Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjos vertinimu, skundžiamas atsakovės sprendimas tiek pagal turinį, tiek dėl jį priimant pažeistų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Be to, toks priimtas individualus administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1–3 d. nustatytų bendrųjų reikalavimų administraciniams aktams. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas nesivadovaujant konkrečiais teisės aktais, remiantis tik subjektyvia atsakovės nuomone.

Paaiškina, jog pareiškėja yra pirmoji ir vienintelė unikali visoje Lietuvoje bei Baltijos šalyse veikianti įstaiga, suteikianti saugius namus fermos gyvūnams, gelbėdama juos nuo paskerdimo, netinkamų gyvenimo sąlygų ir išnaudojimo ūkininkavimo tikslais. Gyvūnai, patekę pas pareiškėją, gyvena iki savo natūralios mirties, susirgę yra gydomi, visiems patinams atliekama kastracija, nes pareiškėjos veikla nesiejama su gyvūnų dauginimu. Gyvūnai nėra naudojami jokiais ūkiniais tikslais (dėl pieno, kiaušinių, mėsos, vilnos ar panašiai), todėl jie nėra laikytini ūkiniais gyvūnais. Pareiškėja bendraudama, konsultuodamasi, dalindamasi patirtimi su tokią pačią veiklą vykdančiomis užsienio valstybių organizacijomis, sužinojo, kad šiose organizacijose ausų įsagai išimami, kai tik gyvūnai patenka į šias organizacijas, o jų neturintiems gyvūnams įsagai apskritai nėra dedami, visiškai pakankamu laikomas žymėjimas naudojant mikroschemas arba tiesiog suteikiant vardą ir tokiu būdu atskiriant gyvūną (atsekamumo svarba).

Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (toliau – ir Veterinarijos įstatymas) 2 str. 1 p. ir 10 p., 16 str. 1–2 d., Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus įsakymo „Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“ nuostatose pateikto ūkinio gyvūno apibrėžimu, atsižvelgdama į pareiškėjos vykdomos veiklos specifinį pobūdį, pagal kurį pas pareiškėją patekę gyvūnai nėra naudojami jokiems ūkiniams tikslams, daro išvadą, kad gyvūnai, įskaitant avis, ožkas ir galvijus, nepaisant to, kad pastarieji yra minimi Tarnybos taisyklėse bei gali būti laikytini ūkiniais, patekę ir gyvenantys pas pareiškėją, nėra priskirtini ūkiniams gyvūnams, todėl jų ženklinimas ausų įsagais nėra teisiškai būtinas, yra nereikalingas ir laikytinas pertekliniu, o ženklinimas mikroschemomis yra visiškai pakankamas (b. l. 1–7; 46–52).

Atsakovės nuomone, vadovaujantis Veterinarijos įstatyme pateikta „ūkinio gyvūno“ apibrėžtimi, pagal kurią ūkiniais gyvūnais laikomi ne tik kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti ar darbui, bet ir kitais tikslais laikomi ar veisiami gyvūnai, pareiškėjos laikomi ūkiniai gyvūnai ir toliau turi būti laikomi ūkiniais gyvūnais, nes ūkinio gyvūno apibrėžtis apima gyvūno laikymą kitais tikslais. Nuo tų laikų, kai gyvūnai buvo prijaukinti, jie laikomi naminiais gyvūnais ir jiems keliami ženklinimo ir registravimo reikalavimai. Ūkinių gyvūnų laikymo vietose turi būti laikomasi Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003-06-16 įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) nustatytų reikalavimų. Išėmusi galvijų, avių ar ožkų ir (ar) kiaulių įsagus, pareiškėja pažeistų minėtų Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus, išnyktų sąsaja su Ūkinių gyvūnų registru, nebūtų galima nustatyti laikomo ūkinio gyvūno tapatybės nuo jo atvedimo dienos. Ūkinių gyvūnų ženklinimas ir registravimas labai svarbus užkrečiamųjų ūkinių gyvūnų ligų prevencijai ir kontrolei, bendrų žmonėms ir ūkiniams gyvūnams ligų kontrolei.

