Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-26 · Administracinė byla Nr. eI-1604-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-26
Bylos Nr.
eI-1604-426/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
V. B., I. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1604-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00257-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B. (V. B.) ir I. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. B. ir I. B. (toliau – pareiškėjai) skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 8 d. sprendimus Nr. (15/5-2) 11U-52 (00053) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. B., panaikinimo“ ir Nr. (15/5-2) 11U-52 (00054) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei I. B. panaikinimo“ (toliau – Sprendimai).

Skunde nurodo, kad pareiškėjams 2016 m. balandžio 14 d. buvo išduoti Leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2018 m. balandžio 14 d. Leidimų išdavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 45 straipsnis, kadangi jie yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) dalyviai, o pareiškėja I. B. – ir Bendrovės vadovė.

Skunde aiškina, kad per pastaruosius dvejus metus pareiškėjų įsteigta Bendrovė vykdė verslą, joje dirbo žmonės, sekė besikeičiančius mokesčių ir kitus įstatymus bei jų laikėsi. Buhalterinę apskaitą tvarko ir atlyginimus bei mokesčius bendrovės darbuotojams skaičiuoja profesionali apskaitos paslaugas teikianti UAB (duomenys neskelbtini).

Sprendime nurodytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas – Bendrovė, kurios dalyvė ir vadovė yra I. B., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

Skunde pareiškėjai nuodo, kad Bendrovė yra teisėtai įsteigtas ir Lietuvos Respublikoje veiklą vykdantis juridinis asmuo, joje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Pažymi, kad atsakovas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) pateiktais duomenimis, patvirtina, jog 2017 metais įmonėje dirbo 5 darbuotojai. I. B., V. B. ir D. P. dirbo nuolat, visus metus. A. R. dirbo iki 2017 m. birželio mėnesio, o B. R. 2017 m. kovo mėnesį išėjo dekretinių atostogų, todėl ji liko etatine Bendrovės darbuotoja, tik nėštumo ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu jai mokamas ne atlyginimas, o motinystės išmoka. Dėl to atsakovo teiginiai, kad ji nedirba įmonėje, taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, neteisėti.

Pareiškėjai tvirtina, jog vidutinis mėnesio darbo užmokestis, kurį 2017 metais Bendrovė mokėjo visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams, atitinka nustatytą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimą.

Pareiškėjui V. B. 2018 m. sausio 8 d. sprendimu leidimo gyventi panaikinimo pagrindas – jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pasak pareiškėjo, Sprendime nepagrįstai nurodoma, jog Bendrovė, kurioje jis dirba ir kurios dalyviu yra, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi šioje bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog pakankamumo pragyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymas nesieja su užsieniečio gaunamo darbo užmokesčio dydžiu, tačiau su pakankamu bet kokios rūšies pajamų turėjimu.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjai nurodo, jog 2017 m. rugsėjo mėnesį V. B. buvo išmokėta 2 600 Eur, bendrovė grąžino akcininkui dalį suteiktos paskolos. Kartu su išmokėtu darbo užmokesčiu jam per 2017 m. buvo išmokėta 3 549,20 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų, bei 2 600 Eur grąžintų paskolų, per 2017 metus V. B. gavo 6 149,20 Eur pajamų.

Pareiškėjai tvirtina, kad atsakovas skundžiamame Sprendime nepagrįstai nurodo, jog nuo 2017 m. spalio mėnesio V. B. negauna su darbo santykiais susijusių pajamų. Iš pridedamos Sodros pažymos apie apdraustuosius asmenis 2017 metais matyti, jog būtent tik spalio mėnesį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis dėl buvimo ilgalaikėje komandiruotėje, o darbo santykiai nebuvo nutrūkę, ir toliau gaunamas atlyginimas už darbą bendrovėje.

