Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjams A. Ž., L. Ž. ir jų atstovui advokatui Mindaugui Kukuraičiui bei atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2017-10-03 sprendimus Nr. 68-160 ir Nr. 68-161 bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Panevėžio AVMI) 2017-05-19 sprendimus Nr. (36.9)FR0682-187 ir Nr. (36.9)FR0682-188.

Pareiškėjai nurodo, kad Panevėžio AVMI, vykdydama 2017-01-06 pavedimą tikrinti Nr. (42.72)FR0773-47, patikrino pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 ir 2017-03-16 surašė patikrinimo aktus Nr. (42.60) FR0680-102 ir Nr. (42.72) FR0680-103, kurie, neatsižvelgus į pareiškėjų pateiktas pastabas, buvo patvirtinti Panevėžio AVMI 2017-05-19 sprendimais Nr. (36.9) FR0682-187 ir Nr. (36.9) FR0682-188. Šiuos sprendimus patvirtino ir VMI 2017-10-03 sprendimais Nr. 68-160 ir Nr. 68-161.

Skundžiamais sprendimais A. Ž. papildomai apskaičiuota: 8 535,35 Eur GPM; 45,18 Eur GPM (įmokos kodas 1441); 158,57 Eur VSD (įmokos kodas 292); 226,22 Eur PVM (įmokos kodas 1001); 1 864,58 Eur GPM delspinigiai (įmokos kodas 1441) ; 7,25 Eur PVM delspinigiai (įmokos kodas 1001). Ir paskirtos baudos: GPM bauda - 860 Eur (įmokos kodas 1441); VSD įmokų bauda - 79 Eur (įmokos kodas 294); PVM bauda - 22 Eur (įmokos kodas 1001).

Skundžiamais sprendimais L. Ž. papildomai apskaičiuota: 9 097,74 Eur GPM; GPM delspinigiai - 2 122,75 Eur (įmokos kodas 1441) ir paskirta GPM bauda - 909 Eur (įmokos kodas 1441).

Pareiškėjai nesutinka su patikrinimo aktuose ir sprendimuose papildomai apskaičiuotomis mokesčių sumomis, delspinigiais ir baudomis ir, kadangi faktinės aplinkybės yra analogiškos, pateikia bendrą skundą dėl visų sprendimų.

Pareiškėjai nurodo, kad Panevėžio AVMI piktnaudžiavo savo teisėmis ir tyrimą pareiškėjų atžvilgiu atliko tendencingai ir nesąžiningai, tyrimas atliktas pažeidžiant mokestinę senatį. Mokestis už mokestinį laikotarpį negali būti apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas neribotą laiką. Pasibaigus senaties terminui, laikoma, kad mokesčių mokėtojas neturi jokių skolų. Šiuo atveju Panevėžio AVMI tyrimą pradėjo 2017-01-06, todėl maksimalus tyrimo laikotarpis gali būti nuo 2012-01-01, o sprendime nurodyta, kad siekiant įvertinti pareiškėjų patirtų išlaidų atitikimą gautoms pajamoms už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 buvo atlikta šeimos pajamų ir išlaidų analizė už ilgesnį laikotarpį, t. y. nuo 2003-01-01. Be to, sprendimuose nurodyta, kad mokesčių administratorius neįtraukia į turimas šeimos pajamas lėšų, kurios buvo deklaruotos iki 2012-01-01 (VMI neįtraukė į turėtas lėšas A. Ž. 152 805 Lt lėšų sumos ir L. Ž. 30 000 Lt lėšų sumos). Nors sprendimuose nurodyta, kad tikrinamas laikotarpis nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31, tačiau pajamų ir lėšų tikrinimas ir jų nepripažinimas už ankstesnį laikotarpį įrodo faktą, jog VMI savo veiksmais sąmoningai pažeidė tikrinimo ir mokestinės senaties termino taikymo.

Pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė įrodymus, jog: 2011-12-11 iš L. A. Š. pasiskolino 70 000 Lt; 2011-12-16 iš S. N. – 70 000 Lt; 2013-01-10 iš J. V. – 80 000 Lt; 2014-05-24 iš A. P. – 50 000 Lt ir 2014-05-24 iš R. Ž. – 20 000 Eur (69056 Lt).

