- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-22
- Bylos Nr.
- P-59-602/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinės bendrovė „Vilšansta“ (toliau – ir UAB „Vilšansta“, pareiškėjas, Bendrovė) skundu (I t., b. l. 3–14), kurį patikslino (II t., b. l. 87–100), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-280(7-263/2008) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 69-176 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, Inspekcija) 2008 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-138 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas); 4) įpareigoti mokesčių administratorių išsamiai ir nešališkai atlikti pakartotinį Bendrovės mokestinį patikrinimą bei tinkamai surašyti patikrinimo aktą. Tuo atveju, jeigu skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai nebus panaikinti, prašė atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ar jų dalies, o taip pat nuo paskirtų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio baudų ar jų dalies.
Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius jokio Bendrovės mokestinio tyrimo ar patikrinimo iš esmės neatliko, o tik perrašė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialistų išvadų atitinkamas dalis, tendencingai įvertino atskirus šios išvados duomenis, todėl surašytas patikrinimo aktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 29 d. specialisto išvada Nr. 5-1/196 negali būti laikoma savarankišku įrodymu. FNTT baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 buvo surašytos ir kitos specialisto išvados: 2007 m. sausio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-1/13, 2006 m. balandžio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-1/64, 2007 m. sausio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-1/2, kuriose nurodoma, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma išrašė PVM sąskaitas faktūras ne tik pareiškėjui, bet ir kitoms įmonėms – UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Klaipėdos ugnė“, UAB „Santeka“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centrui, AB „Achema“, AB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Eurūna“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, AB „Vilniaus pergalė“, advokatų V. Z., D. Z. kontorai, AB „Linas“, UAB „Kauno tiltai“, AB „Rokiškio sūris“, AB „Panevėžio keliai“, AB „Ekranas“, AB „Achema“, UAB „Lytagra“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Lietuvos energija“ ir kt. Nors specialisto išvadose nurodoma, kad šių ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, tačiau šioms įmonėms mokesčių administratorius papildomai neapskaičiavo jokių mokesčių ir jos nebuvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn. Tai akivaizdžiai parodo, kad vien tik specialisto išvada nėra įrodymas ir ja, kaip įrodymu, negalima grįsti patikrinimo akte papildomai apskaičiuotų mokesčių. Minėta aplinkybė taip pat paneigia mokesčių administratoriaus tvirtinimus ir Komisijos išvadas, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma niekada jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė. Pareiškėjo teigimu, UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma realiai prekes pardavė ir Bendrovei. Be to, kiekviena ūkinė operacija turi būti nagrinėjama bei įrodinėjama atskirai.
Pažymėjo, kad mokesčių administratorius ir Komisija visiškai nesuvokė įrodymų reikšmės baudžiamajame procese, o taip pat duomenų įrodomosios galios ir jų tapimo įrodymais momento. Ikiteisminiame tyrime visi surinkti duomenys, tarp jų ir apklausų protokolai bei specialisto išvada, yra ne įrodymai, bet duomenys. Todėl visuose sprendimuose bei patikrinimo akte neteisingai vartojama įrodymų sąvoka, kai kalbama apie duomenis, gautus iš baudžiamosios bylos Nr. 06 1 0016-04. Tai išplaukia iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 119 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuriame nurodoma, kad kaltinamajame akte, kuris yra ikiteisminio tyrimo pabaigos dokumentas, nurodomi „pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas“. Pareiškėjas, neginčydamas papildomai priskaičiuoto 579 540 Lt PVM, niekada nepripažino, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai priskaičiavo šią papildomą PVM sumą. Tai, kad pareiškėjas patikslino PVM deklaracijas ir sumokėjo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 apskaičiuotą galimai padarytą žalą, kas atitinka papildomai paskaičiuotą PVM ir pelno mokestį, neįrodo, kad jis sutinka su šiais papildomai paskaičiuotais mokesčiais. Šiuos veiksmus pareiškėjas atliko tik tam, kad fiziniai asmenys, kurių dalis buvo pareiškėjo darbuotojai ir kurie buvo kaltinami šioje baudžiamojoje byloje, jeigu būtų pripažinti kaltais, turėtų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą lengvinančią aplinkybę, kuri galėtų lemti BK 61 ar 62 straipsniuose numatytos švelnesnės atsakomybės taikymą šiems asmenims. Jeigu šie asmenys bus išteisinti, pareiškėjas įgis teisę reikalauti grąžinti nepagrįstai sumokėtą galimai padarytą žalą.
Nurodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimų išvados nepagrįstos įrodymais, leidžiančiais daryti prielaidą, jog Bendrovė sudarė fiktyvius sandorius ar elgėsi nerūpestingai bei nesąžiningai. Nors buvo pažymėta, kad pareiškėjas nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. vykdė neteisėtą veiklą, kaip ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., tačiau nebuvo pateiktas nė vienas įrodymas, kad pareiškėjas realiai nepirko prekių ir paslaugų iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu Bendrovės pateikti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad FNTT nenustatė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas vykdė analogišką nusikalstamą veiką. Prokuroro sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-0016-04 dalyje yra akivaizdus įrodymas, kad tuo laikotarpiu nusikalstama veika, analogiška kaip nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., nebuvo vykdoma ir šis prokuroro nutarimas turi prezumpcinę reikšmę, kurios mokesčių administratorius nepaneigė. 2008 m. spalio 21 d. kaltinamojo akto 109–114 lapuose aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas vykdė nusikalstamą veiką tik nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., o ne anksčiau.
Teigė, kad visos iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos pirktos prekės buvo perparduotos. Tai įrodo pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, jo ir kontrahentų pasirašyti atliktų darbų perdavimo aktai, kontrahentų apmokėjimo už darbus dokumentai. Aplinkybės, kad iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos pirktos prekės buvo realiai parduotos, neginčija ir VMI. Be to, mokesčių administratoriaus darbuotojams atlikus prekių patikrinimą pareiškėjo sandėliuose, dalis iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos pirktų prekių buvo surasta, tačiau mokesčių administratorius šį faktą nuo Komisijos nuslėpė, o Komisija visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl šio fakto. Tai įrodo, kad pareiškėjas realiai pirko iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos prekes ir realiai jas pardavė, todėl mokesčių administratorius privalo pripažinti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą.