Akcentuoja, kad apie priimtus Sprendimus sužinojo tik pastariesiems įsigaliojus. Jiems buvo atsiųsti pranešimai apie priimtus sprendimus ir nustatytas įpareigojimas grąžinti išduotus leidimus gyventi. Pareiškėjai tvirtina, kad šiais sprendimais atsakovas pažeidė Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, nes pareiškėjams nebuvo suteikta teisė būti išklausytiems prieš priimant sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas skunde teismo prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjams tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyviai, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. balandžio 5 d. sprendimais pakeitė pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Sodros informacinę sistemą, 2018 m. sausio 8 d. nustatė, kad Bendrovėje įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai bei abu pareiškėjai, turintys leidimus laikinai gyventi. Dar viena Lietuvos Respublikos pilietė buvo atleista 2017 m. gegužės 2 d. Atsakovas priėjo prie išvados, kad įmonė nuo 2017 m. gegužės 2 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo.

Atsiliepimas

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai skunde nurodo Įstatymo nuostatas, kurios jiems nėra taikytinos. Pabrėžia, jog ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. Dėl šios priežasties pareiškėjų valdomoje Bendrovėje turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o argumentai dėl netinkamo Įstatymo taikymo yra nepragrįsti, remiantis tiek teisės aktų nuostatomis, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjai taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamais sprendimais panaikinti leidimai laikinai gyventi nebuvo pirmieji pareiškėjų leidimai laikinai gyventi, pripažinta, jog teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, o pareiga, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis leidimo išdavimo pagrindą, kreiptis į migracijos tarnybas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjams turėjo būti žinomi.

Atsiliepime pažymi, jog nors atsakovas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. spalio negavo darbo užmokesčio, ir įvertino, jog galimai neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jo gaunamos pajamos ginčijamame sprendime buvo įvertintos duomenų visumoje, o ne kaip aplinkybė, sudaranti savarankišką ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, jog pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje sudarys darbo užmokestis. Todėl, kai 2018 m. sausio 8 d. buvo patikrinta Sodros informacinė sistema ir buvo nustatyta, jog pareiškėjas V. B. spalio ir lapkričio mėnesiais negavo jokių oficialių pajamų, atsakovas turėjo pagrįstą pagrindą suabejoti, ar pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas tvirtina, kad ginčijami Sprendimai buvo priimti Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl Bendrovės, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti bei pažeidžiantys gero administravimo principus. Atsiliepime akcentuoja, jog ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus. Nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjams, todėl, atsakovo nuomone, Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijami Sprendimai neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo, jeigu atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. balandžio 5 d. sprendimais, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjams pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2016 m. balandžio 14 d. išdavė leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus iki 2018 m. balandžio 14 d.

Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Atsakovas, patikrinęs Sodros informacinę sistemą, 2018 m. sausio 8 d. nustatė, kad Bendrovėje buvo įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai bei abu pareiškėjai, turintys leidimus laikinai gyventi. Dar viena Lietuvos Respublikos pilietė buvo atleista 2017 m. gegužės 2 d. Atsakovo vertinimu, įmonė nuo 2017 m. gegužės 2 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Atsakovas Sprendimais, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi. Konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė, kurios dalyvė ir vadovė yra pareiškėja I. B., bei pareiškėjas V. B., kuris yra dalyvis, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas V. B. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimai grindžiami Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (išduoti leidimą atsisakoma, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai).

Sprendimai grindžiamas ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes sprendimai pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi buvo priimti 2016 m. balandžio 5 d.

Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018).

Taip pat pareiškėjų skundo argumentai bei pateikti duomenys dėl Bendrovės vykdomos veiklos neaktualūs, kadangi fiktyvios veiklos požymių nebuvo nustatyta ir ginčijami Sprendimai šiomis aplinkybėmis negrindžiami.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra Bendrovės akcininkai ir jiems priklauso po 501 paprastųjų vardinių akcijų. Be to, I. B. yra vadovė. Ta aplinkybė, kad pareiškėjai yra Bendrovės dalyviai ir įmonė vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Remiantis Sodros duomenimis, atsakovas nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įdarbinti du asmenys. Akivaizdu, kad pareiškėjai ir Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo reikalavimo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet taip pat ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą.

