- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-205-282/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- V. J.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2015-05-12 11.03 val. iki 2015-05-13 10.45 val. (1 parą, prilyginant 2 MGL dydžio baudai).
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
V. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 12 d., apie 10 val. 50 min, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) AVPK), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) reikalų poskyrio (duomenys neskelbtini) kabinete, kuriame buvo tikrinamas V. J. ir R. D. santuokos tikrumas, padėjo ant stalo po segtuvu 50 eurų kaip kyšį valstybės tarnautojai – (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) reikalų poskyrio specialistei D. P., taip siekė paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, tai yra siekė, kad valstybės tarnautoja D. P. jam padėtų užpildyti ,,Apklausos lapus dėl sudarytos santuokos įvertinimo“ taip, kad jo apklausos lapų atsakymai apklausos lape neprieštarautų jo žmonos R. D. atsakymams jos apklausos lape.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir neteisingas, nes jis grindžiamas spėlionėmis bei D. P. subjektyvų situacijos suvokimą pagrindžiančiais teismo sukuriamais motyvais. Nurodo, kad teismas jo kaltės įrodymu laiko patį faktą ant stalo padedant 50 Eur kupiūrą, tačiau teismas nepagrįstai atmeta jo paaiškinimą, jog tą kupiūrą jis padėjo ne siekdamas papirkti D. P., jog ji atliktų neteisėtus veiksmus, o sumokėti už sugadintą anketą. Nepagrįstai teismas tokį jo paaiškinimą vertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nurodo, kad nors teismas nuosprendyje detaliai aprašė jo veiksmus pasikviečiant D. P. į koridorių, pykimą dėl anketos klausimų bei blaškymąsi, grįžimą į kabinetą ir pinigų padėjimą pasilenkus prie stalo, tačiau teismas neįvertino to, kad jis D. P. klausė, ar reikia sumokėti už naujus anketos blankus, o negavęs atsakymo kupiūrą padėjo ant stalo, be to, iš patirties žino, kad (duomenys neskelbtini) AVPK kai kuriuos mokėjimus (pvz., už padarytas dokumentų kopijas) galima atlikti tiesiog pareigūno kabinete. Teigia, kad nepagrįstai jo noras vietoje, o ne kasoje, sumokėti už anketą, laikomas jo kaltės įrodymu. Pastebi, kad D. P., pamačiusi kupiūrą, nesakė jos pasiimti, pati tai įvertino kaip kyšį ir paprašė kolegės nedelsiant iškviesti policijos pareigūnus. Nurodo, kad jo kaltė padarius įstatymo draudžiamą veiksmą grindžiama ne jo veikos subjektyvinės pusės analize, o D. P. subjektyviu situacijos suvokimu ir vertinimu, tai patvirtina ir D. P. parodymai. Teigia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir neprašė, jog D. P. neteisėtai elgtųsi. Pastebi, kad pati D. P. ir jos kolegė nurodė, jog jos tik surenka ir perduoda reikiamus dokumentus, o sprendimą dėl santuokos fiktyvumo ir leidimo gyventi Lietuvoje šiuo atveju priima Migracijos departamentas. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. P. fiziškai net neturėjo galimybės atlikti neteisėtus veiksmus – padėti užpildyti anketą taip, kad jo atsakymai sutaptų su jo žmonos, kadangi jo žmona tuo metu, kai jis prašė specialistę prieiti ir, kai klausė dėl naujų blankų, kai padėjo kupiūrą, nebuvo baigusi pildyti savo anketos ir jo žmonos atsakymai nebuvo žinomi nei jam, nei specialistei. Tai patvirtina ir byloje apklausti liudytojai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl V. J. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-540/2013).