Pažymėjo, kad Komisija, kaip ir mokesčių administratorius, neteisingai siejo PVM atskaitos ir sąnaudų pripažinimo galimybę su pareiškėjo neteisėtais veiksmais bei nevertino aplinkybės, jog, nors ginčo PVM sąskaitose faktūrose ir yra formalių trūkumų, jos yra galiojančios, nes ūkinė operacija (prekių pirkimas-pardavimas), atspindėta atitinkamose PVM sąskaitose faktūrose, realiai įvyko, bei buvo realiai sukurta pridėtinė vertė, kas ir suteikia teisę į PVM atskaitą, o taip pat buvo realiai patirtos sąnaudos, kas suteikia teisę sąnaudų suma mažinti apmokestinamąjį pelną. Tokia išvada grindžiama tuo, kad sandoriai, kurie patys nėra sukčiavimas, neeliminuoja teisės į PVM atskaitą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose C-354/03, C-355/03 ir C-484/03).
Nurodė, kad mokesčių administratoriaus teiginiai, jog visi pažymoje nurodyti asmenys patvirtino, kad Bendrovė realiai nepirko prekių, yra neteisingi. Dauguma pažymoje surašytų įtariamųjų parodymų ištraukų, kuriomis rėmėsi ir Komisija, savo esme ir prasme aiškiai skiriasi nuo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 surašytų pilnų šių įtariamųjų parodymų. Be to, mokesčių administratorius nuslėpė reikšmingus faktus, t. y. kad jam ankstesnių patikrinimų metu buvo pateikti UAB „Mirketa“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, jog UAB „Mirketa“ realiai pirko prekes iš A. N. IĮ, G. G. IĮ, J. A. IĮ, R. M. IĮ, UAB „Boneveta“, UAB „Gamlita“, UAB „Janvida“. VMI ankstesnių patikrinimų metu buvo pateikti ir UAB „SVO“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, kad UAB „SVO“ realiai pirko prekes iš UAB „Metangas“ ir UAB „Naftina“. Mokesčių administratorius buvo atlikęs V. B. firmos patikrinimą, kurio metu jokių pažeidimų nenustatė. Aplinkybė, kad pareiškėjo kontrahentai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“ ir V. B. firma galimai nemokėjo mokesčių arba mokėjo ne visus privalomus mokesčius, nesudaro pagrindo atimti jo teisę į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą. Be to, pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos vardu prekes atveža ir parduoda ne vien tik tų įmonių darbuotojai, o kiti pašaliniai asmenys. Pareiškėjas patikrino prekių kiekį, komplektiškumą, apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) nurodytų duomenų teisingumą, ir įsitikinęs, kad pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai tvarkingi ir teisingi, o prekės atitinka kokybės bei kiekybės reikalavimus, nupirko patiektas prekes. Pareiškėjas, kiek galėdamas, įsitikino, kad jo kontrahentai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma yra legalios ir pagal įstatymus veikiančios įmonės. Be to, UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos darbuotojai pateikė šių įmonių registracijos pažymėjimų ir PVM mokėtojų pažymėjimų kopijas, taip pat su asmenimis, kurie prisistatė šios įmonės darbuotojais, nuolat vyko bendravimas.
Teigė, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, paremtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl pardavėjo, o ne pirkėjo atsakomybės už duomenų, įrašytų į apskaitos dokumentą, tikrumą. Todėl Komisija tik formaliai, nevertindama faktinės situacijos, padarė išvadą, kad ūkinės operacijos turinys neatitinka apskaitos dokumentų, bei neatkreipė dėmesio į tai, kas privalo prisiimti atsakomybę už neteisingų duomenų įrašymą į apskaitos dokumentą. Šiuo atveju yra nelogiška ir teisės požiūriu negalima situacija, kai sąžiningas subjektas netenka jam įstatymo suteikiamos teisės į PVM atskaitą ir teisės į sąnaudų pripažinimą dėl to, kad kitas atsakingas subjektas (UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma) padarė mokesčių teisės pažeidimą.
Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A1-355/2004) nesiejo PVM atskaitos teisės su sąnaudų pripažinimo teise. Teismas nustatė, kad netgi ir tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas praranda teisę į PVM atskaitą, jis nepraranda teisės į sąnaudų pripažinimą. Tai, kad pareiškėjas patyrė sąnaudas ir dokumentuose nurodytos prekių pirkimo-pardavimo operacijos tikrai įvyko, patvirtina tiek buhalterinės apskaitos dokumentai, tiek tose operacijose dalyvavę asmenys ir kiti liudytojai, tiek pats mokesčių administratorius. Jeigu pareiškėjas sumokėtų visas PVM ir pelno mokesčio sumas, kurių visas ar dalį sumokėjo prekių ir paslaugų pardavėjai, tai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma įgytų teisę į jų sumokėtų šių mokesčių sumų susigrąžinimą, kas reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Tai, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma galėjo sumokėti dalį ar netgi visus mokesčius valstybei, sužinota iš baudžiamosios bylos Nr. 1-2-487/2012 nagrinėjimo teisme, be to, šį faktą akivaizdžiai patvirtina ir FNTT pateiktos kitos specialistų išvados. Pripažinus, kad kontrahentai galimai sumokėjo į valstybės biudžetą 1 933 823,93 Lt įvairių mokesčių, tampa neaišku ir be papildomo patikrinimo ar tyrimo neįmanoma nustatyti, ar ši pinigų suma buvo kur nors kitur panaudota. Jeigu šios įmonės minimą pinigų sumą sumokėjo kaip mokesčius į valstybės biudžetą, tai negali būti teigiama, kad pareiškėjas privalo sumokėti papildomus mokesčius, nes vien tik šių įmonių sumokėta mokesčių suma beveik dvigubai viršytų mokesčių administratoriaus patikrinimo akte apskaičiuotą papildomą mokesčių sumą.
Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 mokesčių administratoriui buvo priteista atlyginti 589 870 Lt turtinę žalą solidariai iš 7 asmenų – UAB „Vilšansta“, A. S., R. Š., R. T., V. G., T. L., V. S. Taigi teismas jau nusprendė, kad patikrinimo akte papildomai paskaičiuotus mokesčius privalo sumokėti ne vien pareiškėjas, bet ir dar šeši asmenys. Jeigu bus paliktas galioti toks patikrinimo aktas, jo teisingumo patvirtinimas teisme prieštaraus teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje patvirtintai šių mokesčių sumokėjimo tvarkai.
