Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka tiesioginiu ir vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, pridėjus dalį Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi subendrintos neatliktos ankstesniais nuosprendžiais paskirtos laisvės apribojimo bausmės, S. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. M. nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 15 d., apie 18 val., Naujojoje g., Alytuje, prie pastato Nr. 2B, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas šalia R. L. ant mūrinės sienelės, kurios aukštis iš vienos pusės 2,4 metro, R. L. stojantis, ranka sugriebė jį už drabužių ir patraukė atgal, siekdamas jį pasodinti ant mūrinės sienelės, tačiau R. L. krito atbulas iš 2,4 metrų aukščio ant asfaltuotos dangos, dėl ko jam buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas dėl poodinės kraujosruvos kojose, dešinio kelio srityje, muštinės antakio žaizdos, galvos smegenų trauminės ligos, ūmaus periodo, sunkios formos, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejų galvos smegenų pusrutulių srityje, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinio momenkaulio ir smilkinkaulio lūžimų, dešinės pusės III-VII, kairės IV, IX-X, XI šonkaulių lūžimų, po ko R. L. 2021 m. vasario 24 d., 8.10 val. Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje mirė dėl intrakranijinio sužalojimo padarinių, pasireiškus ilgalaikei galvos smegenų komai, bendram organizmo išsekimui bei organizmo gyvybinių funkcijų išsekimui, tokiu būdu jis dėl neatsargumo atėmė R. L. gyvybę, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalyje.

2. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jų visumą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad S. M. veika, kuri ikiteisminio tyrimo metu prokuroro buvo kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atitinka kito, BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyto, nusikaltimo sudėtį. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. M., patraukdamas už rankos R. L., nenumatė, kad tokia jo veika gali sunkiai sužaloti ir atimti gyvybę R. L., nors pagal asmenines savybes ir gyvenimišką patirtį turėjo elgtis atsargiai. S. M. žinojo, kad sėdi ant mūrinės sienelės, kurios aukštis iš vienos pusės yra daugiau nei du metrai, kuri nėra pritaikyta sėdėti, o juo labiau vartoti alkoholinius gėrimus. Skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad nuteistasis galėjo numatyti, jog neblaivus nukentėjusysis gali neišlaikyti pusiausvyros, ar prasėsti siaurą, tik 40 cm pločio, bortelį ir nukristi. Taigi jis elgėsi nerūpestingai ir sukėlė nusikalstamas pasekmes, už kurias privalo atsakyti.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį – pripažinti S. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 8 (aštuonerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, subendrinti S. M. paskirtą bausmę su Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi paskirta S. M. paskirta laisvės apribojimo bausme, ir paskirti nuteistajam galutinę subendrintą 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Likusios Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

4. Cituodama kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką dėl nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 132 straipsnio 1 dalyje, atribojimo, prokurorė nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje padaryta išvada, kad S. M. atliko neatsargų veiksmą. Prokurorė pažymi, kad iš vaizdo medžiagos aiškiai matyti, jog S. M., sėdėdamas šalia R. L., jam stojantis, sąmoningai sugriebė jį už drabužių ir tyčia stipriai patraukė atgal. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl šių veiksmų R. L. ne prasėdo, o iš karto krito iš 2,4 m aukščio ant asfaltuotos dangos. Vaizdo įraše nematyti, kad šis veiksmas būtų neatsargus (pvz. S. M. pats būtų kritęs ir siekdamas išsilaikyti būtų sugriebęs R. L. už rankos; tempimo metu nuteistasis nežiūrėtų į R. L. ar pan.). Tačiau, anot prokurorės, byloje nustatyta, kad nuteistasis valingai ir sąmoningai suėmė R. L. už rankos. Šie jo veiksmai nukentėjusiajam buvo netikėti ir staigūs, akcentuoti ir stiprūs, nes R. L. buvo visiškai atsistojęs, stipriai palinkęs į priekį ir besitiesiantis. Dėl nuteistojo sugriebimo už rankos netikėtumo, R. L. neturėjo galimybės išvengti šio veiksmo, nes paprasčiausiai nematė ką darė S. M..