VMI selektyviai atsirinko ir teigia, kad S. N. ir A. P. dėl savo turimų pajamų negalėjo (neturėjo finansinių galimybių) paskolinti nurodytų pinigų, tačiau pareiškėjams pateikus neginčijamus įrodymus, kad S. N. ir A. P. turėjo ir galėjo paskolinti nurodytas lėšas, mokesčių administratorius poziciją pakeitė ir nurodo, kad tai, jog minėti asmenys turėjo ir galėjo paskolinti, neįrodo pinigų perdavimo pareiškėjams. VMI turėjo visas galimybes iškviesti ir apklausti S. N. bei A. P. ir įsitikinti, jog jie realiai paskolino pinigus, tačiau to nepadarė. Kitos užskaitytos paskolos įrodo, jog pareiškėjai naudojosi fizinių asmenų paskolomis ir tai jiems buvo įprasta, todėl VMI subjektyvus netikėjimas dvejomis paskolomis yra niekuo nepagrįstas pareiškėjų nubaudimas. Kitos paskolos, kurias VMI užskaitė, yra suteiktos analogiška tvarka (paskolinant ir perduodant grynus pinigus), paskolos dokumentai yra pasirašyti ir nenuginčyti, jie patys savaime įrodo, jog pinigai yra perduoti, todėl VMI sprendimai jų neįskaitymo atžvilgiu yra neteisėti. 2011-12-16 S. N. turėjo finansines galimybes ir suteikė 70 000 Lt paskolą. J. N. dirbo Didžiojoje Britanijoje ir uždirbo finansines lėšas. Žinant Lietuvos emigrantų taupų gyvenimo būdą užsienyje J. N. gautos pajamos ir buvo lėšos, kurias taupė S. ir J. N., o vėliau jas paskolino. Pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė dalį J. N. išsaugotų algalapių (kiti pajamų gavimo įrodymai nėra išsaugoti, nes niekas negalvojo, jog teisėtai gautų pajamų įrodymus dar reikės kažkam saugoti tiek ilgai). Išsaugoti algalapiai įrodo, kad J. N. 2010 m. rugpjūtį – 2011 m. rugpjūtį dirbo Didžiojoje Britanijoje ir jos gautos pajamos viršijo 40 000 Lt. S. N. gyveno pas savo tėvus ir ūkininkavo. Iš ūkininkavimo jis gavo pakankamai pajamų, kad galėtų pragyventi ir sutaupyti. Be to, S. N. priėmė palikimą, todėl 2011-12-16 S. N. ir J. N. turėjo finansines galimybes ir realiai suteikė 70 000 Lt paskolą. Paskolos sandoris nėra nuginčytas, nėra pripažintas negaliojančiu, dėl VMI darbuotojų sprendimas laikyti sandorį nesudarytu yra nepagrįstas. 2013-01-10 A. P. šeima turėjo finansines galimybes ir suteikė 50 000 Lt paskolą. VMI darbuotojai neatliko tikros A. P. šeimos finansinės analizės ir padarė subjektyvias prielaidas. A. P. šeima 2002 m. rugsėjo mėn. 13 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas buvo pirktas už 25 700 Lt iš kurių, 24 400 Lt R. P. pasiskolino iš banko, tačiau 2012 m. kovo 7 d. A. P. šeima pardavė minėtą butą už 116 000 Lt. Pardavę butą A. P. šeima grąžino valstybei lengvatinę paskolą 8 000 Lt, o likusius pinigus nuėmė nuo sąskaitos ir laikė kaip santaupas, iš kurių 50 000 Lt paskolino mums. Be to, abu dirbo ir gavo oficialias pajamas. Nuo 2013 m. vasario mėnesio Petraičiai legaliai gyvena ir dirba Švedijoje. VMI darbuotojos teiginiai, kad A. P. šeima mokėjo būsto kreditą SEB banke, turėjo paskolas Ūkio banke, DNB banke, mokėjo kreditų palūkanas dar nereiškia, kad A. P. šeima neturėjo finansinių galimybių suteikti 50 000 Lt paskolą ir realiai piniginių lėšų A. Ž. nepaskolino. Pateikiamos buto įsigijimo ir pardavimo sutartys pilnai paneigia VMI darbuotojų prielaidas ir sudaro pagrindą tikėti, kad 2013-01-10 iš A. P. yra pasiskolinta 50 000 Lt. Disponavimas grynais pinigais, laisvas jų judėjimas nėra suvaržytas, sandorių forma yra identiška ir kitiems įprastiems pareiškėjų sudarytiems sandoriams, todėl netikėti šalių įrodymais ir teiginiais, jog jie buvo paskolinti yra nesąžiningas pareigūnų veiksmas.

Pareiškėjų teigimu VMI nepagrįstai remiasi ir namo įrengimo kaštus skaičiuoja pagal VĮ Registrų centro nurodytus gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudas (statybos vertę), pagal atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) ir pagal UAB „Sistela“ atkūrimo kaštų (statybos vertės) kainyną. Visa tai yra tik prielaidos. VMI darbuotoja, norėdama nustatyti objektyvius duomenis privalėjo skirti verčių nustatymo ekspertizę ir vertinti konkretų pareiškėjams priklausantį objektą ir jame esančias išlaidas. Pareiškėjai namą įsirenginėjo ūkio būdu ir nesitikėjo, kad jie turi išsaugoti visus kvitus (tokios prievolės pareiškėjai neturėjo). VĮ Registrų centro nurodytos gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos nėra tos realiai patirtos sąnaudos, nes jos skaičiuojamos tik hipotetiškai net neatėjus į namą ir nevertinant realių darbų ir darbų įkainių, kuriuos taikė statytojas su kiekvienu rangovu. UAB „Sistela“ nustato valstybinius įkainius, kurie ūkio būdu statant namą iš esmės skiriasi nuo rangovui mokamų įkainių. Pareiškėjai neišsaugojo įrodymų, tačiau tai nesudaro pagrindo visus darbus ir jų vertes skaičiuoti ne pagal realiai patirtas išlaidas, o pagal VĮ Registrų centro ir UAB „Sistela“ skaičiavimus. Skaičiavimas pagal vidutines kainas iškreipia realią situaciją, nes apmokestinimas tokiu atveju vykdomas ne pagal realiai turėtas pajamas, o pagal menamas.

VMI atlikdama skaičiavimus iš esmės duomenis supainiojo ir tai sudarė pagrindą padaryti klaidingas išvadas. Pareiškėjai pažymi, kad jų šeima 2008 m. gavo pajamas, t.y. 186 000 Lt sumą, iš savo tėvų (šie duomenys objektyviai matomi banko sąskaitos išklotinėje, todėl VMI teiginiai apie nepateiktus įrodymus apie išgryninimus yra niekuo nepagrįsti). Centriniam mokesčių administratoriui pareiškėjai pateikė savo objektyvius skaičiavimus pagal VMI pateiktus duomenis, tačiau VMI jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Pareiškėjai pažymi, kad VMI realiai neatliko vietinio mokesčių administratoriaus veiksmų detalios analizės ir apsiribojo Panevėžio AVMI teiginių atkartojimu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės skunde išdėstytų argumentų pagrindu.