Pažymėjo, kad nebuvo pateikta nė vieno tvirto argumento ar motyvo, kuris paneigtų pareiškėjo tvirtinimus, jog daliai patikrinimo akte nurodytų mokesčių apskaičiavimui yra suėję senaties terminai. Mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti mokesčių už 1999–2001 metus, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatoms. Šiuo atveju nėra 3 dalyje numatyto pagrindo perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį negu 1 dalyje nurodytą terminą, nes baudžiamojoje byloje nėra būtinybės nustatyti padarytą žalą valstybei, nes ši žala jau buvo nustatyta ir apskaičiuota anksčiau, t. y. iki patikrinimo akto surašymo, ir ji yra nurodyta 2008 m. kovo 31 d. pranešime apie įtarimą (bendra žala valstybei sudaro 542 660 Lt). Taigi žala valstybei buvo nustatyta ir apskaičiuota ne mokesčių administratoriaus, bet ikiteisminio tyrimo institucijos.
Teigė, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, MAĮ 96–98 straipsnių nuostatomis, turėjo teisę skaičiuoti delspinigius ne daugiau kaip už šešis mėnesius nuo prievolės mokėti atitinkamą mokestį atsiradimo dienos. Todėl Komisijos sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą skaičiuoti delspinigius už 6 mėnesius arba 180 dienų yra nepagrįstas ir naikintinas. Be to, pareiškėjas per visą mokestinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius, o būtent bandė parduoti jam priklausančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir iš gautų pajamų sumokėti mokesčius, tačiau dėl baudžiamojoje byloje taikyto neteisėto ir nepagrįsto arešto to padaryti negalėjo. Todėl pareiškėjas privalo būti atleistas nuo delspinigių CK 6.253 straipsnio 3 dalies pagrindu. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad patikrinimo akte delspinigiai paskaičiuoti akivaizdžiai neteisingai, nes jame nebuvo įvertintos faktinės aplinkybės, jog UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma galimai dar anksčiau yra sumokėjusios dalį arba visus mokesčius, o taip pat tos įrodytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas ir kiti baudžiamojoje byloje nuteisti asmenys nuo 2007 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. sumokėjo 792 042,89 Lt papildomų mokesčių iš 1 169 411 Lt papildomai patikrinimo akte priskaičiuotų. Taigi apskaičiuoti delspinigiai turi būti perskaičiuoti. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai paskyrė 173 862 Lt PVM baudą ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 125 000 Lt dydžio bauda. Ši bauda buvo paskirta už tapačias veikas ir tapačius galimai nesumokėtus mokesčius, kurie nagrinėjami ir baudžiamojoje, ir administracinėje byloje. Todėl palikus mokesčių administratoriaus paskirtas baudas, būtų akivaizdus dvigubas nubaudimas už tą pačią, galimai neteisėtą, veiklą.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 103–110) prašė jį atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjas pateikė 1999–2004 m. patikslintas PVM deklaracijas, padidindamas mokėtiną į biudžetą PVM sumą 579 540 Lt (ši suma priskaičiuota patikrinimo aktu). Prieš pateikdamas patikslintas PVM deklaracijas, pareiškėjas mokėjimo nurodymais (įmokos kodas 3411) vykdė mokėjimus į biudžetą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: „dalinis PVM žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00016-04 pagal 2006 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/196“. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas turi 551 711 Lt PVM permoką. Po mokestinio patikrinimo 2008 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymu pareiškėjas sumokėjo 27 830 Lt (mokėjimo paskirtis „PVM papild. priskaičiuotas“, įmokos kodas 3411). Pagal 2008 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-10 buvo įskaityta iš PVM permokos 579 540 Lt suma. Taigi pareiškėjas atlygino valstybei žalą, kuri kilo iš nesumokėto teisės aktų nustatyta tvarka PVM, ir neginčijo šios dalies nuo mokestinio ginčo inicijavimo, todėl ši dalis yra įsiteisėjusi.
Žemesnės instancijos teismas
Kita vertus, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 nustatė, jog Inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį dėl pareiškėjo nusikalstamomis veikomis padarytos žalos (1 169 411 Lt) atlyginimo valstybei, teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovė sumažino civilinį ieškinį dėl pareiškėjo ir prašė iš kaltų asmenų priteisti 589 870 Lt žalos valstybei atlyginimui, nurodžiusi, kad dalis žalos jau yra atlyginta, taip pat išskaičiuotos PVM permokos. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad juridinis asmuo iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat pažymėjo, kad sumas, kurios specialistų išvadose buvo paskaičiuotos, kaip dėl nusikalstamų veiksmų nesumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai, juridiniai asmenys UAB ,,Vilšanstos ranga“, UAB ,,Staduva“, UAB „Tulmetas“ visiškai atlygino, pareiškėjas atlygino iš dalies, o dėl kitos dalies Inspekcija palaikė pareikštą civilinį ieškinį. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos teismui tvirtino, kad jis pripažino savo kaltę, padėjo tyrimui bei iš dalies atlygino valstybei padarytą žalą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-554-387/2012). Taigi baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjas atlygino žalą valstybei dėl 579 540 Lt PVM nesumokėjimo, todėl teiginys, jog jis neatlygino žalos, yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos jose nurodytomis sąlygomis neįvyko, t. y. šie apskaitos dokumentai neturi juridinės galios, Inspekcija pagrįstai šiose sąskaitose faktūrose nurodytos sumos nepripažino išlaidomis, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, ir nurodė pareiškėjui sumokėti 589 871 Lt mokesčių.
Pabrėžė, kad teismų procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje yra galiojantys ir vykdytini, todėl faktinės aplinkybės yra nustatytos ir patvirtintos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, BPK 346 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalis, 58 straipsnio 4 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su skundo motyvais, susijusiais su atleidimu nuo delspinigių, nes mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pažymėta, jog mokesčių mokėtojas, vykdydamas veiklą, prisiima visą riziką bei atsakomybę, o savo finansinę politiką privalo formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju pareiškėjas, dalyvaudamas sukčiavime, prisiėmė visą riziką bei atsakomybę ir savo finansinės politikos neformavo taip, kad galėtų atsiskaityti su valstybe, todėl Bendrovė yra kalta dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Atsakovo teigimu, delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti nepažeidžiant MAĮ nuostatų.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo motyvu, kad Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo atlikti jo pakartotinio patikrinimo. Inspekcija nurodė, jog įvertino, kad pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 18 d. pateikė 1999–2004 m. patikslintas PVM deklaracijas, taip pat FNTT 2006 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/196 nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, todėl, siekdama nustatyti padarytą žalą valstybei, kreipėsi į atsakovą dėl leidimo atlikti pakartotinį patikrinimą, o VMI 2007 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (21.13-32-3)-R-11878 informavo, kad leidžia atlikti pakartotinį patikrinimą.
