Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Dainiaus Vilimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. (I. B.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. B. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, pažeisdamas 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuriuo nustatoma, kad „bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai“, bei pažeisdamas 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIII-568) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuriuo nustatoma, kad grynųjų pinigų sumos deklaruojamos, „kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės <...> 3 straipsnio 1 dalyje“, 2018 m. rugpjūčio 29 d., apie 19.30 val., vykdamas kaip keleivis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją lengvuoju automobiliu „Land Rover Range Rover“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, esantį Vilniaus r., Lavoriškių sen., Mačiuliškių k. 7, kelyje 103, nepateikdamas muitinės kontrolei ir nedeklaravęs, lagamine gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 61 000 Eur grynųjų pinigų, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. BK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daugiau kaip 250 MGL vertės daiktus, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė. Nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės. Šis nusikaltimas padaromas neveikimu – nepateikimu muitinės kontrolei, kai įstatymuose asmeniui nustatyta pareiga aktyviai veikti. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo. Kontrabanda gali būti padaryta esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti. Motyvai bei tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir neturi reikšmės veikai kvalifikuoti.

8. Daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, kuriuos pagal galiojančius teisės aktus privalu pateikti muitinei, t. y. deklaruoti. Kontrabandos dalyku gali būti ir grynieji pinigai. Jų gabenimas per valstybės sieną reglamentuotas tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 eurų, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Įgyvendinant šio reglamento nuostatas, Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklėse, patvirtintose Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373, buvo nustatyta, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 eurų (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją.

8.1. Taigi, Lietuvos Respublikos teisės aktuose asmeniui, įvežančiam į Lietuvos Respubliką ne mažesnę nei 10 000 eurų sumą, nustatyta pareiga šiuos pinigus deklaruoti. Šis reikalavimas nėra vien tik formalus įpareigojimas nurodyti valstybei, į kurią asmuo atvyksta, kiek grynųjų pinigų jis atsiveža, nesukeliantis jokio tolesnio valstybės šių pinigų panaudojimo kontrolės intereso. Šiuo reikalavimu valstybė siekia apsisaugoti nuo neaiškios kilmės ir neaiškiais tikslais jos viduje atsirandančių pinigų, kurie gali būti panaudoti prieš valstybę ir jos žmones, pavyzdžiui, terorizmui ar nusikaltimų darymui finansuoti. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme muitinei nustatyta pareiga apie tokius atvejus pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, kuri tokiais atvejais atlieka savo veiksmus ir tikrinimus, o nedeklaravus pinigų, valstybės institucijos apie juos nesužino ir jų panaudojimo negali kontroliuoti. Nors grynųjų pinigų slaptas gabenimas per valstybės sieną nelemia jokių mokestinių prievolių išvengimo, tačiau 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo įpareigojama deklaruoti įvežamą ar išvežamą sumą, kuri viršija 10 000 Eur, yra pagrįstas būtent siekiu užkirti kelią pinigų plovimui, t. y. pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos, patekimui į finansų sistemą ir jų investavimui (preambulės 2 punktas), nes viena iš grynųjų pinigų judėjimo tarp valstybių kontrolės priemonių ir yra pareiga juos deklaruoti. Kita vertus, nustatytas asmens teisėtas pinigų panaudojimo tikslas gali lemti, kad to asmens veiksmai bus vertinami kaip mažiau pavojingi ar nepavojingi valstybės ekonomikai ir verslo tvarkai.