5. Prokurorė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės „stipriai“ pašalinimo, nes ji nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. M. atliktas veiksmas turėjo būti stiprus, nes siekiant pasodinti atsistojusį ir dar palinkusį į priekį bei ketinantį judėti pirmyn žmogų, reikia jį stipriai patraukti. Prokurorė taip pat pažymi, kad siekiant žmogų pasodinti jį reikia traukti ir spausti žemyn, o ne atgal, kur buvo pavojus nukristi. Atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, S. M. sėdėjo pasisukęs šiek tiek šonu, jo veidas buvo visiškai atsisukęs į R. L., jis matė ir kontroliavo situaciją. Šios aplinkybės yra užfiksuotos vaizdo įraše. Prokurorė akcentuoja, kad S. M. nesiėmė jokių veiksmų tam, kad galėtų išvengti nukentėjusiojo kritimo. Tiesiog patraukęs jį atgal, paleido kristi. S. M. savo veiksmus atliko valingai, sąmoningai, galėdamas, privalėdamas numatyti ir numatydamas visus savo pavojingų veiksmų padarinius.

6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad S. M. pats nurodė, jog puikiai žinojo įvykio vietą – žinojo, kad sienelės aukštis yra virš 2 metrų; kad apačioje yra asfaltuota danga; kad paviršiaus, ant kurio jie sėdėjo, plotis yra viso labo 40 cm. Taigi pavojingai traukdamas ir tempdamas 20 metų už save vyresnį vyrą link stataus ir staigaus nužemėjimo, kur nėra jokios galimybės susilaikyti, šią situaciją matydamas ir žinodamas įvykio vietą, būdamas suaugęs ir normalaus protinio išsivystymo žmogus, S. M. negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio jo pavojingo veikimo R. L., krisdamas iš 2 metrų aukščio ant asfaltuotos dangos, patirs traumas, kurios taps jo mirties priežastimi. Vaizdo įraše aiškiai užfiksuota, kaip nuteistasis abejingai stebėjo R. L. kritimą, ir, priėjęs prie nukritusio nukentėjusiojo bei įvertinęs situaciją, pasišalino. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje, sprendžiant klausimą, ar kaltinamojo veiksmai yra tyčiniai ar neatsargūs, labai svarbus abejingas aukos atžvilgiu kaltininko elgesys po įvykio, pvz. girtavimo tęsimas, pagalbos nesuteikimas, pasišalinimas iš įvykio vietos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017).

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tikėti ir remtis nuteistojo parodymais, kur jis nurodo, kad atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus norėjo tik pasodinti R. L.. Pasak prokurorės, S. M. keitė savo parodymus – iš karto po įvykio parodė neprisimenantis įvykio aplinkybių ir tik peržiūrėjęs vaizdo įrašą nurodė įvykio aplinkybes, kurios jam yra palankios sprendžiant jo kaltės klausimą.

8. Anot prokurorės, visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų visuma nesudaro jokio pagrindo teigti, kad S. M. jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdamas neatsargia kaltės forma – dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl jo veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. S. M. veikė netiesiogine tyčia, o esant šiai kaltės formai veika kvalifikuojama pagal padarinius, t. y. kaip nužudymas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje.

9. Atsižvelgdama į tai, kad S. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu ir apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, anksčiau buvo teistas už smurtinius nusikaltimus (BK 140 straipsnio 2 dalis), prokurorė prašo paskirti jam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šią bausmę subendrinus su anksčiau S. M. teismo paskirtomis ir Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi subendrintomis bausmėmis, paskirti S. M. galutinę subendrintą 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

10. Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis S. M. ir jo gynėja prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

12. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad S. M. 2020 m. spalio 15 d., apie 18 val., prie pastato, esančio Naujoji g. 2B, Alytuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas šalia R. L. ant mūrinės sienelės, kurios aukštis iš vienos pusės 2,4 metro, R. L. stojantis, ranka sugriebė jį už drabužių ir patraukė atgal, dėl ko R. L., neišlaikęs pusiausvyros, krito atbulas iš 2,4 metrų aukščio ant asfaltuotos dangos, patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, o 2021 m. vasario 24 d., 8.10 val., nuo patirtų sužalojimų mirė Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamos pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių klausimas, tačiau prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistojo S. M. kaltės forma ir rūšimi, t. y. kad pirmiau nurodytus veiksmus jis atliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo, o ne veikdamas netiesiogine tyčia, ir, atitinkamai, su nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl kaltės formos ir rūšies atimant gyvybę

13. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog, patraukdamas už rankos R. L., S. M. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad tokia jo veika gali sunkiai sužaloti ir atimti gyvybę R. L., ir nors nenorėjo šių kilusių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, t. y. nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

14. Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt. Nagrinėjamoje byloje S. M. buvo inkriminuotas netiesiogine tyčia padarytas nužudymas. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016). Tais atvejais, kai bylos aplinkybės rodo, kad kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis).

15. Nagrinėjamu atveju teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad S. M., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, buvo nusikalstamai nerūpestingas (BK 16 straipsnio 3 dalis). BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą ir (ar) gyvybės atėmimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.

