Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant prašymą teismui padavusios atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Arūnui Abromavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Todneta“ (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) padavė teismui prašymą panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2015-02-02 sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) (toliau – Sprendimas Nr. S-11(7-237/2014)) dalį, kuria panaikinta VMI 2014-11-14 sprendimo Nr. 69-142 (toliau – Sprendimas Nr. 69-142) dalis dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, ir palikti galioti visą Sprendimą Nr. 69-142.

2.1. Komisija padarė nepagrįstų ir nemotyvuotų išvadų, kurių neišnagrinėjus teismui ir jų tinkamai nemotyvavus galimai neteisingos Komisijos sprendimo nuostatos bus naudojamos sprendžiant klausimus dėl mokesčių administratoriaus veiksmų, kurių metu nustatomi ir nurodomi mokėtini mokesčiai, taikomas non bis in idem (lot. negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas, mokestinio ir baudžiamojo proceso santykio.

2.2. Komisija nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo suformuojamas mokestis, yra sprendimas dėl mokesčių išieškojimo, todėl vyksta ginčas dėl antro išieškojimo, atsižvelgiant į teismo nuosprendį, kuriuo buvo priteista PVM suma kaip žalos atlyginimas, ir yra pagrindas panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 81 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 3 dalimi, mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo nėra sprendimas dėl išieškojimo, nes jame tik nustatomi ir nurodomi mokėtini mokesčiai su jais susijusiomis sumomis, t. y. minėto sprendimo tikslas yra apibrėžti mokestinę prievolę. VMI sprendime nustatė mokėtinus mokesčius bei su jais susijusias sumas, tačiau mokesčių administratorius nepradėjo išieškojimo procedūros, todėl Komisija skundžiamame sprendime nepagrįstai šį individualų administracinį aktą traktuoja kaip aktą, kurio tikslas padengti valstybės kreditorinį reikalavimą.

2.2. Komisija nepagrįstai teigia, kad žalos priteisimas teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje ir mokesčių administratoriaus mokesčių suformavimas yra baudimas antrą kartą už to paties pažeidimo padarymą taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę. Mokesčiai yra piniginė prievolė valstybei, privalomi, neatlygintiniai mokėjimai į valstybės biudžetą, nes mokesčiai yra vienas iš pagrindinių valstybės biudžetų pajamų šaltinių, todėl mokesčių mokėjimas savo prigimtimi nėra atsakomybės priemonė (sankcija), kuri taikoma asmeniui. Non bis in idem principas apima mokestines baudas, t. y. minėtas principas netaikomas mokesčiams bei jų delspinigiams. Minėtas principas taikomas vertinant baudos skyrimą, t. y. mokesčiai, jų apskaičiavimas ir mokėjimas savo esme nėra atsakomybės poveikio priemonė. Net ir nustačius, jog mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių teisės normas, teisinės atsakomybės priemonės taikymas pripažintinas nuobaudos (baudos) skyrimas. Šiuo atveju mokesčių teisės normų pažeidimo pagrindu suformuotas mokesčių mokėtojo mokėtinas mokestis traktuotinas kaip mokesčių administratoriaus paliepimas mokėtojui tinkamai vykdyti mokesčių įstatymų reikalavimus, todėl šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl galimo antro nubaudimo, nes apskaičiuoti mokesčiai nėra sankcija mokesčių mokėtojui. Tokią išvadą VMI daro įvertinusi Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį, Konstitucinio Teismo praktiką (1997-07-10, 2000-02-10, 2000-10-18, 2003-11-17, 2006-09-26, 2008-06-08 nutarimai), Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (žr., pvz., G. prieš Austriją; F. F. prieš Austriją ir kt.), MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2 straipsnį, Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2014-04-22 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir 2013-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-703/2013. Net pripažinus, kad mokesčiai ir jų delspinigiai nagrinėjamoje byloje yra sankcija asmeniui, kyla abejonių dėl PVM delspinigių panaikinimo, nes Komisijai nustačius, kad dėl delspinigių baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiama, nekyla pakartotinio nubaudimo problema.