Panevėžio AVMI patikrinimo metu pareiškėjo individualioje veikloje įvertinusi neapskaitytas pajamas ir sumažinusi leidžiamus atsiskaitymus kuro įsigijimo sąnaudomis 20 procentų, papildomai pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 45,18 Eur, GPM ir 158,57 Eur VSD įmokas bei konstatavusi, kad PVM atskaita galima tik nuo 80 procentų sumokėto PVM už prekes ir paslaugas, skirtas individualioje veikloje naudojamo automobilio eksploatavimui ar remontui, papildomai apskaičiavo sumokėti 226,22 Eur PVM.

Mokesčių administratorius, pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu remdamasis VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, pareiškėjo pateiktus duomenis apie individualios veiklos pajamas ir išlaidas), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, pareiškėjo paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2012 - 2015 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Nagrinėjamu atveju VMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t.y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Taisyklių 14 – 17 punktuose nurodoma, kad išlaidų metodas taikomas, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir šeimos narių išlaidas, o vertinimas atliekamas lyginant mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Taip pat mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Iš Taisyklių 17 punkto matyti, kad mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti vertinama.

VMI, siekdama nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2012-01-01), įvertino ankstesnių laikotarpių, t. y. nuo 2003-01-01 pareiškėjo šeimos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog 2012-01-01 pareiškėjo šeimos pinigų ne banke likutis buvo 34 229 Lt.

Remdamasi UAB „Sistela“ paruoštu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybos vertės) kainynu, VMI nustatė, kad darbo užmokestis ir papildomos išlaidos sudaro 30 proc. statybos vertės. Anot pareiškėjo, darbai buvo atliekami ūkio būdu, todėl patikrinimo metu statybos vertė sumažinta 30 proc. ir nustatyta 171 107 Eur namo ir 3 690 Eur valymo įrenginių vertė. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijimo metu (2006 m.) gyvenamojo namo baigtumas buvo įvertintas 81 proc. Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) sudarė 19 proc. visos namo statybos vertės 32 510 Eur, valymo įrenginių vertė 3 690 Eur. Konstatuota, jog atlikdama statybos darbus, šeima iš viso patyrė 36 200 Eur išlaidų. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių namo statybos vertę, todėl patikrinimo metu ši vertė pagrįstai nustatyta remiantis UAB „Sistela“ duomenimis pagal statybos darbų kainynus.

Nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė iki patikrinimo pradžios teikė Metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2003 – 2015 metus. Sutuoktinė yra pateikusi Metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas (FR0001) už 2007 – 2010 metus. Pareiškėjai nėra pateikę Vienkartinės Gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos.

Pareiškėjas 2016-06-30 pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, kad: 2011-12-11 iš L. A. Š. yra pasiskolinęs 70 000 Lt, 2011-12-16 iš S. N. yra pasiskolinęs 70 000 Lt, 2012-04-12 iš J. V. yra pasiskolinęs 80 000 Lt, 2013-01-10 iš A. P. yra pasiskolinęs 50 000 Lt, 2014-05-24 iš R. Ž. yra pasiskolinęs 20 000 Eur (69 056 Lt).

Siekdama įvertinti pareiškėjo patirtų išlaidų atitikimą gautoms pajamoms už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31, VMI atliko pareiškėjo šeimos pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2003-01-01.

VMI atlikusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų analizę nustatė, kad 2007 m. pabaigoje šeimos turėtas pinigų likutis ne banko įstaigoje įvertintas pagal pareiškėjos pateiktą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (FR0001), kurioje šeima deklaravo turinti sutaupiusi 60 000 Lt šeimos pinigų, kurie yra ne banko įstaigoje. Pareiškėjo banke turimas pinigų likutis buvo 126 805 Lt.

Pareiškėja deklaravo, jog 2008 m. pabaigoje šeima turėjo ne banko įstaigoje sutaupiusi 182 805 Lt piniginių lėšų. Patikrinimo tyrimo metu įvertinus šeimos gautas pajamas per 2008 m. (49 424 Lt), patirtas išlaidas (170 809 Lt), metų pradžioje ir pabaigoje turėtą pinigų likutį kredito įstaigose, 2008 m. apskaičiuotas šeimos pinigų likutis sudarė 53 969 Lt. VMI patikrinimo metu įvertino tiek pareiškėjo indėlio sumą banke (2006 m. pabaigoje sudaryta indėlio sutartis 132 405,34 Lt), tiek 2007 m. deklaruotą 60 000 Lt sumą grynaisiais, nors nepateikta realių šių pajamų šaltinių ir nusprendė, kad papildomai į pajamas įtraukti 186 000 Lt nėra pagrindo, nes pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėja deklaravo, kad 2009 m. pabaigoje šeima turėjo ne banko įstaigoje sutaupiusi 184 805 Lt piniginių lėšų. Tačiau patikrinimo metu įvertinus šeimos gautas pajamas per 2009 m. (35 334 Lt), patirtas išlaidas (77 619 Lt), metų pradžioje ir pabaigoje turėtą pinigų likutį kredito įstaigose, suvestinėje 2009 m. apskaičiuotas šeimos pinigų likutis sudarė 2 196 Lt.