16. Nustatant kaltės formą (tyčią ar neatsargumą) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

17. Nesutikdama su nuteistojo S. M. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir teigdama, kad jis veikė netiesiogine tyčia, prokurorė iš esmės akcentuoja tik nuteistojo atliktą R. L. patraukimą už rankos (šio nuteistojo atlikto veiksmo sąmoningumą, stiprumą ir kt.), pažymėdama, kad šis veiksmas tikrai nebuvo neatsargus, o atlikdamas jį ir gerai pažinodamas įvykio vietą, S. M. negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio jo pavojingo veikimo, krisdamas iš 2 m aukščio ant asfaltuotos dangos, R. L. patirs traumas, kurios taps jo mirties priežastimi. Tokiam byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui negalima pritarti. Kasacinio teismo yra pasisakyta, kad atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015). Taigi vertinant nuteistojo veiksmus – R. L. patraukimą už rankos, dėl kurio šis krito iš 2 m aukščio ant asfaltuotos dangos – ir nustatant kokia kaltės forma jis veikė, būtina atsižvelgti į įvykio situaciją, nuteistojo ir nukentėjusiojo santykius prieš veikos padarymą, S. M. veiksmų intensyvumą ir pan.

18. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai pažymima, kad, remiantis bylos duomenimis, S. M. neturėjo jokio pagrindo smurtauti prieš R. L. ir (ar) elgtis nusikalstamai. Priešingai, tiek paties nuteistojo, tiek kartu su juo ir nukentėjusiuoju kartu buvusio liudytojo G. K. parodymais nustatyta, kad S. M. ir R. L. santykiai buvo draugiški. Jie kartu gyveno gatvėje, valkatavo, rinko tarą, o gautus pinigus leisdavo alkoholiniams gėrimams. Byloje taip pat nustatyta, kad alkoholinius gėrimus jie dažniausiai vartojo įvykio vietoje, nes ši yra arti parduotuvės ir vietos, kurioje jie nakvodavo. Alkoholinius gėrimus nuteistasis, nukentėjusysis ir liudytojas G. K. vartojo ir nusikaltimo padarymo dieną, sėdėdami ant 2 m aukščio ir 40 cm pločio mūrinės sienelės. Nors liudytojas G. K. teigė, kad prieš R. L. kritimą, pastarasis ginčijosi su S. M., ši aplinkybė nepasitvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad liudytojas G. K. iš esmės nieko negirdi, gestų kalbos nemoka, apklausiamas atsakinėjo į jam ant lapelio proceso dalyvių užrašytus klausimus. Taigi net ir sėdėdamas arti nuteistojo ir nukentėjusiojo jis negalėjo girdėti tarp jų vykusio pokalbio ir jo turinio. Be to, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad S. M. nebandė smurtauti prieš R. L. (negestikuliavo rankomis, nesudavė jam jokių smūgių), o atliko vienintelį veiksmą – pastarajam pradėjus stotis nuo mūrinės sienelės ir palinkus į priekį, suėmė jį už rankos ir patraukė atgal.

19. Jau buvo minėta, kad apeliaciniame skunde akcentuojama, jog šis nuteistojo veiksmas buvo sąmoningas ir tyčinis, tačiau nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti, kad kalbant apie tyčinę asmens kaltę būtina nustatyti ne tik tai, kad asmuo veikė sąmoningai, bet ir tai, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Be to, kaltė tai yra asmens psichinis santykis ne tik su veika, bet ir su kilusiais padariniais. Taigi norint kvalifikuoti nuteistojo veiksmus kaip nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia, būtina nustatyti, kad S. M. patraukdamas nukentėjusįjį atgal ne tik suvokė pavojingą šių veiksmų pobūdį, bet ir numatė, jog dėl to R. L. kris atbulas iš 2,4 m aukščio ant asfaltuotos dangos, patirs sunkų sveikatos sutrikdymą ir mirs, ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti. Priešingai nei teigia prokurorė, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti tokios išvados.