ŽŪM, vadovaudamasi nacionaliniais ir tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais, privalomais valstybėms narėms, konstatuoja, jog nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai yra privalomi (b. l. 62–66).

Tarnybos teigimu, keičiantis žmonių požiūriui į gyvūnus, keičiantis poreikiams ir gyvenimo būdui atsiranda naujų įstatymuose (ar kituose teisės aktuose) nenustatytų ir neaptartų situacijų, tačiau, kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas „<...> teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos...>“. Šiuo atveju aiškinant GGAĮ, Veterinarijos įstatyme ar Apraše įtvirtintą sąvokos „ūkinis gyvūnas“ apibrėžtį, Tarnybos nuomone, nereikėtų remtis vien pažodiniu jos vertinimu. Teigia, kad nagrinėjamu atveju negalima remtis vien faktu, kad tam tikras gyvūnas, iki patekimo pas pareiškėją buvęs ūkiniu gyvūnu, nuo patekimo pas ją momento praranda šį statusą ir nebelaikomas ūkiniu gyvūnu. Iš įprastinės laikymo vietos perkėlus galviją į pareiškėjos laikymo vietą, jis netaps niekuo kitu nei buvo, t. y. išlaikys visus savo rūšinius požymius ir tebebus galviju, kuriam tebetaikomi Apraše nustatyti identifikavimo reikalavimai. Be to, Tarnybos vertinimu, gyvūno naudojimas ar nenaudojimas tam tikriems tikslams neturėtų būti laikomas lemiamu faktoriumi, sprendžiant gyvūno priskyrimą ūkinių gyvūnų kategorijai, ir dėl to, kad to paties ūkinio gyvūno atveju, pasikeitus gyvūno laikytojui ar esamam laikytojui nusprendus jo nebenaudoti ūkininkavimui, turėtų kisti gyvūno priskyrimas tam tikrai kategorijai, o toks daugiareikšmiškumas sudarytų prielaidas objektyviam faktoriui būti mažiau svarbiam subjektyvių faktorių atžvilgiu, t. y. potenciali galimybė tiekti iš tam tikros rūšies gyvūnų gautus produktus žmonių maistui neturėtų keistis nuo gyvūno laikytojo noro. Taip pat ūkinio gyvūno tikslinis ar netikslinis nenaudojimas maisto produktams ar kitai produkcijai gauti (pavyzdžiui, esant tam tikrai fiziologinei būklei (gyvūnui sergant, gyvūno gydymo veterinariniais vaistais laikotarpiu, veršingumo laikotarpiu ar pan.) ar tam tikroms aplinkybėms (transportuojant, naudojant estetiniais tikslais tam tikroje laikymo vietoje ir pan.), taip pat naudojimas nereguliariai ar nebenaudojimas, kai prieš tai gyvūnas buvo naudotas tam tikriems tikslams ir buvo laikytas ūkiniu gyvūnu, nepaneigia objektyvios galimybės tokį gyvūną ir toliau naudoti ar laikyti potencialiai galimu naudoti minėtai paskirčiai, atsižvelgiant pirmiausia į rūšinį požymį.

Pažymi, kad Aprašas skirtas įgyvendinti Europos Sąjungoje galiojantiems ūkinių gyvūnų ženklinimo reikalavimams, kurie taikomi Europos Sąjungos teritorijoje, ir ūkiniais laikytini gyvūnai: avys, ožkos, arkliai, galvijai ar kiaulės, turi būti ženklinami Apraše nustatyta tvarka. Taip pat pažymi, kad Apraše nėra nustatyta teisė nei atsakovei, nei kitai institucijai suteikti leidimus ženklinti nurodytus gyvūnus kitokiu būdu, nei nustato Aprašas, todėl atsakovė, leisdama pareiškėjai ženklinti ūkinius gyvūnus kitokiu būdu, nei nustatyta Apraše, pažeistų savo pačios išleisto teisės akto nuostatas.