2.3. Komisija sprendime nepagrįstai teigia, kad, priėmus pirmą sprendimą, viešojo administravimo subjektui draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus, o žalos atlyginimas pirmumo tvarka turėtų būti išspręstas baudžiamajame procese. Taip pat Komisija nepagrįstai teigia, kad tik baudžiamojoje byloje nepriėmus galutinio baigiamojo akto mokesčių administratorius galėtų atnaujinti sustabdytą procedūrą ir priimti sprendimą. Mokesčių administratorius sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo priėmė 2009-04-17, o 2009-07-17 sprendimu sustabdė administracinę bylą, iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas iš bendrovės ir kitų fizinių asmenų 2011-12-16 priteisė 640 015,72 Lt nesumokėtų mokesčių, tačiau LAT 2014-09-23 iš bendrovės ir kitų fizinių asmenų priteisė 349 045,72 Lt nesumokėtų mokesčių. Centrinis mokesčių administratorius 2014-11-14 sprendimu iš dalies patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus 2009-04-17 sprendimą, o Komisija 2015-02-02 išnagrinėjo šį ginčą ir priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą. Taigi, mokesčiai buvo apskaičiuoti 2009 m., o Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas priėmė nuosprendį tik 2011 m., t. y. mokesčių administratorius dar iki teismo nuosprendžio nustatė mokesčių teisės normų pažeidimus ir suformavo mokestinę prievolę, todėl yra pagrindas užbaigti pirmąją procedūrą, nors ji turi atsižvelgti į baudžiamojo proceso rezultatą. Šią savo poziciją VMI grindžia LVAT 2014-11-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 ir LAT senato 2005-12-29 nutarimu Nr. 55. VMI nuomone, atsižvelgiant į mokesčių teisės ypatumus, asmenų apmokestinimo klausimai turėtų būti sprendžiami pirmąja MAĮ nustatytų procedūrų tvarka ir tik išskirtiniais atvejais baudžiamojo proceso tvarka, todėl nagrinėjamu atveju Komisija neturėjo teisinio pagrindo panaikinti dalį VMI sprendimo. Šiuo atveju Komisija neužbaigė pirmosios procedūros ir taip nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas iš dalies.

4. Šioje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) tiek, kiek juo panaikinta VMI Sprendimo Nr. 69-142 dalis dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur PVM ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius. Atsakovė prašo palikti galioti visą centrinio mokesčių administratoriaus Sprendimą Nr. 69-142.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2015-08-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7320-208/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01208-2015-2) (toliau – VAAT 2015-08-13 sprendimas) atsakovės VMI prašymą atmetė konstatavęs, kad nėra pagrindo teigti, jog centrinis mokesčių administratorius ir Komisija skirtingai interpretavo nuostatų taikymą, nurodęs, kad Komisijos sprendimas motyvuojamas faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismų praktika. LVAT 2016-06-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1436-442/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01208-2015-2) (toliau – LVAT 2016-06-30 nutartis) VAAT 2015-08-13 sprendimą panaikino. LVAT 2016-06-30 nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad iš skundžiamo Komisijos sprendimo ir centrinio mokesčių administratoriaus prašymo turinio matyti, jog šios institucijos skirtingai aiškina teisės aktų nuostatas, susijusias su mokesčių administratoriaus teise atlikti mokestinį patikrinimą tais atvejais, kai dėl tų pačių mokesčio mokėtojo veiksmų yra sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas ir mokesčių administratorius baudžiamojoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl valstybei padarytos žalos, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, atlyginimo; pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nenurodė, dėl kokių įstatymų ar kitų teisės aktų skirtingos interpretacijos yra kilęs ginčas, neatskleidė, kokių teisės aktų normomis vadovavosi Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, kaip aiškino teisės normas, kuriomis vadovavosi spręsdama mokestinį ginčą.

6. Iš Sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) turinio matyti, kad Komisija, grįsdama savo poziciją panaikinti centrinio mokesčių administratoriaus Sprendimo Nr. 69-142 dalį dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 101 090 Eur PVM ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, nurodo, kad:

– „iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Bendrovės baudžiamosios atsakomybės, buvo pareikštas ir Panevėžio AVMI, kaip civilinio ieškovo, civilinis ieškinys. LAT 2014-09-23 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014 nutarė 349 045,72 Lt sumą (nesumokėtų mokesčių, t. y. 349 045,72 Lt PVM) priteisti valstybei iš fizinių asmenų ir Bendrovės solidariai“;

– „nagrinėjamu atveju dėl tos pačios mokestinės nepriemokos (349 046 Lt PVM), kurios atsiradimas kildinamas iš tų pačių neteisėtų Bendrovės veiksmų, Viešojo administravimo įstatymo [toliau – VAĮ] taikymo prasme, buvo inicijuotos dvi administracinės procedūros, kurių abiejų rezultate turėjo būti išieškota iš Bendrovės 349 045,72 Lt padaryta žala biudžetui, o būtent, buvo pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje bei pagal MAĮ nuostatas priimtas šioje mokestinio ginčo byloje ginčijamas sprendimas. Komisija atkreipia dėmesį į 2014-11-21 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014, kurioje akcentuojama, kad draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu“;