20. Argumentuojant pirmiau nurodyto nuteistojo psichinio santykio su kilusiais padariniais buvimą, apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis numatė, kad dėl jo veiksmų atsiras kilę padariniai, nes pažinojo įvykio vietą, pasišalino po veikos padarymo ir nesiėmė jokių veiksmų tam, kad padėtų R. L. susilaikyti nuo kritimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmiau nurodytos išvados pagrįstumo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad S. M. žinojo, kad įvykio vieta yra pavojinga ir, kad toje vietoje jau buvo nukritę žmonės, tai neleidžia neginčijamai teigti, kad patraukdamas R. L. atgal jis numatė, kad šis nukris. Juo labiau, kad pati prokurorė nurodo, jog nuteistasis ir nukentėjusysis ne kartą vartojo alkoholinius gėrimus toje vietoje, net ir įvykio dieną ten buvo jau antrą kartą, tad S. M. turėjo pagrindą manyti, jog ir šis jų „pasisėdėjimas“ baigsis sėkmingai.

21. Be to, vertinant nuteistojo ir nukentėjusiojo galimybę veikti sąmoningai ir adekvačiai koordinuoti savo veiksmus bei juos vertinti, būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, S. M. ir R. L. buvo išgėrę ne tik degtinės, prieš tai gėrė alų. Ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos tiek S. M. galimybei adekvačiai ir laiku sureaguoti į susiklosčiusią pavojingą situaciją (padėti susilaikyti nukentėjusiajam nuo kritimo), tiek R. L. galimybei išlaikyti pusiausvyrą S. M. patraukus jį už rankos atgal. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad byloje surinktais objektyviais duomenimis nėra neginčijamai nustatyta, kad S. M. stipriai patraukė R. L., todėl ši aplinkybė buvo pagrįstai pašalinta iš nuteistajam pareikšto kaltinimo. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo galimybei išsilaikyti ant kojų turėjo įtakos ne tik nuteistojo veiksmų intensyvumas, bet ir R. L. apsvaigimas nuo alkoholio, jo amžius (veikos padarymo metu R. L. buvo sulaukęs 71 metų), sveikatos būklė, gyvenimo būdas (byloje nustatyta, kad nukentėjusysis valkatavo, girtavo).

22. Prokurorė taip pat nurodo, kad tai, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, patvirtina jo abejingumas kilusiems padariniams – pasišalinimas iš įvykio vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo kvalifikuoti S. M. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Byloje yra nepaneigti nuteistojo parodymai, kad jis pasišalino iš įvykio vietos, nes bijo kraujo. Taip pat, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo parodymais, kur šis nurodė, kad patraukė R. L. atgal siekdamas pasodinti jį atgal ant mūrinės sienelės ir sulaikyti nuo išėjimo. Pasak S. M., jis nenumatė, kad šis jo veiksmas sukels tokius padarinius. Nieko blogo nukentėjusiajam nelinkėjo, jokių rimtų konfliktų tarp jų niekada nebuvo.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo parodymais negalima tikėti dėl jų kaitos. Prokurorė pažymi, kad iš pradžių S. M. sakė, kad nieko neprisimena ir tik peržiūrėjęs vaizdo įrašą nurodė įvykio aplinkybes, kurios jam yra palankios. Tokiam nuteistojo parodymų vertinimui negalima pritarti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. M. niekada neneigė, kad įvykio metu buvo kartu su G. K. ir R. L.. Viso proceso metu nuteistasis nuosekliai teigė, kad G. K. sėdėjo jam iš kairės, o R. L. iš dešinės, tačiau, pasak S. M., dėl apsvaigimo nuo alkoholio jis tiksliai neprisiminė nukentėjusiojo kritimo nuo mūrinės sienelės momento. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą, S. M. patvirtino, kad tai jis patempė R. L. už rankos, nors dėl prastos vaizdo įrašo kokybės aiškiai įžiūrėti ir nustatyti šį veiksmą atlikusio asmens tapatybę nebuvo galimybės. Tuo pačiu S. M. parodė manantis, kad taip pasielgė dėl to, kad nenorėjo, jog R. L. išeitų ir dar kartą pakartojo, kad aiškiai neprisimena, kaip R. L. nukrito. Analogiškus parodymus nuteistasis davė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, pažymėdamas, kad nenorėjo nuskriausti R. L.. Anot nuteistojo, jei jis norėtų nustumti nukentėjusįjį, jam užtektų tiesiog truputį pastumti jį tuo metu, kai jie visi kartu sėdėjo ant mūrinės sienelės. Netikėti šiais S. M. parodymais nėra pagrindo. Juo labiau, kad juos patvirtina tiek pirmiau aptartos nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, tiek byloje esantis ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame yra užfiksuotos įvykio aplinkybės ir kuriuo nustatyta, kad prieš R. L. kritimą, jis kartu su dviem kitais asmenimis, kaip vėliau nustatyta su S. M. ir G. K., sėdėjo ant mūrinės sienelės. Nukentėjusiajam pradėjus stotis, S. M. sugriebė jį už drabužių ir patraukė atgal, tačiau, neišlaikęs pusiausvyros, R. L. nukrito iš 2,4 m aukščio ant asfaltuotos dangos. Pažymėtina, kad jokių kitų smurtinių veiksmų nuteistasis prieš nukentėjusįjį nebuvo atlikęs. Viskas įvyko labai greitai. Pastarajam nukritus, S. M. nebuvo abejingas, nusileido laiptais prie R. L. ir, pamatęs, kad šis yra stipriai sužalotas, tikėtina išsigando ir pasišalino iš įvykio vietos. Viso proceso metu nuteistasis taip pat nuosekliai teigė, kad prieš pasišalindamas, žinojo, jog G. K. nubėgo kviesti pagalbos į netoliese esančią kavinę „Bistro“.

