Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. M. atstovo advokato Artūro Andriukaičio ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Furmono apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalyje, padarymo išteisinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

A. M. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas išaiškinant teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. Š. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį išteisinta kai ji buvo kaltinama tuo, kad pažeisdama teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, o būtent: 2012 m. gegužės 7 d., nuo 13.00 val. iki 13.45 val., S. M. namuose (duomenys neskelbtini), eidama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, būdama 2008 m. spalio 20 d. pasirašytinai supažindinta ir atsakinga už VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorės „(duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) pareiginėje instrukcijoje“ reglamentuotų pareigų vykdymą, eidama (duomenys neskelbtini) privačios šeimos klinikos (duomenys neskelbtini) pareigas, būdama pasirašytinai supažindinta ir atsakinga už (duomenys neskelbtini) privačios šeimos klinikos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) privačios šeimos klinikos „(duomenys neskelbtini) pareiginėje instrukcijoje“ reglamentuotų pareigų vykdymą, nusikalstamai nerūpestingai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas ne sveikatos priežiūros įstaigoje, ne savo darbo (duomenys neskelbtini) jose metu paprašyta S. M. artimųjų suteikti išblaivinimo paslaugą, kuri yra teikiama licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, stacionaro sąlygomis, gydytojo toksikologo ir gydytojo psichiatro, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-591 patvirtintų Lietuvos medicininių normų MN 28:2011 ,,Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė” 7 punktą – bendrosios praktikos slaugytojas verčiasi bendrąja slaugos praktika sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti bendrosios slaugos praktikos paslaugas ir kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais sveikatos priežiūros specialistais turi teikti ir bendrosios praktikos slaugytojas, Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą – neteisėta slaugos ar akušerijos praktika – veikla, kai asmuo teikia slaugos ar akušerijos paslaugas, nebūdamas susijęs darbo santykiais su juridiniu asmeniu, teikiančiu asmens sveikatos priežiūros paslaugas; VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorės A. K. 2012 m. balandžio 10 d. Nr. V-60 patvirtinto įsakymo „Vaistų vartojimo būdai“ 3.1 punkto reikalavimą - paslaugas atlikti ir planuoti pagal gydytojo paskyrimą; vaistinį preparatą, jo formą dozę, vartojimo periodiškumą ir vaisto įvedimo formą; 3.6 punkto reikalavimą - išdalinti, sugirdyti pacientams kietus ir (ar) skystus vaistus arba įvesti į organizmą kitu gydytojų paskirtu būdu, laikantis procedūroje „Vaistų vartojimo būdai“ patvirtintų standartų; 3.7 punkto reikalavimą - manipuliacijos atlikimo metu sekti paciento būklę, stebėti vaistų pašalinį poveikį, galimas šalutines organizmo reakcijas – esant reikalui informuoti gydytoją“, neteisėtai, be gydytojo paskyrimo ir leidimo, prisitraukusi ne mažiau du švirkštus tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įsigyto receptinio vaistinio injekcinio tirpalo „Apaurin (Diazepamum) 10 mg/ 2 ml“, naudojamo tik stacionaro sąlygomis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sušvirkštė į rankos veną arba sulašino ne mažiau kaip dvi ampules šio vaistinio preparato neblaiviam S. M. (nustatytas 3,12 promilių girtumas), dėl to S. M. staiga išsivystė kvėpavimo centro slopinimas, kvėpavimo nepakankamumas ir apie 15.10 val. S. M. dėl ūmaus širdies veiklos sutrikimo mirė, tokiu būdu dėl neatsargumo, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, atėmė S. M. gyvybę.

4. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: L. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje ir skirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 3 metams įpareigojant nuteistąją nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip septynioms paroms. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti. A. M. civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai, dėl neturtinės žalos atlyginimo – tenkinti iš dalies. Išspręsti daiktinių įrodymų klausimą. Apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

5.2. Išteisintosios manymu, nepagrįsti ir prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad teismas nepagrįstai įvertino vienus bylos duomenis ir jais vadovavosi, tačiau neįvertino kitų bylos duomenų ir, jų papildomai nepatikrinęs, padarė nepagrįstas išvadas dėl S. M. mirties priežasties ir mechanizmo bei priežastinio ryšio nebuvimo tarp išteisintosios veiksmų ir kilusių padarinių. Nors prokuroro skunde užsimenama, kad šiuo atveju reikia atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, tačiau skundo rezoliucinėje dalyje to jau neprašoma atlikti. Be to, iš prokuroro apeliacinio skundo nėra aišku, ką konkrečiai dar norima apklausti ir kokias dar aplinkybes reikia aiškintis bei tirti, kai jau viską pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas, prokuroras pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti, kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

7. Nukentėjusiosios atstovo ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

8. Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžio apeliacinius skundus pateikė tiek nukentėjusiosios A. M. atstovas advokatas A. Andriukaitis, tiek prokuroras. Tačiau abiejuose apeliaciniuose skunduose keliamas byloje surinktų įrodymų vertinimo klausimas neteisingą įrodymų vertinimą laikant esminiu faktoriumi, lėmusiu nepagrįstą L. Š. išteisinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose keliamus klausimus, BPK 320 straipsnyje apibrėžtas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundų ribose.

