- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-781-107-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00080-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Linas Pauliukėnas, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- D. G.
- Nukentėjusysis
- S. P.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
- Kategorijos
Teisėja Virgina Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00080-2012-8
2013 m. lapkričio 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. G., gim. (duomenys neskelbtini) , pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems (6) mėnesiams,
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems (1) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių (1) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant D. G. per vieną mėnesį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Iš D. G. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 917,54 Lt nukentėjusiojo S. P. gydymo išlaidoms atlyginti.
Kita Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. G. nuteistas už tai, kad 2012-01-13, apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini) esančioje aikštėje, iš asmeninių paskatų tyčia sudavė kumščiu S. P. vieną kartą į veidą, o S. P. nugriuvus, sudavė jam du kartus į galvą, tuo padarydamas dešinės akies vokų, akiduobės audinių kraujosruvą, dešinės akiduobės vidinės sienos įspaustinį lūžį su oro patekimu į užakinius audinius bei poodinę kraujosruvą galvos plaukuotosios dalies dešinėje pusėje, taip nukentėjusiojo S. P. sveikatą sutrikdė nesunkiai.
D. G. nuteistas ir už tai, kad 2012-01-13, apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini) aikštėje, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams – tyčia suduodamas S. P. kumščiu į veidą ir nugriuvusiam S. P. suduodamas du kartus į galvą – sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. P. tvirtina, kad nuteistasis D. G. su 6 bendrininkais, kurie dėl aplaidaus ikiteisminio tyrimo nustatyti nebuvo, padarė nusikalstamą veiką veikdami tiesiogine tyčia. Tai pripažino ir nuteistasis D. G.. Skundžiamame nuosprendyje, kuriame D. G. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, nuteistojo kaltės forma nesukonkretinta ir tai yra nuosprendžio trūkumas. Tai, kad D. G. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad D. G. veika dėl nukentėjusiojo S. P. ir jo sūnaus sveikatos sutrikdymo pripažinta tyčiniu nusikaltimu, tačiau D. G. nusikalstama veika turėjo būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7, 8 punktus, nes jis su 7 bendrininkais sužalojo jį (S. P.) ir jo sūnų itin žiauriai, gyvybei pavojingu būdu, pasinaudodami kastetu, dėl chuliganiškų paskatų, o jų veika buvo nutraukta pradėjus pašaliniams šaukti: „baikit užmušit žmones“. Šios nusikalstamos veikos kvalifikacija turėjo įtakos priimant nuosprendį ir paskiriant nuteistajam D. G. galutinę subendrintą bausmę.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nekonstatuota, jog D. G. jam keletą smūgių kumščiu į veidą sudavė kastetu. D. G. nusikalstama veika padaryta itin žiauriai ir gyvybei pavojingu būdu, todėl nelogiška apylinkės teismo išvada, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas ne itin žiauriai ir gyvybei pavojingu būdu, o tokia veika yra neatsargaus ir nerūpestingo D. G. elgesio padarinys, kurio šis nenumatė, nors pagal veikos pobūdį galėjo ir turėjo tai numatyti. Nukentėjusiojo nuomone, padaryta neteisinga išvada nustatant D. G. kaltės formą. Kaltės formos nustatymas turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikalstamas veikas.
Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės teorijoje yra žinoma mišri kaltė, tačiau tokia kaltė Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nenumatyta. Pagal BK 14 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pripažįstamas kaltu, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Pavojingų padarinių numatymas – tai padarinių, kuriuos turi sukelti nusikalstama veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nenori konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti, tai jis veikia netiesiogine tyčia. Apeliantas pažymi, kad D. G. jo sveikatą sutrikdė nesunkiai netiesiogine tyčia. D. G., tyčia suduodamas stiprius smūgius su kastetu itin žiauriai ir gyvybei pavojingu būdu nukentėjusiajam į veidą, suprato savo veiksmo pavojingumą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl turi atsakyti pagal faktiškai sukeltus padarinius. Šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius D. G. nusikalstama veika atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies požymius. Apylinkės teismas, kvalifikuodamas D. G. nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nukentėjusysis S. P. atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nepasisakė dėl bendrininkavimo, nurodyto BK 25 straipsnio 2 dalyje. Nurodo, kad, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Pažymi, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Taip pat pažymi, kad svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdis). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Apelianto teigimu, šioje byloje nusikalstama veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį buvo padaryta dalyvaujant 7 bendravykdžiams, kurie dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo nenustatyti.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad D. G. padarė nusikaltimą veiką vienas ir nepasisakęs, kad, bendrininkavus su nenustatytais asmenims, pašalinęs iš kaltinimo, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, vis dėlto patvirtino, kad D. G. padarė veiką ne vienas, bet kartu su šiais ikiteisminiame tyrime nenustatytais asmenimis, ir kad būtent tie asmenys panaudojo smurtą prieš jį (S. P.) ir jo sūnų. Nukentėjusiojo nuomone, teismo išvada dėl bendrininkavimo nebuvimo, šios aplinkybės nepripažinimas sunkinančia aplinkybe, prieštarauja to paties teismo pripažintoms faktinėms aplinkybėms ir ikiteisminiame tyrime nustatytoms aplinkybėms. Apylinkės teismas nepagrįstai nepripažindamas sunkinančių aplinkybių ir pašalindamas išvadą, jog D. G. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. P. pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 11 punkte išaiškinta, kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su kaltinamųjų asmenybėmis. Bylos duomenys turi duoti pagrindą išvadai, kad kaltinamųjų resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Apelianto teigimu, nuteistasis ir jo bendrininkai, kurie ikiteisminiame tyrime nenustatyti, nukentėjusiųjų neatsiprašė, paliko jį gulintį, nueidami jo sūnui spyrė du kartus į galvą, o tai rodo žymiai didesnį jų pavojingumą, siekį išvengti atsakomybės, be to, bandė jį (S. P.) apkaltinti, kad jis buvo neblaivus, kad norėjo juos sumušti, kad yra konfliktuojanti asmenybė, kad jis pirmas sudavė nuteistajam D. G., taip siekė, kad būtų pripažinta jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Neduodami byloje nuoširdžių parodymų, visaip stengėsi palengvinti savo padėtį, tvirtino, kad buvo blaivūs, atkakliai teigė nesupratę, nematę, kas kiek kartų smūgiavo, dėl kokių priežasčių nukentėjusįjį užpuolė 4 vaikinai.
Nukentėjusiojo nuomone, kaltinamieji veiką padarė galbūt apsvaigę nuo alkoholio, todėl ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o tai jau sunkinanti atsakomybę aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Apeliantas pažymi, kad 6 bendrininkų, vengiančių atsakomybės ir nuteistojo prisipažinimas bei gailėjimasis yra formalūs, tai rodo, jog jie nesuvokia savo padarytos veikos pavojingumo, kad veika sukėlė itin sunkias pasekmes – buvo sutrikdyta jo (S. P.) ir jo sūnaus sveikata, pasekmes jaučia ir šiandien. Todėl manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, nėra pagrindo. Teismui pritaikius nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas, turi būti pritaikytos ir BK 69 straipsnio nuostatos, kurios numato ieškovui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas turėjo taikyti BK 71 straipsnio nuostatose numatytą įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turėjo taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą nuostatą – atsiprašyti nukentėjusio asmens.
Nukentėjusysis S. P. mano, kad apylinkės teismas nemotyvuotai atmetė civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl V. P. gydymo išlaidų, nes nuteistasis veikė iš anksto susitaręs bendrininkų grupe, tai patvirtina byloje esantys įrodymai ir anksčiau įvardyti motyvai.
Nukentėjusysis S. P. prašo „panaikinti 2013-06-13 Šilutės apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-87-351/2013 ( proceso Nr. 1-94-1-00080-2012-8) nuosprendžio dalį dėl nuteistojo D. G. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš LR BK 138 straipsnio 1 dalį į pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalį ir paliekant LR BK 284 straipsnio 1 dalį“; paskirti nuteistajam D. G. realią laisvės atėmimo bausmę, tenkinti civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl V. P. gydymo išlaidų (37,47 Lt).
Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. P. teigė, kad nuteistojo D. G. nusikalstama veika turėjo būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7, 8 punktus, nes D. G. sužalojo jį ir jo sūnų V. P. su 7 bendrininkais itin žiauriai, gyvybei pavojingu būdu, dėl chuliganiškų paskatų, panaudodamas kastetą.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorė J. A. 2012-12-05 nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl V. P. sumušimo nutraukė (t. 1, b. l. 24–26). Šio nutarimo V. P. neskundė. Teisiamajame posėdyje V. P. buvo apklaustas kaip liudytojas (t. 2, b. l. 95–96). Kadangi šioje byloje kaltinimas D. G. dėl V. P. sumušimo pareikštas nebuvo, nukentėjusiojo S. P. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis kaltina D. G. ir dėl jo sūnaus V. P. sumušimo, nenagrinėtini.
Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį tik prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį šios nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Klausimas, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimo apimtis nėra vien tik siaurinama, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-36/2010, 2K-233/2008, 2K-7-228/2008).
Nukentėjusiajam S. P. apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, papildyti ikiteisminį tyrimą, apie teisę pateikti prašymus buvo pranešta (t. 2, b. l. 48). Apie tai, kad nesutinka su D. G. pareikštu kaltinimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, S. P. prieštaravimų nepareiškė, papildyti ikiteisminį tyrimą neprašė. Prašymo D. G. pareikštą kaltinimą pakeisti į sunkesnį S. P. nepateikė ir teisiamajame posėdyje.
Aplinkybė, kad nuteistasis D. G. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bendrininkų grupe, panaudojo kastetą, bylos duomenimis nenustatyta. Joks įrankis, kuris, S. P. teigimu, galėjo būti panaudotas muštynių metu, įvykio vietoje nesurastas.
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis S. P. tvirtino, kad įvykio vietoje jo laukė septyni žmonės, D. G. su bendrininkais puolė ant jo su kastetais. D. G. trenkė jam su kastetu, nes „spaustinio lūžio su kumščiu nepadarysi (t. 2, 90–92).
Iš teisiamajame posėdyje nuteistojo D. G. duotų parodymų matyti, kad jis su S. P. konfliktavo dėl darbinių reikalų. Įvykio dieną S. P. D. G. paskambino iš P. S. telefono ir pakvietė jį susitikti. Nuteistasis ir nukentėjusysis susitiko prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės. Pirmasis trenkė S. P., tada D. G. trenkė į veidą S. P., įvyko grumtynės. Nuteistasis D. G. tvirtino, kad jis buvo blaivus, o nukentėjusysis buvo išgėręs (t. 2, b. l. 89–90).
Teisiamajame posėdyje liudytojas P. S. patvirtino, kad įvykio dieną S. P., pasinaudodamas jo telefonu, paskambino D. G. ir pasakė: „išmušiu tau priekinį tiltą“. Atvažiavus į įvykio vietą, S. P. iššoko iš automobilio ir pirmas sudavė smūgį D. G.. Liudytojas matė, kad S. P. ir D. G. voliojosi ant žemės (t. 2, b. l. 92).
Teisiamajame posėdyje liudytojas D. G. patvirtino, kad girdėjo, jog S. P. žadėjo išmušti D. G. priekinį tiltą. Liudytojas muštynių nematė (t. 2, b. l. 93).
Teisiamajame posėdyje liudytojas M. M. patvirtino, kad S. P. grūmėsi su D. G. dviese (t. 2, b. l. 93–94).
Teisiamajame posėdyje liudytojas D. B. apie muštynes nieko konkretaus parodyti negalėjo (t. 2, b. l. 94).
Teisiamajame posėdyje liudytojas V. O. parodė, kad jis su D. G. pasisveikino, D. G. rankose nieko neturėjo. Įvykio vietoje žmonių buvo, tačiau jie stovėjo toliau. D. G. ir S. P. grūmėsi dviese (t. 2, b. l. 94–95).
Teisiamajame posėdyje liudytoja A. V. parodė, kad įvykio vietoje stovėjo 6–7 žmonių kompanija, matė, kad vienas gulėjo ant žemės (t. 2, b. l. 98–98).
Teisiamajame posėdyje liudytoja A. M. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. P. skambinėjo jai girtas, kaltino asmeniškumu, jokių kitų asmenų, kurie, jo teigimu, jį irgi mušė, neatpažino (t. 2, b. l. 123–124).
Iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų T. S. G., J. Š., G. G., T. K., S. P., J. G., N. G., M. V., M. Š. parodymų matyti, kad įvykio dieną jie pačių muštynių nematė (t. 2, b. l. 96–98, 124–127).
Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad nė vienas liudytojas to, kad įvykio dieną S. P. mušė keli asmenys, neparodė. Taip pat neparodė ir aplinkybės, kad D. G. turėjo ar bent galėjo turėti kastetą. Teisiamajame posėdyje liudytojas V. P. teigė, kad D. G. smogė jo tėvui S. P. pirmasis, ir su kompanija jį parvertė. Ant tėvo buvo užvirtę mažiausiai trys asmenys, tačiau nė vieno asmens, išskyrus D. G., V. P. neatpažino (t. 2, b. l. 95–96). Liudytojo V. P. parodymai, kad S. P. mušė net keli asmenys, prieštaravo ir kitų liudytojų parodymams. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. P. mini 6 arba 7 D. G. bendrininkus, tačiau konkrečių asmenų neįvardija.