24. Atsakant į prokurorės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kai kurias kitas aplinkybes. Kad teismas pagrįstai pašalino kaltinimo dalį apie tai, kad S. M. „stipriai patraukė R. L. atgal“, sprendžiama ir iš peržiūrėto teisme vaizdo įrašo. Šis įrašas buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, su juo susipažino ir apeliacinės instancijos teismas. Peržiūrėtas vaizdo įrašas prastos kokybės, tačiau iš jo matosi, kad S. M. ranka suima už ketinančio atsistoti R. L. drabužių ir patraukia jį atgal. Po šio patraukimo R. L. atbulas nukrenta nuo mūrinės sienelės ant asfalto dangos. Galima sutikti, kad tas patraukimas už drabužių nebuvo netyčinis, tačiau vertinti jį „stipriu“ taip pat trūksta objektyvių duomenų, taip pat ir to paties vaizdo įrašo. Be to, iš prokurorės skundo argumentų matosi, kad tas patraukimo „stiprumas“ siejamas dar ir su tokiomis aplinkybėmis kaip su netikėtumu, staigumu, akcentuotumu, t. y. visuma kitų aplinkybių, kuriomis prokurorė grindžia savo nuomonę dėl nuteistojo veikimo netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija dar kartą atmeta tokius argumentus, nes vaizdo įrašas nepatvirtina, kad S. M. būtų traukęs nukentėjusįjį už rankos ar už drabužių taip, kad šis nukristų nuo sienelės. Matosi, kad nuteistasis patraukė nukentėjusįjį už drabužių pats sėdėdamas ant tos sienelės nugara į asfaltuotos dangos pusę. Todėl peržiūrėto vaizdo įrašo detalės, kolegijos nuomone, visiškai patvirtina S. M. parodymus, kad jis turėjo tikslą tik pasodinti R. L. šalia savęs į tą pačią sienelės vietą.

25. Tolesni S. M. veiksmai jau po R. L. nukritimo ant asfaltuotos dangos jau buvo aptarti ir juos, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinio teisingai. Tuo tarpu vertinant S. M. parodymų keitimą teisėjų kolegija dar pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje iš viso neigęs savo kaltę S. M. niekada nebuvo parodęs, kad turėjo tyčią R. L. sužaloti ar netgi atimti jam gyvybę, nuteistasis neigė ir dabar neigia su R. L. bet kokius konfliktus. Tai, kad S. M. pradžioje neigė bet kokį kontaktą su R. L., nepatvirtina jo kaltės tyčinio nusikaltimo padarymu, o tokių duomenų, išnaudojus visas galimybes, nebuvo surinkta.

26. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir apie S. M. santykius su R. L., ir apie tai, kad nėra duomenų apie jų kažkokius tarpusavio konfliktus ar nesutarimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte, aprašant S. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nebuvo nurodytas apskritai joks šios nusikalstamos veikos motyvas. Tai irgi patvirtina, kad jokių paskatų, nei asmeninių, nei jokių kitų, padaryti prieš R. L. tyčinę nusikalstamą veiką S. M. neturėjo. O tai irgi tik dar kartą patvirtina, kad S. M. nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį padarė ne netiesiogine tyčia, o dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo nerūpestingumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes ir pagrįstai perkvalifikavo S. M. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti dėl prokurorės apeliacinio skundo pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

27. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš S. M. valstybės naudai priteistinos 153,05 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato užmokestis. Su šios sumos išieškojimu nuteistasis nesutiko, motyvuodamas nesutikimą tuo, kad neturi pinigų.

28. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja, taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010).

29. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis neturi lėšų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir tai yra patvirtinta bylos duomenimis bei į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kurio pats S. M. apeliacine tvarka neskundė, paliktas nepakeistas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš S. M. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl 153,05 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš S. M. netenkinti.