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neįrodo, kad L. Š. atlikti veiksmai – receptinio vaistinio injekcinio tirpalo „Apaurin (Diazepanum) 10 mg/2ml“ tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sušvirkštimas į rankos veną arba sulašinimas ne mažiau dviejų ampulių šio vaistinio preparato neblaiviam S. M. (nustatytas 3,12 promilės girtumas) sąlygojo tai, kad staiga išsivystė kvėpavimo cento slopinimas, kvėpavimo nepakankamumas ir dėl to S. M. dėl ūmaus širdies veiklos sutrikimo mirė. Teismas padarė išvadą, kad tarp L. Š. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių (S. M. mirties) nėra nustatytas priežastinis ryšys, todėl nepadaryta nusikalstama veika, turinti požymius nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 3 dalyje.

10. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pati atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad nuosprendyje nurodyti L. Š. išteisinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį motyvai yra BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo proceso rezultatas, kuris, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniuose skunduose, yra teisingas.

11. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje, kurio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymima ir tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms. Todėl vien tik proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir manymas, kad įrodymai privalėjo būti įvertinti kitaip nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus.

12. BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, taip pat dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus mirtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat subjektyvųjį požymį – kaltę (neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu). Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas vienas iš BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių – priežastinis ryšys tarp L. Š. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių (S. M. mirties). Nesutikti su šia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

13. Išteisintosios L. Š. atliktų veiksmų vertinimas kilusių padarinių kontekste reikalauja ne tik teisinių, bet ir specialių žinių, todėl S. M. mirties priežasčiai nustatyti ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta ne viena užduotis ekspertams. Ikiteisminio tyrimo metu atliktų specialių tyrimų rezultatai (išvados dėl S. M. mirtį sąlygojusių priežasčių) nėra vienodi. Eksperto D. I. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. M (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad S. M. mirtis įvyko nuo lėtinės išeminės širdies ligos. Į tai nurodo vainikinių arterijų aterosklerozė, siaurinanti arterijų spindį iki 75 procentų. Tai komplikavosi ūminiu širdies veiklos sutrikimu (1 t., b. l. 47, 48). Atlikęs papildomą tyrimą ekspertas D. I. pateikė specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje patvirtino savo ankstesnę išvadą dėl mirties priežasties, taip pat nustatė, kad lavono kraujyje rasti pėdsakai „diazepamo” nėra pavojingi žmogaus gyvybei ir nėra tiesioginė mirties priežastis (1 t., b. l. 52). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), surašytoje atlikus deontologinį tyrimą, nustatyta, kad suleidus „diazepamo” į veną, neblaiviam asmeniui gali vystytis kvėpavimo centro slopinimas, kvėpavimo nepakankamumas. Konkrečiu atveju vaisto „diazepamo“ suleidimas į veną galėjo sąlygoti S. M. mirtį (1 t., b. l. 59–64). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakant į klausimą ar vaistinio preparato „diazepamo“ ir etilo alkoholio santykis galėjo sąlygoti S. M. mirtį, nurodyta, kad neatmetama, jog S. M. esant sunkaus laipsnio girtumui dviejų ampulių “Apaurin Diazepam“ suleidimas į veną galėjo sąlygoti jo mirtį (1 t., b. l. 70, 71). Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat buvo pateikta išteisintosios L. Š. gynėjos advokatės I. Darandės prašymu atlikto specialaus tyrimo, kurį atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“, konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje S. M. mirties priežastimi, kaip ir eksperto D. I. pateiktose išvadose, nurodytas išeminės širdies ligos paūmėjimas, komplikavęsis ūmiu širdies veiklos sutrikimu (6 t., b. l. 113–129).

14. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aprašė visas paminėtas išvadas, jas aptarė ir įvertino kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste ir argumentuotai nurodė, kodėl sprendžia, kad byloje nėra neginčijamų, patvirtintų kitais įrodymais, objektyvių ir patikimų duomenų, kad būtent L. Š. atlikti veiksmai – lašelinių su „diazepamo“ preparatu sulašinimas – buvo S. M. mirties priežastis. Išteisinamajame nuosprendyje padarytą išvadą dėl priežastinio ryšio tarp L. Š. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių, kaip būtinos atsakomybės pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, sąlygos, nenustatymo ginčija tiek nukentėjusioji ir jos atstovas, tiek prokuroras tvirtindami, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti vadovaujamasi atlikus deontologinį tyrimą pateikta neprieštaringa, išsamia ir objektyvia specialisto išvada, šią išvadą surašiusių kompetentingų specialistų paaiškinimais, o ne eksperto D. I. trūkumų turinčiomis, netiksliomis išvadomis. Tačiau teisėjų kolegija, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniuose skunduose, laiko, kad su S. M. mirties priežastimi susijusios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nustatytos teisingai, o apeliaciniuose skunduose nurodyti nesutikimo su išteisinamuoju nuosprendžiu motyvai ir argumentai, nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo nepaneigia ir nesudaro pagrindo priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

