- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-16
- Bylos Nr.
- eI-1420-764/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- T. M., M. B., I. M., K. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. M. (T. M.), M. B., I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai T. M. (T. M.), M. B., I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.) kreipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-2 (00002; 00003; 00004; 00005) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams T. M., M. B., I. M. ir K. M. panaikinimo“, kuriuo buvo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys iki 2018 m. balandžio 4 d.
Pareiškėjai su skundžiamu sprendimu nesutinka ir teigia, kad Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, jog UAB „Afroditos dizainas“ nėra įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys užsieniečiai, nes bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Skunde nurodoma, kad UAB „Afroditos dizainas“ tinkamai ir laiku mokėjo atlyginimus darbuotojams, o tai, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas pilna apimtimi nesudaro atsakovui prielaidos teigti, kad tuo metu įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų, kurie dirbtų visą darbo laiką.
Pareiškėjas pažymi, kad bendrovė buvo susidūrusi su sunkia finansine padėtimi, todėl atlyginimai negalėjo būti laiku mokami ar išmokami reikiamo dydžio, todėl šiuo metu UAB „Afroditos dizainas“ neturi dirbančių darbuotojų, bet pareiškėjo žiniomis, ketina greitu metu priimti reikiamą kiekį darbuotojų. Skunde taip pat pažymima, kad sąlyga, jog įmonė turi turėti bent tris darbuotojus – Lietuvos Respublikos piliečius, buvo panaikinta paties įstatymo leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pataisomis. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, pareiškėjai mano, jog Migracijos departamentas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto.
Skunde nurodoma, kad bendrovė turi skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir SODRA), tačiau skola bus padegta, nes bendrovės vadovas rūpinasi įmonės gerove. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad šiuo metu galiojanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra diskriminacinio pobūdžio, nes nustatyta sąlyga, jog mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai turi sudaryti ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, t. y. apie 1 680,00 Eur. Pareiškėjų nuomone, toks reglamentavimas apsunkina užsieniečių ūkinės–komercinės veiklos vykdymą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde teigia, kad tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabar galiojanti Įstatymo redakcija pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį, nes tokiu Įstatymo reguliavimu yra pažeidžiama sąžininga konkurencija tarp Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, apribojama asmens ūkinės veiklos laisvė bei iniciatyva. Pareiškėjai, remdamiesi skunde išdėstytų aplinkybių visuma, prašo skundą tenkinti ir skundžiamą sprendimą panaikinti.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir nurodo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas T. M. (T. M.) atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB „Afroditos dizainas“ nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pagal Sodros informacinės sistemos duomenis visi šioje įmonėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. rugpjūčio mėn. Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 10 d. vykdo individualią veiklą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad bendrovė trijų darbuotojų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai neturi daugiau kaip keturis mėnesius, o tai laikytina pakankamu laiko tarpu priimti naujus darbuotojus ir pažymi, kad šios nuostatos imperatyvumas akcentuojamas ir teismų praktikoje.
Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
Migracijos departamentas pažymi, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjui T. M. (T. M.), pagrįstai buvo panaikinti leidimai jo sutuoktinei bei jų vaikams.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas, remdamasis atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis, mano, kad pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą nėra, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 2018 m. sausio 2 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. (15/5-2)11U-2 (00002; 00003; 00004; 00005), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas T. M. (T. M.) 2015 m. vasario 25 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo prašymo pagrindas yra ketinimas dirbti Lietuvos Respublikoje, įmonėje UAB „Afroditos dizainas“, esančioje adresu Rodūnios kelias 28-226, Vilnius. Pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė Rusijos Federacijos pilietybę patvirtinantį dokumentą, bendrovės įstatus, 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. vasario 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2016 m. vasario 19 d. duomenis apie bendrovės akcininkus, 2015 m. birželio 30 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 15/06/30; Nr. 15/07/15, PVM sąskaitas faktūras ir darbų priėmimo–perdavimo aktus. Kartu su prašymu taip pat buvo pateikti 2015 m. ir 2016 m. bendrovės balansai ir pelno nuostolių ataskaitos bei 2014 m. metinė pelno mokesčio deklaracija. Pareiškėjas taip pat pateikė 2016 m. sausio 15 d., 2016 m. sausio 18 d. darbo sutartis.
