Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

atsakovės – uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“, atstovei J. B. ir advokatui Mindaugui Navickui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-746-368/2015 pagal ieškovo ūkininko R. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Biogrūdai“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“ priešieškinį ieškovui ūkininkui R. M. dėl netesybų ir avanso grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas – ūkininkas R. M., dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės UAB „Biogrūdai“ 79 694,29 Eur skolą.

Ieškovas teigė, kad 2013 m. liepos 2 d. ir 2014 m. liepos 16 d. su atsakove sudarė sutartis, pagal kurias įsipareigojo parduoti ekologines pupas ir žirnius, o atsakovė įsipareigojo šią produkcija priimti iš ieškovo ūkio ir už ją sumokėti. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai – perdavė produkciją, išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė nustatytu terminu neatsiskaitė.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. balandžio 22 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovė UAB „Biogrūdai“ su preliminariu sprendimu nesutiko, pateikė priešieškinį ir prašė priteisti iš ieškovo 121 593,92 Eur netesybų, 10 763,77 Eur dalį nepanaudoto avanso.

Atsakovė teigė, kad pagal 2013 m. liepos 2 d. sutartį ieškovui yra sumokėjusi 57 924 Eur avansą, kuriuo turėjo būti dengiamas būsimas produkcijos tiekimas, tačiau ieškovas nepardavė 77,974 t ekologiškų žirnių ir 6,58 t pupų, o pagal 2014 m. liepos 16 d. sutartį ieškovas nepardavė 300 t ekologiškų žirnių ir 256,32 t pupų. Teigė, kad ieškovas buvo užauginęs mažiau produkcijos nei įsipareigojo parduoti pagal paminėtas sutartis, dėl to ji (atsakovė) 2015 m. balandžio 10 d. vienašališkai nutraukė abi sutartis, įsitikinusi, kad ieškovas neįvykdys savo įsipareigojimų. Kadangi ieškovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų laiku pristatyti produkciją, jis privalo mokėti sutartines netesybas: 43 805,03 Eur netesybų pagal 2013 m. liepos 2 d. sutartį už nepristatytų 77,974 t ekologiškų žirnių ir 6,58 t pupų ir 77 788,89 Eur netesybų pagal 2014 m. liepos 16 d. sutartį už nepristatytų 300 t ekologiškų žirnių ir 256,32 t pupų.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. liepos 9 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė ir priteistą skolą sumažino iki 68 930,50 Eur, atsakovės priešieškinį atmetė.

Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus (PVM sąskaitas faktūras, krovinių važtaraščius, atsakovės apyvartos žiniaraščius, kitus įrodymus), teismas nustatė, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškovu pagal septynias PVM sąskaitas faktūras už pateiktus ekologiškus žirnius ir pupas ir, kaip pripažino pati atsakovė, yra skolinga 68 930,50 Eur.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės reikalavimą priteisti netesybas už nepristatytą produkcijos dalį. Teismas nustatė, kad ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė laiku ir tinkamai, o atsakovė nepirko sutartos produkcijos kiekio dėl to, kad jos netenkino sutartyje nustatyta jos kaina. Tai, teismo įsitikinimu, įrodo byloje esantys atsakovės ieškovui rašyti elektroniniai laiškai, siūlymas sudaryti naują sutartį mažesne kaina, duomenys apie žirnių pirkimą mažesne kaina iš kito tiekėjo. Be to, atsakovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti už jau pateiktą produkciją.

Atsakovė neįrodė savo teiginių, kad ieškovas neturėjo/neužaugino sutarto produkcijos kiekio, nes byloje nėra įrodymų apie turimo produkcijos kiekio likutį ieškovo ūkyje tuo metu kai turėjo būti vykdomi sutartyje nustatyti įsipareigojimai. VĮ „Ekoargos“ išduotas sertifikatas, teismo įsitikinimu, įrodo, kad nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. ieškovui buvo suteikta teisė pirkti ekologiškus žirnius ir pupas, ir, tuo pasinaudodamas, ieškovas 2014 m. gruodžio 10 d. sudarė sutartis su tiekėjais dėl ekologinių grūdų pirkimo. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad ieškovas galėjo parduoti tik jo ūkyje išaugintą produkciją, nes 2013 m. liepos 2 d. sutarties 1.2.1, 1.2.2 punktuose ir 2014 m. liepos 16 d. sutarties 1.2.1, 1.2.2 ir 1.2.3 punktuose buvo nustatyta, kad priimami ir grūdai, išauginti kitų fizinių ar juridinių asmenų, kurie atitinka nustatytus kokybės kriterijus.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovas nepažeidė prievolių vykdymo principų, ir dėl to nėra pagrindo priteisti netesybas (CK 6.38 str., 6.256 str.).