15. Pritariama nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde dėstomai pozicijai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas pagal BK 132 straipsnio 3 dalies požymius suponuoja būtinybę aiškintis, ar S. M. buvo gydytas teisingai, ar gydymo metu išteisintosios atlikti veiksmai galėjo sąlygoti S. M. mirtį. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta. Šiuo atveju nekelia abejonių faktas, kad L. Š. sveikatos priežiūros paslaugas teikė nesilaikydama teisės aktais nustatytų reikalavimų. Nors skunduose teigiama, kad L. Š. paslaugų teikimo nelegalumas nebuvo vertintas, iš nuosprendžio matyti, kad dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas pasisakė ir pripažino, kad medicinines paslaugas L. Š. mirusiajam S. M. teikė nesilaikydama nustatytų reikalavimų. Tačiau šis faktas, kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, pats savaime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 132 straipsnio 3 dalį neužtraukia. Kaip minėta, vienas iš būtinųjų šio nusikaltimo sudėties požymių yra priežastinio ryšio tarp veiksmų, atliktų pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles ir kilusių padarinių – asmens mirties – nustatymas. Būtent šis požymis nagrinėjamoje byloje ir nebuvo įrodytas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo ar nebuvimo L. Š. veiksmuose grindė ne tomis specialisto išvadomis, kuriomis remtis siūlė apeliantai, nereiškia, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų ir dėl to padarė nepagrįstas, bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias teisines išvadas.

16. Pažymima, kad specialistų išvados vertinamos pagal tas pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos taikomos visiems įrodymams vienodai. Todėl atmetami, kaip nepagrįsti, įrodymų vertinimo bendrosioms nuostatoms ir principams iš esmės prieštaraujantys nukentėjusiosios atstovo skundo argumentai, kad deontologinį tyrimą atliko trys kompetentingi ekspertai, todėl jų pateikta išvada yra patikimesnis rašytinis įrodymas, nei teismo medicinos eksperto D. I. išvada. Pirmosios instancijos teismas byloje esančias specialistų išvadas įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, palygino jas tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje ištirtais įrodymais (specialistų paaiškinimais, išteisintosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais). Nukentėjusiosios atstovas teigia, kad ekspertas D. I. savo išvadoje eliminavo alkoholio ir „diazepamo“ poveikį S. M. mirčiai, pateikta išvada turi trūkumų ir šią aplinkybę ekspertas pripažino, todėl teismas, remdamasis eksperto D. I. išvadomis, buvo subjektyvus ir šališkas, tačiau šie skundo teiginiai atmetami. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad atliekant pirmą tyrimą ekspertas D. I. iš tikrųjų nevertino alkoholio ir „dizepamo“ poveikio, kadangi aplinkybė dėl „diazepamo“ nebuvo žinoma. Tačiau atlikus papildomą tyrimą išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aplinkybė dėl kraujyje rastų „diazepamo“ pėdsakų ir jų įtakos S. M. mirties priežasčiai yra pasisakyta. Į eksperto D. I. išvadoje Nr. M (duomenys neskelbtini) esančius netikslumus dėmesys buvo atkreiptas ir bylą nagrinėjant teisme, tačiau teismas, įvertinęs paties eksperto D. I. paaiškinimus dėl savo pateiktų išvadų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą, kuriame esminių trūkumų, galėjusių įtakoti D. I. atliktų tyrimų rezultatus, nenustatyta, D. I. išvadas pagrįstai laikė vienu iš įrodymų šioje baudžiamojoje byloje. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nors atlikus deontologinį tyrimą buvo nustatyta kitokia S. M. mirties priežastis, D. I. pateiktos išvados iš esmės nėra paneigtos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad deontologinio tyrimo išvados yra tikėtino pobūdžio ir jose nėra paneigta mirties dėl širdies ligų tikimybė. Tokios tikimybės nepaneigė ir teismo posėdyje apklausti ekspertai J. R. ir R. B. nurodydami, kad mirties priežastimi galėjo būti ir didelio alkoholio kiekio poveikis (patekimas) į širdį (6 t., b. l. 132). Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tikėtinų ir galimų atlikus deontologinį tyrimą gautų išvadų nepakanka atmesti pirmines išvadas dėl S. M. mirties priežasties.

17. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad deontologinių tyrimų išvados suformuluoja moksliškai pagrįstą teorinę ir tik kaip vieną iš galimų S. M. mirties priežasčių, o vien galimumo ir tikimybių nepakanka, kad atmesti pirmines išvadas ir jas nuginčyti, atkreipiamas dėmesys į ir į tai, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), surašytoje atlikus papildomą deontologinį tyrimą, yra nurodyta, kad mirties mechanizmą, kai ir santykinai nedidelė „diazepamo“ dozė sąveikoje su alkoholiu gali sukelti kvėpavimo centro slopinimą, kvėpavimo nepakankamumą bei mirtį, galėtų patvirtinti neužilgo po vaistų suleidimo ir betarpiškai prieš mirtį staigiai išsivysčiusi nukentėjusiojo veido cianozė (pamėlynavimas), atspindinti centrinės kilmės asfiksiją (uždusimą). Aplinkybę, kad S. M. veidas buvo mėlynas, nurodė liudytojai D. B., A. B., V. S.. Ši aplinkybė užfiksuota ir įvykio vietos apžiūros protokole bei greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje. Tačiau pripažįstant cianozės požymį patvirtinančiu mirties nuo uždusimo, sąlygoto alkoholio ir „diazepamo“ sąveikos, faktą negali būti ignoruojama ta aplinkybė, kad cianozė (pamėlynavimas) yra būdinga ne tik uždusimui, bet ir mirusiems nuo širdies ligų. Šį faktą savo konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė teismo medicinos gydytojas P. P.. Nors apeliaciniuose skunduose ši konsultacinė išvada yra kritikuojama, tačiau teisiamajame posėdyje apklaustas vienas iš deontologinį tyrimą atlikusių ekspertų J. R. taip pat patvirtino, kad staigios mirties dėl širdies ligos atveju žmogus taip pat gali būti pamėlynavęs (6 t., b. l. 133). Iš šių duomenų matyti, kad veido cianozė yra būdinga tiek mirties dėl uždusimo, tiek mirties dėl širdies ligų atveju, todėl šis požymis negali būti vieninteliu ir esminiu kriterijumi atribojant šioje byloje tirtus galimus S. M. mirtį sąlygojusius veiksnius. Atkreipiamas dėmesys, kad atlikus papildomą deontologinį tyrimą surašytoje išvadoje būtent mirusiojo veido cianozė (pamėlynavimas) laikyta pagrindiniu požymiu, patvirtinančiu, kad mirtis įvyko dėl uždusimo, kurį sąlygojo alkoholio ir „diazepamo“ sąveikos sukeltas kvėpavimo centro slopinimas ir kvėpavimo nepakankamumas. Konsultacinėje specialisto išvadoje, kurioje iš esmės pritariama eksperto D. I. padarytai išvadai, kad S. M. mirė nuo lėtinės išeminės širdies ligos, kuri komplikavosi ūminiu širdies veiklos sutrikimu, o „diazepamo“ pėdsakai nėra tiesioginė mirties priežastis, įvertinta tiek mirusiajam užfiksuota veido cianozė, tiek lavono tyrimo metu užfiksuoti duomenys apie vidaus organų pakitimus, kurie šiuo atveju ir buvo pagrindinė, objektyviai ir moksliškai pagrįsta priežastis atmesti mirties nuo uždusimo tikimybę. Atlikus lavono vidaus organų autopsiją nebuvo nustatytas būdingiausias asfiksijos požymis – taškinės kraujosruvos ir ši faktinė aplinkybė, ją įvertinus kitų įrodymų kontekste, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui remtis ne tikėtinomis atlikus deontologinį ir papildomą deontologinį tyrimus gautomis išvadomis, o eksperto D. I. pateiktomis išvadomis bei joms neprieštaraujančia teismo medicinos gydytojo P. P. konsultacine išvada.

18. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą ir pagrįstumą šiuo atveju patvirtina ir apeliacinėje instancijoje atlikus įrodymų tyrimą gauti papildomi duomenys. Byloje esant skirtingoms specialistų išvadoms ir kylant ginčui dėl to, kuri išvada yra teisinga, apeliacinės instancijos teismo posėdyje patenkinus nukentėjusiosios atstovo prašymą buvo paskirta papildoma kompleksinė teismo medicinos ekspertizė. 2018 m. gegužės 14 d. gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ekspertų komisija pateikė tokias išvadas: 1) S. M. mirties priežastimi šiuo atveju laikytina dviejų patologinių būklių – toksinio etanolio poveikio (apsinuodijimo etilo alkoholiu) ir išeminės širdies ligos (išeminio širdies raumens pažeidimo dėl širdies vainikinių arterijų aterosklerozės ir stenozės) – kombinacija. Toksinis etanolio poveikis savo ruožtu sudarytas iš dviejų komponentų: ūminio, dėl per sąlyginai trumpą laiką suvartoto etanolio, pasireiškęs sunkų girtumą atitinkančia ir apsinuodijimą sukėlusią etanolio koncentracija kraujyje (3,12 promilės) ir lėtinio komponento, pasireiškusio progresuojančiais homeostazės sutrikimais, iš esmės dėl lėtinio etanolio metabolitų toksinio poveikio. Nustatyta 20-50 ng/ml diazepamo koncentracija vertinama kaip pėdsakai, t. y. saugi ir nepageidaujamų reakcijų, tokių kaip kvėpavimo centro ir/ar širdies kraujagyslių veiklos slopinimo ir mirties, sukelti negalėjo. S. M. mirties mechanizmas nėra galutiniai aiškus. Negalima vienareikšmiškai pasakyti, „per“ kurią iš terminalinių būklių – pirminį kvėpavimo sustojimą, pirminį širdies veiklos sutrikimą ar CNS reguliacijos sutrikimą – mirė S. M., t. y. kuri iš šių terminalinių būklių buvo esminė ar dominavo; 2) nustatyti tikslios alkoholio koncentracijos S. M. kraujyje iki lašinių infuzijų pastatymo negalima, nes etanolio koncentracijos kraujyje mažėjimo greitis gali skirtis atsižvelgiant į individualias savybes ir aplinkybes. Autoritetingiausiose ir visuotinai pripažintose medicinos duomenų bazėse UpToDate (Lexicomp) ir TOXINZ Poisons Information nurodomas atitinkamai 0,15-0,2 ir 0,15-0,23 promilės per valandą etanolio koncentracijos mažėjimo greitis, pradinėse alkoholizmo stadijose jis gali būti ir didesnis, bet ne daugiau kaip 0,33-0,34 promilės per valandą. Remiantis šiais duomenimis ir įvertinant tai, kad tirpalų lašinimas į veną didina cirkuliuojančio kraujo tūrį ir mažina visų medžiagų koncentracijas, galima daryti prielaidą, kad alkoholio koncentracija S. M. kraujyje iki lašinių infuzijų buvo didesnė kaip 3,12 promilės, tačiau negalima jos apskaičiuoti tiksliai, tuo labiau, kad alkoholio koncentracija kraujyje gali kisti ir po mirties, tačiau šių pokyčių greitis ir trukmė nėra nustatyti; 3) etilo alkoholio įtaka apibūdinta atsakant į pirmąjį klausimą apie S. M. mirties priežastį. Kaip nurodyta šiame atsakyme, tiek didelė etilo alkoholio koncentracija kraujyje dėl per sąlyginai trumpą laiką suvartoto didelio alkoholio kiekio, tiek būklė dėl etilo alkoholio nepertraukiamo vartojimo kurį laiką buvo faktoriai, tiesiogiai įtakoję mirtį. Nustatyta 20-50 ng/ml „diazepamo“ koncentracija vertinama kaip pėdsakai, t. y. saugi ir nepageidaujamų reakcijų, tokių kaip kvėpavimo centro ir/ar širdies kraujagyslių veiklos slopinimo ir mirties, sukelti negalėjo; 4) „diazepamas“ yra metabolizuojamas kepenyse, todėl lėtinė išeminė širdies liga ir kepenų ligos galėjo lėtinti „diazepamo“ metabolizmą ir išsiskyrimą, o tuo pačiu ilginti preparato „Apaurin Diazepam" veikimo trukmę, bet šiuo atveju kraujyje nustatyta „diazepamo“ koncentracija yra saugi ir leidžia teigti, kad „diazepamas“ įtakos S. M. būklei ir mirčiai neturėjo; 5) esant alkoholinei abstinencijai, nerimui ir sujaudinimui slopinti benzodiazepinų grupės preparatai yra pirmo pasirinkimo vaistai, todėl „Apaurin Diazepam“ preparatas yra paskirtas tinkamai, tinkama doze, pagal patvirtintas indikacijas ir gydymo rekomendacijas. Esant labiau išreikštiems alkoholinės abstinencijos psichiniams simptomams (pagal pateiktus duomenis galima įtarti, kad S. M. šie simptomai tokie ir buvo) skiriamos daug didesnės „diazepamo“ dozės, todėl S. M. paskirtą „Apaurin Diazepam“ preparato dozę reikėtų vertinti kaip labai mažą. Tai patvirtina S. M. kraujyje nustatyta „diazepamo“ koncentracija nuo 20 iki 50 ng/ml, kuri yra vertinama kaip pėdsakai, tai yra saugi ir tokių nepageidaujamų reakcijų kaip kvėpavimo centro ir (arba) širdies veiklos slopinimo bei mirties sukelti negalėjo; 6) S. M. kraujyje nustatyta „diazepamo“ koncentracija nuo 20 iki 50 ng/ml vertinama kaip pėdsakai, nes gydant nerimą terapinė „diazepamo“ koncentracija yra apie 300-400 ng/ml, o traukulius – daugiau kaip 600 ng/ml.; 7) mirtina „diazepamo“ dozė žmonėms nėra nustatyta, yra nurodytos mirtinos koncentracijos nuo 4800 iki 19000 ng/ml (TOXINZ Poisons Information) arba nuo 20000 iki 31000 ng/ml (duomenų bazė ACateTox). Pastarojoje duomenų bazėje nurodyta, kad 70 kg žmogui mirtina gali būti 2000 mg „diazepamo“ dozė. Nustatytos pelių ir žiurkių vidutinės mirtinos dozės (LD50) yra atitinkamai 720 mg/kg ir 1240 mg/kg. Ar mirtina „diazepamo“ dozė kinta priklausomai nuo preparato patekimo į organizmą būdo, duomenų nėra; 8) sušvirkštus „diazepamo“ į veną veiksminga koncentracija plazmoje įprastai susidaro per 5 minutes, tačiau lašinant tą patį „diazepamo“ kiekį į veną su 500 ml 0,9 proc. natrio chlorido tirpalo vaisto poveikis pasireiškia palaipsniui ir priklauso nuo infuzijos greičio. Koks jis buvo šiuo konkrečiu atveju nėra aišku. „Diazepamo“ poveikis yra ilgas, nes jis skyla sudarydamas aktyvius metabolitus, silpnėja ir išnyksta maždaug po 30 valandų nepriklausomai ar vaistas sulašintas ar sušvirkštas į veną; 9) žiūrėti atsakymą į 7-ą klausimą; 10) sušvirkštus „diazepamo“ į veną greičiau susidaro jo maksimali koncentracija, dėl to jo poveikis gali būti greitesnis, tačiau nebus kokybiškai kitoks, nei patekus į organizmą kitais būdais. Lašinant į veną atskiestą „diazepamo“ tirpalą, preparato koncentracija kraujyje didėja lėčiau ir pasiekta maksimali koncentracija yra mažesnė, nei neskiesto „diazepamo“ tirpalo sušvirkštus tiesiai į veną. „Diazepamo“ nerekomenduojama lašinti į veną atskiesto ar maišyti su kitais vaistais, nes dėl precipitacijos ir sąveikos su plastmasinėmis lašinėmis sistemomis gali mažėti poveikis; 11) iš turimų duomenų negalima nurodyti, kokiu būdu „diazepamas“ pateko į S. M. kraują. Tikėtina, kad preparatas buvo sušvirkštas ar sulašintas į veną; 12) „diazepamas“, kaip ir kiti benzodiazepinai, gali stiprinti visų CNS veikiančių preparatų ir etanolio slopinantį poveikį ir atvirkščiai – „diazepamo“ slopinantį poveikį gali stiprinti etanolis ir visi CNS veikiantys preparatai. Galima daryti prielaidą, kad esant sunkiam girtumui sąveika bus stipresnė, tačiau tai priklauso nuo individualių savybių, o klinikinių tyrimų dėl etinių aspektų nėra ir nebus atliekama (8 t., b. l. 16–31).

19. Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijos gautas ekspertizės aktas iš esmės paneigia apeliantų keliamas prielaidas dėl S. M. mirties priežasties ir patvirtina eksperto D. I. pateiktoje išvadoje, taip pat konsultacinėje išvadoje nustatytą aplinkybę, kad D. Š. atlikti veiksmai įtakos S. M. mirčiai neturėjo, t. y. ekspertizės aktas patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp išteisintosios veiksmų ir kilusių padarinių teisingumą. Ekspertizei atlikti buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, S. M. gydymo stacionare ligos istorija, specialių žinių reikalaujantį kompleksinį tyrimą atlikto skirtingų sričių (klinikinis farmakologas, gydytojas psichiatras, intensyvios terapijos gydytojas, gydytojas toksikologas, teismo medicinos ekspertas) specialistai, kurie visapusiškai įvertino baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą, jau atliktų specialų tyrimų išvadas, visus šiuos duomenis palygino tarpusavyje ir dėl S. M. mirtį sąlygojusių veiksnių pateikė kategoriškas išvadas. Ekspertizės akte vienareikšmiškai pripažinta, kad S. M. mirties priežastimi šiuo atveju laikytina dviejų patologinių būklių – toksinio etanolio poveikio ir išeminės širdies ligos – kombinacija. Pateikiant šią išvadą buvo įvertinta ir S. M. nustatyta alkoholio koncentracija kraujyje (3,12 promilės), ir kraujyje rasti „diazepamo“ pėdsakai, tačiau „diazepamo“, kaip galimo ar tikėtino mirtį sąlygojusio veiksnio įtaka šiuo konkrečiu atveju vienareikšmiškai eliminuota konstatuojant, kad S. M. kraujyje nustatyta 20-50 ng/ml „diazepamo“ koncentracija vertinama kaip pėdsakai ir nepageidaujamų reakcijų, tokių kaip kvėpavimo centro ir/ar širdies kraujagyslių veiklos slopinimo ir mirties, sukelti negalėjo. Nukentėjusiosios atstovo skunde akcentuojama, kad šiuo atveju privalėjo būti vertinamas konkretus S. M. suleisto vaistinio preparato „Apaurin Diazepam“ kiekis, o ne jo kūne rasti vaistinio preparato pėdsakai, tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad dėl šios aplinkybės jokių prieštaravimų nėra nustatyta. Deontologinio tyrimo išvadoje, kuria remiasi apeliantai, nurodyta, kad kraujyje nustatyti pėdsakai „diazepamo“ gali patvirtinti bylos medžiagoje nurodytą faktą, kad S. M. prieš mirtį buvo suleistos dvi ampulės „Apaurin Diazepam“ po 10 mg. Šią aplinkybę pripažino ir pati išteisintoji, ji nurodyta ir liudytojų parodymuose, užfiksuota daiktų apžiūros protokole. Taip pat ši aplinkybė vertinta ir ekspertizės akte. Taigi, suleisto vaistinio preparato kiekis šiuo atveju buvo nustatytas ir jis atliekant specialius tyrimus buvo įvertintas, t. y. buvo vertinama dviejų ampulių vaistinio preparato kraujyje paliktos koncentracijos (pėdsakų) sąveika su kraujyje nustatyta konkrečia (3,12 promilės) alkoholio koncentracija.