Dėl pareiškėjos argumento, kad ausų įsagų įsegimas, jų susidėvėjimas suteikia nebūtino papildomo skausmo gyvūnui bei suponuoja tolesnes problemas, Tarnyba nurodo, jog Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas ūkinių gyvūnų ženklinimo būdas suderintinas su Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, 13 str. įtvirtinta gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimų apsauga, kuri be kita ko įtvirtinta ir GGAĮ 1 str. 1 d. Reikalavimas ženklinti ūkinius gyvūnus (galvijus, avis, ožkas) ausies įsagu nėra gyvūnų gerovei prieštaraujanti veikla, nes toks reikalavimas yra įtvirtintas Europos Sąjungos, kuri įgyvendina gyvūnų gerovės politiką, teisės aktuose. Daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad gyvūnų ženklinimas ausies įsagu yra gyvūnų gerovei riziką keliantis veiksmas, ypač atsižvelgiant į žalos ir naudos santykį visoje Europos Sąjungoje taikant vieningą tam tikrų rūšių ūkinių gyvūnų ženklinimo sistemą (b. l. 93–97).

Atsakovė atsiliepime teismui teigė, jog skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai neigiamų pasekmių, todėl jis nelaikytinas individualiu administraciniu aktu VAĮ ir ABTĮ prasme.

ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 5 str. 1 d. nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 str. 1 d. skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi ABTĮ garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau šios ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Be to, cituotų teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (LVAT 2014-04-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014; LVAT 2016-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016; LVAT 2017-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017).

Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, nenukrypstant nuo jį aiškinančios nuosekliai formuojamos LVAT praktikos, privalu įvertinti, ar skundžiamas ŽŪM raštas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Pažymėtina, jog nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas VAĮ 2 str. 4 d. prasme.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2016-09-01 raštu kreipėsi į ŽŪM, prašydama leisti pas ją esančius globojamus gyvūnus ženklinti, nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą, naudojant mikroschemas. Pareiškėjos teigimu, pas ją esantys gyvūnai nėra laikomi ūkiniais tikslais, todėl jie nelaikytini ūkiniais gyvūnais, kuriems pagal nacionalinių teisės aktų reikalavimus privalomas ženklinimas segant įsagus. Pastebėjo, kad tokia praktika yra taikoma Lietuvos zoologijos soduose (avys, ožkos yra be ausų įsagų), taip pat Baltijos cirke (visi gyvūnai ženklinami, naudojant mikroschemas).

ŽŪM, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2016-10-06 rašte nurodė, jog galvijų ženklinimas ausų įsagais, avių bei ožkų ženklinimas ir ausų įsagais, ir mikroschema, o kiaulių – ausų įsagais arba įdagais yra privalomas, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką. Pateikė nuomonę, kad pareiškėjos laikomi ūkiniai gyvūnai ir toliau turi būti laikomi ūkiniais gyvūnais, kurių laikymo vietose turi būti laikomasi Aprašo reikalavimų. Darė išvadą, jog, remiantis Europos Sąjungos teisės aktais, privalomais laikytis valstybėms narėms, nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai yra privalomi.

Įvertinus skundžiamo atsakovės rašto turinį, teigtina, jog jame iš esmės suformuluotos pareiškėjai privalomos elgesio taisyklės – privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais (tuo tarpu pareiškėja laikosi pozicijos, jog toks ženklinimas pagal nacionalinius teisės aktus nėra privalomas), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas raštas nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, ŽŪM 2016-10-06 raštas yra ginčo šioje administracinėje byloje objektu ir teismas spręs dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja, prašydama panaikinti atsakovės 2016-10-06 sprendimą Nr. 3 JA-306 (8.14) ir įpareigoti ją iš naujo svarstyti pareiškėjos 2016-09-01 prašymą, skundą iš esmės grindė tuo, kad skundžiamas aktas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, priimtas nesiremiant konkrečiais teisės aktais, visapusiškai neištyrus bei neišnagrinėjus faktinių ir teisinių aplinkybių, neatitinkantis VAĮ 8 str. reikalavimų.