Ieškovui prašant, reikalavimams dėl netesybų, teismas taikė šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, kuris praleistas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). 2013 m. liepos 2 d. sutartyje nustatytas ekologinių pupų pristatymo terminas baigėsi 2014 m. spalio 15 d., o ekologinių žirnių – 2014 m. rugpjūčio 31 d., ieškinys dėl laiku nepristatytų pupų turėjo būti pareikštas iki 2015 m. balandžio 15 d., o dėl ekologiškų žirnių – iki 2015 m. kovo 3 d. Priešieškinis teisme pareikštas 2015 m. gegužės 13 d., t. y. praleidus šešerių mėnesių ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2015 m. kovo 31 d., kai, atsakovės teigimu, iš ieškovo gauto elektroninio laiško jai tapo žinoma, kad jis neįvykdys visų likusių sutartinių įsipareigojimų perduoti produkciją, nes sutartyse numatyti terminai parduoti produkciją jau buvo pasibaigę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė UAB „Biogrūdai“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – priešieškinį patenkinti. Prašo panaikinti visą spendimą, bet iš skundo argumentų matyti, kad ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis.

Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai senaties pradžios terminą kiekvienu konkrečiu atveju skaičiavo nuo to momento, kai baigėsi grūdų pristatymo terminai pagal sutartis, nes ieškovas po to, kai baigėsi sutartyse nustatyti terminai grūdams pristatyti, toliau paruošdavo ir parduodavo grūdus. Tokie ieškovo veiksmai įrodo, kad jis pripažino savo prievolę, dėl to laikytina, kad jis nutraukė ieškinio senaties termino skaičiavimą (CK 1.130 str. 2 d.). Atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad ieškovas visiškai įvykdys savo įsipareigojimus, nors ir pasibaigus sutarčių įvykdymo terminams. Paties ieškovo reikalavimas dėl skolos už neapmokėtą produkciją kyla iš 2015 metų kovo mėnesį, t. y. pasibaigus sutarčių įvykdymo terminams, parduotos produkcijos. Ieškinio senaties termino pradžia – 2015 m. kovo 31 d., kai po elektroninio susirašinėjimo atsakovei tapo aišku, kad ieškovas daugiau nepristatys produkcijos. Net ir skaičiuojant ieškinio senaties terminą individualiai kiekvienai produkcijai, jo pradžia skaičiuotina nuo paskutinio pupų ir žirnių pardavimo pagal abi sutartis.Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė kaip pirkėja nesikreipė į ieškovą dėl grūdų perdavimo, neteisingai aiškino ir taikė tiek materialinės teisės normas (CK 6.305 str. 1 d., 6.317 str.), tiek sutarčių nuostatas, reglamentuojančias pardavėjo ir pirkėjo pareigas. Pagal sutarčių 2 3.1 punktų nuostatas, ieškovo pareiga pristatyti grūdus apima ir jo pareigą grūdus supilti į maišus bei informuoti atsakovą, kad grūdai yra paruošti vežti. Atsakovė ne kartą ragino ieškovą paruošti grūdus, bet ieškovas šios pareigos nesilaikė. Byloje pateikti įrodymai įrodo, kad ji (atsakovė) vykdavo pasiimti grūdų tik po to, kai gaudavo ieškovo pranešimą apie pasirengimą juos perduoti. Teismas neįvertino atsakovės argumentų, kad ieškovas negalėjo įvykdyti 2013 m. liepos 2 d. sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nes nebuvo užauginęs sutarto kiekio žirnių. Tai pripažino pats ieškovas teismo posėdžio metu. Teismas nevertino ekologinių ūkių grūdų pardavimo specifikos, netinkamai aiškino ir taikė sutarčių bendrąsias nuostatas, netyrė ir neanalizavo atsakovės pateiktų argumentų, kad ieškovas neturėjo teisės parduoti ne savo, o kitų ūkininkų užaugintą produkciją. Sutarčių specialiosiose sąlygose buvo aiškiai nurodyta, kad parduodama ieškovo užauginta produkcija (sutarčių 1.1 p., 5.1 p. ir kt.).Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepirko produkcijos dėl per didelės kainos. Šalys derėjosi dėl papildomo kiekio produkcijos ne pagal sutartis, kurią atsakovas siekė įsigyti mažesne kaina. Vien tai, kad atsakovė pirko produkciją ir iš kito tiekėjo, neįrodo jo kaltės dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Priešingai nei sprendė teismas, atsakovo gerą finansinę padėtį įrodo byloje pateikti įrodymai. Teismas buvo neobjektyvus, šališkas, posėdžių metu uždavinėjo ieškovui menamuosius klausimus, sprendė bylą iš anksto susidaręs nuomonę apie juos baigtį, pavadindamas nagrinėjamą bylą paprasta „buhalterine byla“ kėlė klausimus ir argumentus, kurių ieškovas pats nenaudojo savo gynyboje, pvz., ieškovas nekėlė klausimų dėl perkamų grūdų kainos, tačiau teismas posėdžio metu apie tai pats pateikė nuomonę, priimdamas sprendimą, jais rėmėsi.