Specialisto išvadoje Nr. G 572/12(03), papildomoje išvadoje pG 2509/12(03) konstatuoti S. P. padaryti sužalojimai: dešinės akies vokų kraujosruva, akies obuolio sumušimas su vyzdžio sutraukiamojo raumens įtrūkimu, dešinės akiduobės vidinės sienos įspaustinis lūžis su oro patekimu į užakinius audinius bei poodinė kraujosruva galvos plaukuotosios dalies dešinėje pusėje. Sužalojimai gavosi sumušus galvą bukais daiktais, galbūt smogiant kumščiu bei spiriant. S. P. patirti galvos sužalojimai nebūdingi griuvimui. Visi dešinės akiduobės sužalojimai galėjo atsirasti nuo vieno smūgio. Poodinė dešinio kelio sąnario kraujosruva atsirado nuo sumušimo arba atsitrenkimo, galėjo gautis griūnant. S. P. padarytas dešinės akiduobės sienos lūžis sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Poodinė galvos plaukuotosios dalies dešinės pusės kraujosruva bei poodinė kraujosruva dešinio kelio sąnario srityje vertinti kaip sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 40–41, 51–52).
Teisiamajame posėdyje teismo med. ekspertas D. V. patvirtino, kad S. P. veido kaulai lūžo nuo stipraus smūgio, nustatytus sužalojimus buvo galima padaryti nepanaudojant jokio įrankio, „su plikom rankom“ (t. 2, b. l. 122–123).
Apeliacinio skundo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuotas netinkamai, apeliaciniame skunde pateiktomis prielaidomis apie, nukentėjusiojo manymu, buvusias tikrąsias jo sužalojimo aplinkybes siekiama ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų aplinkybių tyrimą pratęsti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nors dėl to konkretaus prašymo apeliaciniame skunde ir nėra. Kolegijos nuomone, visos galimybės nustatyti kitokias bylos aplinkybes negu tas, kurias nustatė ir priimdamas nuosprendį ištyrė pirmosios instancijos teismas, išsemtos. Ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 28 straipsnio 2 dalyje numatytų nukentėjusiojo S. P. teisių teikti įrodymus, pateikti prašymus, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus niekas nevaržė. Vertindamas byloje surinktus įrodymus ir priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, taikė jas tinkamai.
Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nuteistojo D. G. nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos tinkamai, apeliacinio skundo argumentai dėl nusikalstamų veikų tyčios turinio kvalifikacijos nekeičia.
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. P. tvirtina, kad nuteistasis D. G. nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ši aplinkybė turi būti pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, D. G. turi būti nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, o pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, turi būti pritaikytos ir BK 69, 71 straipsnių nuostatos.
Teisiamajame posėdyje nuteistasis D. G. tvirtino, kad jis įvykio metu buvo blaivus. Kad D. G. įvykio metu buvo neblaivus, neparodė ir teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai. Šios aplinkybės nepatvirtino ir nukentėjusiojo sūnus V. P. (t. 2, b. l. 95). Kitų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad D. G. nusikaltimų padarymo metu buvo neblaivus, nėra, todėl tvirtinti, kad D. G. nusikaltimus padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nėra jokio pagrindo.
Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusiais bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas tokį sprendimą privalo motyvuoti (BK 55 straipsnis).
Skirdamas bausmę D. G., apylinkės teismas bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) vadovavosi, aptarė ir atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą.
Nuteistasis D. G. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas prie nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų, anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 165), baustas administracine tvarka, tačiau už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. b. l. 166–167).
Kad D. G. veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, apylinkės teismas nenustatė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau iš teisiamojo D. G., liudytojo P. S., D. G., V. O. parodymų matyti, kad nukentėjusysis S. P. pats skambino nuteistajam, buvo nusiteikęs prieš jį agresyviai, kvietė jį susitikti, grasino, kad išmuš šiam priekinį tiltą. Kad tėvas kažkam skambino, nepaneigė ir liudytojas V. P. (t. 2, b. l. 89–95).
Esant paminėtoms bylos aplinkybėms, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti D. G. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apylinkės teismas nuteistajam D. G. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, bausmės rūšį bei dydį paskyrė tinkamą. Skirti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 71 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Apylinkės teismas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinio dalį, kuria buvo prašoma priteisti iš nuteistojo gydymo išlaidas už V. P. gydymą, atmetė pagrįstai, nes šioje byloje kaltinimas dėl V. P. padarytų sužalojimų D. G. nepareikštas.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-06-13 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nukentėjusiojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.