Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjai Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės B. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovei B. Š. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliantė mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės pateikti netiesioginiai įrodymai bei liudytojų parodymai neįrodė paskolos grąžinimo fakto, t. y. teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsniu bei atsižvelgdamas į abiejų šalių pateiktus įrodymus, sprendė, jog atsakovės pateikti įrodymai neįrodo pinigų grąžinimo fakto. Atsakovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Atsakovė paskolos suteikimo fakto neginčijo, todėl privalėjo įrodyti tik paskolos grąžinimo faktą. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kurioms įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. CK 6.65 str. 1 d. nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Taigi įstatyme reikalaujama, kad pakvitavime būtų nurodyta informacija apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, kurį paskolos gavėjui reikalaujant paskolos davėjas privalo išduoti. Tokie yra bendrieji prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai (CK 6.65 str. 1–3 d.). Nagrinėjamoje byloje neginčijama, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, ir paskolos sutarties originalą teismui pateikė ieškovė. Šioje paskolos sutartyje jokių įrašų (pakvitavimo) apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą nėra. Atsakovės teiginys, jog dokumentas su ieškovės raštišku patvirtinimu apie grąžintinas sumas dingo būnant pas ieškovę, yra nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais. Taigi ieškovės pateikta paskolos sutartis yra be jokių nuorodų apie paskolos grąžinimą ir paskolos sutartis buvo pas ieškovę.

CK 6.871 str. 1 d. nustatyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Šiuo atveju sutartis yra dėl 10 000 Lt ir ji yra rašytinė ir patvirtinta notaro (b. l. 4). Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2013-12-31 nutartis, priimta civilinėje byloje V. M v L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013). Kadangi įstatymas imperatyviai nurodo, jog paskolos sutartis, kurios suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė, tai ir paskolos grąžinimo faktas turi būti užfiksuotas raštu. Be to, taikant CK 6.875 str. 2 d., įrodinėti faktą liudytojų parodymais, jei sutartis turėjo būti rašytinė, neleidžiama. Tačiau kolegija, atmesdama apeliantės teiginius, susijusius su liudytojų paaiškinimų vertinimu, pažymi, kad šie paaiškinimai buvo vertinami bendrame surinktų įrodymų kontekste, atsižvelgiant į CK 1.93 str. nuostatų taikymą (CPK 185 str.). Atsakovės pateikta namų knyga nesudaro pagrindo daryti pagrįstos išvados, jog paskola buvo grąžinta. Knygoje atlikti įrašai tik patvirtina faktą, kada planavo ar kontroliavo kokius nors piniginius srautus (esamus ar būsimus), susijusius su paskolos dengimu. Ar šios sumos tikrai buvo perduotos paskolos davėjai, remiantis namų knygos duomenimis, nustatyti negalima. Kitų įrodymų atsakovė nepateikė. Aplinkybė, jog atsakovė galbūt elgėsi nesąžiningai ir į teismą kreipėsi po ilgo laiko, dar nesudaro pagrindo manyti, kad paskola buvo grąžinta. Šiuo atveju buvo būtina įrodyti paskolos grąžinimo faktą, o ne ieškovės sąžiningumą, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti įrodymus, pavirtinančius atsakovės teiginius apie ieškovės nesąžiningumą. Vien tai, kad atsakovė bendravo su ieškove telefonu, taip pat neleidžia daryti pagrįstos išvados apie paskolos grąžinimo faktą. Vertinant atsakovės pateiktas telefoninių pokalbių išklotines, iš kurių matyti, kad atsakovė su ieškove bendravo, galima daryti dvejopą prielaidą, viena iš jų, jog buvo kalbamasi dėl paskolos grąžinimo atidėjimo ar pan. Konkrečių išvadų remiantis tik telefoninių pokalbių išklotinėmis padaryti negalima. Be to, atsižvelgus į protingumo, sąžiningumo kriterijus labiau tikėtina, kad buvo kalbamasi dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo, nes jeigu paskola būtų grąžinama laiku ir nustatytais terminais, būtinybės nuolat bendrauti dėl paskolos nebūtų buvę. Be to, ir teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog skambindavo atsakovei dėl paskolos grąžinimo (b. l. 97–99). Šios aplinkybės suponuoja pagrindą manyti, kad į teismą ieškovė kreipėsi po ilgo laiko, nes skolos grąžinimas buvo atidėliojamas, nors raštu grąžinimo termino pratęsimas neįformintas. Tai patvirtina ūkio knygoje atlikti dvejų metų įrašai, t. y. atsakovė dvejus metus kiekvieną mėnesį planuodavo ieškovei skirti tam tikrą sumą lėšų. Atsižvelgus į byloje esančius duomenis, negalima daryti pagrįstos išvados, jog paskola buvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, remdamasi byloje esančiais įrodymais ir vadovaudamasis CPK 185 str., pagrįstai padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad paskola nėra grąžinta.

Dėl delspinigių

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisė 3 500 Lt delspinigių. Atsakovė nesutiko su visu teismo sprendimu, nurodydama, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė, jog ieškovė delsė kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų didesni delspinigiai, ir dėl to nepasisakė. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė teismo posėdžio metu prašė taikyti senaties terminą reikalavimui priteisti delspinigius. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2011-03-03 (b. l. 4). Duomenų, kad grąžinimo terminas būtų pratęstas, byloje nėra. Taigi delspinigiai gali būti priteistini tik už 6 mėnesius skaičiuojant nuo prievolės atsiradimo dienos. Paskolos sutarties 1.5 punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti 0,2 proc. už kiekvieną termino praleidimo dieną, skaičiuojant nuo negrąžintos paskolos sumos ar jos dalies. Atsižvelgus į CK 1.125 str. 5 d. 1 p. nuostatą, delspinigiai gali būti priteistini tik už 6 mėnesius. Nustačius, jog ieškovė nesumokėjo visos paskolos, t. y. 10 000 Lt, tai už 6 mėnesius (182 dienos) mokėtina delspinigių suma būtų 3 640 Lt. Ieškovė prašo priteisti delspinigius tik už 175 dienas – 3 500 Lt (b. l. 89). Kadangi ieškovė neprašė priteisti delspinigių daugiau nei už 6 mėnesius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė prašomą delspinigių sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 114). Atmetus apeliacinį skundą bei nustačius, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų maksimalių dydžių (dėl 2004 Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo), todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovo nurodytą skolos dydį, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d.1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės B. Š. ieškovei M. B. priteisti 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.