- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-15
- Bylos Nr.
- Ik-2370-602/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01529-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų G
- Trečiasis asmuo
- E. G. B., A. I., N. D., V. S., T. N., G. S., G. N., S. D., A. G., Lietuvos žaliųjų
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos
- Advokatai
- Marius Tamošiūnas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Juliui Raškauskui,
atsakovo Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovui Eugenijui Ivaškevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų G. N., S. D., N. D., G. S., V. S., T. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. G. B., A. G., G. N., S. D., N. D., G. S., V. S., T. N., A. I. ir Lietuvos žaliųjų judėjimui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu (t. I, b.l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. sausio 19 d. posėdžio (posėdžio protokolas Nr. VT-7) nutarimą sumažinti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos ribas, nuo sodybos teritorijos atskiriant 1,61 ha žemės plotą (į kurią patenka ir iškirsta pomologinio sodo teritorija);
2) panaikinti Tarybos 2010 m. kovo 30 d. posėdžio (posėdžio protokolas Nr. VT-29) nutarimą patikslinti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos, susidedančios iš namo (IV826), sodininko namo, paukštidės, klojimo, parko ir sodo, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskeltbini) seniūnija, Kauno rajonas, duomenis Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas apsiribojant vienu VĮ Registrų centre registruotu daiktinės teisės sklypu, nacionalinio reikšmingumo lygmenį išsaugoti tiek kompleksui, tiek kompleksinėms dalims;
3) panaikinti 2010 m. kovo 30 d. aktą Nr. KPD-RM-1379, kuriuo Taryba žymiai sumažino T. I. sodybos, kaip saugomos teritorijos, ribas, palikdama nekilnojamosios kultūros vertybės statusą tik E. G. B. priklausančiam žemės sklypui, kuriame yra namas su priklausiniais, parkas ir sodas (toliau – ir Aktas).
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovo A. G. prašymas dėl T. I. mokslinio ir kultūrinio palikimo išsaugojimo, t. y. dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos, kurios teritorija įrašyta į Kultūros vertybių registrą, teritorijos ribų sumažinimo. Pažymėjo, jog T. I. sodyba 1986 metais paskelbta respublikinės reikšmės valstybiniu gamtos paminklu, 1994 metais atkurtos nuosavybės teisės A. I. ir E. G. B., nenustatant jokių parko apsaugos ir naudojimo sąlygų. 2006 metais sodyba įrašyta į Kultūros vertybių registrą, į šią teritoriją įtrauktas bendrąja daline nuosavybės teise valdomas žemės sklypas bei E. G. B. priklausantys žemės sklypai, sodybai suteiktas nacionalinis reikšmingumo lygis. Nurodė, jog A. I. priklausantį 3,8839 ha sklypą įsigijo G. N., S. D., N. D., G. S., V. S. ir T. N. 2005 metais iškirsta apie 1 ha sodo, pateikta paraiška specialiosioms sąlygoms detaliojo plano rengimui nustatyti. Dėl tokių aplinkybių buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2008 m. kovo 27 d. sprendime pasisakė, jog sodyba yra vertinga vietovė ir visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė. Pažymėjo, jog A. G. ir S. D. prašymuose nurodė, kad nei jie, kaip suinteresuoti (duomenys neskelbtini) išsaugojimu asmenys, nei Lietuvos žemės ūkio universiteto nariai, prisidėję prie T. I. paveldo išsaugojimo, į Tarybos posėdžius, svarstant klausimus dėl sodybos, kaip saugomos teritorijos, ribų mažinimo kviečiami nebuvo. Pabrėžė, jog, vadovaujanti Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir atrankos kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 (toliau – ir Aprašas), 16 punktu, nustatant reikšmingumą objekto ar vietovės būklė negali būti pripažįstama kaip reikšmingumą menkinanti aplinkybė, todėl nepasikeitus faktinei situacijai nuo 2006 metų, kai sodyba įrašyta kaip vientisas objektas į Kultūros vertybių registrą, neaišku, kodėl sumažintas teritorijos plotas. Tuo tarpu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą kreipęsi Lietuvos žemės ūkio universiteto atstovai nurodė, kad universitetas ne kartą išsakė nuomonę dėl (duomenys neskelbtini), kaip vieningo komplekso, išsaugojimo. Parduotoje dalyje auga vertingos medžių rūšys, pradėjus statybas joms kiltų išnykimo pavojus, būtų sudarkytas (duomenys neskelbtini) vientisumas. (duomenys neskelbtini) buvo sukurta kaip parkas, todėl jo teritorijos skaidymas negalimas, jo vientisumo praradimas sumažintų naudą, teikiamą visuomenei. Pabrėžė, kad sodybos reikšmingumas įvertintas nuo sovietinių laikų, o duomenų, jog teritorijos reikšmingumas kultūros paveldo aspektu išnyko, nėra. Be to, pagal Aprašo 18 punktą, objekto teritorijos ribos, atsižvelgiant į vertingąsias savybes, apibrėžiamos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Pažymėjo, jog skundžiamu administraciniu aktu taikytas nekilnojamosios kultūros vertybės ribų sumažinimas ir teisinės apsaugos panaikinimas daliai saugotinos teritorijos yra viešasis interesas. Tuo tarpu ginčijami aktai Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gauti 2010 m. balandžio 29 d., o specialistų paaiškinimai iš Lietuvos žemės ūkio universiteto gauti 2010 m. gegužės 21 d., todėl terminas kreiptis į teismą nepraleistas.
Atsiliepimas
Atsakovas Taryba atsiliepimu į prašymą (t. II, b.l. 85–92) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2001 m. birželio 15 d. – 2001 m. rugpjūčio 8 d. Kultūros paveldo centras parengė kultūros vertybės (duomenys neskelbtini) sodybos su parku ir sodu pagrindinio dosjė projektą: kompleksą turėjo sudaryti namas, sodininko namas, paukštidė, klojimas, parkas ir sodas. 2001 m. birželio 13 d. patvirtintas šios sodybos teritorijos ribų planas, teritorijos plotas – 8,69 ha. Sprendimas dėl šio komplekso įrašymo į kultūros vertybių registrą nebuvo priimtas. 2001 m. balandžio 27 d. Ekspertų taryba buvo pasiūliusi skirti dvi zonas – paminklinę su memorialine sodyba ir sena dendrologija bei vizualinės apsaugos, ekspertai pritarė nuomonei sumažinti nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, dalį sklypo įregistruojant kaip vizualinės apsaugos zoną. Valstybinė paminklosaugos komisija 2001 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 01-05-231 nurodė, kad komisija rekomenduoja Kultūros paveldo centrui atsižvelgti į A. I. prašymą ir nenustatyti mažiau vertingai teritorijos daliai paveldosauginių apribojimų. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2002 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. 150-07-258 nurodė, kad į registrą būtina įtraukti sodybą su parku, tačiau dėl sodo įtraukimo klausimas nėra išspręstas. Pažymėjo, kad A. I. nesutikus su teritorijos ribomis, sodyba nebuvo įrašyta į registrą. Prašymą įtraukti pomologinį sodą į registrą buvo pareiškęs ir Lietuvos žemės ūkio universitetas. Pažymėjo, kad 2006 m. spalio 24 d. Tarybos posėdyje, kuriame svarstytas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) sodybos įrašymo į kultūros vertybių registrą, taip pat 2010 m. sausio 19 d. Tarybos posėdyje buvo suteikta galimybė pasisakyti visiems dalyvavusiems asmenims. Pažymėjo, jog problemos esmę sudaro vertingąsias savybes turinčios sodybos teritorijos dydis – 7,92 ha ar 3,94 ha. Pabrėžė, kad Taryba turi teisę pakartotinai spręsti aptartą klausimą, tikslinti duomenis apie objektą ar vietovę, patikslinti ar apibrėžti teritorijos ribas, kas ir buvo atlikta 2010 m. kovo 30 d. Tarybos nariai buvo informuoti, kad koreguojant sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą bus nustatyta žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona, kuri turės apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį ir vizualinės apsaugos pozonį. Tarybos nuomone, 2010 m. kovo 30 d. patikslinus vertingąsias savybes, pajudės T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos apsaugos darbai ir bus sustabdytas pastaraisiais 20 metų vykstantis jos nykimo procesas.