Pareiškėja deklaravo, jog 2010 m. pabaigoje šeima turėjo ne banko įstaigoje sutaupiusi 185 800 Lt piniginių lėšų. Tačiau patikrinimo metu įvertinus šeimos gautas pajamas per 2010 m. (30 987 Lt), patirtas išlaidas (67 196 Lt), metų pradžioje ir pabaigoje turėtą pinigų likutį kredito įstaigose, suvestinėje 2010 m. apskaičiuota, kad šeima negalėjo turėti piniginių lėšų likučio ne kredito įstaigoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad šeima 2010 m. pabaigoje kredito įstaigoje turėjo 9 476 Lt piniginių lėšų likutį (pareiškėjas - 9 084 Lt, pareiškėja – 392 Lt).

VMI L. A. Š. paskolą pripažino pareiškėjų pajamomis. Tačiau nustatė, kad S. N. neturėjo finansinių galimybių suteikti 70 000 Lt paskolą ir realiai piniginių lėšų pareiškėjui nepaskolino. Todėl 70 000 Lt sumos nepriskyrė pareiškėjų pajamoms.

Nustatyta, kad pareiškėjo šeima 2011 m. gavo 169 790 Lt pajamų ir patyrė 122 372 Lt išlaidų, todėl nustatyta, kad šeima 2011 m. pabaigoje galėjo turėti 34 229 Lt ne banke likutį.

VMI pagal patikrinimo metu surinktus duomenis nustatė, kad automobilis Multivan 2011-08-21 buvo įsigytas iš fizinio asmens R. F., o 2011-08-02 atliktas pavedimas yra atliktas ne R. F., iš kurio įsigytas automobilis, o įmonei AUTO DOTTERWEICH GMBH, todėl laikytina, kad 17 264 Lt suma pagrįstai įtraukta į pareiškėjo išlaidas.

Patikrinimo metu iš J. V. 2012 m. gauta 80000 Lt paskola apskaičiuojant pareiškėjo šeimos pajamas pripažinta.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2012 m. gavo 38 4162 Lt pajamų ir patyrė 471 350 Lt išlaidų. Inspekcija įvertinusi turėtą 2011-12-31 piniginių lėšų likutį banko įstaigoje 22665 Lt, ne banko įstaigoje 34 229 Lt ir 2012-12-31 turėtą pinigų likutį banko įstaigoje 22 599 Lt, nustatė, kad pareiškėjo šeima 2012 m. turėjo 52 893 Lt dokumentais nepagristų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Patikrinimo metu nustatyta, kad A. P. šeima neturėjo finansinių galimybių suteikti 50 000 Lt paskolą ir realiai piniginių lėšų A. Ž. nepaskolino. Nustatyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tik siekiant pateisinti A. Ž. pajamų šaltinius, o realaus pinigų perdavimo nebuvo atlikta. Paprasta rašytine forma sudaryta paskolos sutartis, kuri pateikta mokesčių administratoriui, neįrodo realaus piniginių lėšų perdavimo fakto.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2013 m. gavo 58 8615 Lt pajamų ir patyrė 754 406 Lt išlaidų. VMI įvertinusi 2012-12-31 turėtą 22 599 Lt piniginių lėšų likutį banko įstaigoje ir 2013-12-31 turėtą 24 720 Lt pinigų likutį banko įstaigoje, nustatė, kad pareiškėjo šeima 2013 m. turėjo 167 912 Lt dokumentais nepagristų ir įstatymų nustatytą tvarka neapmokestintų pajamų.

Vertinant pareiškėjų motyvus dėl paskolų iš A. G. gavimo, VMI pažymi kad jie nepagrįsti jokiais įrodymais. Pagal pateiktus dokumentus VMI nustatė, kad nurodytus automobilius įsigijo pats pareiškėjas, o ne A. G.. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2013-01-11 pareiškėjas atliko 5400 Eur (18 645,12 Lt) pavedimą A. G., 2013-03-21 atliko 11 800 Eur (40 743,04 Eur) pavedimą A. G.. Mokesčių administratorius iš Pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatė, kad automobilis Ford S-Max buvo įsigytas 2012-12-14 paties pareiškėjo, o ne A. G., iš Autohaus Neustadt NA Neustadt Automobile GmbH & Co. už 5 500 Eur. Taip pat nustatyta, kad automobilis Audi Q5 buvo įsigytas 2013-03-06 paties pareiškėjo, o ne A. G., iš Autohaus Kartner už 16 500 Eur (56 971,20 Lt), kai tuo tarpu A. G. buvo pervesta 11800 Eur. Nustatyta, kad šios išlaidos nesietinos su pareiškėjo deklaruotomis individualios veiklos išlaidomis. Tokiu būdu VMI pagrįstai patikrinimo metu 59 388,16 Lt sumą priskyrė pareiškėjo išlaidoms.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2014 m. gavo 650 682 Lt pajamų ir patyrė 680 176 Lt išlaidų. VMI įvertinusi 2013-12-31 turėtą piniginių lėšų likutį banko įstaigoje (24 720 Lt) ir 2014-12-31 turėtą pinigų likutį banko įstaigoje (22 669 Lt), nustatė, kad pareiškėjai 2014 m. turėjo 27 443 Lt dokumentais nepagristų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Pareiškėjai 2015 m. gavo 130 094 Eur pajamų ir patyrė 159874 Eur išlaidų. VMI įvertinusi 2014-12-31 turėtą piniginių lėšų likutį banko įstaigoje (6 566 Eur) ir 2015-12-31 turėtą pinigų likutį banko įstaigoje (23 414 Eur), nustatė, kad pareiškėjai 2015 m. turėjo 46 628 Eur dokumentais nepagristų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