Skundžiamu nuosprendžiu V. J. nuteistas už tai, kad jis 2015-05-12 (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) reikalų poskyrio (duomenys neskelbtini) kabinete tikrinant jo ir jo sutuoktinės R. D. santuokos tikrumą, padėjo ant stalo po segtuvu 50 eurų kaip kyšį valstybės tarnautojai – (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) reikalų poskyrio specialistei D. P., siekdamas, kad valstybės tarnautoja D. P. jam padėtų užpildyti ,,Apklausos lapus dėl sudarytos santuokos įvertinimo“ taip, kad jo atsakymai apklausos lape neprieštarautų jo žmonos R. D. atsakymams jos apklausos lape. Taigi kaltinimas papirkimu V. J. grindžiamas tuo, kad jis tiesiogiai davė 50 Eur vertės kyšį valstybės tarnautojui siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus – padėti užpildyti ,,Apklausos lapus dėl sudarytos santuokos įvertinimo“ taip, kad jo atsakymai apklausos lape neprieštarautų jo žmonos R. D. atsakymams jos apklausos lape. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas tik tas faktas, kad V. J. kabinete ant stalo padėjo vieną 50 Eur nominalo banknotą, tačiau nenustatytas vienas iš būtinų šios nusikalstamos veikos požymių – subjektyvinė pusė – tiesioginė tyčia papirkti pareigūną, siekiant, kad šis veiktų jo naudai, patenkintų jo interesus.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. J. kaltę apylinkės teismas iš esmės grindė liudytojos D. P. parodymais. Iš tiesų liudytojos D. P. parodymai apie V. J. atliktus veiksmus įvykio metu yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojos R. K. parodymai ir dėl to nėra pagrindo abejoti liudytojos D. P. parodymų nuoseklumu ir patikimumu. Tačiau iš liudytojos D. P. parodymų matyti kad išvadą dėl kyšio davimo ji padarė remdamasis tik savo pačios manymais bei spėjimais, pvz., ji V. J. veiksmus (t. y. primygtiną prašymą išeiti į koridorių ir rodymą šratinuku į lapą) vertino kaip V. J. siekį, kad jo ir jo žmonos R. D. atsakymai sutaptų; „mano, kad jis tušinuku rodė į lapą vien tam, kad ji prie pat jo prieitų“; kad „iš sugniaužtos rankos suprato, kad kažką gali padėti <...>“; „jis tušinuku bedė į lapą, ir ji mano, kad jo tikslas buvo pasikviesti ją į koridorių“, kad „įtarimas dėl pinigų jai kilo tada, kai V. J. ją kvietė į koridorių. <...> kai kvietė ją į koridorių, jai kilo įtarimas, kad V. J. nori duoti pakišą, <...>“; „įtarė, kad gali būti pakiša“; „kilo įtarimas, kad kažkas yra negerai“; „mano, kad V. J. pinigus padėjo, kad ji aplaidžiau žiūrėtų į anketą, pildymą, o galbūt, kad padėtų – turbūt kažkokios paslaugos norėjo, o šiuo atveju tai buvo susiję su anketa“; „suprato, kad 50 eurų jai davė už padėjimą užpildyti anketą, kadangi daugiau nebuvo priežasties padėti tuos pinigus“. Taigi, įvertinus tokius D. P. parodymus, akivaizdu, kad kaltinimas V. J. davus kyšį siekiant, kad valstybės tarnautoja D. P. jam padėtų užpildyti ,,Apklausos lapus dėl sudarytos santuokos įvertinimo“ taip, kad jo apklausos lapų atsakymai apklausos lape neprieštarautų jo žmonos R. D. atsakymams jos apklausos lape, yra paremtas tik liudytojos D. P. subjektyvia nuomone, manymais, spėjimais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Be to, kaip jau minėta, sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus papirkėjo (šiuo atveju V. J.) veiksmus padedant ant stalo pinigus suprato valstybės tarnautoja D. P., bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją.