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į prašymą (t. IV, b.l. 20–22) prašė prašymą tenkinti.
Nurodė, kad atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima jokių sprendimų ir nedaro poveikio vertinimo taryboms. Departamento direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. rugpjūčio 23 d. priėmė įsakymą Nr. Į-339, kurio 1 punktu inicijavo (duomenys neskelbtini) sodybos skelbimą valstybės saugoma. Skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų teritorijos ribos nustatomos ar keičiamos atitinkamais specialiaisiais planais. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13.1 punktą, kultūros paveldo objektų teritorijų ribų planavimą organizuoja Departamentas, kai valstybė skelbia saugomais kultūros paveldo objektus. Taisyklės nenumato, kad rengiant atitinkamus planus, Taryba turėtų teisę vienašališkai savo sprendimu keisti rengiamo specialiojo plano sprendinius. Priešingai, Taisyklėse nustatyta šių dokumentų rengimo, viešo svarstymo, derinimo ir tvirtinimo tvarka, nenumatant vertinimo tarybos dalyvavimo šiame procese. Todėl Taryba neturėjo teisės savo iniciatyva keisti inicijuoto skelbti valstybės saugomu kultūros paveldo objekto teritorijos ribas ir plotą, ir taip vienašališkai keisti rengiamo paveldo objekto teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano sprendinius. Pažymėjo, jog pripažinus ginčijamą aktą teisėtu, reiktų iš naujo atlikti planavimo procedūras, kadangi pasikeičia paveldo objekto teritorijos ribos, be to, valstybės biudžeto lėšos, skirtos šio plano rengimui, būtų panaudotos neefektyviai. Skundžiamas aktas neleidžia pilnai apsaugoti paveldo objekto bei užkerta galimybę ateityje atkurti sunykusias vertingąsias savybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. I. atsiliepime į prašymą (t. II, b.l. 71–72) nurodė, kad 1951 m. gruodžio 31 d. Kauno srities DŽD Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 1079 8,54 ha ūkis su ūkiniais statiniais perduotas Biologijos institutui, T. I. paliekant gyvenamąjį namą ir išskiriant 0,15 ha sklypą. 1952 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 460 išskirtas 1 ha sklypas. 1957 m. gruodžio 14 d. potvarkiu Nr. 1965-p T. I. leista naudotis 2 ha sodybiniu sklypu. Tokie 2 ha dabar įeina į E. G. B. sklypą, o likęs žemės sklypo plotas (apie 6 ha) buvo perduotas (duomenys neskeltbini) įsikūrusios Lietuvos žemės ūkio akademijos Mokomajam ūkiui. Pažymėjo, kad pastarojoje dalyje dirbama nebuvo, vadinamasis (duomenys neskelbtini) parkas buvo sodininkystės ūkis. Miškininkams iškirtus dalį sodo ir kuriant dendrologines kolekcijas, T. I. sukurtas sodas prarado savo autentiškumą ir vientisumą
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. B. atsiliepimu į prašymą (t. II, b.l. 73–74) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.
Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dalies vertė sąmoningai sumažinta, sunaikinus (plynai iškirtus) T. I. pomologinę kolekciją – sodą. Tokio vertybinio kriterijaus išnykimas viso objekto kontekste negali tapti pagrindu pakeisti šio objekto ribas, sumažinant saugomą teritoriją.
Tretieji suinteresuoti asmenys G. N., V. S., T. N. atsiliepimu į prašymą (t. IV, b.l. 24–26) prašė palikti galioti Aktą.
Nurodė, kad 3,8839 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, įsigijo iš A. I. 2005 metais. Perkant šį sklypą, jokių apribojimų, susijusių su kultūros vertybių ar saugomų teritorijų statusu, nebuvo. Sklypas ribojasi su E. G. B. sklypu, kuriame yra profesoriui T. I. priklausęs namas su priklausiniais ir dendrologinė kolekcija, tuo tarpu trečiųjų suinteresuotų asmenų įsigytame sklype buvo tik senas, sunykęs verslinis sodas. 2006 m. spalio 24 d. Tarybos aktu minėtas sklypas buvo įtrauktas į (duomenys neskelbtini) sodybos teritoriją. Departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu buvo pradėtas rengti (duomenys neskelbtini) sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas. 2009 m. lapkričio 23 d. įvyko viešas šio plano svarstymas, kuriame gautas piliečių kreipimasis, siūlant išsaugoti sodybą su 2-4 ha teritorija, o likusioje dalyje leisti įsikurti teisėtiems savininkams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu (t. V, b.l. 171–186) prašymą patenkino iš dalies ir įpareigojo Departamentą panaikinti įrašą, padarytą Kultūros vertybių registre dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) dėl duomenų patikslinimo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto 2010 m. kovo 30 d. Nr. KPD-RM-1379 pagrindu, o kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad Ministrų Tarybos 1949 m. liepos 6 d. potvarkiu Nr. 693-r prof. T. I. išsaugotas priskirtas 8 ha ploto ūkis su pomologiniu sodu, esantis (duomenys neskelbtini) kaime. 1952 m. sausio 21 d. perdavimo-priėmimo aktu Lietuvos TSR Mokslų akademijos Biologijos instituto Zoofermai perduotas T. I. 8,54 ha ploto žemės sklypas su jame esančiais statiniais, išskyrus gyvenamąjį namą ir vieną šulinį bei 0,15 ha pasodybinį žemės sklypą. Remiantis Kauno r. DŽD Tarybos vykdomojo komiteto 1958 m. sausio 21 d. raštu Nr. 35, T. I. leista naudotis 2 ha sodybiniu žemės sklypu. Lietuvos TSR Valstybinio gamtos apsaugos komiteto 1986 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 18 (duomenys neskelbtini) parkas, esantis Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (prof. T. I. sodyba), paskelbtas respublikinės reikšmės valstybiniu gamtos paminklu. 1987 m. rugsėjo 24 d. Kauno r. LDT vykd. Komiteto sprendimu Nr. 276 patvirtintas šios teritorijos apsaugos zonų planas, nurodyti žemės naudotojai: E. B. ir Žemės ūkio akademijos Noreikiškių mok.-bandymų ūkis. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 52-5510 ir 1996 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 05-3778 A. I. atstatytos nuosavybės teisės natūra į 4,03 ha žemės Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 52-5510 ir 1996 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 05-3778 E. B. atstatytos nuosavybės teisės natūra į 4,04 ha žemės Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, 4,04 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, nuosavybės teise priklauso E. B. Žemės sklypas 2006 m. spalio 24 d. Tarybos akto Nr. KPD-RM-110 pagrindu nuo 2007 m. gruodžio 6 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, E. B. nuosavybės teise taip pat priklauso žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys statiniai. T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos apibrėžtų teritorijos ribų plano duomenimis, Kultūros vertybių registre įregistruotas kompleksas, kurį sudaro namas, sodininko namas, paukštidė, klojimas, parkas ir sodas, yra žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis byloje pateikta kadastro žemėlapio ištrauka, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2002 m. gruodžio 4 d. surašytas A. I. priklausančio žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, nurodant specialiąsias sąlygas – vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta, kelio sanitarinė apsaugos zona, saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje, natūralios pievos ir ganyklos. Kauno apskrities viršininko 2004 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 02-05-118, atsižvelgiant į tai, kad atlikus A. I. 4,03 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, geodezinius matavimus buvo nustatytas mažesnis plotas, negu nurodyta Kauno apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 27 d. įsakyme Nr. 05-3778, patikslinti minėto žemės sklypo kadastro duomenys pagal priedą. Nustatė, kad 3,8839 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos kadastro žemėlapyje pažymėtos 2004 m. sausio 21 d. 2005 m. vasario 1 d. A. I. pirkimo-pardavimo sutartimi S. D. pardavė 3,8839 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2005 m. balandžio 6 d. S. D. pirkimo-pardavimo sutartimi T. N., G. S. ir