VMI, įvertinusi mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir atlikusi pareiškėjų pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2015-12-31, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo šeimos išlaidos viršijo pajamas atitinkamai 2012 m. – 52 893 Lt, 2013 m. – 167 912 Lt, 2014 m. – 27 443 Lt ir 2015 m. 46 628 Eur (iš viso – 118 525,59 Eur).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVMI 2017-05-19 sprendimu Nr. (36.9)FR0682-187 A. Ž. papildomai buvo apskaičiuota 8 604,28 Eur (8 559,10 Eur ir 45,18 Eur) GPM, 158,57 Eur VSD, 226,22 Eur PVM, 1 864,58 Eur delspinigiai, 7,25 Eur PVM delspinigiai, ir paskirtos 860 Eur GPM, 79 Eur VSD ir 22 Eur PVM baudos. Panevėžio AVMI tos pačios dienos sprendimu Nr. (36.9)FR0682-188 L. Ž. papildomai buvo apskaičiuota 9 097,74 Eur GPM, 2 122,75 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 909 Eur GPM bauda.

Šie teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimai buvo patvirtinti VMI 2017-10-03 sprendimais Nr. 68-160 ir Nr. 68-161.

Ginčo tarp proceso šalių dėl A. Ž. paskaičiuoto PVM, PVM delspinigių, paskirtos PVM baudos bei VSD ir paskirtos VSD baudos nėra.

Mokestinis ginčas byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės (šioje byloje esančios ir pareiškėja) išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas ir mokesčių bazę nustatė bei mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Pareiškėjai savo nesutikimą su ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais grindžia iš esmės keturiomis argumentų grupėmis – pareiškėjų vertinimu mokesčių administratorius nepagrįstai vertino pareiškėjų pajamas ir turtą už laikotarpį nuo 2003 metų (kai tuo tarpu tikrintas mokesčių laikotarpis 2012-01-01 – 2015-12-31); nepagrįstai pareiškėjų pajamomis nepripažino iš fizinių asmenų S. N. ir A. P. gautų paskolų ir R. Ž. pareiškėjų namo statybai perduotų pinigų (186 000 Lt); apskaičiuojant namo statybai patirtas išlaidas nepagrįstai vertino tik UAB „Sistela“ duomenis; padarė aritmetines klaidas ir lėšas, išleistas automobilių įsigijimui, bei lėšas, pervestas fiziniams asmenims, iš kurių buvo pasiskolintos automobilių įsigijimui skirtos lėšos, laikė pareiškėjų išlaidomis taip jas apskaičiuodami dvigubai.

Dėl termino

Pareiškėjai skunde nurodo, kad mokesčių administratorius piktnaudžiavo savo teisėmis ir tyrimą pareiškėjų atžvilgiu atliko tendencingai ir nesąžiningai. Pareiškėjų vertinimu tyrimas atliktas pažeidžiant mokestinę senatį. Mokestis už mokestinį laikotarpį negali būti apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas neribotą laiką. Pasibaigus senaties terminui, laikoma, kad mokesčių mokėtojas neturi jokių skolų. Nors sprendimuose nurodyta, kad tikrinamas laikotarpis nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31, tačiau pajamų ir lėšų tikrinimas ir jų nepripažinimas už ankstesnį laikotarpį įrodo faktą, jog VMI savo veiksmais sąmoningai pažeidė tikrinimo ir taikymo mokestinės senaties terminus.

VMI nurodo, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (Taisyklės) 4 punkto nuostatomis ir pritaikiusi išlaidų metodą, konstatavo, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų išlaidos 2012 - 2015 metais 118 525,59 Eur viršijo gautas pajamas.

Atsakovas, savo poziciją dėl teisės tikrinti ankstesnius, nei tikrinamas mokestinis laikotarpis, duomenis grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2011-02-04 nutartyje Nr. A-438-201/2011 nurodytu išaiškinimu, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais mokestiniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Remdamasis tuo, mokesčių administratorius daro išvadą, kad mokesčių savo kontrolės veiksmų atlikimo metu turi teisę naudotis ir vertinti atitinkamą įrodomąją medžiagą, susijusią su ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, kiek tai susiję su tikrinamojo laikotarpio mokestinių prievolių teisingu apskaičiavimu.

Nagrinėjant tarp proceso šalių kilusį ginčą dėl duomenų nuo 2003 metų iki 2012-01-01 tikrinimo teisėtumo ir pagrįstumo yra aktualus MAĮ 70 straipsnio bei Taisyklių 4 punkto reglamentavimas.

MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste ypač svarbi aplinkybė yra ta, kad pareiškėjai iki mokestinio patikrinimo pradžios, t.y. nuo 2003 metų (pareiškėja teisminio proceso metu teigė, kad nuo 1998 metų), teikė metines pajamų deklaracijas (FR0001). Be to, L. Ž. yra pateikusi metinę gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už 2007-2010 metus. Preziumuotina, kad visos šios deklaracijos mokesčių administratoriaus, turinčio įstatyminę pareigą tikrinti, ar deklaracijose nurodyti duomenys yra teisingi (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (GTDĮ) 8 str.) yra patikrintos ir patvirtintos. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai neteikė deklaracijų, į deklaracijas įrašė neteisingus duomenis nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir / arba mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Tuo pačiu nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratoriui apskaičiuoti pagal jo atliekamą įvertinimą (MAĮ 70 str., taisyklių 4 p.), t.y. pertikrinti pareiškėjų nuo 2003 iki 2012 metų deklaruotus duomenis.