V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė nieko neprašęs liudytojos D. P. ir neketinęs jos prašyti padėti užpildyti anketą taip, kad jo atsakymai sutaptų su jo žmonos R. D. atsakymais, o pinigus padėjęs ketindamas susimokėti už sugadintą dokumentą. Tokie V. J. parodymai iš esmės atitinka ir liudytojų D. P. ir R. K. parodymus, jog, kviesdamas D. P. išeiti į koridorių ar padėdamas pinigus ant stalo, V. J. neišreiškė jokio prašymo – nei prašymo pataisyti jo anketą, kad jo atsakymai sutaptų su jo žmonos atsakymais, nei prašymo padėti jam užpildyti anketą, tik liudytojos nurodė, kad negirdėjusios, jog V. J. būtų klausęs apie susimokėjimą už sugadintą anketą. Taigi, liudytojos patvirtino, kad V. J. pinigų D. P. nesiūlė, juos padėdamas neįvardino už, ką jie. Tokie liudytojų parodymai nepaneigia V. J. parodymų, jog jis klausė, kiek reikia mokėti už sugadintą anketos blanką, bet neišgirdęs atsakymo, pinigus padėjo ant stalo, taip patvirtindamas savo ketinimą susimokėti už sugadintą dokumentą. Be to, pastebėtina, kad liudytojos D. P. ir R. K. nurodė, kad tuo metu, kai V. J. prašė liudytojos D. P. išeiti į koridorių bei, kai prašė naujo anketos blanko, V. J. sutuoktinė R. D. dar pildė anketą, t. y. liudytojai D. P. R. D. atsakymai nebuvo žinomi, dėl to liudytoja D. P. neturėjo ir realios galimybės nurodyti V. J. R. D. parašytų atsakymų. Kadangi pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokiais veiksmais, vien pinigų padėjimas ant stalo po segtuvu, tačiau neprašant pareigūnės atlikti kokius nors veiksmus ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų, negali būti vertinamas kaip kyšio davimas.
Taip pat kyšio davimo nepatvirtina ir V. J. elgesys įvykio metu, anketos pildymas ne pirmą kartą ir atsakymų nesutapimas anketose. Liudytojos D. P. ir R. K. parodė, jog V. J. blaškėsi, buvo susierzinęs dėl anketos pildymo, dėl klausimų, ir tokie liudytojų parodymai patvirtina nuteistojo parodymus, jog jam buvo sudėtinga savarankiškai užpildyti anketą, nes jis buvo girtas (jam buvo nustatytas 2,26 promilių girtumas), koridoriuje buvo prastas apšvietimas, jis nebuvo pasiėmęs skaitymui skirtų akinių (pateiktas akinių receptas (2 t. 55 b. l.)). Iš byloje esančios V. J. pildytos anketos matyti, kad joje iš tikrųjų nėra jokių pribraukymų (1 t. 92–96 b. l.), tačiau liudytoja D. P. nurodė, kad, kol atvyko policijos pareigūnai, V. J. kabinete užpildė anketą, kurios naują egzempliorių ji jam davė. Pažymėtina, kad V. J. sugadintas anketos egzempliorius ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimtas kaip daiktinis įrodymas. Taigi, byloje esanti V. J. pildyta anketa (apklausos lapai (1 t. 92–96 b. l.)) – tai antrasis anketos egzempliorius, kuris nepaneigia apelianto parodymų, jog pirmą anketos egzempliorių jis sugadino ir jam buvo duota nauja anketa. Tai, kad V. J. ir jo sutuoktinės R. D. atsakymai jų apklausų lapuose nesutapo 90 procentų, taip pat neįrodo V. J. kaltės davus kyšį, jog sutaptų atsakymai, nes jis net užuominomis neužsiminė, kad už duodamus pinigus prašo kokios nors pareigūnės paslaugos.
Atsižvelgiant į tai, kad kaltinimas V. J. davus kyšį grindžiamas tik subjektyviais liudytojos D. P. pamąstymais vertinant V. J. veiksmus, kad padėdamas pinigus ant stalo V. J. policijos pareigūnės nei žodžiu, nei kokiais nors veiksmais neprašė nei atlikti kokį nors veiksmą, nei susilaikyti nuo kokio nors veiksmo atlikimo, daroma išvada, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina V. J. suformuluoto kaltinimo siekus paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, t. y. siekus, kad valstybės tarnautoja D. P. jam padėtų užpildyti ,,Apklausos lapus dėl sudarytos santuokos įvertinimo“ taip, kad jo apklausos lapų atsakymai apklausos lape neprieštarautų jo žmonos R. D. atsakymams jos apklausos lape. Taigi, V. J. veiksmuose nesant visų būtinų BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, konstatuojama, kad jis pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai. Dėl to skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo V. J. išteisinamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes jis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
Kadangi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad V. J. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, todėl kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė – 50 Eur, perduoti saugoti į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių, grąžinama apeliantui.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują:
V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
Daiktinį įrodymą – pinigus – 50 Eur (50 eurų nominalo kupiūrą Nr. (duomenys neskelbtini)), perduotus saugoti į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių, grąžinti V. J..