8.2. Teisės aktuose įtvirtintą pareigą deklaruoti įvežamą pinigų sumą asmuo turi įvykdyti tinkamai. Labiausiai nuo jo priklauso, kaip jis šią pareigą vykdys, tačiau visais atvejais tiek pinigus vežantis asmuo, tiek muitinės pareigūnas turi elgtis pagal teisės aktus ir protingai. Pinigus vežantis asmuo, prieš važiuodamas į kitą valstybę ir veždamas savo turtą, kuris jam yra brangus, turi pasidomėti pinigų įvežimo tvarka, muitinės procedūrų formalumais, kaip atrodo muitinės ar pasienio policijos pareigūno tarnybinė uniforma, atvykęs į pasienio kontrolės postą būti aktyvus, pranešti pareigūnams apie vežamą pinigų sumą, klausti informacijos, kurios jis nežino ar dėl kurios nėra tikras. Teisės aktuose muitinės pareigūnams nenumatyta pareiga klausti kiekvieno per sieną važiuojančio asmens, ar jis veža deklaruotiną pinigų sumą, tačiau yra protinga muitinės pareigūnui paklausti, ką asmuo veža ir ar turi kokių nors daiktų, kuriuos vežti draudžiama arba kurių patekimas į valstybę yra ribojamas. Tačiau deklaravimas negali priklausyti tik nuo to, ar muitinės pareigūnas kreipėsi į konkretų asmenį ir uždavė jam konkretų klausimą apie jo vežamus daiktus, ar ne, nes tokiu atveju atsiras asmenų, ypač turinčių neteisėtų tikslų, kurie tokiu atveju neveiks, nieko pareigūnui nesakys, pasirinks riziką, kad jo gal nepatikrins, o suradus jo vežamus uždraustus ar apribotus įvežti daiktus sakys, kad jo niekas nepaklausė ar jam niekas nesakė, kad jo paklausė kitais žodžiais, nei jis tikėjosi, ar panašiai. Pranešti apie norą deklaruoti galima tiek pasienio policijos pareigūnams, tiek muitinės pareigūnams, kurie nurodys konkrečią pareigos įgyvendinimo tvarką. Svarbu ir tai, kad pareiga deklaruoti nėra susijusi su tuo, ar asmuo slėpė vežamus pinigus.

8.3. Pareigos deklaruoti vežamą pinigų sumą nepaneigia ir pareigos įgyvendinimo galimybių nesumažina Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad asmenims, esantiems pasienio kontrolės punkto teritorijoje, draudžiama be patikrinimų įstaigų pareigūnų leidimo išlipti, išlaipinti iš transporto priemonių arba į jas įlaipinti žmones. Kasdien per Lietuvos Respublikos sieną važiuoja daug žmonių ir kai kurie iš jų veža grynuosius pinigus. Jiems visiems taikoma ši įstatymo nuostata, ne visi gerai žino deklaravimo tvarką, tačiau didžioji dauguma grynuosius pinigus vežančių žmonių laikosi tvarkos, vykdo savo pareigą, suranda laiko ir galimybių juos teisingai deklaruoti. Be to, kaip matyti iš liudytojos B. S. parodymų, pasienio tikrinimo zonoje išlipę ir norintys deklaruoti vežamus daiktus asmenys nėra baudžiami dėl šios įstatymo nuostatos pažeidimo. Šiuo atveju ir pats I. B. nesako, kad jis nedeklaravo todėl, kad įstatymu jam draudžiama išlipti iš transporto priemonės, o nurodė kitas priežastis, tai yra tik teisminio bylos nagrinėjimo metu kilęs argumentas.

12. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš motyvų nurodė neaiškų laiką, iki kada asmuo gali deklaruoti vežamus pinigus, ir tai, kad liudytoja B. S. negalėjo jo nurodyti. Tačiau ir pirmosios instancijos teismas nenurodė, koks, jo nuomone, yra tinkamas deklaravimo laikas atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teisės aktuose toks momentas nenumatytas ir pinigus vežančio asmens pareigos deklaruoti vykdymo tvarka nedetalizuota. Tačiau kolegija mano, kad ši pareiga gali būti įvykdyta visą laiką iki tol, kol pareigūnai suranda vežamus deklaruotinus daiktus. Šiuo atveju laiko tarpas nuo įvažiavimo į pasienio tikrinimo zoną iki tol, kol muitinės pareigūnė surado vežamus pinigus, buvo pakankamas I. B. juos deklaruoti. Jo pareiga nebuvo apsunkinta greito ar neaiškaus patikrinimo, valstybės pareigūnų veiksmų ir nebuvo objektyviai neįgyvendinama. Tuo labiau kad pats I. B. paaiškino, jog, E. B. ir B. S. nuėjus prie bagažinės, jis norėjęs pinigus deklaruoti, tačiau to nepadaręs. Nuo I. B. atvykimo į pasienio tikrinimo zoną iki pinigų suradimo praėjo daugiau kaip 10 minučių ir per šį laiką veikdamas aktyviai ir išties ketindamas deklaruoti vežamus pinigus I. B. galėjo tai padaryti.

13. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeisti Lavoriškių autokelio pasienio kontrolės punkto darbo nuostatai, nes B. S. patikrino E. B. automobilį, prieš tai jo nepatikrinus pasienio policijos pareigūnams. Tačiau nuosprendyje šis pažeidimas nėra susietas su I. B. veiksmais, kaip B. S. padarytas pažeidimas sutrukdė I. B. veikti ir deklaruoti vežamus pinigus. I. B. viso bylos proceso metu tvirtino, kad vežamų pinigų jis nepateikė muitinės kontrolei ir jų nedeklaravo todėl, kad to padaryti tiesiog nesuspėjo. I. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad automobilyje sėdėjo pavargęs ir nelabai kreipė dėmesį į tai, kas vyksta iki to momento, kol E. B. jį pakvietė prieiti prie automobilio bagažinės. I. B. teigimu, pareigūnei priėjus prie automobilio ir kalbantis su vairuotoju E. B., jis nesuprato, kad tai yra pareigūnė, ji buvo prasisegusi švarką, vienintelis dalykas, kuo ji skyrėsi nuo kitų žmonių, buvo tai, kad ji mūvėjo juodas pirštines. Išteisintasis į klausimą, kodėl jis nedeklaravo vežamų pinigų tuo metu, kai buvo atliekamas muitinis tikrinimas ir kai pareigūnė su vairuotoju E. B. nuėjo prie automobilio bagažinės, atsakė, jog tuomet, kai jis priėjo prie bagažinės, lagaminas jau buvo atidarytas ir pirmas pareigūnės klausimas buvo, kiek lagamine yra pinigų. Kaip matyti iš I. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, aiškindamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų grynųjų pinigų nedeklaravimo priežastis, jis nurodė, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nepateikė gabentų pinigų muitinės kontrolei ir jų nedeklaravo, buvo ta, kad jis nesuprato, jog prie jų automobilio priėjusi moteris buvo muitinės pareigūnė, nes ji nedėvėjo uniformos, ant jos drabužių nebuvo jokių antpečių ar kitų skiriamųjų ženklų. Moteris, priėjusi prie vairuotojo E. B., neprisistatė, tik paprašė vairuotojo išlipti, jis negirdėjo, apie ką moteris kalbėjo su E. B., ir nesuprato, kas ten vyksta. Jis tiesiog sėdėjo automobilyje, laikė rankoje pasą ir laukė, kol patikrins jų pasus (t. 1, b. l. 59–61). Apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme I. B. nenurodė, kad jis žino tikrinimo tvarką, kad pirmiausia turi patikrinti pasienio policijos pareigūnas, kuriam nereikia deklaruoti vežamų pinigų, o vėliau tikrina muitinės pareigūnas, kuriam ir deklaruojami pinigai, ir jis laukė būtent antrojo pareigūno ir jam norėjo deklaruoti. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad, B. S. pradedant tikrinti bagažinėje esančius daiktus, iš patalpos išėjo pasienio policijos pareigūnė ir ėjo automobilio link, tačiau net ir pasirodžius kitam pareigūnui I. B. nesiėmė veiksmų deklaruoti pinigus. Jis nurodė visai kitas nedeklaravimo priežastis ir tai rodo, kad pažeista tvarka neturėjo jokios įtakos I. B. sprendimui nedeklaruoti vežamų pinigų.

14. Kolegijos nuomone, kiekvienu panašiu atveju yra svarbus pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Valstybė turi būti tikra, kad pinigai įvežami ne nusikalstamais tikslais. Pinigų įvežimo priežastis žino juos vežantis asmuo. Šiuo atveju apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme I. B. paaiškino, kad už įvežamus pinigus ketino pirkti automobilį, tačiau negalėjo nurodyti, kur ir iš ko jis ketino jį pirkti. Tokie nekonkretūs jo parodymai atėmė teismui galimybę patikrinti jo parodymus ir patvirtinti teisėtą pinigų įvežimo tikslą, o tai būtų sumažinę jo veiksmų pavojingumą.

15. Teismas nenustatė, kad veždamas pinigus I. B. juos slėptų, tačiau teisiniam jo veiksmų vertinimui tai neturi reikšmės.

16. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir motyvai leidžia daryti išvadą, kad I. B., žinodamas, kad veža 61 000 eurų, ir žinodamas apie pareigą juos deklaruoti, būdamas pasienio tikrinimo zonoje ir matydamas muitinės tarnybos uniformą dėvinčią pareigūnę, atliekančią priekyje jų automobilio stovinčio kito automobilio patikrinimą ir vėliau priėjusią prie jų automobilio, prisistačiusią ir paklaususią, kas vežama automobilyje, suprato, kad atliekamas patikrinimas. Taigi atsižvelgus į pasienio tikrinimo zonoje būtą laiką ir tai, kad deklaruoti pinigus jam niekas netrukdė, darytina išvada, kad jis turėjo visas galimybes deklaruoti pinigus, paprašyti deklaracijos ir ją užpildęs pateikti muitinės tarnybai, tačiau pinigų nedeklaravo.

17. I. B. veiksmai atitinka BK 199 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) sudėtį.

Dėl bausmės

18. Pripažinus I. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas.

19. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės dydžio nustatymo taisyklės apibrėžtos BK 61 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

20. Nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcija yra alternatyvi, t. y. už normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas. Panaikinus išteisinamąjį nuosprendį ir priėmus naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Ši baudžiamoji byla nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriame prašoma skirti I. B. švelnesnę baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, laisvės atėmimo bausmės paskyrimo I. B. klausimas nesvarstomas.

21. Nustatydamas skiriamos baudos dydį, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Kaip minėta, nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, byloje nenustatyta nei I. B. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. I. B. yra teisiamas pirmą kartą, yra vedęs, dirba logistikos bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriumi, charakterizuojamas teigiamai. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, I. B. skiriama minimali baudžiamajame įstatyme už sunkius nusikaltimus nustatyta bauda.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

22. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo konfiskuoti dalį I. B. neteisėtai gabentų piniginių lėšų – 20 000 Eur.

23. Pagal BK 42 straipsnio 6 dalį, 67 straipsnio 3 dalį padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis). BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).

24. Konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis ir atitinka bendrąjį visuomenės interesą. Kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Tačiau kontrabandos ir kitose baudžiamosiose bylose taikant BK 72 straipsnio nuostatas, be daiktų pripažinimo konfiskuotinu turtu, turi būti vertinamas ir tokio turto konfiskavimo proporcingumas.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš nuteistų asmenų. Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu.

26. Šioje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad I. B., vykdamas kaip keleivis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikęs muitinės kontrolei ir nedeklaravęs, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 61 000 Eur grynųjų pinigų. Šie I. B. per valstybės sieną gabenti grynieji pinigai yra kontrabandos dalykas ir kartu konfiskuotinas turtas. I. B. paaiškino, jog gabenti pinigai buvo jo asmeninės santaupos, teisėtai uždirbti pinigai. Jokių duomenų apie tai, kad I. B. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, byloje nėra. I. B. pinigų gabenimo į Lietuvos Respubliką tikslas irgi nėra nustatytas. I. B. gabentų pinigų suma net kelis kartus viršijo 10 000 Eur ribą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog visų I. B. gabentų pinigų konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė. Tačiau, atsižvelgiant į nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir siekiant išlaikyti teisingą pusiausvyrą (proporcingumą) tarp teisės pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės, yra pagrindas konfiskuoti I. B. gabentų pinigų dalį. Be to, pagal teismų praktiką viena iš aplinkybių, į kurią būtina atsižvelgti vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą, yra kaltininkui paskirtos bausmės rūšis ir dydis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). EŽTT praktikoje yra suformuotas principas, kad asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės turi būti adekvačiai griežtos ir pakankamos nubaudimo tikslų įgyvendinimui konkrečios bylos aplinkybių požiūriu. Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinama kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (kasacinė nutartis Nr. 2K-53-1073/2019). Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, neperžengiant prokuroro apeliacinio skundo ribų, paskyrus I. B. minimalią baudžiamajame įstatyme už sunkius nusikaltimus nustatytą baudą, konfiskuojama ir dalis – 20 000 Eur – I. B. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų grynųjų pinigų. Toks dalies turto konfiskavimas iš I. B. yra teisinga ir proporcinga priemonė, padėsianti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

I. B. (I. B.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir paskirti jam 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuoti dalį I. B. vežtų pinigų – 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų), saugomų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Likusius pinigus, tai yra 41 000 Eur (keturiasdešimt vieną tūkstantį eurų), grąžinti I. B..

3 000 Eur (tris tūkstančius eurų), 2018 m. rugpjūčio 30 d. įmokėtų į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti mokėtojui Kęstučiui Virkečiui.