- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- 2S-948-440/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03919-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Atsakovas
- D. S.
- Ieškovas
- S. S.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. S. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2‑172-853/2015, iškeltoje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei D. S. ir atsakovės D. S. priešieškinį ieškovui S. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalinimo ir kitų reikalavimų, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. S. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti su atsakove D. S. 1995-08-12 sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų S. S. ir G. S. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove, nustatyti, kad po santuokos nutraukimo ieškovas nepilnamečių vaikų išlaikymui mokės po 400,00 Lt periodinių išmokų kiekvieną mėnesį, padalinti santuokos metu įgytą turtą bei kreditorinius įsipareigojimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė D. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakove, priteisti iš ieškovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 350,00 Eur kas mėnesį, priteisti išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą 4268,00 Eur ir išlaikymo įsiskolinimą pilnametei dukrai – 186,72 Eur, padalinti santuokos metu įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, priteisti iš ieškovo 3000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, dėl nesąžiningo ieškinio skirti 4000,00 Eur baudą, pusę baudos priteisiant atsakovei, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2015-06-30 teismo posėdžio metu atsakovė D. S. pateikė prašymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 145 straipsnio 1 dalies 12 punktu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti ieškovą S. S. atlikti veiksmus, t. y. mokėti 1/2 privalomo mokėti bankui kredito dalį iki byloje bus priimtas teismo sprendimas. Nurodė, jog nesiėmus tokios laikinosios apsaugos priemonės atsakovė ir ieškovas galimai gali patirti žalą, nes turtas gali būti parduotas iš varžytinių, o įpareigojus ieškovą kas mėnesį mokėti pusę gražintino kredito sumos bus užkirstas kelias žalai atsirasti.
Šalies argumentai
Ieškovas S. S. su pateiktu prašymu nesutiko, nurodė, jog į turtą, dėl kurio yra paimtas kreditas, pretenduoja atsakovė, kuri šiuo turtu disponuoja, naudojasi ir kurį prižiūri, todėl ji ir turi mokėti kreditoriui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015-07-02 nutartimi atsakovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą mokėti pusę kredito sumos bankui, netenkino. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, šios priemonės nėra skirtos šalių reikalavimams patenkinti. Taikydamas laikinąsias pasaugos priemones teismas iš esmės bylos nesprendžia. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas. Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad nei atsakovė, nei jos atstovas nepateikė jokių duomenų teismui, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovės teiginius, jog nepadalinus turto reikia kreditą grąžinti per pusę bei, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė galimai gali patirti žalos, dėl galimo turto pardavimo iš varžytinių, teismas atmetė kaip nepagrįstus bei pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu paprastai reikalauja taikyti turtinio pobūdžio reikalavimo įvykdymą užtikrinančias priemones tik tokiose bylose, kuriose pareikšti ieškinio reikalavimai priteisti, o ne reikalavimai pripažinti ar modifikuoti teisinius santykius. Konkrečiu atveju teismas sprendė, kad atsakovės prašymas paskirstyti mokėjimą lygiomis dalimis, reikštų, kad toks mokėjimo tvarkos atskyrimas nuo solidariojo atsakomybės principo, reiškiančio, jog kreditorius gali reikalauti prievolės vykdymo tiek iš visų ar kelių skolininkų bendrai, tiek iš bet kurio atskirai, tiek ją visą, tiek jos dalį, nulemtų kreditoriaus teisės pasirinkti bet kurį mokėtoją suvaržymą ir šios teisės normos pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovė laikinosiomis priemonėmis siekė modifikuoti 2007-05-03 kredito sutarties Nr. 1150718090545-13 sąlygas, tai yra siekė solidarią sutuoktinių atsakomybę paversti daline, taip pat į tai, jog turtas esantis Klaipėdoje, Debesų g. 21, tarp šalių nėra padalintas, o šiuo metu minėtu turtu disponuoja ir jį valdo atsakovė, teismas atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu atsakovė D. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - iki teismas priims sprendimą ir šis sprendimas įsiteisės D. S. bei S. S. ištuokos byloje dėl turto padalinimo, kreditorinių įsipareigojimų bankui, įpareigoti ieškovą S. S. mokėti pusę privalomų įmokų ir palūkanų kas mėnesį AB SEB bankui pagal 2007-05-03 Kredito sutartį Nr. 1150718090545-13 su vėlesniais pakeitimais. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažymėdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus ir būtinumą, neteisingai aiškino bei taikė LR CPK 149 straipsnyje suformuotus principus. Teismas neatsižvelgė į atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ieškovas visiškai nusišalino nuo vaikų priežiūros bei išlaikymo, teikia tik minimalias finansines lėšas, nuo 2014 m. lapkričio mėnesio atsisakė mokėti kredito įmokas, nors byloje yra duomenys, kad ieškovas finansiškai išgali teikti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams bei iki teismo sprendimo byloje priėmimo padėti atsiskaityti su kreditoriumi. Apeliantės teigimu, jai neįvykdžius įsipareigojimų – nesumokėjus kredito įnašų, parduodant namą iš varžytynių už kainą, kuri realiai neatitiks namo faktinės rinkos vertės, žalos patirs ne tik atsakovė su vaikais, bet ir ieškovas. Teismo išvada, kad atsakovė viena naudojasi namu, prieštarauja ne tik atsakovės paaiškinimams, ieškovo pozicijai, bet ir dokumentams, iš kurių matyti, kad namas yra neužbaigtas ir, tam, kad gyventi šiame name, dar reikia nemažai investicijų. Pažymėtina, kad atsakovė nesinaudodama namu, dar yra priversta mokėti kreditą, palūkanas, komunalinius mokesčius dėl esamų name komunikacijų, energetinių įvadų. Tokia situacija neteisinga, nes ieškovas iki šiol pretenduoja į visą namą. Nagrinėjamu atveju įvertinus nurodytas aplinkybes teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne modifikuoti kredito sutartį, nes iki bus priimtas sprendimas, ieškovas turi pareigą mokėti kreditą ir palūkanas.
2. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į ekonomiškumo principą bei neįvertino aplinkybių, kad atsakovė iš esmės viena išlaiko nepilnamečius vaikus, rūpinasi pilnametės dukters gydymu dėl galvos skausmų bei jos siekimu mokytis aukštojoje mokykloje, viena moka kreditą bei palūkanas, viena išlaiko namą ir butą, kuriame gyvena su vaikais, todėl teismas atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeidė šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, ekonomiškumo ir teisingumo principus ir ieškovui suteikė aiškų pranašumą prieš atsakovę siekiant namo priteisimo jo naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovas S. S. prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovės prašymą tinkamai nurodė, kad nei atsakovė, nei jos atstovas nepateikė įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomas. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės priešieškinyje pateiktų reikalavimų matyti, kad atsakovė siekia, jog tiek visas turtas, tiek kredito dengimas atitektų atsakovei, todėl atskirojo skundo reikalavimai turi logikos trūkumų. Priešieškinyje prašydama priteisti visą turtą jai ir pasiimdama mokėti kreditą viena, tikėtina atsakovė pasvėrė savo finansines galimybes, todėl toks jos reikalavimas - priteisti turtą jai, o ieškovui pusę mokėtinos paskolos tam turtui įsigyti nėra pagrįstas. Be to atsakovės prašoma priemonė nesusijusi su priešieškinio dalyku, nes nėra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimas priešieškinio tenkinimo prasme bus sunkau vykdomas.
Atsiliepimas
2. Atsakovės teiginiai, kad ji viena išlaiko nepilnamečius vaikus, rūpinasi pilnamete dukra, atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečiams vaikams teismo daliniu sprendimu yra priteista po 250,00 Eur per mėnesį, vyresniajai dukrai ieškovas iki vidurinės mokyklos baigimo sumokėjo 1000,00 Eur išlaikymą per mėnesį, dukters vardu kaupiamas gyvybės draudimas, neatitinka tikrovės. Be to priešingai, nei teigiama atskirajame skunde, ieškovas nuolat ir sistemingai bendrauja su nepilnamečiais vaikais, visas lėšas ir pajamas iki šalims pradedant gyventi atskirai naudojo išimtinai šeimos poreikiams. Nustačius atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsirastų sąlygos atsakovei vilkinti procesą, sau palankiomis finansinėmis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą mokėti pusę privalomų įmokų ir palūkanų bankui pagal šalių sudarytą kredito sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašantis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – realus būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, įvykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tokių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeistų ekonomiškumo, šalių lygiateisiškumo principus.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas byloje pareikštu ieškiniu vienu iš reikalavimu prašo nustatyti, kad visus sutartinius įsipareigojimus pagal ieškovo ir atsakovės su AB SEB banku 2007-05-03 sudarytą kredito sutartį Nr. 1150718090454-13 su 2012-08-14 pakeitimais, po santuokos nutraukimo prisiima ir vykdo solidariai ieškovas ir atsakovė; minėtą paskolą po santuokos nutraukimo kreditoriui AB SEB bankui grąžina asmeniškai ieškovas, jeigu ieškovui po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka nebaigtas statyti gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (7 b.l.). Atsakovė D. S. prašo pripažinti nuosavybės teisę ir priteisti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinierinius įrenginius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už 175509,73 Eur, statomą ant atsakovei asmeninės nuosavybės teise dovanų sutarties pagrindu įgyto 0,1526 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (26 b.l.). Priešieškinyje atsakovė taip pat nurodė, kad kreditą AB SEB bankui mokės ji, tačiau šalių atsakomybė bankui išliks solidari (24 b.l.). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad tarp šalių nėra ginčo, kad prievolė kreditoriui AB SEB bankui yra solidari. Konkrečiu atveju atsakovė būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvuoja aplinkybėmis, kad jai ateityje nebeturint galimybės vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, nekilnojamas turtas bus parduotas iš varžytynių už mažesnę nei rinkos kainą ir tokiu būdu šalys patirs žalą bei, kad ieškovas turi finansines galimybes mokėti dalį kredito įmokų.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas aplinkybes, bylos medžiagą, atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir tikslus, atsakovės atskirojo skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais, bei sprendžia, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą įpareigoti ieškovą mokėti pusę privalomų įmokų AB SEB bankui pagal kredito sutartį, kadangi kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, šalių atsakomybė bankui yra solidari ir nepriklausomai nuo santuokos nutraukimo byloje taikytino nekilnojamojo turto padalinimo būdo, nesant kreditoriaus sutikimo modifikuoti prievolę, šalių prievolė AB SEB bankui ir toliau liktų solidari. Pabrėžtina, kad esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (LR CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esminis solidarumo požymis yra tai, kad solidarieji bendraskoliai neturi teisės reikalauti pasidalyti prievolę, nes kiekvienas yra atsakingas už visos prievolės įvykdymą. Sutarties pagrindu atsiradusios solidariosios prievolės pakeitimas asmenine be kreditoriaus sutikimo reiškia ne ką kita, kaip sutarties pakeitimą dėl sutarties subjekto, nes kreditorius netektų teisės reikalauti, kad prievolę įvykdytų antrasis sutuoktinis. Šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (LR CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (LR CK 6.223 straipsnio 1 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2011). Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi konkrečiu atveju įvertinęs atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė naudodamasi laikinųjų apsaugos priemonių institutu nepagrįstai siekia solidarią šalių prievole paversti daline.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks atsakovės prašymas prieštarauja ne tik laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau yra ir teisiškai ydingas, kadangi prašymą patenkinus būtų sukurta prieštaringa situacija, kuomet pagal sutartį su kreditoriumi šalių prievolė yra solidari, tačiau pagal laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutartį prievolė modifikuota į dalinę. Be to, kaip teisingai nurodė atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas, savo prašymą atsakovė grindžia tik prielaidomis apie galimą žalą dėl nekilnojamojo turto pardavimo priverstine tvarka, tačiau konkrečiu atveju nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes (LR CPK 178 straipsnis).Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečiu atveju byloje nekeliamas klausimas dėl solidarios prievolės modifikavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad neįpareigojus ieškovo mokėti dalį kredito įmokų, nebūtų galima įvykdyti galutinio sprendimo byloje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsakovės argumentai susiję su ieškovo finansine padėtimi bei nepakankamu lėšų skyrimų vaikų, konkrečiu atveju negali būti pagrindu taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas yra išspręstas 2015-07-13 Mažeikių rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-172-853/2015.
Be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-45-516/2015). Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti trečiojo asmens – kreditoriaus teisės, kadangi be kreditoriaus sutikimo būtų modifikuota šalių prievolė, o atsakovės interesai būtų apsaugoti pažeidžiant proporcingumo principą. Teismas pažymi, kad šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien atsakovės priešieškinio pareiškimas, nepateikus objektyvių įrodymų, jog ieškovas atlieka ar atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo teismui besąlygiškai varžyti ieškovo, o tuo pačiu ir kreditoriaus, teisių taikant su bylos dalykų nesusijusias laikinąsias apsaugos priemones.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, jog nepritaikius atsakovės prašomos laikinųjų apsaugos priemonės tokia apimtimi kokia prašo atsakovė, galimai atsakovei palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.