– „Komisija, įvertinusi aukščiau minėtas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Bendrovės atžvilgiu yra priimti du valstybinės valdžios institucijų sprendimai, kuriais nuspręsta už tą pačią Bendrovės atliktą priešingą teisei veiką iš jos išieškoti tuos pačius mokesčius, t. y. du kartus pritaikyti tą pačią materialinės atsakomybės poveikio priemonę – du kartus išieškoti iš jos biudžetui padarytą žalą. Komisija pažymi, kad tiek Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek LVAT praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem, yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000-02-10, 2001-05-07, 2001-10-02 nutarimai; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 [nutartis] administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011)“;

– „Komisija konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus veiksmai pradėjus dvi aptariamas administracines procedūras, neatitiko VAĮ reikalavimų, o priėmus byloje ginčijamą Inspekcijos sprendimą buvo pažeisti ir teisės principo non bis in idem reikalavimai. Todėl, įvertinusi aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, Komisija daro išvadą, jog ginčijamas Inspekcijos sprendimas dalyje dėl nurodymų sumokėti 349 046 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas yra neteisėtas bei naikintinas“;

– „Komisijos nuomone, tokiais atvejais kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų, yra pradedamos procedūros numatytos baudžiamojo proceso kodekse (ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas), mokesčių administratorius jam pavestą funkciją – išieškoti biudžetui padarytą žalą, visų pirma, turėtų įgyvendinti būtent šių procedūrų metu, kas atitiktų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus. Tokiu būdu atsirastų teisinės prielaidos, kaip ir minėtos baudžiamosios bylos atveju, padarytą žalą biudžetui išieškoti ne tik iš mokesčio mokėtojo (juridinio asmens), kaip jis suprantamas pagal MAĮ nuostatas, bet ir iš kitų fizinių asmenų, savo veiksmais prisidėjusių (solidariai) prie žalos biudžetui padarymo. Tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje nebūtų priimta galutinio baigiamojo akto, kuriuo būtų išspręstas civilinio ieškinio klausimas (pyz., kai nutraukiama baudžiamoji byla), mokesčio administratoriui atsirastų teisinės prielaidos priimti savo sprendimą dėl nurodymų sumokėti atitinkamą mokestinę nepriemoką pagal MAĮ nuostatas“.

7. Iš nurodytų Sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) motyvų matyti, kad išvadą, jog centrinio mokesčių administratoriaus Sprendimo Nr. 69-142 dalis dėl nurodymų sumokėti 349 046 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas yra neteisėtas bei naikintinas, Komisija iš esmės grindžia tuo, kad VMI Sprendimu Nr. 69-142 įpareigojusi Bendrovę sumokėti 349 046 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, po to, kai LAT 2014-09-23 priimta nutartimi tenkino Panevėžio AVMI civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014 ir nutarė solidariai iš fizinių asmenų ir Bendrovės valstybei priteisti 349 045,72 Lt PVM, pažeidė non bis in idem (lot. negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą, o VMI veiksmai neatitiko VAĮ reikalavimų.

8. Įvertinęs Sprendime Nr. S-11(7-237/2014) tiek, kiek jis skundžiamas šioje administracinėje byloje, turinį, teismas sutinka su LVAT 2016-06-30 nutartyje išdėstyta pozicija, kad skundžiamame sprendime Komisija pasisakė ir dėl mokesčių administratoriaus teisės atlikti mokestinį patikrinimą tais atvejais, kai dėl tų pačių mokesčio mokėtojo veiksmų yra sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas ir mokesčių administratorius baudžiamojoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl valstybei padarytos žalos, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, atlyginimo. Tačiau kartu konstatuotina, kad iš Komisijos nurodytų motyvų nėra galimybės nustatyti, kokiomis konkrečiomis VAĮ ar kitų teisės aktų nuostatomis Komisija rėmėsi, kaip jas aiškino, kodėl netaikė MAĮ įtvirtintų teisės normų.