Atsakovui 2015 m. gegužės 18 d. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat pateikė pareiškėja M. B., kuri nurodė, kad yra pareiškėjo T. M. (T. M.) sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.).
Migracijos departamentas, atlikdamas pareiškėjo patikrinimą ir remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais iš bendrovės buvo atleisti visi darbuotojai, o nuo 2017 m. gruodžio 28 d. bendrovė valstybės biudžetui turi 950 Eur įsiskolinimą. Atsakovas, remdamasis minėtais duomenimis, nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių ir ji nevykdo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitė ir teisės aktų nuostatos nereikalauja, kad bendrovėje dirbtų apibrėžtas skaičius Lietuvos Respublikos piliečių ar Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančių užsieniečių, o Migracijos departamentas nepagrįstai pritaikė seną Įstatymo redakciją, tačiau teismas su tokiu pareiškėjų argumentu nesutinka.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi lex retro non agit principą (įstatymas atgal negalioja). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal šį principą įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Šio principo esmė, kad iš asmens negalima reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais juos darant, bus laikomi teisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2255-556/2017). Atsižvelgus į susiklosčiusias faktines aplinkybes ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad pareiškėjams turėjo būti taikyti tą Įstatymo redakcija, kuri galiojo jų prašymo pakeisti/išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje metu, priešingu atveju, susiklosto teisinio neapibrėžtumo situacija, dėl kurios iš pareiškėjų gali būti reikalaujama laikytis tų elgesio taisyklių, kurios neegzistavo pateikiant tokį prašymą.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) įtvirtinta, kad leidimas išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų.
Remiantis Migracijos departamento pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio - rugsėjo mėn. neturi įsteigęs ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Teismas pažymi, kad iš įmonės buvo atleisti visi darbuotojai, todėl laikytina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti. Skunde nurodoma, kad artimiausiu metu bendrovėje bus įdarbintas reikiamas darbuotojų skaičius, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių išdėstytus argumentus. Nagrinėjamu atveju Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, nustatanti specialias sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o jų nebuvimas lemia išduoto leidimo pripažinimą negaliojančiu. Šiuo atveju taip pat paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017, kurioje teismas pažymėjo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvumą.
Remiantis Migracijos departamento pateiktais duomenimis, bendrovė turi 950 Eur įsiskolinimą valstybės biudžetui. Skunde nurodoma, kad bendrovės vadovas sieks skolą padengti. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsisakoma užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ar Valstybinio socialinio draudimo fondui. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog skola valstybės biudžetui padengta, daro išvadą, kad teiginiai, jog bendrovės vadovas turimą skolą padengs, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.
Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu taip pat panaikino leidimus laikinai gyventi pareiškėjo sutuoktinei M. B. ir nepilnamečiams vaikams I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.), kuriems leidimai laikinai gyventi buvo išduoti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui T. M. (T. M.) pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daro išvadą, kad jo sutuoktinei M. B. ir nepilnamečiams vaikams I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.) suteikta teisė gyventi Lietuvoje yra išvestinė iš pareiškėjui suteiktos teisės, todėl Migracijos departamentas pagrįstai panaikino leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas T. M. (T. M.) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių sąlygų, nes bendrovėje nėra įsteigtas ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat bendrovė turi įsiskolinimą valstybės biudžetui ir nevykdo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Tuo pagrindu, teisėtai bei pagrįstai buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi ir pareiškėjams M. B., I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.). Atsižvelgus į tai, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjų T. M. (T. M.), M. B., I. M. (I. M.) ir K. M. (K. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.