjo apsirūpinti kitu gyvenamuoju plotu, nuomodamasis jį iš trečiųjų asmenų, ir dėl to patirti atitinkamas išlaidas. Todėl atsakovės argumentas, kad ieškovo patirtos nuomos išlaidos nėra susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais, vertintinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus vykdant minėtą 2009-12-21 teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12965-820/2009, kuriuo nuspręsta įkeldinti ieškovą į jam priklausančią ginčo šalių buto dalį. Iš byloje esančio vykdomojo rašto (t. I, b.l. 71-72) matyti, kad šis teismo sprendimas įsiteisėjo tik 2010-04-29. Antstolės D. P. padėjėjas A. B., apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad vykdant minėtą teismo sprendimą, su atsakove ilgą laiką nepavyko susisiekti dėl geranoriško sprendimo įvykdymo (t. I., b.l. 189) ir tik 2010-10-01 atsakovė antstolių kontoroje paliko raktą ieškovui, kad šis galėtų įsikelti į jam priklausančią buto dalį (t. I, b.l. 73). Netrukus po to, 2010-10-04, antstolė D. P. priverstinai įvykdė teismo sprendimą, t. y. įkeldino ieškovą į jam priklausančią ginčo šalių buto dalį (t. I, b.l. 69-70). Nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo teisėjų kolegijai pripažinti, kad ieškovas nesąžiningai vilkino priimto teismo sprendimo įvykdymą tariamai siekdamas didinti patiriamą žalą.
Byloje esanti 2008-05-03 nuomos sutartis (t. I, b.l. 15-18) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2008-05-03 iki 2009-10-04 D. D. išnuomojo ieškovui 1 kambarį, esantį bute (duomenys neskelbtini), už 550 Lt kas mėnesį mokamą nuomos mokestį. Nuomos sutartyje esantis 2009-09-12 įrašas patvirtina, kad už nurodytą nuomos laikotarpį ieškovas pilnai atsiskaitė (t. I, b.l. 18). Byloje esantys 2008-05-03, 2009-01-10 ir 2009-10-04 mokėjimo nurodymai (t. I, b.l. 12-14) taip pat patvirtina, kad ieškovas D. D. iš viso yra sumokėjęs 9.350 Lt nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aptartų įrodymų, pildytų asmeniškai D. D. ir jos pasirašytų, teisingumu, nes byloje nenustatyta šiuos įrodymus paneigiančių aplinkybių. Tuo tarpu vien tai, kad D. D. 2008-2009 m. laikotarpiu nekilnojamojo daikto nuomos pajamų nedeklaravo (t. I, b.l. 128), nepaneigia tarp jos ir ieškovo susiklosčiusių faktinių nuomos santykių. Tuo labiau, kad D. D. mokestinių prievolių valstybei nevykdymas ar netinkamas vykdymas nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas nedraudžia visą ar dalį nuomos mokesčio pagal nuomos sutartį mokėti avansu, todėl ieškovo ir D. D. pasirinkta atsiskaitymo forma laikytina tinkama. Aplinkybė, kad D. D. teismo posėdžio metu nebuvo apklausta, nepaneigia nuomos paslaugos apmokėjimo fakto patvirtinto minėtais įrodymais.
Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. I, b.l. 42-44, 171-173) matyti, kad D. D. 2008-05-03 nuomos sutarties su ieškovu sudarymo metu nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini, savininkė, nes tuo metu šis butas priklausė R. A.. Nepaisant to, byloje esantis R. A. 2010-09-14 raštas (t. I, b.l. 65) patvirtina, kad jis nurodytą butą 2008-05-03 nuomos sutarties sudarymo metu buvo išnuomojęs D. D. bei leido dalį šio buto subnuomoti ieškovui. Vadinasi, D. D., sudarydama su ieškovu nuomos sutartį, priešingai nei teigia atsakovė, veikė teisėtai. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad pats R. A. 2010-06-02 sudarė su ieškovu analogišką gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (t. I, b.l. 66-67). Šios sutarties pagrindu laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. R. A. išnuomojo ieškovui nurodyto buto dalį už tokį patį nuomos mokestį kaip D. D.. Tuo tarpu atsakovės teiginys, kad aptartas R. A. leidimas D. D. subnuomoti šį turtą surašytas atgaline data, grindžiamas tik pačios atsakovės samprotavimais. Priedas prie 2010-06-02 gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (t. I, b.l. 67) patvirtina, kad ieškovas R. A. už nurodytą nuomos laikotarpį iš viso yra sumokėjęs 2.200 Lt. Šio įrodymo atsakovė neginčija.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, pripažintina, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 11.550 Lt gyvenamųjų patalpų nuomos išlaidų, kurios pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintos ieškovo patirta turtine žala. Tai, kad aukščiau aptartos 2008-05-03 ir 2010-06-02 nuomos sutartys nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos viešame registre, nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo prievolės atlyginti ieškovui savo neteisėtais veiksmais sukeltą žalą. Byloje esantys nuoseklūs įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo bei D. D., o vėliau ir R. A., buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, kurių pagrindu ieškovas patyrė 11.550 Lt gyvenamųjų patalpų nuomos išlaidų.
Atsakovės argumentas, kad teismas nevykdė savo CPK 300 str. nustatytos pareigos nėra pagrįstas, nes minėtame straipsnyje įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga.
Ieškovas nagrinėjamoje byloje taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovės 66.420 Lt turtinės žalos dėl dingusių iš ginčo šalių buto ieškovo asmeninių daiktų atlyginimą. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose išvardijo tokius dingusius savo daiktus: televizorius „Panasonic“ sidabro spalvos, 82 cm. įst., 2.000 Lt vertės; televizorius JVS juodos spalvos, 37 cm. įst., 800 Lt vertės; odinė juoda sofa, 2.000 Lt vertės; odinis juodas fotelis, 1.500 Lt vertės; parodinis italų gamybos žurnalinis staliukas, 600 Lt vertės; videomagnetofonas „Sharp“, 2.000 Lt vertės; vertikalios, itališkos, žalsvos spalvos langų žaliuzės, 80 Lt vertės; 100 vnt. video kasetės, 3.000 Lt vertės; knygos, meno-dailės albumai, 10.000-12.000 Lt vertės; du didėli veidrodžiai, įrėminti į aukso spalvos rėmus, 600 Lt vertės; mikrobangų krosnelė „Vulkan“, 550 Lt vertės; metalic spalvos dulkių siurblys, 300 Lt vertės; skalbimo mašina „Bosh“, 2.000 Lt vertės; kavos virinimo aparatas, 120 Lt vertės; elektrinė šašlykinė, 150 Lt vertės; japoniška siuvimo mašina, 1.000 Lt vertės; spintelė su 4-iais stalčiais žalios-mėlynos spalvos, 600 Lt vertės; lėkštės, stalo įrankiai, 200 Lt vertės; nauji apatiniai ir viršutiniai drabužiai, kostiumas, rudeniniai-žieminiai drabužiai, striukė, paltas, odinės striukės, marškiniai, kaklaraiščiai, dvi poros džinsinių kostiumų (mėlynas; juodas), 20.000 Lt vertės; patalynė, kašmyro vilnos patalynės komplektas, pagalvės, 3.500 Lt vertės.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti ir ieškovo pateikti papildomi įrodymai yra nepakankami pripažinti, jog ieškovo nurodyti daiktai buvo išimtinai ieškovo asmeninė nuosavybė, kad šie daiktai iki atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimo buvo ginčo šalių bute, o jeigu buvo, kad dingo dėl atsakovės kaltės. Ginčo šalys kilnojamųjų daiktų, įgytų santuokos metu, nėra pasidalinusios, todėl byloje neįmanoma tiksliai nustatyti, koks nurodytame bute buvęs kilnojamasis turtas buvo ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybė, o koks ieškovo asmeninė nuosavybė. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai visų ieškovo nurodytų daiktų įsigijimo laiko ir priklausomybės nepatvirtina. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai M. V., R. P. ir I. L. nurodė tik tai, kad dalis ieškovo minimų daiktų buvo jo kambaryje ginčo šalių bute, tačiau apie šių daiktų konkretų įsigijimo laiką ir priklausomybę taip pat nieko pasakyti negalėjo. Tuo labiau šie liudytojai nepatvirtino, kad visi ieškovo paminėti daiktai kaip asmeninė nuosavybė buvo įsigyti 2004-2005 m. ar kad šie daiktai buvo bute iki atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimo (t. I, b.l. 190-192). Byloje esantis antstolės I. K. 2008-10-07 aktas (t. I, b.l. 107) patvirtina, kad, vykdant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-05-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-233-545/2008, ieškovas iš ginčo šalių buto pasiėmė 3 didelius paveikslus, vieną mažą, žalią vazą, dvejus veršio odos kailinius, patalinę, maišą su kompaktais, pripučiamą sofą, tuo tarpu nuo kitų daiktų atsisakė. Byloje esantis Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK prevencijos poskyrio 2010-12-03 nutarimas (t. I, b.l. 131-132) patvirtina, kad 2010-11-06 iš ginčo šalių buto ieškovas išsivežė jam priklausančius daiktus – veidrodžius auksinės spalvos rėmais, batų dėžę, šaldytuvą bei elektrinę viryklę. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos įrodymus, sprendžia, kas ieškovas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ne vieną galimybę iš ginčo šalių buto pasiimti visus jam priklausančius asmeninius daiktus, todėl šiuo metu neturi teisės reikšti kokius nors reikalavimus atsakovei, susijusius su galimu šių daiktų dingimu. Ieškovo pateiktas 2011-06-27 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su jame esančiomis parduodamo ginčo buto nuotraukomis, kuriose, ieškovo teigimu, matyti atsakovės valdomi ginčo daiktai, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad minėti daiktai buvo ginčo šalių bute po 2009-05-26 dienos, kuomet skelbimas buvo patalpintas internete, nes kaip jai minėta, VPK Vilniaus miesto 2 PK prevencijos poskyrio 2010-12-03 nutarimas (t. I, b.l. 131-132) patvirtina, kad 2010-11-06, t.y. jau po skelbimo su nuotraukomis patalpinimo internete ieškovas iš buto išsivežė jam priklausančius daiktus.
Ieškovo prašymas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pakartotinai apklausti liudytoją V. V. yra nepagrįstas, nes ginčo šalys neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 3.500 Lt nuomos mokesčio, sumokėto V. V., atmetimo. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nevertina ieškovo pateiktų papildomų įrodymų – 375-osios DNSB 2011-11-08 pažymos, UAB „Are LT“ 2011-09-15 rašto ir V. V. 2012-01-04 pareiškimo su priedais, nes šie įrodymai yra pertekliniai ir neturi įtakos skundų nagrinėjimui, nes išeina iš jų turiniu nustatytų bylos nagrinėjimo ribų.
Atsakovė apeliaciniu skundu nurodo, jog ji patyrė 1.300 Lt advokato pagalbai apmokėti, o teismas nepagrįstai priteisė jai tik pusę nurodytos sumos, todėl prašo priteisti iš A. V. bylinėjimosi išlaidas. Tačiau toks apeliantės reikalavimas yra nepagrįstas, nes teismas pagrįstai atsakovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino remdamasis CPK 98 str. 2 d. pagrindu. Tačiau teismas iš apeliantės priteisė nepagrįstai didelę antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą valstybei. Kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinys buvo patenkintas tik 12,62 nuošimčiais, iš atsakovės valstybei turėjo būti priteista tik 45,43 litai už ieškovui suteiktą pagalbą nuo 360 Lt priskaičiuotos sumos (CPK 99 str. 2 d.). Todėl sprendimas šioje dalyje tikslintinas.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ginčo šalių apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Atmetus abejų šalių skundus, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme joms neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad iš V. V. valstybei priteistina ne 360 litų, o 45 litai 43 ct. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.