V. S. pardavė 1,9964 ha žemės sklypo dalį bendroje dalinėje nuosavybėje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2005 m. birželio 8 d. S. D. pirkimo-pardavimo sutartimi N. D. pardavė (duomenys neskeltbini) bendroje dalinėje nuosavybėje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 11 d. S. D. pirkimo-pardavimo sutartimi G. N. pardavė (duomenys neskeltbini) dalį bendroje dalinėje nuosavybėje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatė, kad 3,8839 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2005 m. balandžio 8 d. priklauso G. S. (duomenys neskeltbini), V. S. (duomenys neskeltbini)), T. N. (duomenys neskeltbini), nuo 2005 m. birželio 9 d. – N. D. (duomenys neskeltbini), nuo 2006 m. spalio 19 d. – S. D. ((duomenys neskeltbini)) ir G. N. ((duomenys neskeltbini)). Tokiame žemės sklype žemės ūkio naudmenų plotas sudaro 2,9214 ha. Žemės sklypas 2006 m. spalio 24 d. Tarybos akto Nr. KPD-RM-110 pagrindu nuo 2007 m. gruodžio 6 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Nurodė, kad Ekspertų tarybos prie Departamento Kauno teritorinio padalinio 2001 m. balandžio 27 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl T. I. sodybos buvusių istorinių ribų kultūrinės – visuomeninės vertės nustatymo. Nuspręsta, kad būtina atlikti paveldosauginę ekspertizę, skirti dvi zonas: paminklinę su memorialine sodyba ir sena dendrologija (priklausančią E. B.) ir vizualinės apsaugos – A. I. skirtą teritoriją. Pažymėjo, jog byloje pateiktas Kultūros paveldo centro direktoriaus 2001 m. birželio 13 d. patvirtintas T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos su parku ir sodu teritorijos ribų planas, kuriuo apibrėžtas nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos plotas – 8,69 ha. Valstybinė paminklosaugos komisija 2001 m. lapkričio 8 d. raštu informavo, kad siūlymo įrašyti į Kultūros vertybių registrą T. I. (duomenys neskelbtini) sodybą su parku ir sodu svarstymas atidėtas, nes Kultūros paveldo centras nepagrįstai priskyrė sodybai teritoriją, nepriklausiusią T. I., be to, neatlikta sodo medžių inventorizacija ir sodo paveldosauginis įvertinimas. Rekomenduojama nenustatyti mažiau vertingai teritorijos daliai paveldosauginių apribojimų. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas 2002 m. gegužės 31 d. akte Nr. 174 „Dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos sodo pomologinio įvertinimo“ konstatavo, kad sodas verslinės vertės neturi, prof. T. I. sukurtas veisles, jas identifikavus, būtina perkelti į genofondo kolekcijas; sodas vertingas ir įdomus istoriniame sodininkystės raidos kontekste ir sodo augalų biologinio ilgaamžiškumo Lietuvoje prasme. Šiame akte buvo vertinama A. I. tuo metu priklaususi sodo dalis. Kultūros paveldo centras 2002 m. birželio 28 d. raštu Nr. 06-14-613 informavo, kad, atsižvelgus į Valstybinės paminklosaugos komisijos siūlymus, A. I. buvo pateiktas pakoreguotas T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos su parku ir sodu teritorijos ir apsaugos zonų ribų plano projektas, tačiau A. I. su projektu nesutiko. Remiantis (duomenys neskelbtini) sodybos sodo pomologiniu įvertinimu, papildyti apskaitos dokumentai, kurie bus pateikti Valstybinei paminklosaugos komisijai aprobuoti. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2002 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 150-07-258 nurodė, kad, atsižvelgus į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto pateiktas išvadas, Kultūros ministerija paves Kultūros vertybių apsaugos departamentui atitinkamai pakoreguoti prof. T. I. sodybos dosjė, siekiant įtraukti į registrą sodybą su parku be buvusio vaismedžių sodo. Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrius 2005 m. kovo 2 d. pateikė paraišką Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui specialiosioms sąlygoms detaliojo plano rengimui nustatyti. Planavimo tikslas – sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tikslinės pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitą (sodybinio užstatymo teritorijų) ir padalijimas į apytiksliai 20 sklypų, planavimo organizatorius – S. D. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos informavo institucijas ir pareiškėjus, kad vadovaujantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės 2004 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 183V buvo pradėtas (duomenys neskelbtini) dendrologinio rinkinio ribų plano ir individualaus reglamento rengimas. Remiantis raštais, 2005 m. balandžio 28 d. įvyko viešas susirinkimas su visuomene, kurio metu išreikštas pasipiktinimas (duomenys neskelbtini) sodo kirtimu bei reikalavimas išsaugoti T. I. palikimą. Pakartotinis susirinkimas su visuomene įvyko 2005 m. spalio 6 d. Nustatė, kad T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos su parku ir sodu, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskeltbini) seniūnijoje, Kauno rajone (IV826), duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo klausimas Tarybos svarstytas keliuose posėdžiuose: 2006 m. rugpjūčio 29 d. (protokolas Nr. 15), 2006 m. spalio 3 d. (protokolas Nr. 24), 2006 m. spalio 10 d. (protokolas Nr. 26). Taryba 2006 m. spalio 24 d. posėdžio metu (protokolas Nr. 30) nutarė T. I. (duomenys neskelbtini) sodybą, susidedančią iš namo (IV826), sodininko namo, paukštidės, klojimo, parko ir sodo, esančios (duomenys neskelbtini), Ringaudų sen., Kauno r., įrašyti į Kultūros vertybių registrą, patikslinti Kultūros vertybių registre esančio namo (IV826) duomenis šiame registre. Šio komplekso reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Taip pat nutarta apibrėžti šios sodybos teritorijos ribas (7,92 ha). T. N. ir N. D. 2006 m. spalio 9 d. kreipėsi į Departamentą, prašydami jiems priklausančio žemės sklypo netraukti į kultūros vertybės teritoriją arba traukti tik tą dalį, kurioje esantys želdiniai realiai susiję su T. I. atminimu. Tarybos 2006 m. spalio 24 d. aktu Nr. KPD-RM-110 Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė įregistruotas kompleksas, kurį sudaro namas, sodininko namas, paukštidė, klojimas, parkas ir sodas (T. I. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys: želdynų – lemiantis reikšmingumą – svarbus; istorinis – lemiantis reikšmingumą – unikalus; memorialinis – lemiantis reikšmingumą – svarbus. Reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Vertybės vertingosios savybės: 1. planavimo sprendiniai – laisvas pastatų išdėstymas, laisvas dendrologinio parko suplanavimas, reguliarus pomologinio sodo suplanavimas; 2. buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos – rūsys, šiltnamis; 3. įvairios išraiškos formos – baseinėlis lietaus vandeniui. Šiuo aktu nutarta, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga, bei patikslinti registre registruotos vertybės duomenis. T. N., S. D., G. N., N. D., V. S. ir G. S. 2006 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministrą, taip pat į Departamento direktorių, prašydami sustabdyti 2006 m. spalio 24 d. Tarybos sprendimo vykdymą ir pakartotinai spręsti dėl reikšmingumo nustatymo bei įpareigoti Tarybą atlikti apibrėžtos objekto teritorijos tikslinimą. Analogišką prašymą 2006 m. lapkričio 6 d. T. N. ir N. D. pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai. Departamentas 2006 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. (14.13)2-2267 informavo T. N., S. D., G. N., N. D., V. S. ir G. S., kad teisės aktai nenumato Tarybos sprendimų aprobavimo, taigi valstybės ar savivaldybių institucijos negali pakeisti ar panaikinti Tarybos sprendimų. Departamento direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-339, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 6 punktu ir 10 straipsnio 1 dalimi, nutarta inicijuoti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (MC30812), Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), skelbimą valstybės saugoma. Įsakymas įregistruotas