- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-24
- Bylos Nr.
- I-6672-244/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Pirmosios instancijos teismo nutartis
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. prašo priteisti jam 1 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. du kartus iš Vilniaus pataisos namų buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pirmą kartą R. M. uždaro tipo Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje Nr. 30 buvo gydomas nuo 2015-07-24 iki 2015-07-31 ir jo gydymas prilygo kankinimui bei žeminimui. Šioje 15,25 kv. m ploto palatoje, kurioje buvo 8 lovos, nuo gyvenamųjų patalpų neatskirtas sanitarinis mazgas, kėdė ir spintelė, pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar penkiais nuteistaisiais. Būdamas šioje palatoje, pareiškėjas galėdavo tik vieną valandą praleisti gryname ore. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose stovi dviaukštės lovos, tačiau prie jų nėra kopėtėlių, o asmenys gydomi vaistais, kurių galiojimo terminas yra pasibaigęs ar netrukus baigsis.
R. M. nerūko ir apie tai buvo informavęs Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnus, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir jis buvo laikomas prirūkytose palatose bei buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėjo, kad gydytojai tik iš dalies atlieka savo funkcijas, paskirdami vaistus, tačiau neatlieka kitų pareigų, jie ne gydo, o psichologiškai traumuoja asmenis ir iš jų tyčiojasi.
Nuo 2015-10-30 iki 2015-11-06 pareiškėjas buvo laikomas 28,49 kv. m ploto atviro tipo Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 3. Šioje palatoje buvo laikomi penki asmenys. Gydomas šioje palatoje, R. M. galėdavo visą dieną būti gryname ore, tačiau požiūris į ligonius buvo toks pats. Iš pareiškėjo buvo tyčiojamasi, klausinėjant, kokių reikalavimų gydymo sąlygos nepatinka ir ko dar R. M. pageidauja. Dėl netinkamų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų pareiškėjas patyrė pažeminimą, pasityčiojimą, fizines bei moralines kančias, nepatogumų, emocinę depresiją, R. M. prarado pasitikėjimą ligoninėmis ir gydytojais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovė paaiškino, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju buvo palatose, negali pateikti. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtų ir (arba) nuteistų asmenų skaičiui. Laisvės atėmimo vietų ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus bausmių bei suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.
Atkreipė dėmesį, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas R. M., yra sudaryta galimybė nuo 6.00 val. iki 22.00 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Mano, kad minimalus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas, sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose.
Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Inventorius nuolat remontuojamas ar keičiamas. Kamerų tipo palatose esančios spintelės yra 42 cm x 45 cm x 75 cm dydžio, o lovos – 185 cm x 70 cm. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas.
Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos iš eilės, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visi neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Laisvės atėmimo vietų ligoninės turtą, šalinami. Kiekvienais metais tam skirtos lėšos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje visiškai panaudojamos, o ligoninės skyrių patalpos nuolatos remontuojamos.
Informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Mano, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė tinkamai pasirūpino Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti asmenis į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras bei specialių rūkymo vietų, kadangi minėtas įstatymas galioja Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.
Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, o tai įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Pažymėjo, kad vaistus Laisvės atėmimo vietų ligoninės pacientams skiria juos gydantis gydytojas. Vaistų galiojimo terminai yra griežtai stebimi ir nepažeidinėjami.
Pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais. Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojai R. M. suteikė medicininę pagalbą ir jo sveikata pagerėjo. Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo kankinamas ar žeminamas jo orumas, neturi pagrindo. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ir / arba neveikimo bei tariamai atsiradusių pasekmių. Taip pat nėra pagrįsta prašoma priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos suma.
Bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo nutrauktina. Kita skundo dalis tenkintina iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valstybės institucijos – Laisvės atėmimo vietų ligoninės – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kamerų tipo palatų ploto trūkumo ir kitų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 1 500 Eur.
Dėl kamerų tipo palatų ploto reikalavimų
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2015-07-24 iki 2015-07-31, t. y. 7 lovadienius (b. l. 15), pareiškėjas buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30, kurios plotas – 15,45 kv. m (b. l. 21, 40). Šioje kamerų tipo palatoje yra keturios dviejų aukštų lovos (b. l. 21). Kadangi Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatos Nr. 30 plotas yra 15,45 kv. m, nepažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto 5,1 kv. m vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, joje galėjo būti laikomi trys asmenys. R. M. skunde pažymėjo, kad šioje palatoje buvo laikomas su dar penkiais asmenimis. Atsakovės atstovė nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą, vadovaujamasi pareiškėjo paaiškinimu ir kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gydant R. M. Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30, visą jo gydymo joje laikotarpį, t. y. 7 dienas, pareiškėjui nebuvo skiriama pakankamai šios palatos ploto.
Nuo 2015-10-30 iki 2015-11-06, t. y. 7 lovadienius (b. l. 16), R. M. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas – 28,49 kv. m (b. l. 17). Šioje palatoje yra šešios vieno aukšto lovos (b. l. 17). Atsižvelgiant į kameros plotą, joje galėjo būti laikomi penki asmenys. Kad minėtoje kameroje buvo laikomi penki asmenys, patvirtino ir pats R. M., todėl darytina išvada, kad visą nurodytą laikotarpį, t. y. 7 dienas, pareiškėjui buvo skiriama pakankamai Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 3 ploto.