20. Nors ekspertizės akte pateiktos kategoriškos išvados dėl S. M. mirties priežasties, „diazepamo“ koncentracijos kraujyje ir jo galimo poveikio sąveikoje su alkoholiu vertinimo, teismo posėdyje apeliantai prašė remtis deontologinio tyrimo išvadomis, kadangi ekspertizės akte pateiktos išvados yra neaiškios, nekonkrečios ir klaidinančios teismą. Apygardos teismo teisėjų kolegijai jokių pagrįstų abejonių dėl ekspertizės akto, kaip BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalyje numatytus reikalavimus atitinkančio įrodymo, šiuo atveju nekyla. Specialių žinių reikalaujantis kompleksinis tyrimas buvo atliktas vykdant teismo priimtą nutartį, tyrimą atliko įvairių sričių specialistai, kurių kompetentingumu abejoti teismas neturi pagrindo, tyrimą atlikę specialistai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, ekspertizės akte aprašyti visi duomenys, kuriais remiantis padarytos galutinės išvados pateikiant aiškius ir priešingai, negu teismo posėdyje teigė nukentėjusiosios atstovas, atsakymus į visus nutartyje dėl ekspertizės paskyrimo nurodytus klausimus. Ekspertizės akte, kaip jau minėta, nurodyta aiški S. M. mirties priežastis, o ta aplinkybė, kad ekspertai nurodė negalintys nustatyti aiškaus S. M. mirties mechanizmo nelemia ekspertizės akto prieštaringumo, kaip teigia nukentėjusiosios atstovas. Pažymima, kad mirties priežastis ir mirties mechanizmas nėra tapačios sąvokos. Veiksmų kvalifikavimui pagal BK 132 straipsnio 3 dalį teisiškai reikšmingas yra mirties priežasties nustatymas. Ekspertizės akte išvada dėl mirties priežasties yra kategoriška ir pagrįsta šios faktinės aplinkybės nustatymui reikšmingų bylos duomenų vertinimu ir ja abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

21. Atmetami kaip nepagrįsti ir nukentėjusiosios atstovo teiginiai, kad ekspertizės akte kalbama tik apie „diazepamo“ grėsmes blaiviam ir sveikam organizmui ir nėra pateiktas atsakymas, ar S. M. galėjo būti suleistos dvi ampulės „diazepamo“, kadangi iš ekspertizės akte pateiktų išvadų matyti, kad S. M. nustatyta alkoholio koncentracija kraujyje, kaip ir „diazepamo“ koncentracija kraujyje, šių komponentų galima sąveika, preparato rūšies (šiuo atveju „dizepamo“) ir jo dozės parinkimas buvo įvertinti ir dėl šių aplinkybių vertinimo pateiktos atitinkamos išvados. Ekspertizės akte nurodyta, kad esant alkoholinei abstinencijai, nerimui ir susijaudinimui slopinti benzodiazepinų grupės preparatai yra pirmo pasirinkimo vaistai, todėl „Apaurin Diazepam“ preparatas yra paskirtas tinkamai, tinkama doze pagal patvirtintas indikacijas ir gydymo rekomendacijas, o esant labiau išreikštiems alkoholinės abstinencijos psichiniams simptomams, kurių buvimą pagal bylos medžiagą galima įtarti šiuo atveju, yra skiriamos daug didesnės „diazepamo“ dozės. Tai, kad ekspertizės aktas netenkina apeliantų ir nepatvirtina jų įsitikinimo dėl deontologinio tyrimo išvadų teisingumo, savaime nereiškia, kad ekspertizės aktas yra prieštaringas.