Dėl mokesčių mokėtojų pateiktų ir mokesčių administratoriaus jau patikrintų deklaracijų teisinės galios ne kartą yra pasisakę administraciniai teismai savo naujausioje praktikoje.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje mokestiniais teisiniais klausimais yra pasisakęs, kad esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d.; 2002 m. birželio 3 d.; 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai), šis konstitucinis reikalavimas yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas mokesčių santykius, taip pat gali ir turi nustatyti mokesčių mokėjimo, ginčų nagrinėjimo, taip pat skundų dėl mokesčio administratorių priimtų sprendimų padavimo terminus. Šie terminai turi būti protingi, racionalūs, užtikrinantys galimybę laiku ir tinkamai informuoti mokesčio mokėtojus apie jų atžvilgiu priimtus mokesčio administratorių sprendimus, kad būtų laiku apskaičiuoti ir sumokami mokesčiai, kad mokesčio mokėtojas turėtų galimybę laiku pasinaudoti savo teisių gynyba (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Mokesčio mokėtojų ir mokesčius administruojančių pareigūnų santykiai turi būti grindžiami ne tik valdingų nurodymų veiksmingu įgyvendinimu, bet ir mokesčio mokėtojų realia galimybe ginti savo teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

Ši konstitucinė doktrina, byloje nagrinėjamu atveju reiškia, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti gyventojo (šeimos), nuo 2003 metų teiktų deklaracijų duomenų tikrumą, o gyventoją (šeimą), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šių deklaracijų duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Atkreiptinas dėmesys, jog GTDĮ 5 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei kad jis šios teisės netenka, jei yra pradėtas jo atžvilgiu mokestinis patikrinimas. Pagal MAĮ 68 straipsnį mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal šią teisės normą, teisė mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, yra suteikta ir mokesčių mokėtojui. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjų nuo 2003 metų teiktų deklaracijų duomenys negali būti kvestionuojami neribotą laiką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pareiškėjų nuo 2003 metų iki pat tikrinto mokestinio laikotarpio pradžios (2012-01-01) deklaracijose nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį patikrinimą šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui (šiuo atveju pareiškėjui, jo sutuoktinei) privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi.

Taigi, mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjai 2011 metų pabaigoje tegalėjo turėti 34 229 Lt pinigų ne banke likutį yra neteisėta bei neteisinga iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius padarė esminę klaidą, t.y. neteisingai apskaičiavo pareiškėjų turtą (lėšas) tikrinto mokestinio laikotarpio pradžiai (2012-01-01 dienai), negali būti vertinamos, kaip teisingos ir tinkamai pagrįstos ir mokesčių administratoriaus išvados dėl pareiškėjų per tikrintą laikotarpį patirtų išlaidų ir gautų pajamų santykio, t.y. išlaidų viršijimo pajamas.

Kaip matyti tiek iš patikrinimo aktų, tiek ir ginčijamų teritorinio bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, mokesčių administratorius, neteisėtai kvestionuodamas pareiškėjų teiktų deklaracijų duomenis per 2007 – 2010 metų laikotarpį, pareiškėjų turėtą turtą (lėšas) neteisėtai sumažino 176 324 Lt suma (pareiškėjai 2008 m. deklaravo turintys 182 805 Lt, VMI pripažino tik 53 969 Lt, 2009 m. pareiškėjai deklaravo 184 805 Lt, VMI pripažino tik 2 196 Lt; 2010 m. pareiškėjai deklaravo 185 800 Lt, VMI pripažino tik 9 476 Lt). Pareiškėjų pateiktos deklaracijos neabejotinai patvirtina, kad 2011-01-01 pareiškėjai turėjo sukaupę 185 800 Lt piniginių lėšų. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2011 metais pareiškėjai gavo 169 790 Lt pajamų ir patyrė 122 372 Lt išlaidų. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjų piniginės lėšos tikrinto laikotarpio pradžiai turėjo ne mažiau kaip 233 218 Lt lėšų, o ne 34 229 Lt, kaip nurodo mokesčių administratorius. Ši nustatyta objektyviais faktiniais duomenimis pagrįsta aplinkybė lemia poreikį įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo nustatyti GPM bazę (nepertikrinant ir nekvestionuojant pareiškėjų deklaracijose teiktų duomenų) ir perskaičiuoti mokėtinas sumas.

Ši teismo išvada suponuoja ir kitą – proceso šalių argumentai dėl R. Ž. (pareiškėjo tėvo) pareiškėjams perduotų 186 000 Lt bei namo statybai patirtų išlaidų ir jų pagrindimo UAB „Sistela“ nustatytomis kainomis, tampa neaktualūs, nes apima 2008 metų laikotarpį, kuris nagrinėjamu atveju netikrintinas ir nevertintinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad turto deklaracijos už 2011 metus pareiškėjai neteikė. Todėl, vadovaujantis anksčiau šiame teismo sprendime aptartomis MAĮ 70 straipsnio ir Taisyklių 4 punkto nuostatomis, sutiktina, kad mokesčių administratorius turėjo teisę remtis ir ankstesniu mokestiniu laikotarpiu (2011 m.) atsiradusiomis ir įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis. Remiantis tuo, aktualus yra proceso šalių teisinis ginčas dėl 2011-12-16 paskolos iš S. N., 2013-01-10 paskolos iš A. P. sandorių vertinimo bei dėl, pareiškėjų teigimu, dvigubo išlaidų apskaičiavimo įsigyjant automobilius VW Multivan (2011 m), Ford S-Max ir Audi Q5 (2013 m.) bei pervedant pinigus fiziniams asmenims (R. F. ir A. G.).