Ieškovas – ūkininkas R. M., atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Apeliantė nereiškė pretenzijų, kad ieškovas neparduoda pupų ir žirnių.Sutartyse buvo nurodyta, kad priimami grūdai, atitinkantys šiuos kokybės reikalavimus: išauginti fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre ir išauginti augintojų, užsiregistravusių pašarų ūkio subjektų sąraše ir turinčių atitinkamus sertifikatus. Ieškovas turėjo sutartą kiekį produkcijos, kurį įsigijo iš augintojo, atitinkančio paminėtus reikalavimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl senaties termino netesyboms reikalauti

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas dėl netesybų prasidėjo tada, kai baigėsi sutartyse nustatyti grūdų pristatymo terminai, kurį apeliantė praleido.

Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad šis terminas nėra praleistas, nes jis skaičiuojamas nuo tada, kai ji sužinojo apie jos pažeistas teises, t. y., kai 2015 m. kovo 31 d. gavus ieškovo elektroninį laišką jai tapo aišku, kad ieškovas nevykdys sutartinių įsipareigojimų ir nepristatys grūdų.

Teisėjų kolegija sutinka su šiais argumentais.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas, kuris taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspinigių išieškojimo). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

Šalių 2013 m. liepos 2 d. sudarytoje sutartyje buvo nurodyta, kad terminas žirnių pristatymui baigiasi 2014 m. rugpjūčio 31 d., o pupoms – 2014 m. spalio 15 d. (sutarties 1.1 p.). Šalys 2014 m. liepos 16 d. sutartyje susitarė, kad grūdai paruošiami iki 2015 m. sausio 31 d. (sutarties 1.1 p.). Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė teisingai nurodo, kad ieškovas, net ir pasibaigus sutartyje nurodytiems terminams, paruošdavo ir parduodavo apeliantei grūdus. Ieškovo reikalavimas šioje byloje pareikštas dėl skolos už grūdus, kurie buvo parduoti atsakovui 2015 m. kovo mėnesį, t. y. pasibaigus sutartyse nustatytiems terminams. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nelogiška teigti, kad apeliantė turėjo reikalauti netesybų, kai sutartis faktiškai buvo vykdoma, nors prievolių vykdymo terminai jau buvo pasibaigę. Apeliantė teisingai argumentuoja, kad šiuo atveju ieškiniu senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai ji 2015 m. kovo 31 d. sužinojo, kad sutartys nebebus vykdomos. Ieškinys pareikštas 2015 m. gegužės 13 d., taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino įrodymus, susijusius su ieškinio senaties pradžia (CPK 185 str.) ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė praleido terminą ginti savo tariamai pažeistas teises, pareikšdama ieškinį dėl netesybų (CPK 329 str. 1 d.). Nepaisant to, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, prieina prie išvados, kad apeliantė neįrodė, kad ji turi pagrindą reikalauti netesybų. Pirmosios instancijos teismas, nors taikė ieškinio senatį, tačiau pasisakė ir dėl ginčo esmės.