22. Ekspertizės akte pateiktos išvados, vertinant jas baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, suponuoja pagrįstą manymą, kad L. Š. vaistinį preparatą „Apaurin Diazepam“, taip pat jo dozę parinko tinkamai, o tas faktas, kad minėtas preparatas buvo panaudotas ne sveikatos priežiūros įstaigoje, ne L. Š. darbo metu, pats savaime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 132 straipsnio 3 dalį neužtraukia, kadangi išteisintosios atlikti veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis.

23. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad nei nukentėjusiosios atstovo, nei prokuroro apeliaciniuose skunduose, be apeliantų subjektyvaus įsitikinimo dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, nėra nurodyta jokių objektyviai pagrįstų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Patikrinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir juos dar kartą įvertinus, taip pat atlikus įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų teisingumas paneigtas nebuvo. Iš apeliacinių skundų turinio, juose dėstomų argumentų visumos matyti, kad skunduose iš esmės yra keliamas atskirų įrodymų (eksperto D. I. išvadų, konsultacinės specialisto išvados ir ją atlikusio teismo medicinos gydytojo P. P. parodymų, deontologinio tyrimo išvadų ir šiuos tyrimus atlikusių specialistų J. R., R. B. parodymų, išteisintosios L. Š. paaiškinimų) vertinimo, taip pat atskirų faktinių aplinkybių (L. Š. atvykimo į nukentėjusiosios namus ir procedūros pradžios laiko, panaudojimo būdo, vaistinio preparato „Apaurin Diazepam“ įsigijimo šaltinio, L. Š. suteiktų medicininių paslaugų neteisėtumo) nustatymo klausimas teigiant, kad teismas vertino tik L. Š. palankius įrodymus, o nevertino jos kaltę patvirtinančių įrodymų, faktines aplinkybes nustatė subjektyviai, neatlikęs byloje surinktų įrodymų patikrinimo ir prieštaravimų pašalinimo veiksmų. Tačiau šie skundų argumentai nėra pagrįsti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti visi su tiriamu įvykiu susiję asmenys, procesas vyko laikantis rungimosi principo, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aprašyti visi baudžiamojoje byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai (7 t., b. l. 38–50), pateiktas jų teisinis vertinimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Tiek dėl išteisintosios L. Š., tiek dėl kitų teisiamuosiuose posėdžiuose apklaustų asmenų paaiškinimų, rašytinių įrodymų vertinimo nuosprendyje yra pasisakyta, o teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kaip to reikalauja BPK, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu (7 t., b. l. 50–55). Ta aplinkybė, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo rezultatas netenkina apeliantų, neatitinka jų nuomonės dėl įrodymų vertinimo, savaime nesuponuoja manymo, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai ar šališkai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi įrodymų vertinimo klaidų ir sutikdama su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kurių teisingumas patvirtintas ir įrodymų tyrimo apeliacinėje instancijoje metu, pirmosios instancijos teismo motyvų dar kartą nekartoja.

24. Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde be įrodymų vertinimo keliamas ir BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimo klausimas. Aptariamame straipsnyje įtvirtintas tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme reikalavimas. Remiantis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Teisiamųjų posėdžių protokolai, nuosprendžio turinys, jame dėstomos išvados ir jų argumentacija patvirtina, kad paminėto reikalavimo buvo laikomasi: buvo apklausta išteisintoji, nukentėjusioji, liudytojai, specialistų išvadas pateikę specialistai, proceso dalyviai turėjo galimybę jiems užduoti klausimus, ištirti rašytiniai įrodymai. Vien ta aplinkybė, kad teismas posėdyje neapklausė vienos iš deontologinį tyrimą atlikusių eksperčių, taip pat tai, kad į posėdį, kuriame buvo apklausiamas konsultacinę išvadą pateikęs specialistas, nebuvo kviečiami deontologinį tyrimą atlikę specialistai, kurie savo paaiškinimus davė ankstesniame posėdyje, savaime nereiškia BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo.

25. Atsakydama į nukentėjusiosios atstovo skundo argumentus dėl civilinio ieškinio teisėjų kolegija pažymi, kad su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimu susiję klausimai reglamentuoti BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) BPK nuostatas taikė tinkamai ir pagrįstai A. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, kaip tai imperatyviai nurodyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, dėl civilinio ieškinio priimti kitokį sprendimą teisinio pagrindo nėra. Taip pat nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios atstovo prašymą priteisti nukentėjusiosios turėtas išlaidas, susijusias su advokato atstovavimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis proceso išlaidos gali būti priteistos tik iš kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažinto asmens.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje įrodymai ištirti ir įvertinti laikantis BPK reikalavimų, faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, o teismo išvados dėl BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ir kilusių padarinių – nebuvimo L. Š. veiksmuose išsamiai argumentuotos ir pagrįstos. Išteisinamasis nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 305–307 straipsniuose numatytus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios A. M. atstovo advokato Artūro Andriukaičio ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Furmono apeliacinius skundus atmesti.