Remiantis Sodros duomenimis, atsakovas nustatė, kad Bendrovė nuo 2017 m. gegužės 2 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo.

Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinę sistemą, 2018 m. sausio 8 d. nustatė, kad Bendrovėje buvo įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai bei abu pareiškėjai, turintys leidimus laikinai gyventi. A. R. (Lietuvos Respublikos pilietė) buvo atleista 2017 m. gegužės 2 d. Teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad Bendrovė nuo 2017 m. gegužės 2 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, yra pagrįsta. Teismas neturi pagrindo abejoti oficialiais duomenimis.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog B. R. yra vaiko priežiūros atostogose ir ji yra etatinė Bendrovės darbuotoja, yra nereikšmingi. Pagal Sodros duomenis minėta darbuotoja įtraukta į įmonėje dirbančių asmenų sąrašą, taigi, ir ginčo nėra.

Be to, pareiškėjas V. B. teigia, kad jis dėl ilgalaikės komandiruotės 2017 m. spalio ir lapkričio mėnesiais negavo darbo užmokesčio, tačiau 2017 m. jis gavo 6 149,20 Eur pajamų ir toks lėšų kiekis, pareiškėjo teigimu, yra pakankamas.

Remiantis Sodros duomenimis (2018 m. sausio 8 d.), atsakovas nustatė, kad pareiškėjas V. B. 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais negavo su darbo santykiais susijusių pajamų. Pareiškėjas teismui pateikė Bendrovės pažymą, iš kurios matyti, kad 2017 m. spalio mėn. negavo pajamų, jo teigimu, dėl ilgalaikės komandiruotės, o pažymoje nurodyta, kad 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo išmokėta 342 Eur. Be to, minėtoje pažymoje nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui buvo grąžinta 2 600 Eur paskolos dalis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo V. B. skunde nurodytus argumentus bei prie skundo pridėtus duomenis, pripažįsta, kad pareiškėjo pajamos buvo pakankamos, jo darbiniai santykiai įmonėje nenutrūkę. Be to, atsakovas neįvertino, kad pareiškėjas yra Bendrovės dalyvis ir jo pajamas sudaro ne tik darbo užmokestis. Konstatuotina, kad atsakovo argumentas, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyvenimui, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad tai neturi teisinės reikšmės vertinant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, kadangi ginčijamo sprendimo pagrindą sudaro nustatyta aplinkybė, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkto reikalavimų. Taigi, pajamų pakankamumas buvo vertinamas kaip visuma faktinių aplinkybių, tačiau ne savarankiškas ginčijamo sprendimo pagrindas.

Šiuo atveju atsakovas neturėjo pareigos iš anksto informuoti pareiškėjų apie atliekamus veiksmus. Atsakovas Sprendimus grindė oficialiais Sodros duomenimis, todėl jokio papildomo tyrimo ir neturėjo atlikti. Teismas įvertino pareiškėjų skundo argumentus bei pateiktus dokumentus, todėl jų procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjų skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, kad Bendrovėje nebuvo įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pažymėtina, kad Bendrovės veiklos rodikliai, vykdoma veikla neturi teisinės reikšmės, nes veiklos fiktyvumas Sprendime nekonstatuotas. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjai turėjo.

Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis admin. bylose Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).

Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamuose Sprendimuose padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė nuo 2017 m. gegužės 2 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimai panaikinti pareiškėjams leidimą laikinai gyventi yra teisėti ir pagrįsti. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti Sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs ir šiuo atveju pareiškėjams kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Šioje byloje teismas neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjams išduotų leidimų laikinai galioti terminas yra pasibaigęs, jie turi teisę pagal galiojančius Įstatymo reikalavimus kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamus atsakovo Sprendimus, todėl pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų V. B. (V. B.) ir I. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėJolita RasiukevičienėHenrikas Sadauskas