Taip pat pažymėjo, kad, nesant galiojančio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-554-387/2012), mokesčių administratoriaus sprendimai pagal priėmimo metu buvusią situaciją buvo teisėti ir pagrįsti. Kita vertus, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012, kurį civilinio ieškinio apimtyje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas, priteisė solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir pareiškėjo 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti. Taigi šią teisinę situaciją turi įvertinti teismas. Be to, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012, kurią bausmės skyrimo apimtyje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas minėta nutartimi, pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio („Sukčiavimas“) 2 dalį, 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalį, 300 straipsnio („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“) 2 dalį ir paskyrė subendrintą bausmę – 125 000 Lt baudą.
Atsiliepimas
Vilniaus AVMI teismui pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 29) prašė pareiškėjo skundą atmesti bei paaiškino, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytą poziciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 114–124) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjui apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka bei paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas dėl mokesčių administratoriaus teisės atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą nustatė, kad Inspekcija pakartotinį Bendrovės patikrinimą atliko atsižvelgusi į iš FNTT gautą 2007 m. lapkričio 5 d. išvadą apie UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos ir Bendrovės vykdytą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad FNTT minėtoje išvadoje pateiktas Bendrovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų vertinimas laikytinas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme, todėl Inspekcija, gavusi centrinio mokesčių administratoriaus leidimą, turėjo teisę atlikti pakartotinį pareiškėjo mokėtino PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo patikrinimą už tą patį laikotarpį.
Teismas dėl Vilniaus AVMI sprendime apskaičiuotų PVM ir juridinių asmenų pelno mokesčio visų pirma pažymėjo, kad ginčo atveju yra reikšmingas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1-2-487/2012) ir jame nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat šiuo nuosprendžiu Bendrovei paskirtos baudos bei tenkinto civilinio ieškinio faktiniai pagrindai. Minėtu nuosprendžiu buvo tenkintas civilinės ieškovės Inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys ir solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir juridinio asmens UAB „Vilšansta“ priteista 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 1–83). Be to, Bendrovė pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, už ką jai paskirta subendrinta 1 000 MGL dydžio, t. y. 125 000 Lt, bauda. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis aptartoje dalyje paliktas nepakeistas. Nuosprendyje taip pat pažymėta, kad Bendrovė, padarydama nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta įforminti apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas klastojo dokumentus, juos pasirašė ir suklastotus dokumentus panaudojo – pateikė atitinkamoms institucijoms, siekdamas įgyti didelės vertės svetimą turtą – į valstybės biudžetą mokėtiną PVM ir juridinių asmenų pelno mokestį, taip pat išvengti turtinės prievolės valstybei – PVM mokėjimo, tuo tikslu organizavo įtraukimą ir įtraukė į buhalterinę apskaitą suklastotus buhalterinius dokumentus. Tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovė į savo apskaitą įtraukė sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos, kurios jokios realios ūkinės veiklos nevykdė. Taigi tiek minėtoje baudžiamoje byloje, tiek mokestiniame ginče buvo analizuojamos ir vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės – UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos išrašytų sąskaitų faktūrų neteisėtas įtraukimas į pareiškėjo finansinę apskaitą.
Pažymėjo, kad Inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė 1 169 411 Lt civilinį ieškinį dėl pareiškėjo nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybei atlyginimo, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad dalis žalos buvo atlyginta, vėliau reikšto ieškinio sumą sumažino iki 589 870 Lt. Be to, paskiriant Bendrovei subendrintą bausmę, tai, jog pareiškėjas atlygino dalį padarytos žalos, buvo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat nurodė, kad, pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis toje dalyje, kurioje Bendrovė buvo pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra įsiteisėjęs, įgijęs res judicata galią, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Todėl Bendrovės skundo motyvai ir argumentai, kuriais yra siekiama paneigti minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas į savo apskaitą įtraukė ūkines operacijas, kurios nebuvo įvykdytos, nagrinėjamo ginčo atveju nevertintini kaip teisiškai nereikšmingi.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir Bendrovės buvo priteista 589 870 Lt suma valstybės turtinei žalai atlyginti. Šis nuosprendis pagal faktinį pagrindimą iš esmės sutampa su Vilniaus AVMI sprendimu pareiškėjui apskaičiuota juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka. Kaip minėta, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis dalyje dėl 589 870 Lt žalos atlyginimo yra įsiteisėjęs ir privalo būti vykdomas. Todėl palikus galioti Vilniaus AVMI sprendimo dalį, kuria Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka, ši suma turėtų būti išieškoma iš pareiškėjo. Tačiau tokia situacija suponuotų dvigubą atsakomybės taikymą pareiškėjui, taip pat nepagrįstą mokesčių administratoriaus (valstybės) praturtėjimą, nes minėta mokestinė nepriemoka būtų išieškoma remiantis mokesčių administratoriaus sprendimu, o taip pat kaip valstybei padaryta žala, priteista minėtu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu. Akivaizdu, kad tokia teisinė situacija prieštarautų teisingumo bei teisėtumo principams. Todėl teismas sprendė, kad Vilniaus AVMI sprendimas toje dalyje, kuria Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka, yra naikintinas.
