Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n statuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 str. 1 d.).Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2017 m. gegužės 4 d. (b. l. 13). Vadovaujantis nurodytomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis jam gali būti priteista žala tik nuo 2014 m. gegužės 4 d., o ne nuo 2012 m. liepos 13 d., kaip nurodo pareiškėjas. Taigi, pritaikius ieškinio senaties terminą, atmestina pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. gegužės 3 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. Vilniaus PN buvo laikomas kamerų tipo patalpose (baudos izoliatoriuje), kadangi buvo baudžiamas už tai, jog atsisakė gyventi jam suteiktose gyvenamosiose patalpose (b. l. 31–32, 35–36, 39–42, 44–51, 53–54, 56–57 58–63, 65–66, 69–72).

Pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo patalpų (baudos izoliatorių) įrengimas neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų, t. y. durys ir priekinės sienos buvo vien tik iš metalinių grotų, dėl to kameroje nuolat buvo triukšmas, į jas patekdavo cigarečių dūmai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 17 punktas nustato, kad kamerų durys įrengiamos pagal šiuos reikalavimus: kameroje įrengiamos išorinės ir vidinės durys (17.1 p.); išorinės kameros durys turi būti metalinės. Durų aukštis – ne mažesnis kaip 198 cm, plotis – ne mažesnis kaip 74 cm, storis – ne mažesnis kaip 4 cm. Durų ertmė turi būti užpildyta garsą izoliuojančia medžiaga. Vidinis durų paviršius turi būti lygus, visos suvirinimo siūlės turi būti nušlifuotos (17.2 p.) viršutinėje išorinių durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kuris uždarytoje ir atidarytoje padėtyse neturi išsikišti iš durų plokštumos. Užskleidžiamo langelio maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir turi būti rakinamos. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės (17.3 p.); vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų (17.4 p.); vidinėse ir išorinėse duryse tvirtinami mechaniniai arba elektromechaniniai ar kitos konstrukcijos užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi nuteistieji (17.5 p.); išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę. Durų atidarymo kampą turi fiksuoti ribotuvas (17.6 p.).

Iš byloje esančių Vilniaus PN kamerų tipo patalpų nuotraukų (b. l. 75–78) matyti, kad jų durų įrengimas neatitinka Taisyklių 17 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, pats atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpų durys įrengtos netinkamai, t. y. nurodė, kad minėtų patalpų durys apie 1,5 m. nuo grindų yra ištisinės, t. y. metalinės, o nuo 1,5 m. iki lubų grotuotos, bei pabrėžė, kad įrengti išorines ištisines metalines duris nėra techninių galimybių. Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam tinkamai įrengtoje kameroje.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad ne kartą su prašymais ir skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau ji į tai nekreipė dėmesio. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė jokių savo teiktų skundų kopijų, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas vertintinas kritiškai.

Pareiškėjo skunde taip pat teigiama, kad dėl jam skiriamų nuobaudų jis neteko nuteistiesiems suteikiamų lengvatų.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nesutikdamas su paskirtomis nuobaudomis ir dėl to atsiradusiomis pasekmėmis, turėjo teisę šias nuobaudas apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad pareiškėjas buvo apskundęs tik dvi jam paskirtas nuobaudas, t. y. 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 28-45(2) paskirtą nuobaudą (administracinė byla Nr. I-5056-189/2015) ir 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 28-63(2) paskirtą nuobaudą (administracinė byla Nr. I-7019-968/2015). Pareiškėjo skundai susiję su šiomis nuobaudomis buvo atmesti, teismų sprendimai yra įsiteisėję. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ir dėl kitų jam paskirtų nuobaudų bei dėl to atsiradusių suvaržymų. Taigi pareiškėjo teiginiai, jog dėl nuobaudų jis neteko nuteistiesiems skiriamų lengvatų, nagrinėjamu atveju nevertintini, nes nuobaudų pagrįstumas šioje byloje nekvestionuojamas.

Pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, bei į aplinkybę, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie, jo teigimu, pablogėjusią sveikatą. Nors netinkamas kameros durų įrengimas galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus dėl sklindančio triukšmo ar kvapų, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnio. Pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėtų būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, konstatuojant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam tinkamai įrengtoje Vilniaus PN kameroje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. Z. teisė būti kalinamam tinkamai įrengtoje Vilniaus pataisos namų kameroje.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.