Kultūros vertybių registre. Departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. Į-351, vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, nuspręsta pradėti rengti kultūros paveldo objekto – T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos ((duomenys neskeltbini)) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą. Planavimo tikslas – specialiajame plane nustatytais sprendiniais užtikrinti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos ir jų teritorijos išsaugojimą, taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą. T. N., S. D., G. N., N. D., V. S. ir G. S. 2007 m. rugsėjo 20 d. Departamentui pateikė skundą dėl Departamento direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. Į-339 panaikinimo. Departamentas 2007 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. (7.12)2-2271 informavo, kad ginčijamu įsakymu sprendimas inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priimtas dėl to, kad sužalota dalis vertingųjų savybių, t. y. iškirsta dalis sodo. Pažymėjo, kad šiuo įsakymu papildomi paveldosauginiai apribojimai nenustatyti, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas nesugriežtintas. Informavo, kad kultūros paveldo objekto teritoriją apibrėžė ir vertingąsias savybes nustatė ne Departamentas, o Taryba. 2009 metais parengtas T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos specialusis planas (koncepcija); jame esanti žyma patvirtina, kad su Departamento Kauno teritoriniu padaliniu specialusis planas (koncepcija) suderintas 2009 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime (adm. byloje Nr. I-2402-662/2008), išnagrinėjęs T. N., S. D., G. N., N. D., V. S. ir G. S. skundą, jį atmetė konstatavęs, kad pareiškėjai neįrodė, kaip Departamento direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. Į-339 pažeidžia jų teises ar interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi (adm. byloje Nr. A442-156/2009) sprendimą paliko nepakeistą. Tarybos 2010 m. sausio 19 d. posėdžio metu (protokolas Nr. VT-7) nutarta sumažinti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos, susidedančios iš namo (IV826), sodininko namo, paukštidės, klojimo, parko ir sodo teritorijos ribas (apimtų tik vieną Registrų įmonėje registruotą daiktinės teisės sklypą), parengus nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą, patikslinti vertingąsias savybes, remiantis šiuo sprendimu dėl teritorijos ribų pakeitimo. Tarybos 2010 m. kovo 30 d. posėdžio metu (protokolas Nr. VT-29) nutarta patikslinti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos, susidedančios iš namo (IV826), sodininko namo, paukštidės, klojimo, parko ir sodo duomenis Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas apsiribojant vienu Registrų įmonėje registruotu daiktinės teisės sklypu, nacionalinio reikšmingumo lygmenį išsaugoti tiek kompleksui, tiek ir kompleksinėms dalims. 2010 m. kovo 30 d. Tarybos Aktu Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė įregistruotas kompleksas, kurį sudaro namas, sodininko namas, paukštidė, klojimas, parkas ir sodas (T. I. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys: architektūrinis – lemiantis reikšmingumą – tipiškas; želdynų – lemiantis reikšmingumą – unikalus; istorinis – lemiantis reikšmingumą – svarbus; memorialinis – lemiantis reikšmingumą – svarbus; kraštovaizdžio. Reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Vertybės (1925 m.) vertingosios savybės: 1. planavimo sprendiniai – sodybinio užstatymo plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, kurią sudaro namas, sodininko namas, paukštidė, klojimas, parkas, sodas; 2. įvairios išraiškos formos – baseinėlis lietaus vandeniui surinkti, šiltnamis, rūsys; 3. žemės ir jos paviršiaus elementai – susiformavęs reljefas; 4. takai, keliai ar jų dalys – gruntinis kelias į sodybą. Šiuo Aktu nutarta patikslinti Registre registruotos vertybės duomenis.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimu (3 p.), Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsniu ir pažymėjo, jog ši byla, inicijuota prokuroro, yra susijusi su viešuoju interesu, su valstybės interesu. Konstatavo, kad prokuroras turėjo teisę ginčijamu atveju kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, kurio gynimo būtinumo atvejus formuoja teismų praktika. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą pagal suformuotą teismų praktiką nustatytu terminu – gavęs duomenų, leidžiančių manyti, kad yra pažeistas viešasis interesas.
Atsižvelgė į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus nekilnojamojo turto apsaugos būdus ir pažymėjo, jog ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iš minėtų nekilnojamojo turto apsaugos būdų – apskaita, būtent apskaitos duomenų patikslinimas. Remdamasis Įstatymo 8 straipsnio 1, 4, 5, 8, 10 dalimis, nurodė, kad Departamentas Kultūros vertybių registre registruoja nekilnojamąsias kultūros vertybes kaip kultūros paveldo pavienius ar kompleksinius objektus ar vietoves. Vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 14, 18, 21 punktais ir padarė išvadą, jog nekilnojamąja kultūros vertybe gali būti statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti, arba vietovė, kurioje yra toks objektas. Tokios nuostatos nekilnojamąją kultūros vertybę visais atvejais sieja su daiktinės teisės objektu. Remdamasis Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 25, 26, 38 punktais, 22 straipsnio 3 dalies 3 punktu, padarė išvadą, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos, rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriam negali būti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu ruošiamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedūra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo, rengiant tokį planą bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedūrų dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo. Pažymėjo, jog Departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. Į-351, vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, nuspręsta pradėti rengti kultūros paveldo objekto – T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (MC30812), Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą. Planavimo tikslas – specialiajame plane nustatytais sprendiniais užtikrinti T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos ir jų teritorijos išsaugojimą, taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą. Toks specialusis ginčo teritorijos planavimo dokumentas yra rengiamas ir bylos nagrinėjimo metu. Specialiojo planavimo metu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu bei planu patikslinus kultūros paveldo objekto ribas, nurodyti dokumentai turėjo būti vertinami teritorijų planavimo proceso metu kartu su kitais dokumentais bei šio specialiojo planavimo metu galėjo būti tikslinamos kultūros paveldo objekto ribos, kurios galėjo būti įregistruotos Kultūros vertybių registre po specialiojo plano patvirtinimo ir įsigaliojimo. Konstatavo, jog kadangi kultūros paveldo objekto ribos yra pakeistos, pažeidžiant nurodytų teisės aktų reikalavimus, t. y. nesilaikant teritorijų planavimo procedūrų, Departamentas negalėjo įrašyti registre įrašų dėl teritorijos patikslinimo. Atsižvelgė į Įstatymo 8 straipsnį, 5 straipsnio 9, 10 dalis ir pažymėjo, jog tokius teisės klausimus turėjo išspręsti kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atliekantis ir už jų vykdymą atsakingas Departamentas, kuris kaip viešojo administravimo institucija dėl savo struktūros yra įgaliotas pareikšti valią institucijos vardu. Įgaliojimai pareikšti valią institucijos vardu yra grindžiami nurodytų įstatymų reikalavimais bei sudaro šios institucijos kompetenciją, kuri nebuvo ginčijamu atveju tinkamai įgyvendinta. Todėl nustatęs, kad veiksmas yra atliktas neteisėtai, įpareigojo Departamentą panaikinti registre įrašą apie kultūros paveldo objekto duomenų patikslinimą.