9. Grįsdama Sprendimą Nr. S-11(7-237/2014) tiek, kiek jis skundžiamas šioje administracinėje byloje, Komisija pamini tai, kad pagal LVAT 2014-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 suformuotą teismų praktiką draudžiama viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultatas būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Taip pat cituoja LVAT 2014-11-21 nutarties motyvus, kad „tiek Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek LVAT praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem, yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000-02-10, 2001-05-07, 2001-10-02 nutarimai; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 [nutartis] administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011)“. Tačiau Sprendime Nr. S-11(7-237/2014) tiek, kiek jis skundžiamas šioje administracinėje byloje, Komisija nenustatė ir nevertino, ar jos nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės yra analogiškos faktinėms aplinkybėms ir ar jos nagrinėtu atveju turi būti taikomos tos pačios teisės normos, kurias taikydamas ir aiškindamas LVAT 2014-11-21 nutartyje pateikė šį išaiškinimą. Komisija Sprendime Nr. S-11(7-237/2014) tik abstrakčiai pamini faktines aplinkybes, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Bendrovės baudžiamosios atsakomybės, buvo pareikštas ir Panevėžio AVMI civilinis ieškinys, o LAT 2014-09-23 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014 nutarė 349 045,72 Lt PVM priteisti valstybei iš fizinių asmenų ir Bendrovės solidariai, tačiau skundžiamame Komisijos sprendime nėra nustatytos ir kilusio ginčo kontekste įvertintos tokios reikšmingos faktinės aplinkybės kaip teritorinio mokesčių administratoriaus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje padavimo laikas, mokestinio patikrinimo pradžia ir pabaiga, VMI Sprendimu Nr. 69-142 patvirtintų mokestinių prievolių teisinė prigimtis. Nurodytų faktinių aplinkybių nustatymas ir įvertinimas Komisijoje nagrinėto mokestinio ginčo kontekste, teismo nuomone, yra būtinas tiek siekiant nustatyti, ar yra teisinis pagrindas remtis LVAT 2014-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 suformuota teismų praktika, tiek aiškiai apibrėžti šiuo konkrečiu atveju centrinio mokesčių administratoriaus pasirinktą elgesio modelį, kurio atitiktį teisės aktuose suformuotoms elgesio taisyklėms Komisija ir turėjo įvertinti, tiek siekiant pagrįsti non bis in idem (lot. negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo taikymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

10. Komisija yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija, kurios tikslas – objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (MAĮ 147 straipsnis, 148 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju Komisijos Sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) dalies teisėtumą ir pagrįstumą ginčija centrinis mokesčių administratorius. Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį centrinis mokesčių administratorius apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo turi teisę tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Taigi tam, kad centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimo. LVAT praktikoje, aiškinant MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir atitinkamai skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr., pvz., LVAT 2008-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-163/2008, 2015-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A501-442/2015). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (žr., pvz., LVAT plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2015-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A501-442/2015).

11. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad iš skundžiamo Sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) turinio nėra galimybės objektyviai nustatyti, kokiomis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis vadovaudamasi Komisija Sprendime Nr. S-11(7-237/2014) padarė išvadą, jog centrinio mokesčių administratoriaus Sprendimo Nr. 69-142 dalis dėl nurodymų sumokėti 349 046 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas yra neteisėta bei naikintina. Komisija skundžiamame sprendime pasisakydama ir dėl mokesčių administratoriaus teisės atlikti mokestinį patikrinimą tais atvejais, kai dėl tų pačių mokesčio mokėtojo veiksmų yra sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas ir mokesčių administratorius baudžiamojoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl valstybei padarytos žalos, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, atlyginimo, nenustatė ir kilusio ginčo kontekste neįvertino tokių reikšmingų faktinių aplinkybių kaip teritorinio mokesčių administratoriaus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje padavimo laikas, mokestinio patikrinimo pradžia ir pabaiga, VMI Sprendimu Nr. 69-142 patvirtintų mokestinių prievolių teisinė prigimtis. Dėl šios priežasties teismas neturi galimybės įvertinti, ar Komisija turėjo teisinį pagrindą remtis LVAT 2014-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 suformuota teismų praktika, ar tinkamai apibrėžė šiuo konkrečiu atveju centrinio mokesčių administratoriaus pasirinktą elgesio modelį, kurio atitiktį teisės aktuose suformuotoms elgesio taisyklėms Komisija ir turėjo įvertinti, ir ar pagrįstai, tinkama apimtimi taikė non bis in idem (lot. negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą. Kaip minėta, Sprendime Nr. S-11(7-237/2014) Komisija nenustatė ir nevertino, ar jos nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės yra analogiškos faktinėms aplinkybėms ir ar jos nagrinėtu atveju turi būti taikomos tos pačios teisės normos, kurias taikydamas ir aiškindamas LVAT 2014-11-21 nutartyje pateikė šį išaiškinimą.

12. Atsižvelgiant nurodytus argumentus bei į tai, kad skundą dėl Sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) teismui padavė tik centrinis mokesčių administratorius ir, spręsdamas šį mokestinį ginčą, teismas nėra kompetentingas vertinti faktines bylos aplinkybes, Komisijos Sprendimas Nr. S-11(7-237/2014) tiek, kiek juo panaikinta VMI Sprendimo Nr. 69-142 dalis dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur PVM ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, naikintina ir Bendrovės 2014-11-28 skundas perduotinas Komisijai nagrinėti iš naujo. Teismas pažymi, kad nors atsakovė ir pareiškėja procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau jie nėra teisiškai reikšmingi ir jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą V.de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-02-02 sprendimą Nr. S-11(7-237/2014) tiek, kiek juo panaikinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo Nr. 69-142 dalis dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur pridėtinės vertės mokesčio, su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, ir šią uždarosios akcinės bendrovės „Todneta“ 2014-11-28 skundo dalį perduoti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nagrinėti iš naujo.

Kitą atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.