Teismas dėl pareiškėjui paskirtų baudų pagrįstumo nustatė, kad mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda (I t., b. l. 68–74). Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu Bendrovė pripažinta kalta pagal atitinkamas BK nuostatas, už ką jai paskirta subendrinta 1 000 MGL dydžio, t. y. 125 000 Lt bauda (II t., b. l. 1–83). Kaip minėta, tiek mokesčių administratoriaus sprendimuose, tiek teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtame apkaltinamajame nuosprendyje, buvo analizuojamos ir vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės – UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos išrašytų sąskaitų faktūrų neteisėtas įtraukimas į pareiškėjo finansinę apskaitą. Taigi yra akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui paskirtos PVM ir pelno mokesčio baudos už mokesčių teisės pažeidimus prilygsta jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija, vertinant šią teisinę situaciją Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme. Tiek Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, tiek Vilniaus AVMI sprendimu buvo nubaustas tas pats juridinis asmuo – Bendrovė, tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą. Todėl Vilniaus AVMI sprendimas toje dalyje, kurioje pareiškėjui paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda, negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą. Teismas dėl Bendrovei apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija jam apskaičiuotų PVM ir pelno mokesčio delspinigių matematinio apskaičiavimo teisingumo, tačiau savo nesutikimą su delspinigiais grindžia tuo, kad: 1) pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir MAĮ 97 straipsnio nuostatas, delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau kaip už 180 dienų; 2) mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros sprendimu pareiškėjo turtui buvo uždėtas areštas, todėl jis objektyviai negalėjo sumokėti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių delspinigių. Teismas pažymėjo, kad delspinigių, susijusių su mokestinių nepriemokų nesumokėjimu, apskaičiavimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja MAĮ nuostatos, todėl CK nuostatos netaikytinos. Tuo tarpu pareiškėjo skundo motyvai dėl jam apskaičiuotų delspinigių yra grindžiami netinkamu MAĮ nuostatų aiškinimu, todėl atmestini. Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ūkio subjektas, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, prisiima atitinkamą riziką ir atsakomybę, todėl savo finansinę politiką turi formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Kaip minėta, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendyje konstatuota, kad Bendrovė dalyvavo teisės į PVM atskaitą sukčiavime, todėl pripažintina, jog pareiškėjas prisiėmė visą riziką ir atsakomybę dėl savo neteisėtų veiksmų. Taigi ginčo atveju nėra MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kuriems esant pareiškėjas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo, todėl šis jo skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 126–131), kuriuo prašė jo dalį dėl delspinigių pakeisti, t. y. sumažinti pareiškėjui apskaičiuotus delspinigius ir įpareigoti pareiškėją sumokėti atsakovui 14 972,91 Lt PVM delspinigių ir 18 301,3 Lt pelno mokesčio delspinigių.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo apskaičiuoti delspinigius už 6 mėnesius arba 180 dienų ar įpareigoti tai padaryti mokesčių administratorių. Pareiškėjo skaičiavimais, jo mokėtini delspinigiai šiuo atveju sudarytų 14 972,91 Lt PVM delspinigių ir 18 301,30 Lt pelno mokesčių delspinigių. Tokio dydžio delspinigius pareiškėjas sutinka sumokėti. Pažymėjo, kad jis nėra kaltas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros, o po to ir paties mokesčių administratoriaus veiksmų, t. y. laikinojo nuosavybės teisės apribojimo, kuris tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi byloje Nr. T-639-506/2013 buvo pripažintas neteisėtu bei panaikintas, po kurio buvo pritaikytas kitas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, jis objektyviai negalėjo sumokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių. Pareiškėjas pagal galimybes mokėjo papildomai priskaičiuotus mokesčius, kas įrodo jo norą ir dideles bei nuoseklias pastangas. Šias faktines aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti, tačiau neįvertinti įrodymai. Be to, pareiškėjas 2013 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti jam ir valstybei priklausančio nekilnojamojo turto areštą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi panaikino areštą tik pastatui-sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir piniginėms lėšoms – 10 505,72 Lt sumai, tačiau atsisakė panaikinti areštą valstybei priklausančiam žemės sklypui, esančiam po pastatu. Atlaisvintos piniginės lėšos nedelsiant buvo pervestos mokesčių administratoriui. Tačiau įvykdyti Vilniaus apygardos teismo nutarties ir parduoti pastato-sandėlio pareiškėjas ir toliau negalėjo, atitinkamai negalėjo iš gautų pajamų sumokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių, nes parduoti pastatą-sandėlį be žemės sklypo pardavimo ir teisės juo naudotis perleidimo naujajam pastato-sandėlio pirkėjui, vadovaujantis CK 6.394 straipsnio nuostatomis, yra draudžiama. Tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi byloje Nr. T-639-506/2013 buvo panaikintas areštas valstybiniam žemės sklypui, tačiau pareiškėjas ir toliau negalėjo parduoti pastato-sandėlio, o iš gautų pajamų sumokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių, nes pats mokesčių administratorius 2013 m. rugpjūčio 22 d. hipotekos pranešimu Nr. 2013-044539 areštavo ketinamą parduoti pastatą-sandėlį. Kiek vėliau parduodamą pastatą-sandėlį areštavo antstolė P. K., vykdydama išieškojimą pagal mokesčių administratoriaus pateiktą 2013 m. birželio 18 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-2-487/2012 dėl tų pačių patikrinimo akte papildomai priskaičiuotų mokesčių priverstinio išieškojimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012. Iki šiol šie nei antstolės, nei mokesčių administratoriaus areštai nėra panaikinti, todėl pareiškėjas ir toliau negali sumokėti visų papildomai priskaičiuotų mokesčių ne dėl savo kaltės.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir niekaip nepaneigė pareiškėjo argumento, jog priskaičiuoti delspinigiai yra labai dideli, jie šiuo metu net viršija pačias papildomai priskaičiuotų mokesčių sumas, neatitinka protingumo, proporcingumo, teisingumo ir tikslingumo kriterijų. Tokiais aiškiai per dideliais delspinigiais mokesčių administratorius siekia sužlugdyti iki šiol sėkmingi plėtotą pareiškėjo verslą ir privesti jį prie bankroto. Bendrovėje dirba 31 darbuotojas, kurių daugumos amžius yra apie 50 metų, tai yra toks, kai darbo rinkoje didelių galimybių susirasti kitą darbą nėra, be to, tokio amžiaus atleisti darbuotojai turi teisę ne tik į pašalpas, bet ir į išankstinį senatvės pensijos mokėjimą. Todėl, jeigu pareiškėjas bankrutuotų (tai neišvengiamai įvyks, jeigu bus paliktos nepakeistos delspinigių sumos), tai valstybė, kuriai atstovauja mokesčių administratorius, patirs didelę žalą. Be to, pareiškėjas sumoka vidutiniškai po 39 870 Lt įvairių mokesčių ir įmokų per mėnesį. Taigi bankrutavus pareiškėjui, valstybė praras nuolatines pajamas.
Teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo suėję priverstinio delspinigių išieškojimo senaties terminai (MAĮ 107 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsakovas VMI, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 151–153), kuriuo prašė jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsakovas nurodė, kad neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria panaikintas 589 870 Lt pelno mokestis. MAĮ 66 straipsnyje nustatyti du būdai, kaip apskaičiuojami mokesčiai: mokestį apskaičiuoja pats mokėtojas arba mokesčių administratorius. Teisės aktuose nėra numatyta, kad mokestis būtų apskaičiuojamas baudžiamojoje byloje, todėl šioje byloje gali kilti paradoksali situacija, kai mokestis bus išieškotas ne du kartus, ko baiminasi pirmosios instancijos teismas, o nebus išieškotas visiškai. Tokią galimybę pagrindžia šie argumentai: byloje yra pareiškėjo 2013 m. gegužės 21 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo pareiškėjas sumokėjo 100 000 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00016-04 padengimas pagal 2013 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį – tai yra pelno mokestis pagal 2008 m. balandžio 11 d.“, įmokos kodas nurodytas „1001“. Tačiau pareiškėjas šio mokesčio pats neapskaičiavo, todėl, jei mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokestis lieka panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjo sumokėtas 100 000 Lt pelno mokestis tampa šio mokesčio (bendrąja prasme, jei nėra kitų nepriemokų) permoka, kurią pareiškėjas gali įskaityti kitiems mokesčiams padengti arba susigrąžinti (MAĮ 87 straipsnis). Todėl pareiškėjas, sumokėjęs priteistą civilinę žalą baudžiamojoje byloje, įgytų galimybę įskaityti arba susigrąžinti mokesčio permoką MAĮ nustatyta tvarka, nes mokestį gali apskaičiuoti tik arba pats mokėtojas, arba mokesčių administratorius.
Akcentavo, kad šios bylos esmė yra ta, ar pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, dėl kurių jam mokesčių administratorius apskaičiavo mokesčius. Tai apibrėžia ginčo ribas, todėl ir ši administracinė byla turėjo būti nagrinėjama tik šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas bylos nenagrinėjo, byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 157–158) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas, dalyvaudamas sukčiavime, prisiėmė visą riziką bei atsakomybę ir savo finansinės politikos neformavo taip, kad galėtų atsiskaityti su valstybe, todėl pareiškėjas, laiku nesumokėjęs mokesčių, yra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos bei asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nesutiko su pareiškėjo tvirtinimu, jog mokesčių administratorius delspinigius nepagrįstai skaičiavo ilgiau nei 180 dienų, nes delspinigiai gali būti skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto surašymo dieną, todėl Inspekcija pagrįstai skaičiavo delspinigius ilgiau nei 180 dienų. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog pasibaigus mokestinio ginčo procesui, mokesčių mokėtojui įteikiamas raginimas sumokėti mokesčių administratoriaus naujai apskaičiuotus mokesčius ir (arba) su jais susijusias sumas. Tik nesumokėjus minėtų sumų, mokesčių administratorius įgyja teisę į priverstinį išieškojimą ir tik nuo šios datos pradedamas skaičiuoti 5 metų nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Šiuo atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra pasibaigęs mokestinio ginčo procesas, todėl nėra pagrindo spręsti mokestinės nepriemokos išieškojimo klausimų, tame tarpe ir išieškojimo senaties termino taikymo klausimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimais į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus (II t., b. l. 160, 163) prašė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o VMI apeliacinį skundą tenkinti, nurodė, kad palaiko VMI procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeitė ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: patenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“ skundą ir panaikinti Komisijos 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-280(7-263/2008); VMI 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 69-176 ir Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-138.
Teismas konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu yra priimti du valstybinės valdžios institucijų sprendimai, kuriais nuspręsta už tą pačią pareiškėjo atliktą priešingą teisei veiką iš jo išieškoti tuos pačius mokesčius, t. y. du kartus pritaikyti tą pačią materialinės atsakomybės poveikio priemonę – du kartus išieškoti iš jo biudžetui padarytą žalą.
Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikomos tos pačios materialinės atsakomybės poveikio priemonės už tų pačių veiksmų, priešingų teisei, atlikimą, atsakovas iš esmės neginčija. Atsakovo teigimu, prioritetas turi būti teikiamas jo priimtam sprendimui, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį turi apskaičiuoti bei sumokėti pats mokesčių mokėtojas, o jam šios pareigos neįvykdžius arba įvykdžius netinkamai, teisė apskaičiuoti mokėtinus mokesčius atsiranda mokesčių administratoriui.
Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem, yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą, dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d.; 2001 m. gegužės 7 d.; 2001 m. spalio 2 d. nutarimai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).
Šio principo taikymas byloje nagrinėjamai situacijai reiškia, kad vienas iš sprendimų – byloje ginčijamas atsakovo sprendimas arba Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis, kiek jis susijęs su civilinio ieškinio tenkinimu, galimai yra neteisėti, nes priėmus vieną iš šių sprendimų buvo pažeisti principo non bis in idem reikalavimai.
Motyvuojamoji dalis
Kadangi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, todėl byloje aktualus klausimas, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės principo non bis in idem bei kitų teisės aktų reikalavimų.
Atsakovas yra valstybinės valdžios institucija, turinti įgaliojimus veikti jai priskirtoje viešojo administravimo srityje – mokesčių administravime, todėl jo veiklą atitinkamai reglamentuoja tiek MAĮ bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai.
Mokesčių administravimo įstatyme nuostatų, kurios reglamentuotų byloje nagrinėjamą teisinę situaciją, iš esmės nėra įtvirtinta, išskyrus Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnį, skirtą reglamentuoti ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų veiklą.
Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu reguliavimu teismas konstatavo, kad juo yra įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma.
Apibendrindamas šį teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, dėl kurių būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šį draudimą, rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galimai bus pažeisti minėti Viešojo administravimo įstatymo bei teisės principo non bis in idem reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad tokiais atvejais, kai dėl dviejų administracinių procedūrų yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas (įsiteisėja) po pirmojo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo), nes priėmus pirmąjį sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus.
Minėta, kad atsakovas dėl tos pačios mokestinės nepriemokos, kurios atsiradimas kildinamas iš tų pačių neteisėtų pareiškėjo veiksmų (Viešojo administravimo įstatymo taikymo prasme) inicijavo dvi administracines procedūras, kurių abiejų rezultate turėjo būti išieškota iš pareiškėjo padaryta žala biudžetui, o būtent – pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje bei pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas priėmė byloje ginčijamus sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo.
Iš bylos matyti, kad administracinė procedūra dėl žalos padarytos biudžetui išieškojimo iš pareiškėjo pagal atsakovo pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje yra užbaigta, nes Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo buvo patenkintas civilinis ieškinys, įsiteisėjo 2013 m. birželio 14 d.
Tuo tarpu šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai nėra įsiteisėję, todėl administracinė procedūra dėl šių sprendimų nėra užbaigta, nes dar tebevyksta teisės aktų nustatyta tvarka šios procedūros teisėtumo bei joje priimtų sprendimų pagrįstumo revizija.