Dėl sutarčių neįvykdymo kaltės

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė tiek sutarčių nuostatas, tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo ir pirkėjo pareigas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad ji nesikreipė į ieškovą dėl grūdų paruošimo. Apeliantės teigimu, ieškovas turėjo pristatyti grūdus ir informuoti apie paruoštus grūdus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais.

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas kad toks faktas buvo. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą nurodė, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje pateikta daugiau įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius (CPK177, 178, 185 str.).

Visų pirma, kilus ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Pirmenybė turi būti teikiama tikriesiems sutarties šalių ketinimams (valiai) nustatyti; aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.

Apeliantė teisingai nurodo, kad pagal CK 305 ir 317 straipsnių nuostatas pardavėjui tenka pareiga perduoti daiktus pirkėjui. Pagal sutarčių laisvės principą šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str.).

Nagrinėjamu atveju grūdų pristatymas iš esmės abejose sutartyse buvo reglamentuojamas analogiškai – nurodyta, kad grūdų pristatymo/paėmimo vieta: iš ūkininko sandėlio. Nei vienoje sutartyje nėra nuostatos, kad ieškovas privalo informuoti apeliantę apie paruoštus grūdus. Apeliantės cituojamoms CK normoms paminėtos sutarčių nuostatos neprieštarauja ir, priešingai nei teigia apeliantė, nepaneigia esminės ieškovo kaip pardavėjo pareigos perduoti daiktus. Ieškovas privalėjo perduoti grūdus, bet nei sutartyje, nei apeliantės nurodomose normose nėra ieškovui numatytos pareigos pranešti apie paruoštus grūdus. Tokio apeliantės sutarčių aiškinimo nepatvirtina nei faktinės aplinkybės, nei šalių elgesys. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Apeliantė deklaratyviai teigia, kad ji vykdavo pasiimti grūdų tik po to, kai gaudavo ieškovo pranešimą apie pasirengimą juos perduoti, nes tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, byloje pateikti įrodymai paneigia paminėtus apeliantės argumentus. Apeliantės ieškovui 2014 m. lapkričio 7 d., 2015 m. sausio 28 d. ir kt. siųstų elektroninių laiškų turinys įrodo, kad būtent apeliantė pranešdavo ieškovui, kada atvyks pasiimti grūdų (t. 2, 6, 8 b. l.).

Apeliantė teigia, kad ieškovas pagal sutartis galėjo parduoti tik savo ūkyje užaugintus grūdus.

Tokie argumentai nepagrįsti.

Priešingai nei teigia apeliantė, ne pirmosios instancijos teismas, bet pati apeliantė neteisingai aiškina sutarčių nuostatas. Tiek 2013 m. liepos 2 d. sutarties, tiek 2014 m. liepos 16 d. sutarties pirmoje dalyje, reglamentuojančioje sutarties objektą, nurodyta, kad priimami grūdai, kurie išauginti fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre (sutarčių 1.2.1 p.); išauginti augintojų, užregistravusių registruotų pašarų ūkio subjektų sąraše (sutarčių 1.2.2 p.). Tokios nuostatos, kad šalys susitarė išimtinai tik dėl ieškovo ūkyje išaugintos produkcijos, sutartyje nėra. Nėra pagrindo tokios išvados daryti ir sistemiškai aiškinant sutarčių nuostatas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sutartyse nurodytas ieškovo kaip pardavėjo, auginančio ekologiškus grūdus, sertifikato numeris skirtas jo identifikavimui, bet neįrodo fakto, kad jis gali parduoti tik savo užaugintus grūdus (CPK 185 str.). Nėra ginčo, kad sutartyse itin detaliai buvo reglamentuojama ekologiškų grūdų kokybė, kad tam skirta antroji abiejų sutarčių dalis, tačiau vien bendro pobūdžio 2013 m. liepos 2 d. sutarties 6.5 punkto nuostata, kad nei viena šalis neturi teisės perduoti trečiam asmeniui šios sutarties teisių ir įsipareigojimų be raštiško kitos šalies sutikimo, nepagrindžia apeliantės teiginių. Akivaizdu, kad įsipareigojimus draudžiama perduoti, tačiau nelogiška teigti, kad ieškovas neturėjo teisės perparduoti grūdų, atitinkančių sutartyje detaliai reglamentuojamą grūdų kokybę (CK 6.193 str., CPK 185 str.). Susirašinėjimas su ūkininke A. M. dėl išvežtų ne ieškovo, bet jos grūdų suklydus, niekaip nepagrindžia apeliantės aiškinimo, kad ieškovas galėjo parduoti tik savo grūdus. Nei ieškovo, nei apeliantės tarpusavio sutartiniai santykiai su ūkininke A. M. nesiejo, dėl to susirašinėjant buvo sprendžiama, kokiu būdu bus atsiskaityta už šiuos grūdus.

