- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- A-711-502/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01623-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), priteisti 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. buvo kalinamas drausmės grupės gyvenamosiose ir drausmės grupės kamerų tipo patalpose, pažeidžiant teisę į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą. Teigė, kad kamerose buvo kalinamas su tiek asmenų, kiek yra vietų. Be to, pabrėžė, kad buvo apribotos galimybės laisvai judėti, nes sanitarinis mazgas, kuris įrengtas kaip atskira patalpa, bei kamerose esantys baldai, užima papildomą plotą, kuris negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Teigė, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl pareiškėjas, norėdamas iškviesti prižiūrėtoją, buvo priverstas belsti į metalines duris ir kęsti skausmą. Anot pareiškėjo, dėl šių aplinkybių jam teko kreiptis į psichiatrą, turėjo vartoti stiprius antidepresantus. Neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė depresiją, emocines kančias, pablogėjo bendravimas, buvo pažemintas jo orumas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11).
4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų gyvenamojo ploto normų. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas privalo būti įskaičiuotas į bendrą patalpų plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Informavo, jog visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Atkreipė dėmesį, kad kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Pabrėžė, jog kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą. Atsakovo nuomone, skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos sumos, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 88–92).
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad faktiškai pareiškėjui tekęs plotas visiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2 punkte įtvirtintą reikalavimą. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju faktiškai pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas, net ir atskaičiavus sanitarinius įrenginius, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Teismas darė išvadą, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Teismas pareiškėjo argumentų dėl negalėjimo judėti atskirai nevertino, nes jie susiję su ploto reikalavimo pažeidimu.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Vilniaus PN metu vertė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais. Be to, atsakovės atstovas pateikė duomenis, paneigiančius pareiškėjo teiginius, todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.
III.
8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 99–100).
9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais. Teigia, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo gydomas psichiatro, patvirtina, kad kalinimo sąlygos turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai. Pareiškėjo manymu, teismas palaikė tik atsakovo argumentus.
Atsiliepimas
10. Apeliantas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo ,kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kameroje Nr. 3D pareiškėjui teko 3,4 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 6D – 3,2 kv. m, Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
11. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
12. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, apibendrindamas teisinį reglamentavimą, suformuotą LVAT bei EŽTT praktiką, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas skundas yra nepagrįstas. Nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto, mano, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, palaikė atsakovo poziciją.
15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
17. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatant minimalų asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą taikytinas Taisyklių 11¹.2 punktas, pagal kurį vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3.6 kv. m gyvenamojo ploto. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko Taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą normą. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atimamas plotas, kurį užėmė sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje taikytinose Taisyklėse nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, todėl, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatimdamas įrenginių užimamo ploto. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju turi būti eliminuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto.
18. Apelianto argumentai, kad teismas palaikė atsakovo poziciją, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais, iš esmės susiję su teismo atliekamu įrodymu vertinimu. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai vertino visus surinktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių, ir jais remdamasis padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas palaikė atsakovo poziciją ar netinkamai vertino įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas paneigė pareiškėjo nurodytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl apelianto argumentas, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
20. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
21. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.