Pažymėjo, jog Departamentas, įgyvendindamas savo kompetenciją nekilnojamojo turto paveldo apsaugos valstybinio administravimo srityje, privalo kiekvienu atveju įvertinti minėtas ir kitas įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas dėl galimybės nustatyti nekilnojamajai kultūros vertybei tam tikrą teisinę apsaugą. Šių Departamento pareigų nepaneigia tai, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnį, administracinis teismas vertina tik ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) teisėtumą, bet ne pagrįstumą. Tuo tarpu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (bylos Nr. A7-2282/2006, A469-1139/2007, AS525-431/2009, A556-97/2010) teismui priskirtinos nagrinėti bylos dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo Kultūros vertybių registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog gali būti sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybos akto teisėtumo. Pažymėjo, kad Įstatymo normos bei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtina, kad tarybas gali sudaryti ne vien Departamentas, kuris yra viešojo administravimo subjektas, tarybas gali sudaryti kitos organizacijos, kurios nėra viešojo administravimo subjektai ir nevykdo jokių funkcijų, būdingų viešojo administravimo subjektams (ABTĮ 2 str. 4 d.). Konstatavo, jog nurodytos Įstatymo normos, Pavyzdiniai nuostatai, Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatai (patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-06-09 įsakymu Nr. Į-259), Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad tarybos, ir konkrečiu atveju Taryba, nurodyta šioje byloje atsakovu, nėra juridiniai asmenys, tai yra kolegialios institucijos, neturinčios subjektiškumo. Pažymėjo, kad skundžiamas aktas – tai dokumentas, kuris priimamas vertinimo tarybai atliekant objektų ar vietovių vertinimą, tiesiogiai susijusį su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę; vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultūrinio tapatumo formoms (Aprašo 5 p.). Vertinimo tarybos vertinimas, atliekamas mokslininkų, paskirtų į personalinę tarybos sudėtį (Departamento direktoriaus 2005-06-09 įsakymas Nr. Į-259). Atsižvelgė į Pavyzdinių nuostatų 10 punktą, Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, Aprašo 6, 7 punktus ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju Taryba surašė aktą, vadovaudamasi istoriniais šaltiniais ir kitais tyrimais, o Departamentas privalėjo vertinti, ar aktas pagal Įstatymo reikalavimus konkrečiu atveju yra pagrindas registruoti nekilnojamąją kultūros vertybę Kultūros vertybių registre.
Pažymėjo, jog bylos dokumentai patvirtina, kad prof. T. I. 1920 metais buvo įgijęs ginčo teritorijoje 8 ha žemės, kurioje kūrė pomologinį sodą. Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai ir jų procesinių dokumentų turinys, liudytojų paaiškinimai, dokumentai, kurių pagrindu buvo apskaitytas kultūros paveldo objektas. 1996 metais prof. T. I. įpėdiniams – A. I. ir E. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 8 ha iki žemės nacionalizavimo valdytos žemės, būtent šioje žemėje buvo suformuoti du grąžintini sklypai. Nurodė, kad po žemės nacionalizavimo nuo 1952 metų prof. T. I. buvo leista naudotis prie pastatų esančiu 0,15 ha sklypu, o nuo 1958 metų – 2 ha žemės sklypu, kuriuo naudojosi iki mirties, ši teritorija yra E. B. priklausančiame sklype. Nustatė, kad prof. T. I. iki žemės nacionalizavimo tvarkė visą 8 ha žemės, sodino visoje teritorijoje įvairius augalus, kurių dalis yra išlikusi iki šių dienų. Prof. T. I. neteko galimybės tvarkyti toliau žemę po visuotinio žemės nacionalizavimo, tokios konkrečios galimybės neturėjimą patvirtina ir 1952 metų aktas, kuriuo Lietuvos TSR Mokslų akademijos Biologijos instituto Zoofermai perduotas 8,54 ha ploto žemės sklypas su jame esančiais statiniais, išskyrus gyvenamąjį namą, šulinį bei 0,15 ha sklypą. 1987 metais minėto sklypo dalies naudotoju buvo Žemės ūkio akademijos Noreikiškių mok.-bandymų ūkis. Pažymėjo, jog byloje apklaustų liudytojų – Žemės ūkio akademijos darbuotojų – paaiškinimai patvirtina, kad vėliau ginčo teritorijoje veiklą vykdė Žemės ūkio akademijos Miškų katedra. Tokių liudytojų bei A. I. paaiškinimai patvirtina, kad ginčo teritorijoje yra išlikę pavieniai prof. T. I. sodinti medžiai, kurtas pomologinis sodas nėra išlikęs. Pažymėjo, jog įrodymai patvirtina, kad nurodytoje teritorijoje buvo pramoninis sodas, o A. I. bei liudytojo P. K. P. paaiškinimai patvirtina, kad prof. T. I. nevykdė jokios veiklos teritorijos dalyje, naudotoje Žemės ūkio akademijos, tik palaikė santykius tiek, kad nekiltų konfliktų. Nurodė, jog Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto 2002 m. gegužės 31 d. akte konstatuota, kad A. I. priklausanti sodo dalis verslinės vertės neturi. Nurodė, jog ginčijamame Tarybos Akte preliminariai nustatyta kultūros objekto teritorija, kuri atitinka byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, surašius Aktą, ir byloje tokių nenustatyta. Aktas sudarytas, vadovaujantis faktiniais duomenimis bei Aprašu. Remdamasis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 5 punktu, 23 straipsnio 3, 4 dalimis, aplinkybe, jog Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos dokumentai patvirtina, kad, vadovaujantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės 2004 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 183V, Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka buvo pradėtas (duomenys neskelbtini) dendrologinio rinkinio ribų plano ir individualaus reglamento rengimas, o tokia tarnyba kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją dėl šios vietos apsaugos įteisinimo, padarė išvadą, jog įrašius (duomenys neskelbtini) į Kultūros vertybių registrą, nutrūko procesas dėl (duomenys neskelbtini) pripažinimo gamtos paveldo objektu. Pažymėjo, jog nustatyta, kad prašyme nurodomi argumentai yra susiję su būtinumu saugoti (duomenys neskelbtini) pomologinį sodą toje dalyje, kurioje Taryba ginčijamu Aktu pasiūlė netaikyti tokios apsaugos. Pabrėžė, kad būtinumas saugoti sodą turėtų būti siejamas su būtinumu nustatyti gamtos paveldo objektą, bet ne kultūros paveldo objektą. Nors Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkte kaip nekilnojamasis kultūros paveldas yra minimi želdynai – reikšmingais pripažinti istoriniai želdynai (parkai, sodai ir kiti istoriniai želdynai), prašymo, paduoto teismui, motyvuose akcentuojamas būtinumas išsaugoti gamtos paveldo botaninius objektus, o Įstatyme kultūros paveldo objektai, kaip jau buvo minėta, siejami su statiniais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie turi vertingųjų savybių.