Pareiškėjai, grįsdami savo 2011 metų pajamas nurodo 2011-12-16 sudarę su S. N. paskolos sutartį dėl 70 000 Lt, o grįsdami 2013 metų pajamas nurodo 2013-01-10 paskolos sutarties pagrindu iš A. P. gavę 50 000 Lt. Šiuos duomenis bei duomenis apie 2011-12-11 paskolos sandorį su L. A. Š., 2012-04-12 paskolos sandorį su J. V. ir 2014-05-24 paskolos sandorį su R. Ž. pareiškėjas A. Ž. mokesčių administratoriui pranešimu apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911) pateikė 2016-06-30. Mokesčių administratorius sandorių, sudarytų su fiziniais asmenims S. N. ir A. P. nepripažįsta. Nurodo, kad įvertinus šių asmenų (jų šeimų) finansines galimybes bei nesant objektyvių įrodymų apie realų pinigų (70 000 Eur ir 50 000 Eur) perdavimą pareiškėjams, šios pinigų sumos nepripažintos pareiškėjų pajamomis.

Pareiškėjai skundu teismui siekia, jog aptariamais sandoriais gautos piniginės lėšos būtų pripažintos jų pajamomis. Teigdami, kad pinigai pagal šiuos sandorius jiems buvo perduoti, pareiškėjai, be kita ko, remiasi S. N. paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, bei A. P. paaiškinimais, teiktais mokesčių administratoriui. Pareiškėjų vertinimu byloje pakanka duomenų apie šių asmenų realias galimybes disponuoti nurodytomis lėšų sumomis. Atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriui buvo pateikti duomenys viso apie 5 paskolų sandorius, kurių sudarymo aplinkybės iš esmės yra vienodos, tačiau mokesčių administratorius tinkamai nemotyvuodamas ir selektyviai nusprendė nepripažinti dviejų sandorių. Pareiškėjų teigimu, egzistuojant nenuginčytiems ir galiojantiems civiliniams paskolų sandoriams VMI, netikėdama piliečiais, viršija savo įgaliojimus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ), kurio 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).

Tokios kategorijos bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t.y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t.y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (LVAT 2011-04-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011). Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų lėšų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. LVAT 2011-04-14 nutartyje Nr. A-442-1111/2011, atsižvelgdamas į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliajai išraiškai, konstatavo, kad vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

Svarbu pažymėti, jog LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos (LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602-2016).

Kaip šiame teismo sprendime jau minėta pareiškėjai mokesčių administratoriui be kitų pateikė 2011-12-16 sudarytą su S. N. paskolos sutartį dėl 70 000 Lt ir 2013-01-10 su A. P. sudarytą paskolos sutartį 50 000 Lt. Kaip tik šių sandorių mokesčių administratorius nepripažino.

Tai, kad kiti pareiškėjų pateikti sandoriai (2011-12-11 su L. A. Š. dėl 70 000 Lt, 2012-04-12 su J. V. dėl 80 000 Lt ir 2014-05-24 su R. Ž. dėl 20 000 Lt) buvo įvertinti pačių mokesčių mokėtojų naudai jokiu būdu nelemia ir negali nulemti ir ginčo sandorių vertinimo. Pabrėžtina, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju detaliai išnagrinėjo ir objektyviais duomenimis pagrindė S. N. (jo šeimos) ir A. P. (jo šeimos) galimybes disponuoti tariamai paskolintomis lėšomis ir tinkamai individualizavo šių sandorių vertinimą.

Vertinant pareiškėjų mokesčių administratoriui pateiktus duomenis (rašytinius paskolų sandorius) ir S. N. teismui teiktus paaiškinimus, kurių metu S. N. patvirtinto perdavęs giminaičiui A. Ž. sutartyje nurodytą suimą (70 000 Lt) svarbu pažymėti, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, jokių įtikinamų ir bent jau elementaria ekonomine logika paaiškinamų argumentų apie realų šių asmenų lėšų perdavimą pareiškėjams.

Tarp pareiškėjo ir paskolos davėjų sudaryti laisvos formos, notaro nepatvirtinti paskolos rašteliai, kurie įprastinėmis rinkos sąlygomis nebūtų sudaromi. Paskolos suteiktos skolintojams absoliučiai nenaudingomis sąlygomis, nepagrįstos jokia ekonomine logika, t. y. beprocentinės, be grąžinimo užtikrinimo garantijų ir neaptarus grąžinimo termino nei data, nei konkrečiu įvykiu. Per visą ginčo laikotarpį pareiškėjai, gaudami pakankamai dideles pajamas (2012 metais – 384 162 Lt, 2013 m. – 588 615 Lt, 2014 m. – 650 682 Lt, 2015 m. - 130 094 Eur), nei kiek iš jų nėra nukreipę dengti paskolas iš aptariamų fizinių asmenų. Atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes apie šių asmenų turtinę (finansinę) padėtį (jų išlaidų nuolatinį viršijimą pajamų, turimus finansinius įsipareigojimus kredito įstaigoms ir pan.), kuri nėra tiek gera, kad leistų tiek laiko nesiekti paskolintų pinigų ar jų dalies susigrąžinimo.

Vertinant ginčo sandorį visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sutiktina su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjų per tikrintą laikotarpį patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš S. N. ir A. P. gautomis paskolintomis lėšomis.