Taigi, gydant pareiškėją Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose, nuo 2015-07-24 iki 2015-07-31, t. y. 7 dienas, jam nebuvo skiriama pakankamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatos ploto. Argumentas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo R. M..
Dėl tualeto ir sanitarinio mazgo
Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų.
Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose).
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-16 patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-2866 matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje palatoje Nr. 30 buvo įrengtas sanitarinis mazgas (b. l. 32–34). Kitų duomenų nėra pateikta. Įvertinus administracinėje byloje esančią informaciją bei pateiktas fotonuotraukas (b. l. 23, 36, 37), negalima daryti išvados, kad tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Dėl rūkymo Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose
Pareiškėjas nurodė, kad nors Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnus buvo informavęs, kad nerūko, tačiau buvo laikomas prirūkytose patalpose.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 15 punktą, asmens sveikatos priežiūros įstaigoje draudžiama įrengti rūkymo patalpas.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Teismo nuomone, Laisvės atėmimo vietų ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, tačiau ne visi asmenys laikosi nurodytų reikalavimų. Neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmų, kad kamerose-palatose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją nesikreipė, taigi, darytina išvada, kad nemanė, jog jo teisės bei teisėti interesai yra pažeisti.
Dėl pasivaikščiojimų
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Teisės aktų dėl leidimo pasivaikščioti pažeidimų nenustatyta. Kadangi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę asmenys atvyksta gydytis, pagrįstai pirmenybė teikiam jų gydymui, o į pasivaikščiojimus jie vedami po medicininių procedūrų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad leidus R. M. vieną valandą praleisti gryname ore, jo teisės nebuvo pažeistos.
Dėl kitų gyvenimo sąlygų
Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-16 patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-2866 (b. l. 32–34) matyti, kad 2015-12-11 atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietų kameroje-palatoje Nr. 30 buvo medinės nudažytos grindys, langas, spintelė, dviejų aukštų metalinės lovos, sanitarinis mazgas. Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012-10-19 įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012) 114 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Laisvės atėmimo vietų ligoninės skyriams parengti patalpų valymo ir dezinfekcijos planai, atlikti pagrindinio valymo darbai registruojamu žurnale. Patikrinimo metu Laisvės atėmimo vietų kameroje-palatoje Nr. 30 buvo vizualiai švaru ir tai taip pat atitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimus (b. l. 32–34). Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-11-17 patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-2589 (b. l. 30–31) matyti, kad patikrinimo metu Laisvės atėmimo vietų Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 3 buvo atlikti remonto darbai (b. l. 30–31).
Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015-09-02 darbų priėmimo akto Nr. BD-1177 (b. l. 35) matyti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 3 nuo sienų ir lubų buvo nugrandyti seni dažai, sienos ir lubos buvo nuglaistytos, nugruntuotos bei nudažytos, taip pat buvo nudažytos grindys, langai, durys, lovos, grotos bei radiatoriai. Kitų duomenų nėra pateikta.
Atsižvelgus į kamerų plotus, darytina išvada, kad nėra galimybės visose kamerose-palatose įrengti vienaukščių lovų, o dviaukščių įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Teisės aktai nenustato, jog dviejų aukštų gultai turi būti su kopėtėlėmis, todėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kaip kopėtėlių neįrengimas pažeidė jo teises, dėl netinkamo lovų įrengimo jis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad R. M. nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam užsiminus apie laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų netinkamumą, iš jo buvo tyčiojamasi, tačiau R. M. plačiau šių aplinkybių nepaaiškino, nenurodė, su kuo ir kada kalbėjo apie netinkamas gydymo sąlygas, kas iš jo tyčiojosi, kada ir kaip pasireiškė tyčiojimasis, taigi, šios aplinkybės taip pat laikomos nenustatytomis.
Dėl gydytojų pareigų vykdymo
Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir gydytojų pareigų neatlikimu bei gydymu vaistais, kurių galiojimo terminas pasibaigęs arba baigiasi.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams. Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 8 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį, ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių teismingi bendrosios kompetencijos teismams.
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013-11-26 nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013 išaiškino, kad žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlyginimo santykiai yra civiliniai, todėl toks ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad aptarta bylos dalis nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas).
Dėl žalos atlyginimo
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neįrengimo. Aplinkybė dėl mažo finansavimo teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas gydymo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.
Pareiškėjas prašo priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nors byloje nėra duomenų, kad R. M. sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas laikymo sąlygas kamerose-palatose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Laisvės atėmimo vietų ligoninei pažeidus asmens teisę į tinkamas laikymo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, R. M. subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 70 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/situacijos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2016 m. birželio mėnesį sudarė 266,14 Eur. Minimalioji mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, nuo 2016-07-01 sudaro 380 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendė:
Bylos dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Kitą R. M. skundo dalį tenkinti iš dalies.
Priteisti R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo R. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.