Nepagrįstais pripažino trečiųjų suinteresuotų asmenų motyvus, jog panaikinus ginčijamą Aktą, būtų pažeistos jų nuosavybės teisės į valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise sklypą, kuris pašalintas iš kultūros paveldo objekto teritorijos, priėmus Aktą bei planą. Pažymėjo, kad nors aktas įrašytas Kultūros vertybių registre, Nekilnojamojo turto registre duomenų apie tokį patikslinimą nėra, todėl duomenys dėl patikslinimo žemės savininkų atžvilgiu ir nebuvo įsigalioję (Žemės įstatymo 22 str. 7 d.). Nurodė, jog teritorijos ribų patikslinimo klausimas turi būti sprendžiamas šios teritorijos planavimo metu, kuris vyksta ir šiuo metu, o žemės savininkų ir kitos suinteresuotos visuomenės teisės yra užtikrinamos nustatant jų dalyvavimą teritorijų planavimo procese. Remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11, 12 dalimis, konstatavo, kad žemės savininkų teisės užtikrinamos teritorijų planavimo metu, o jų teisės įgyvendinamos skundžiant neteisėtus teritorijų planavimo veiksmus, teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka tuomet, kai nustatoma, kad yra pažeidžiamos konkrečių asmenų teisės. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime konstatavo būtinumą žemės sklypų savininkams įrodyti konkretaus jų intereso pažeidimą. Abstraktus tvirtinimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procese negali būti pagrindu ginti teises.
Atsižvelgdamas į ABTĮ 15, 22, 88 straipsnius, 2 straipsnio 14 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis, padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Tuo tarpu ginčijamais protokolų nutarimais nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų konkretiems asmenims nustatymo, juose konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų tiesiogiai nesukūrė asmenims teisių ar pareigų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A556-613/2008, A822-1344/2010), konstatavo, kad skundžiamų protokolų nutarimai pagal savo turinį nėra individualūs administraciniai sprendimai, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
III.
Tretieji suinteresuoti asmenys G. N., S. D., N. D., G. S., V. S., T. N. pateikė apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 1–11), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria Departamentas įpareigotas atlikti veiksmus, ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog vienintelis teisėtas būdas nustatyti arba pakeisti kultūros paveldo objekto ribas yra teritorijų planavimo dokumentas (specialusis planas), todėl jokie ginčo sodybos duomenų pakeitimai Akto pagrindu Kultūros vertybių registre negalėjo būti daromi, nepagrįsta. Teismas tokią išvadą argumentavo abstrakčiai, išvardindamas bendro pobūdžio teisės normas, o ne remiantis specialiais ginčo santykius reglamentuojančiais teisės aktais, nenurodytos teisės normos, kurias pažeidė Departamentas, patikslindamas registro duomenis.
2. Pažymi, jog galiojantys teisės aktai numato Tarybai teisę ir pareigą nustatyti bei tikslinti kultūros paveldo objektų ribas, o Departamentui – tokias patikslintas ribas registruoti Kultūros vertybių registre. Remdamiesi Įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi, Pavyzdinių nuostatų 7.3 punktu, pabrėžia, jog teisę nustatyti bei tikslinti kultūros paveldo objekto ribas įstatymų leidėjas suteikė būtent vertinimo taryboms. Atsižvelgia į Įstatymo 8 straipsnio 8 dalį, 9 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 17.7 punktą ir teigia, jog sisteminė teisės aktų analizė leidžia teigti, kad Aktu patikslintos ginčo sodybos ribos galėjo ir privalėjo būti registruojamos Kultūros vertybių registre. Tuo tarpu pagal Registro nuostatų 9 punktą tokia pareiga teko Departamentui.
3. Teisės aktai nenumato, kad kultūros paveldo objekto ribos gali būti nustatomos, tikslinamos ir registruojamos Kultūros vertybių registre tik parengus atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą (specialųjį planą). Teismas šiuo atveju turėjo remtis ne bendrosiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, o analizuoti specialiąsias teisės normas, taikomas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo procedūroms. Tokias procedūras išsamiai reglamentuoja Taisyklės, tačiau teismas jų nuostatomis apskritai nesirėmė ir jų neanalizavo. Atsižvelgdami į Taisyklių 8, 20.8 punktus, Įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, teigia, jog, remiantis nuostata, kad kultūros paveldo objekto ribos gali būti nustatomos tik mokslinių tyrimų pagrindu, akivaizdu, kad vienintelis galimas kultūros paveldo teritorijos ribų objektyvaus nustatymo pagrindas – vertinimo tarybos aktas. Be to, pagal Taisyklių 13 punktą Tarybai netgi nėra suteikta teisė būti planavimo organizatoriumi, rengiant kultūros paveldo objekto apsaugos specialųjį planą, todėl akivaizdu, jog saugomų teritorijų ribų nustatymas, kuris priskirtas Tarybos kompetencijai, yra ir gali būti atliekamas ne teritorijų planavimo dokumento, o Tarybos akto pagrindu. Taisyklės taip pat nenumato parengto specialiojo plano registravimo Kultūros vertybių registre.
4. Nurodo, jog ilgametė paveldosaugos institucijų praktika taip pat patvirtina išvadą, kad specialiojo plano rengimas nėra privalomas baigiamasis paveldo objekto apsaugos procedūros etapas, skirtas galutinai konkretizuoti ir įteisinti Tarybos nustatytų kultūros paveldo objektų teritorijas bei jų apsaugos režimą. Be to, vadovaujantis nurodyta teismo logika, turėtų būti apskritai panaikinta ginčo sodybos registracija Kultūros vertybių registre, kadangi 2006 m. spalio 31 d. (kai sodyba buvo įregistruota minėtame registre) šios teritorijos specialusis planas dar nebuvo parengtas.
Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 30–32), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Remdamasis Registro nuostatų 17.6, 27 punktais, aplinkybe, jog Taryba Aktu patikslino ginčo sodybos vertingąsias savybes, pažymi, jog teismo sprendimas įpareigoti panaikinti visus Akto pagrindu padarytus įrašus Kultūros vertybių registre, nepanaikinus paties Tarybos Akto, prieštarauja Registro nuostatams.
2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčijami Tarybos protokolai nėra individualūs administraciniai sprendimai, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A556-97/2010, A14-1139/2007, AS525-431/2009. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad būtent vertinimo tarybos protokolinis sprendimas yra teises ir pareigas sukeliantis aktas ir jis gali būti teisminio ginčo objektu. Tuo tarpu Departamento veiksmai, atlikti protokolinių sprendimų ir aktų pagrindu, registruojant duomenis Kultūros vertybių registre, yra išvestiniai ir patys savaime negali būti teisinio ginčo objektas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. B. atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 36) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.
Pažymi, jog Tarybos 2006 m. spalio 24 d. sprendimas ginčo sodybos teritoriją įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir Departamento direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 23 d. tokios teritorijos skelbimo valstybės saugoma inicijavimas yra pagrįstas ir jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. procesiniu sprendimu ginčo sklypų savininkų skundas buvo atmestas.
Atsakovas Taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 38–44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendime nustatytą įpareigojimą atlikti veiksmus ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. VI, b.l. 45–47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsiliepimas į apeliacinius skundus iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo ir neįvertino prašyme nurodytų reikalavimų, nes, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A442-1404/2010, A556-97/2010, A14-1139/2007, AS525-431/2009), tarybos protokoliniai sprendimai, kurių pagrindu nustatomos bei registruojamos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės ir teritorijos ribos, gali būti teisminių ginčų objektu.