Apeliantė taip pat neįrodė savo teiginių, kad ieškovas nepatiekė sutarto kiekio grūdų pagal sutartis, nes nebuvo jų pakankamai užauginęs (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pati apeliantė vengė vykdyti sutartis.

Apeliantės teigimu, ieškovas neturėjo teisės įsigyti ekologiškus grūdus iš kitų asmenų nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 15 d., nes sertifikatas, suteikiantis jam tokią teisę, įsigaliojo tik 2014 m. gruodžio 4 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantės nurodomu laikotarpiu, ji būtų reikalavusi iš ieškovo pristatyti grūdus, reiškusi kokias nors pretenzijas dėl neparuoštų grūdų. Priešingai, byloje esantys įrodymai leidžia prieiti prie išvados, kad pati apeliantė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų: 2014 m. liepos 14 d. ieškovui pranešė, kad už sutartyje nurodytas kainas pupų ir žirnių nepirks, 2014 m. liepos 22 d. nurodė, kad nėra rinkos pupoms, nebent kaina būtų 1 100 Lt, o 2014 m. spalio 15 d. pasiūlė sudaryti naują sutartį ir žirnius pirkti mažesne kaina (t. 2, 15-18 b. l.). Baigiantis sutarties įvykdymo termini, apeliantė 2015 m. sausio 22 d. informavo ieškovą, kad turi sustabdyti grūdų pirkimą iš ieškovo, nes jos pirkėjams yra sustabdytas leidimas pirkti ekologinius grūdus, be to, neturi lėšų atsiskaityti už jau patiektą produkciją (t. 2, 12, 19-20, 23 b. l.). Nors apeliantė teigia, kad finansinių sunkumų neturėjo, tačiau byloje pateikti šeši ieškovo apeliantei siųsti elektroniniai laiškai su raginimais atsiskaityti įrodo, kad apeliantė nuolat vėluodavo atsiskaityti (t. 2, 23-31 b. l.).

Atmestini kaip nepagrįsi apeliantės teiginiai, kad sprendimas yra neteisėtas dėl padarytų procesinės teisės normų pažeidimų, netinkamai įvertintų įrodymų ir kt.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą. Sprendime pateiktas išsamus esminių bylos įrodymų bei abejų šalių argumentų dėl ginčo esmės vertinimas. Priešingai nei teigia apeliantė, teismo sprendime yra įvertinti ir jos argumentai apie tai, kad ieškovas galėjo parduoti tik savo ūkyje užaugintus grūdus. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl užaugintos produkcijos, sprendime atskirai nepaminėjo 2013 m. liepos 2 d. sutarties, o bendrai sprendė dėl įsipareigojimų pagal abi sutartis, ar neaptarė apeliantės nurodytos aplinkybės dėl grūdų prekiavimo specifikos, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas ar nepagrįstas. Vienai iš bylos šalių nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad priimant sprendimą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2011).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismo sprendimą motyvavo ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o apeliantė nepagrįstai reikalauja priteisti netesybas (CK 6.71 str.).

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta. Kiti nėra esminiai. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Iš teismui pateiktų dokumentų (sąskaitų faktūrų, mokėjimo nurodymo ir kasos pajamų orderio) sprendžiama, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų (200 Eur už apeliacinį skundą ir 1 500 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme). Vertinant šių išlaidų pagrįstumą, sprendžiama, kad išlaidos už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Atsižvelgiant į tai, bendros 1 700 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos atlyginimas neatitiktų rekomendacijų nuostatų, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl ieškovei priteistina jų dalis – 1 000 Eur (CPK 98 str.). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo – uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“ (j. a. k. 302447412), ieškovui – R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.