Iš bylos taip pat matyti, kad šios administracinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartimi buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla (I t., b. l. 121-122).
Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovui buvo bei turėjo būti žinoma, jog pirma bus užbaigta procedūra, pradėta pagal civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje bus priimtas sprendimas, po kurio priėmimo yra nebegalimas kito sprendimo priėmimas (įsiteisėjimas), kuriuo asmeniui antrą kartą būtų pritaikyta tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonė.
Visa tai apibendrinęs, teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmai, pradėjus dvi aptariamas administracines procedūras, neatitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, o priėmus byloje ginčijamus sprendimus, buvo pažeisti ir teisės principo non bis in idem reikalavimai.
Tokiais atvejais kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų, yra pradedamos procedūros, numatytos BPK (ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas), mokesčių administratorius jam pavestą funkciją – išieškoti biudžetui padarytą žalą, visų pirma turėtų įgyvendinti šių procedūrų metu, kas atitiktų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus. Būtent baudžiamojoje byloje yra surenkami pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, jų pagrindu padaromos išvados dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, šių pažeidimų pobūdžio bei apimties. Be to, atsiranda teisinės prielaidos, kaip ir minėtos baudžiamosios bylos atveju, padarytą žalą biudžetui išieškoti ne tik iš mokesčio mokėtojo (juridinio asmens), kaip jis suprantamas pagal MAĮ nuostatas, bet ir iš kitų fizinių asmenų, savo veiksmais prisidėjusių (solidariai) prie žalos biudžetui padarymo.
Iš esmės reikalavimas elgtis būtent tokiu būdu yra įtvirtintas ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje. Byloje nagrinėjamu atveju šis teisinis reguliavimas reikštų, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei pareiškęs baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, sprendimo dėl mokesčio nepriemokos iš pareiškėjo išieškojimo turėtų nepriimti, o sustabdyti šios procedūros tolesnį vykdymą iki bus baigtas procesas pagal baudžiamojo proceso kodekso normas. Ir tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje nebūtų priimta galutinio baigiamojo akto, kuriuo būtų išspręstas civilinio ieškinio klausimas (pvz., kai nutraukiama baudžiamoji byla), mokesčio administratoriui atsirastų teisinės prielaidos atnaujinti prieš tai sustabdytą procedūrą bei priimti savo sprendimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.
Teismas pažymėjo, kad panaši teisinės situacija buvo nagrinėjama administracinėje byloje Nr. A438–59/2008, tačiau šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės netapačios. Administracinės bylos Nr. A-438–59/2008 atveju civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A438–59/2008, t. y. šioje civilinėje byloje nebuvo priimta baigiamojo akto, kuriuo būtų galutinai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Be to, civilinėje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą mokesčio mokėtojui – individualiai įmonei, kuriai toks reikalavimas buvo pareikštas minėtoje administracinėje byloje Nr. A438–59/2008, t. y. civilinėje ir administracinėje byloje žala buvo išieškoma ne iš tų pačių subjektų. Kadangi administracinė byla Nr. A438–59/2008 ir nagrinėjama byla nėra tapačios, teismas nagrinėjamoje byloje nėra besąlygiškai saistomas teisės aiškinimo taisyklių, sukurtų administracinėje byloje Nr. A-438–59/2008. Be to, suformuluotos taisyklės administracinėje byloje Nr. A438–59/2008 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės papildo viena kitą.
Teismas pažymėjo, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtis iš bendros taisyklės – bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Todėl tam, kad būtų galima bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, turi egzistuoti pakankamai svarios aplinkybės, pagrindžiančios tokią būtinybę (pvz., poreikis išsiaiškinti bei nustatyti naujas faktines aplinkybes). Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę, nenurodė, dėl ko tenkinti šio prašymo nėra pagrindo.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo ginčijami šioje byloje sprendimai yra neteisėti bei naikintini, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas yra atitinkamai keistinas, atmetant atsakovo apeliacinį skundą bei tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą (ABTĮ 136 str.).
V.
Atsakovas VMI pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (III t., b. l. 1-9), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10,12 punktais. Prašyme dėsto tokius pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nes yra aiškus ir esminis materialiosios teisės normos taikymo pažeidimas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo suformuojamas mokestis, yra sprendimas dėl mokesčių išieškojimo, todėl vyksta ginčas dėl antro išieškojimo, atsižvelgiant į teismo nuosprendį, kuriuo buvo priteista pelno mokesčio suma, kaip žalos atlyginimas, ir yra pagrindas panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimus. Įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, kad mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo nėra sprendimas dėl išieškojimo, nes jame tik nustatomi ir nurodomi mokėtini mokesčiai su jais susijusiomis sumomis, t. y. minėto sprendimo tikslas yra apibrėžti mokestinę prievolę (MAĮ 132 str.). Tik esant įstatymų leidėjo nustatytoms sąlygoms, mokesčių administratoriui kyla pareiga priimti sprendimą dėl išieškojimo, t. y. minėto sprendimo tikslas yra padengti įsiskolinimą valstybės biudžetui. Kitaip tariant, sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nesprendžiami išieškojimo klausimai, juo tik suformuojama mokestinė prievolė savo pareigos nevykdančiam mokesčių mokėtojui, todėl nėra pagrindo teigti, kad vykdomas antras išieškojimas ir tuo pagrindu panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino akivaizdžią materialinės teisės normą, neatliko teisės normų analizės, kad atskleistų sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir sprendimo dėl išieškojimo skirtumus.
2. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nes buvo nukrypta tiek nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tiek praktika formuojama klaidinga linkme.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje nustatė, kad mokesčiai yra piniginė prievolė valstybei, privalomi, neatlygintiniai mokėjimai į valstybės biudžetą, nes mokesčiai yra vienas iš pagrindinių valstybės biudžeto pajamų šaltinių. Kitaip tariant, mokesčių mokėjimas savo prigimtimi nėra atsakomybės priemonė (sankcija), kuri taikoma asmeniui – tai valstybės, kaip piliečių organizacijos, finansavimo priemonė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pripažinta, kad non bis in idem principas apima mokestines baudas, t. y. minėtas principas netaikomas mokesčiams ir jų delspinigiams. Taigi tiek Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aptariamas principas taikomas vertinant baudos skyrimą, t. y. mokesčiai, jų apskaičiavimas ir mokėjimas savo esme nėra atsakomybės poveikio priemonė net ir nustačius, kad mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių teisės normas. Todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo spręsti dėl dvigubo nubaudimo, nes apskaičiuoti mokesčiai nėra sankcija mokesčių mokėtojui.
Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl delspinigių, todėl šioje vietoje nekyla pakartotinio nubaudimo problema.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartyje nusprendė, kad neturėtų būti tęsiama pirmoji procedūra (mokestinis procesas), o turėtų būti vertinama antroji procedūra (baudžiamasis procesas). Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 21 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teigia priešingai – turi būti užbaigta primoji procedūra ir nėra pagrindo pradėti (tęsti) antros procedūros, nors reikia atsižvelgti į baudžiamojo proceso rezultatą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 patvirtinta Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga).
Pareiškėjas UAB „Vilšansta“ pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atsakovo prašymą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovas nenurodė jokio esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, be to, nepagrindė, kad šis pažeidimas turėjo įtaką priimant neteisėtą nutartį.
2. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė jokių įrodymų, kad būtent administracinių teismų praktika nėra vienoda. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui išsiuntė 2015 m. vasario 9 d. Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, atsakovas sužinojo 2014 m. lapkričio 21 d., kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 (II t., b. l. 181-194). Taigi konstatuotina, kad atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nurodyti argumentai negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Teisėjų kolegija nenustatė akivaizdaus materialinės teisės normos pažeidimo taikant teisę. Materialinės teisės normų pažeidimas yra akivaizdus tada, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010). Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas teigia, kad sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nesprendžiami išieškojimo klausimai, juo tik suformuojama mokestinė prievolė savo pareigos nevykdančiam mokesčių mokėtojui, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad vykdomas antras išieškojimas ir tuo pagrindu nepagrįstai panaikino mokesčių administratoriaus sprendimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendime Nr. (21.26)-256-138 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nurodyta, kad sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtintos nesumokėtų mokesčių, paskirtų baudų ir priskaičiuotų delspinigių sumos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jeigu atskiro mokesčio įstatymas nenustato kito termino. Per nustatytą terminą nesumokėjus patikrinimo metu nustatytų sumų, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Aptariamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pagrindas mokesčių administratoriui ne ginčo tvarka išieškoti sprendime nurodytą mokestinę nepriemoką. Mokesčių administratoriaus sprendimas, kurio pagrindu mokesčių mokėtojui yra nustatoma mokestinė prievolė, šiam administraciniam sprendimui tapus galutiniam, turėtų būti vykdomas. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokestinės prievolės, atsirandančios mokesčių administratoriaus sprendimo pagrindu, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p.). Taigi atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo visiškai nepagrįstai teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo panaikinti sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes jis nesusijęs su nepriemokos išieškojimu.
Baudžiamojoje byloje patenkintas civilinis ieškinys, kuriuo valstybei priteisiama kaip žala nesumokėta mokestinė prievolė, sudaro mokesčių mokėtojui privalomą pagrindą sumokėti šias sumas arba, mokesčių mokėtojui nevykdant minėtos pareigos, mokesčių administratoriui kreiptis dėl šių sumų priverstinio išieškojimo. Esant teismo sprendimui dėl civilinio ieškinio patenkinimo, kuriuo priteisiama valstybei nesumokėta mokestinė prievolė, ir administraciniam sprendimui, kuriuo nustatyta ta pati mokestinė prievolė, būtų du privalomi vykdyti sprendimai – teismo ir administracinis, kuriais būtų išspręstas tos pačios mokestinės prievolės mokėjimo klausimas. Tai prieštarautų teismo sprendimo res judicata principui bei teisės aktuose įtvirtintoms taisyklėms, neleidžiančioms nagrinėti analogiškų klausimų teisme keliose bylose arba teisme ir viešojo administravimo institucijoje, priešingu atveju galėtų būti priimti keli privalomi (teismo arba administraciniai ir teismo) sprendimai tuo pačiu klausimu.
Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokio esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011).
Nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme atnaujinti procesą pažymi, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakę, jog mokesčiai, jų apskaičiavimas ir mokėjimas savo esme nėra atsakomybės poveikio priemonė. Non bis in idem principas apima mokestines baudas, t. y. minėtas principas netaikomas mokesčiams ir jų delspinigiams. Tuo tarpu nutartyje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo principu.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo prašyme išdėstytais argumentais ir pažymi, kad non bis in idem principo taikymas nagrinėjamu atveju negalėjo būti siejamas su apskaičiuota mokesčio suma. Tačiau, kaip matyti iš Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-138 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir VMI 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 69-176, kuriuo patvirtinta dalis Vilniaus AVMI sprendimo, pareiškėjui buvo paskaičiuoti ne tik nesumokėti pelno ir pridėtinės vertės mokesčiai, tačiau ir minėtų mokesčių baudos. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties motyvai dėl non bis in idem principo taikymo susiję su ginčytų mokesčių administratoriaus sprendimų dalimi dėl PVM ir pelno mokesčio baudų taikymo. Nors dėl apskaičiuotų mokesčių sumų šis principas negalėjo būti taikomas, tačiau pabrėžtina, jog tai nebuvo pagrindinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties motyvas. Išvados dėl skundžiamų aktų teisėtumo buvo padarytos atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, tuo pačiu metu pradėjo dvi skirtingas procedūras dėl to paties dalyko, t. y. siekiant išieškoti į valstybės biudžetą pareiškėjo nesumokėtas mokesčių sumas, buvo pateiktas tiek civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje, tiek priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos nustatymo pareiškėjui pagal MAĮ normas. Taigi mokesčių administratorius galėjo pasirinkti vieną iš nustatytų mokestinės nepriemokos nustatymo ir išieškojimo priemonių, tačiau pasirinkęs pateikti ieškinį baudžiamojoje byloje (šis veiksmas atliktas anksčiau), negalėjo priimti sprendimo dėl tos pačios mokestinės nepriemokos nustatymo pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje rėmęsis būtent minėtais argumentais, panaikino skundžiamus sprendimus. Todėl net jei būtų konstatuota, kad non bis in idem principo aiškinimas ne visai atitiko suformuotą teismų praktiką, tai nebuvo pagrindas galutinei teismo išvadai dėl skundžiamų aktų teisėtumo.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 patvirtintoje Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgoje įtvirtinta, jog žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.
Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad pagal konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Todėl minimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas nėra privalomas ir negali būti pagrindu spręsti dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo neįrodė, kad dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.