2. Atsižvelgdamas į Aprašo 16, 26 punktus, nurodo, jog Departamentas, inicijavęs ginčo sodybos, kaip vientiso objekto, skelbimą valstybės saugoma bei tokios teritorijos specialiojo plano rengimą, jokių duomenų dėl nekilnojamosios kultūros vertybės reikšmingumo sumenkinimo Tarybai nepateikė. Todėl Tarybai nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo Aktu patvirtinti vertingųjų savybių, kultūros paveldo objekto teritorijos, vietovės apibrėžimo pokyčių bei kreiptis į registro tvarkytoją dėl nekilnojamosios kultūros vertybės duomenų patikslinimo registre.
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 48–50) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog nors su kai kuriais apeliacinio skundo argumentais yra pagrindas sutikti, tai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Remdamasis Įstatymo 8 straipsnio 4, 5, 8 dalimis, 22 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 2 punktu, Pavyzdinių nuostatų 7.3, 8.1 punktais, Taisyklių 8 punktu, pabrėžia, jog akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Kultūros vertybių registre registruojamų kultūros vertybių ribos turi būti nustatomos teritorijų planavimo dokumentais, o ne vertinimo tarybų aktais. Tačiau sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad specialiojo paveldosauginio planavimo metu kultūros vertybių ribos tikslinamos ne vertinimo tarybų aktais, bet atliekant specialiojo planavimo procedūras.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 51–52), atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnį, pažymi, jog atsakovo apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas, tačiau jis nenurodė pagrindų, nustatytų ABTĮ 141 straipsnyje, pagrįsdamas, kodėl apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą teismas turėtų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi tokių pagrindų nėra, remiantis atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teismas turi pagrindą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir papildomai sprendime nurodyti, kad panaikinami ir Tarybos protokoliniai sprendimai bei Aktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkintinas iš dalies. Trečiųjų suinteresuotų asmenų G. N., S. D., N. D., G. S., V. S., T. N. apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tarybos 2010 m. sausio 19 d. ir 2010 m. kovo 30 d. posėdžių nutarimus ir Aktą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad protokolai ir jais įforminti nutarimai negali būti ginčo teisme dalyku, šioje dalyje pareiškėjo prašymą atmetė. Taip pat teismas konstatavo, jog Aktas paliktinas galioti, tačiau Departamentas įpareigotinas panaikinti įrašą Kultūros vertybių registre dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) dėl duomenų patikslinimo Akto pagrindu.
Dėl Tarybos posėdžio protokolais įformintų nutarimų
Nustatyta, jog 2010 m. sausio 9 d. Tarybos protokole Nr. VT-7 ir 2010 m. kovo 30 d. Protokole Nr. VT-29 užfiksuotas ginčo klausimo, susijusio su T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos, kaip kultūros paveldo objekto, teritorijos ribų mažinimu svarstymo procesas ir suformuluota bendra Tarybos pozicija ginčo klausimo atžvilgiu. Tokiais protokolais įformintas Tarybos pritarimas kultūros paveldo objekto teritorijos ribų tikslinimui.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymu kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, viešojo intereso pažeidimą būtent siedamas su nepagrįstu ir neteisėtu T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, teritorijos ribų sumažinimu.
Ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 8 straipsnio 8 dalis nustatė, jog nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Tuo tarpu Aprašo 27 punktas nustatė, jog vertinimo tarybai aktu patvirtinus vertingųjų savybių, kultūros paveldo objekto teritorijos, vietovės apibrėžimo pokyčius, Vertinimo tarybos teikimu registro tvarkytojas patikslina nekilnojamosios kultūros vertybės duomenis registre.
Iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, jog būtent vertinimo tarybos sprendimas dėl atitinkamos nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės duomenų pakeitimo yra pagrindas atlikti atitinkamus pakeitimus registre. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu tuo atveju, jeigu atitinkami pakeitimai atliekami Akto pagrindu, būtent toks Aktas turėtų būti ginčo dalyku teisme.
Bylos medžiaga patvirtina, jog registracija Kultūros vertybių registre atlikta būtent Akto pagrindu, todėl atitinkamos teisinės pasekmės, susijusios su (duomenys neskelbtini) sodybos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, teritorijos pasikeitimu išimtinai sietinos su Tarybos sprendimu įformintu Aktu. Tuo tarpu nors ginčijamais protokolais ir buvo išreikšta bendra Tarybos pozicija nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijos ribų mažinimo atžvilgiu, tačiau šiais protokolais joks sprendimas, kuris sukeltų kokias nors reikšmingas teisines pasekmes, nebuvo priimtas.
Pabrėžtina, jog ginčijamo Akto priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų (toliau – ir Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatai) 16 punktas taip pat aiškiai nustatė, jog Tarybos sprendimai įforminami kultūros ministro patvirtintos formos aktu. Aktas surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo Tarybos pirmininkas. Aktas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi būti perduotas Departamentui kartu su kitais Tarybos veiklos dokumentais (posėdžių protokolais, posėdžių skaitmeninių garso įrašų kompiuterinėmis laikmenomis, susirašinėjimo ir kitais dokumentais).
Konstatuotina, jog Tarybos posėdžių protokolai šiuo atveju negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi jie vertintini kaip procedūrinio pobūdžio dokumentai (pagal Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatus – tarybos veiklos dokumentai), kurių pagrindu priimtas Aktas, tačiau tik Aktas sukėlė teisines pasekmes, susijusias su (duomenys neskelbtini) sodybos teritorijos ribų sumažinimu. Tarybos protokolai ir jais atitinkamai išreikštas pritarimas (arba nepritarimas) svarstytam klausimui tuo atveju, jeigu vėliau priimamas tolesnis aktas, kuriuo įforminamas atitinkamas sprendimas, yra tik būtina prielaida pastarajam aktui priimti. Tokiais protokolais tik patvirtinama Tarybos, kaip kolegialios institucijos, pozicija svarstyto klausimo atžvilgiu, kuri atitinkamai įforminama ir sukelia teisines pasekmes priėmus vėlesnį sprendimą, šiuo atveju – Aktą.
Apeliaciniuose skunduose nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepaneigia nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose Nr. A442-1404/2010, AS525-431/2009 pasisakė tik dėl atitinkamų Tarybos aktų, bet ne dėl protokolinių sprendimų. Tuo tarpu administracinės bylos Nr. A14-1139/07 aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių, kadangi minėtoje byloje būtent Tarybos protokolinis sprendimas buvo pagrindu atlikti tam tikrus pakeitimus Kultūros vertybių registre, t. y. būtent protokoliniu sprendimu buvo sukeltos tiesioginės pasekmės kultūros vertybės statusui. Tuo tarpu šiuo atveju tokios pasekmės sukeltos Aktu.
Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Tarybos protokoliniai sprendimai ir jais įforminti nutarimai, susiję su (duomenys neskelbtini) sodybos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, teritorijos pakeitimais, negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Kartu pabrėžtina, jog tokie protokoliniai sprendimai ir jais įforminti nutarimai, nors ir negali būti savarankišku ginčo dalyku, yra procedūrinio pobūdžio dokumentai, sudarę pagrindą priimti Aktą, todėl jų teisėtumas ir pagrįstumas šiuo aspektu vertintini, nagrinėjant paties Akto teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl Tarybos Akto
Ginčijamu Aktu nutarta patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – T. I. (duomenys neskelbtini) – duomenis. Kaip matyti iš Tarybos 2010 m. kovo 30 d. posėdžio protokolo Nr. VT-29, buvo sumažintos teritorijos ribos ir pagal tai koreguotos vertingosios savybės.
Nustatyta, jog byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) sodybos teritorijos sumažinimo, atsižvelgiant į tai, kad ginčo teritorijoje prof. T. I. įkurto sodo dalis neišliko. Kitaip tariant, bylos medžiaga patvirtina, jog šiuo atveju nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijos ribos sumažintos, įvertinus atitinkamus pakitimus, išskirtinai susijusius su sodo, kaip dalies kompleksinio objekto, pakitimais.