Pareiškėjai tiek pastabose teritoriniam mokesčių administratoriui, tiek skunde VMI tiek ir skunde teismui teigia, jog mokesčių administratorius nepagrįstai sudvigubino sumas, pareiškėjų patirtas įsigyjant automobilius VW Multivan (2011 m) ir Ford S-Max bei Audi Q5 (2013 m.) ir pervedant pinigus fiziniams asmenims (R. F. ir A. G.). Pareiškėjai nurodo, kad 2011-08-02 per SEB banką pervedė 17 264 Lt už įsigytą automobilį VW Multivan, kurio vertę VMI įtraukė pakartotinai į patirtas išlaidas. Skunduose pareiškėjai taip pat nurodo, kad 2013-01-11 pavedimu A. G. pervesti 18 654,12 Lt bei 2013-03-21 40 743,04 Lt pavedimas tam pačiam asmeniui buvo paskolintų pinigų grąžinimas, todėl šios sumos nepagrįstai antrą kartą įtrauktos į pareiškėjų išlaidas už 2013 metus.

Iš byloje esančių objektyvių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas automobilį VW Multivan iš R. F. už 5 000 Eur (17 264 Lt) įsigijo 2011-08-21. Šis automobilis A. P. už 17 264 Lt pareiškėjo parduotas 2011-11-01. Kaip matyti iš prie 2017-03-16 patikrinimo akto Nr. (42,60)FR0680-102 pridėtos šeimos gautų pajamų ir patirtų išlaidų per 2003 m. – 2015 m. suvestinės, 17 264 Lt suma vieną kartą apskaityta kaip pareiškėjų pajamos iš automobilio pardavimo ir vieną kartą apskaityta kaip išlaidos automobilio įsigijimui. Todėl pareiškėjo argumentai, kad išlaidos yra sudubliuotos, atmestini kaip niekuo nepagrįsti.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2012-12-21 už 5 500 Eur (arba 18 990, 40 Lt) įsigijo automobilį Ford S-Max. 2013-01-11 pervedė A. G. 18 654,12 Lt (arba 5 402,60 Eur). Minėtą automobilį už 21 100 Lt V. I. pardavė 2013-04-22. Be to, 2013-03-06 už 16 500 Eur (arba 56 971,20 Lt) įsigijo automobilį Audi Q5. 2013-03-21 tam pačiam A. G. pervedė 40 743,04 Lt (arba 11 800 Eur). Automobilį Audi Q5 pareiškėjas 2013-04-02 pardavė R. M. už 58 700 Lt (arba 17 000,70 Eur). Iš prie 2017-03-16 patikrinimo akto Nr. (42,60)FR0680-102 pridėtos šeimos gautų pajamų ir patirtų išlaidų per 2003 m. – 2015 m. suvestinės matyti, kad A. G. pervestos lėšos yra priskirtos pareiškėjų per 2013 metus patirtoms išlaidoms. Pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių duomenų apie pinigų skolinimąsi iš A. G., byloje nesant duomenų apie A. G. pareiškėjams perduotus (pervestus) pinigus (18 654,12 Lt ir 40 743,04 Lt) ir/arba duomenų apie iš A. G. gautas kitokias sumas, kas leistų vertinti, kad pervestos lėšos sudaro dar ir palūkanas, ar pan., teismas sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, jog surinktais duomenimis nėra pagrindo šių sumų (pervestų A. G.) sieti su pareiškėjo deklaruotomis individualios veiklos išlaidomis, kaip ir nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjų nurodomos sumos buvo sudubliuotos. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo pareiga, nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pareiškėjai savo pozicijos dėl išlaidų dubliavimo nepagrindė ne tik kad objektyviais įrodymais ir/arba netiesioginiais įrodymais, tačiau ir nors kiek pagrįstais (tikėtinais) argumentais. Atitinkamai darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai 59 388,16 Lt sumą laikė pareiškėjų 2013 metais patirtomis išlaidomis.

Apibendrinant konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrinto laikotarpio pradžioje pareiškėjų turėtų tik 34 229 Lt prieštarauja byloje surinktiems faktiniams duomenims (pareiškėjų pateiktoje ir mokesčių administratoriaus patvirtintoje (patikrintoje) deklaracijoje už 2010 metus deklaruota pareiškėjų 2011-01-01 turėta 185 800 Lt suma + mokesčių administratoriaus nustatytos pajamos už 2011 metus 169 790 Lt suma – (minus) mokesčių administratoriaus nustatytos išlaidos už 2011 metus 122 372 Lt suma).

Mokesčių administratorius įpareigotinas perskaičiuoti GPM mokesčio bazę atsižvelgiant į šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus, t.y. perskaičiuoti 2011-12-31 dienai pareiškėjų turėtą turtą, atitinkamai perskaičiuojant ir galimai pareiškėjų pajamas viršijusią išlaidų sumą.

Apskaičiuoti ir tinkamai pagrįsti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas yra mokesčių administratoriaus, o ne teismo kompetencija (MAĮ 67 str. 1 d.). Remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais VMI įpareigotina perskaičiuoti pareiškėjams už tikrintą laikotarpį (2012-2015 m.) priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-187 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-160 dalyje dėl A. Ž. papildomai apskaičiuotų 8 559,10 Eur GPM, 1 864,58 Eur GPM delspinigių ir paskirto 860 Eur GPM baudos.

Panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-188 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-161, kuriuo L. Ž. papildomai apskaičiuota 9 097,74 Eur GPM, 2 122,75 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 909 Eur GPM bauda.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo perskaičiuoti A. Ž. ir L. Ž. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. mokėtiną gyventojų pajamų mokestį ir su juos susijusias sumas.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.