LVAT savo jurisprudencijoje formuodamas VAĮ taikymo praktiką ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 str. įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 str. nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; LVAT 2013-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012).

LVAT jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad VAĮ 8 str. nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2015-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; LVAT 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija, 2011; LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; LVAT 2009-04-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (LVAT 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; LVAT 2009-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; LVAT 2016-05-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-813-556/2016; LVAT 2016-10-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1210-822/2016). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; LVAT 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; LVAT 2012-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012; LVAT 2016-12-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016). Pabrėžtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (LVAT 2014-03-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; LVAT 2016-08-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016).

Minėta, jog pareiškėja kreipėsi į ŽŪM, prašydama leisti pas ją esančius globojamus gyvūnus ženklinti, nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą, naudojant tik mikroschemas. Atsakydama pareiškėjai atsakovė nurodė, jog gyvūnų (galvijų, avių ir ožkų, kiaulių) ženklinimas ausų įsagais yra privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką.

Taigi nors atsakovė skundžiamame akte nurodė, kad galvijų, avių ir ožkų bei kiaulių ženklinimas ausų įsagais yra privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką, tačiau nenurodė, kokie konkrečiai Europos Sąjungos teisės aktai reglamentuoja gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką ir kokios konkrečiai šių aktų nuostatos įtvirtina privalomą gyvūnų ženklinimą ausų įsagais.

Iš minėto ŽŪM 2016-10-06 rašto turinio matyti, kad šiame individualiame administracinis akte nėra motyvuojamosios dalies, jame nėra išdėstyti motyvai, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovė nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo leisti pas ją esančius globojamus gyvūnus ženklinti, nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą, naudojant tik mikroschemas.

Direktyva Nr. 2008/71/EB nustato būtiniausius kiaulių identifikavimo ir registravimo reikalavimus, nepažeidžiant išsamesnių Bendrijos taisyklių, kurios gali būti nustatytos ligų likvidavimo arba kontrolės tikslais (1 str.). Pagal Direktyvos Nr. 2008/71/EB 5 str. 1 d. valstybės narės užtikrina, kad laikomasi šių bendrųjų principų: a) prieš išvežant gyvūnus iš ūkio, kuriame gimė, jie turi būti pažymėti identifikavimo ženklu; b) be kompetentingos institucijos – valstybės narės centrinės valdžios institucijos, turinčios teisę atlikti veterinarinius patikrinimus, arba bet kurios institucijos, kuriai ji suteikė tokią teisę šiai direktyvai įgyvendinti (Direktyvos Nr. 2008/71/EB 2 str. d) p.), leidimo ženklų negalima nuimti arba pakeisti kitais. Direktyvos Nr. 2008/71/EB 5 str. 2 d. nurodyta, kad visi gyvūnai, kuo greičiau ir bet kuriuo atveju prieš išvežant iš ūkio, turi būti identifikuoti ausies įsagu arba įdagu, kurie leidžia atsekti ūkį, iš kurio gyvūnas atvežtas, ir pateikti nuorodą lydimajame dokumente, kuriame turi būti paminėtas toks įsagas arba įdagas, ir 3 str. 1 d. a) p. minimame sąraše.

Vadovaujantis Reglamento Nr. 21/2004 4 str. 2 d. nuostatomis, gyvūnai (avys ir ožkos) ženklinami, taikant pirmines identifikavimo priemones, atitinkančias priedo A skirsnio 1–3 punktų reikalavimus, ir taikant antrines identifikavimo priemones, patvirtintas kompetentingos institucijos – pagrindinės valstybės narės institucijos, kuriai pavesta atlikti veterinarinius patikrinimus ir įgyvendinti šį reglamentą (Reglamento Nr. 21/2004 2 str. d) p.), ir atitinkančias priedo A skirsnio 4 punkte išvardytas technines charakteristikas. Reglamento Nr. 21/2004 4 str. 6 d. nustatyta, kad ženklinimo priemonės nepanaikinamos arba nepakeičiamos kitomis be kompetentingos institucijos leidimo.