Ginčijamo Akto priėmimo metu galiojusios Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų redakcijos 8 punktas įtvirtino, jog Tarybos nariais gali būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. Tuo tarpu 15 punktas nustatė, jog Tarybos sprendimai priimami paprasta Tarybos narių balsų dauguma, už sprendimą balsuojant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities Tarybos nariui. Jei tokių narių Taryboje nėra, sprendimai gali būti priimami turint ne mažiau kaip dviejų atitinkamos srities specialistų, turinčių ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją (ne Tarybos nario), raštiškas sprendimams pritariančias išvadas.
Darytina išvada, jog minėti nuostatai įtvirtino aiškią Tarybos sprendimų priėmimo tvarką, siedami Tarybos sprendimo priėmimą su tuo, kad atitinkamam sprendimui turi pritarti bent vienas svarstomo klausimo atitinkamos srities Tarybos narys. Tik tais atvejais, kai atitinkamos srities atstovo Taryboje nėra, sprendimai gali būti priimami gavus ne mažiau kaip dviejų atitinkamos srities ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją turinčių specialistų rašytines išvadas.
Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 (redakcija, aktuali nuo 2010-03-17), inter alia, buvo patvirtinta Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėtis, sudarant Tarybą iš specialistų, atstovaujančių atitinkamas sritis – istorijos, menotyros, archeologinio bei povandeninio nekilnojamojo kultūros paveldo, urbanistinio ir architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldas, architektūrinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo, memorialinio ir istorinio nekilnojamojo kultūros paveldo, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo, inžinierinio nekilnojamojo kultūros paveldo.
Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustatė, jog kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Tuo tarpu 2 straipsnio 15 dalis kultūros paveldo objekto teritoriją apibrėžė kaip kultūros paveldo objekto užimamą ir jam naudoti reikalingą žemės sklypą ar kitą plotą, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai. Aprašo 3 punktas objekto teritoriją atitinkamai apibrėžė kaip, nustačius reikšmingumą ir atlikus atranką pagal šio Aprašo nuostatas paveldosaugos reikalavimus, nuo objekto neatsiejamą, jo užimamą ir jam naudoti reikalingą žemės sklypą ar kitą plotą.
Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina ne tik tai, kad kultūros paveldo objekto teritorija yra neatsiejama kultūros paveldo objekto dalis, bet ir tai, kad tokia teritorija gali būti tik tokia, kuri reikalinga naudoti atitinkamą kultūros paveldo objektą. Kitaip tariant, nustatant kultūros paveldo objekto teritoriją, turi būti vertinama, kokia teritorija reikalinga atitinkamam kultūros paveldo objektui naudoti.
Kaip jau minėta, sprendimas mažinti (duomenys neskelbtini) sodybos ribas priimtas, konstatavus, kad dalis ginčo objekte esančio sodo neišliko, t. y. atskirai atsižvelgus į sodo (želdynų) naudojimui reikalingą žemės sklypo plotą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išskirtines šios bylos faktines aplinkybes, į tai, kad T. I. (duomenys neskelbtini) suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo, o nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga yra ypatingos svarbos sritis, spręstina, kad priimant sprendimą dėl T. I. (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, teritorijos ribų mažinimo pagal Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų 15 punktą tokiam sprendimui turėjo pritarti (už tokį sprendimą balsuoti) ir Tarybos narys – želdynų srities specialistas. Priešingas vertinimas paneigtų pačią Tarybos veiklos esmę, t. y. paneigtų reikalavimą, kad atitinkamos srities specialistas, kai sprendžiamas klausimas, susijęs su konkrečia sritimi, pritartų jo atstovaujamoje srityje priimtam tarybos sprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jeigu mažinant ginčo paveldo objekto teritorijos ribas dėl atitinkamų pakitimų, susijusių su T. I. sodo pakitimais, savo pritarimo tokiam sprendimui neišreikštų želdynų specialistas, atitinkamai būtų pažeistas protingumo principas ir reikalavimas, kad sprendimus dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos visada patvirtintų konkrečios srities specialistas Tarybos narys arba būtų gauti raštiški pritarimai iš atitinkamos srities specialistų, jeigu tokių specialistų tarp Tarybos narių nėra.
Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 (redakcija, aktuali nuo 2010-03-17) patvirtintos sudėties Taryboje buvo vienintelis želdynų specialistas – I. K., kurios atstovaujama sritis – architektūrinis ir želdynų nekilnojamasis kultūros paveldas. Tarybos 2010 m. kovo 30 d. protokolas Nr. VT-29 patvirtina, jog minėta specialistė už sprendimą sumažinti (duomenys neskelbtini) sodybos ribas nebalsavo, susilaikė (t. I, b.l. 45), o 2010 m. sausio 19 d. Tarybos posėdyje tokia specialistė balsavo už tai, kad teritorija nebūtų keičiama (2010-01-19 Tarybos posėdžio protokolas Nr. VT-7, t. I, b.l. 25–26). Kadangi minėta specialistė nepritarė Tarybos sprendimui sumažinti (duomenys neskelbtini) sodybos ribas, remiantis ginčo išsprendimui aktualios Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų redakcijos 15 punktu, Tarybos sprendimas sumažinti tokio kultūros paveldo objekto ribas atitinkamai negalėjo būti priimtas. Kaip jau minėta, priešingas vertinimas paneigtų pačius Tarybos veiklos principus ir neužtikrintų tinkamos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos.
Byloje konstatuota, kad nors Tarybos protokoliniai sprendimai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, jie turi įtakos, vertinant jų pagrindu priimto Akto teisėtumą. Todėl atitinkamos srities specialistui nepritarus kultūros paveldo objekto teritorijos ribų mažinimui, atitinkamai negalėjo būti priimtas Aktu įformintas sprendimas minėtas ribas sumažinti, o Aktas tokiu pagrindu, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, turi būti panaikintas.
Konstatavus, kad Aktas turi būti panaikintus, iš esmės pažeidus jo priėmimo procedūrą, dėl kitų pareiškėjo prašyme, pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų papildomai nepasisakytina.
Dėl teismo įpareigojimo Departamentui panaikinti įrašą Kultūros vertybių registre
Kaip minėta anksčiau, pagrindu padaryti atitinkamus pakeitimus Kultūros vertybių registre dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) duomenų patikslinimo buvo atsakovo priimtas Aktas. Šioje nutartyje anksčiau aptartais argumentais kolegija padarė išvadą, kad Aktas yra naikintinas. Panaikinus Akta išnyksta teisinis pagrindas Kultūros vertybių registre įregistruoti pakeitimus dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) teritorijos sumažinimo. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo Departamentas įpareigotas panaikinti įrašą, padarytą Kultūros vertybių registre dėl T. I. (duomenys neskelbtini) sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) dėl duomenų patikslinimo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto 2010 m. kovo 30 d. Nr. KPD-RM-1379 pagrindu, nors ir priimtas kitais motyvais nei apeliacinės instancijos teismo kolegijos išdėstyti, yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei iš dalies neteisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – sprendimo dalis, kuria atmestas prašymo reikalavimas panaikinti Aktą, naikintina ir šioje dalyje prašymas tenkintinas. Likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o trečiųjų suinteresuotų asmenų G. N., S. D., N. D., G. S., V. S., T. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. kovo 30 d. aktą Nr. KPD-RM-1379, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo skundą tenkinti bei panaikinti Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. kovo 30 d. aktą Nr. KPD-RM-1379.
Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.