Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1247-221/2016 pagal ieškovės I. S. patikslintą ieškinį atsakovėms antstolei J. J. ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (tretieji asmenys AAS „BTA Baltic Insurance Company, atstovaujama AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, ir D. S.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės I. S. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Šioje byloje keliamas antstolės, pažeidžiant CPK nustatytą tvarką pardavusios skolininko pasiūlytam pirkėjui turtą, civilinės atsakomybės ir valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo veiksmų, patvirtinant turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, klausimas. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013 ir kt.). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal aptartas įstatymo normas antstolio, taip pat valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Šioje byloje pagal ieškovės apeliacinio skundo argumentus nagrinėjama dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – egzistavimas tarp antstolės neteisėtų veiksmų vykdymo procese ir teismo neteisėtų veiksmų, tvirtinant turto pardavimo aktą, kadangi antstolės veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu; antstolės, taip pat ir teismo veiksmų neteisėtumas bei jų kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, pripažinti ir skundžiamame teismo sprendime, o atsakovės dėl šių teismo argumentų apeliacinių skundų nėra padavusios. Taigi, ginčo dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, byloje nėra.

Dėl žalos fakto ir priežastinio ryšio

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius.Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480-687/2016). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016; kt. ). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, rėmėsi iš esmės dviem argumentais: pirma, ieškovė neįrodė, kad ji ar jos šeima gavo realias pajamas jos sutuoktiniui D. S. išnuomojus patalpas UAB ,,Ekobox Lt“, kad šias (ar didesnes) pajamas ji būtų realiai gavusi ir ateityje, įvertinant aplinkybę, kad UAB ,,Ekobox Lt“ bankrutavo; antra, ieškovė neįrodė, kad gavo kokias nors pajamas iš turto nuomos po to, kai turtas buvo grąžintas jos ir jos sutuoktinio nuosavybėn, kas, teismo vertinimu, paneigia negautų pajamų realumą.Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi ieškovas ieškinyje, priklauso ieškovui, o aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas atsikirtime į ieškinį, – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2006; ). Aptariama taisyklė aktuali ir įrodinėjant žalą, kuri grindžiama realia tikimybe, kad nuostolių nebūtų patirta, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmųPagal aptartas įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, žalą (nuostolius) kaip sąlygą civilinei atsakomybei kilti, turi įrodyti ieškovė. Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo ginčijamas negautų pajamų realumas, o buvo ginčijamas tik jų dydis. Iš atsakovių, taip pat trečiojo asmens AAS „BTA Baltic Insurance Company atsiliepimų į ieškinį argumentų, akivaizdu, kad tiek atsakovės, tiek antstolės civilinės atsakomybės draudikas ginčijo ne tik žalos dydį, bet ir apskritai faktą, kad ieškovė yra patyrusi žalą negautų pajamų pavidalu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo, ar ieškovė įrodė, jog apskritai yra patyrusi žalą. Pagal bylos duomenis, tretysis asmuo D. S., 2009 m. sausio 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu išnuomojo 1564 kv.m. ploto negyvenamąsias patalpas uždarajai akcinei bendrovei ,,Ekobox Lt“, šioje sutartyje buvo nustatytas 2,56 Lt už kvadratinį metrą nuomos mokestis, už visą plotą – 4000 Lt (įskaitant mokesčius) per mėnesį (Nuomos sutarties 1.1, 1.2 punktai). Vertinant, ar šios sutarties sudarymas patvirtina aplinkybę, kad iš patalpų nuomos buvo gaunamos pajamos (t. y. kad pajamas gavo pati asmeniškai ieškovė ar jos sutuoktinis), pažymėtina, kad sutartyje prievolė mokėti nuomos mokestį yra apibrėžta aiškiai, tai reiškia, kad prievolė buvo vykdytina. Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis iš UAB ,,Ekobox“ bankroto bylos (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovė ir jos sutuoktinis D. S. į UAB ,,Ekobox Lt“ kreditorių sąrašą buvo įtraukti tik kaip pirmosios eilės kreditoriai, t. y. jų reikalavimai įmonei buvo kildinami tik iš darbo santykių, kas liudija, jog kitokio pobūdžio įsiskolinimo (tame tarpe ir atsiradusio nuomos sutarties pagrindu) nebuvo. Taigi, nors ieškovė nepateikė tiesioginių įrodymų, kad laikotarpiu nuo nuomos sutarties sudarymo iki UAB ,,Ekobox“ bankroto bylos iškėlimo jai buvo sumokėtas sutartyje numatytas nuomos mokestis (jo dalis), aptartos aplinkybės, nors ir netiesiogiai, patvirtina tokių pajamų realumą. Įvertinant tai, kad nuomos sutartyje buvo susitarta dėl neterminuotos nuomos (Sutarties 1.4 punktas), teisėjų kolegijos vertinimu, yra įrodytas faktas, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 2 d. iki bankroto bylos UAB ,,Ekobox“ iškėlimo ieškovės galimybė gauti numos mokestį buvo reali, taigi, konstatuotina, kad antstolei neteisėtai pardavus patalpas 2010 m. gegužės 3 d., šią galimybę (gauti pajamas iš nuomos) ieškovė prarado. Tačiau vertinant, ar ieškovė įrodė, kad dėl atsakovių neteisėtų veiksmų prarado pajamas negauto nuomos mokesčio pavidalu per visą laikotarpį nuo turto pardavimo (2010 m. gegužės 3 d.) iki pat turto grąžinimo pritaikius restituciją (2014 m. vasario 12 d.), sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės nurodomos aplinkybės ir pateikti įrodymai šio fakto nepatvirtina.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad UAB ,,Ekobox Lt“ bankrotą nulėmė būtent tai, kad įmonė nebegalėjo savo veikloje naudoti jai išnuomotų patalpų, taigi, jeigu jos nebūtų neteisėtai parduotos, įmonė ir toliau būtų veikusi, o apeliantė atitinkamai būtų gavusi nuomos pajamas. Minėta, kad pagal Sutarties 1.4 punktą, negyvenamosios patalpos UAB ,,Ekobox Lt“ buvo išnuomotos neterminuotai, todėl tuo atveju, jeigu jos nebūtų parduotos D. P., ieškovė kartu su savo sutuoktiniu būtų galėjusi gauti būtent tokio dydžio nuomos mokestį, koks ir buvo sulygtas Sutartyje. Tačiau šį nuomos mokestį jie realiai galėtų gauti ne ilgiau kaip iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 p.). Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, bankroto byla UAB ,,Ekobox Lt“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi. Iškeldamas įmonei bankroto bylą, teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki, o nemokumo faktą nustatė remdamasis UAB ,,Ekobox Lt“ 2009 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. laikotarpio balansu, pagal kurio duomenis pradelsti įmonės įsipareigojimai jau 2009 m. pabaigoje viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įmonė remiantis įsiteisėjusioje teismo nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, buvo nemoki dar iki turto pardavimo, o tai paneigia apeliantės nurodomą aplinkybę, kad įmonės nemokumą ir bankrotą būtent ir lėmė neteisėtas turto pardavimas. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad remiantis Sutartimi, sudaryta tarp D. S. ir UAB ,,Ekobox Lt“, nuomos pajamų gavimo galimybė yra įrodyta tik iki nutarties iškelti bankroto bylą UAB ,,Ekobox Lt“ įsiteisėjimo. Nutartis iškelti UAB ,,Ekobox Lt“ bankroto bylą nebuvo apskųsta, taigi, įsiteisėjo 2011 m. balandžio 25 d. (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis).Pasisakydamas dėl nuomos pajamų gavimo galimybės po to nutarties iškelti UAB ,,Ekobox Lt“ bankroto bylą, įsiteisėjimo, apeliacinis teismas, dar kartą akcentuodamas ieškovės įrodinėjimo pareigą, pažymi, kad faktas, jog patalpas išnuomojo jas įsigijusi D. P., savaime nereiškia, jog jas būtų išnuomojusi tiems patiems ar kitiems asmenims, už tą pačią ar kitokią kainą ir pati ieškovė ar jos sutuoktinis. Galimybė efektyviajai veikti nekilnojamojo turto nuomos rinkoje priklauso nuo daugelio faktorių, tarp kurių reikšmingi ir tokie kaip nuomotojo verslumas, nuomojamo objekto patrauklumas ir kt. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, esą teismas nepagrįstai rėmėsi argumentu, jog po patalpų atgavimo ieškovė jų taip ir neišnuomojo, nes, pasak apeliantės, reikšmingos tik aplinkybės, buvusios iki neteisėtų veiksmų atsiradimo, teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Vertinant ieškovės negautų pajamų realumą, aktualus bet kuris laikotarpis, svarbu, kad teismas, analizuodamas situaciją, galėtų įvertinti nuomos kaip tokios galimybę ir pajamų iš jos tikėtiną realumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sutuoktiniai, patalpas įsigiję dar 2006 m. spalio 17 d., jas išnuomojo tik 2009 m. sausio 2 d. ir ne kokiam nors pašaliniam nuomininkui, t. y. ne atviroje nuomos rinkoje, o su jais susijusiai įmonei (ieškovės sutuoktinis iki UAB ,,Ekobox Lt“ bankroto buvo šios įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas) (bent jau ieškovė nėra pateikusi įrodymų, kad patalpos buvo išnuomotos ir anksčiau). Taip pat, byloje nėra įrodymų, kad 2014 m. spalio 31 d. grąžinus patalpas ieškovei ir jos sutuoktiniui, per daugiau negu metų laikotarpį iki ieškinio pateikimo teisme (2015 m. gruodžio 28 d.), dar daugiau – ir per bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį, jie būtų išnuomoję šias patalpas. Aptartos aplinkybės liudija, kad patys sutuoktiniai nesugebėjo efektyviai generuoti pajamų iš patalpų nuomos, išskyrus jau aptartą laikotarpį, kai patalpos buvo išnuomotos su jais susijusiai įmonei iki šios bankroto. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė negautų pajamų, o tuo pačiu ir žalos realumo, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 25 d. iki turto grąžinimo (2014 m. spalio 31 d.).Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad realiai pajamas nuomos mokesčio pavidalu ieškovė prarado laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 3 d. (kai turtas buvo neteisėtai parduotas) iki 2011 m. balandžio 25 d. (nutarties iškelti UAB ,,Ekobox Lt“ bankroto bylą įsiteisėjimo), ir šis pajamų praradimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovės – antstolės veiksmais, parduodant turtą bei teismo sprendime konstatuotais neteisėtais teismo veiksmais, patvirtinant turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, nes tuo atveju, jeigu turtas nebūtų neteisėtai parduotas, nuomos mokestį aptartu laikotarpiu ieškovė būtų galėjusi realiai gauti.

Dėl žalos dydžio

Konstatavus, kad ieškovės patirtą žalą sudaro negautos pajamos 2010 m. gegužės 3 d. – 2011 m. balandžio 25 d. laikotarpiu už patalpų nuomą UAB ,,Ekobox Lt“, o Sutartyje numatytas mėnesio nuomos mokestis buvo 1 158 Eur (4000 Lt.) per mėnesį, visa nuomos mokesčio suma už šį laikotarpį (11 mėnesių ir 21 dieną) sudarytų 13 553,88 Eur (12 743,28 Eur/ 11 mėn. + 810,60 Eur/ 21 d.); ieškovei priklausytų ½ dalis šios sumos, t. y. 6 776,94 Eur.Tačiau pasisakydamas dėl ieškovei priteistino žalos dydžio, teismas pripažįsta pagrįstais ir atsakovės antstolės J. J. bei trečiojo asmens AAS „BTA Baltic Insurance Company“ procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, kad ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusios negyvenamosios patalpos buvo neteisėtai parduotos ne tik dėl antstolės neteisėtų veiksmų, kurių neteisėtumo nepašalino ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą patvirtinęs teismas, bet ir dėl pačios ieškovės sutuoktinio – trečiojo asmens D. S. neteisėtų veiksmų, kuris, žinodamas, kad patalpos jam priklauso ne asmeninės nuosavybės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise su ieškove, taip pat žinodamas, kad išieškojimas vykdomas išskirtinai pagal jo asmeninę, o ne bendrą su sutuoktine, prievolę, šių aplinkybių antstolei neatskleidė, dar daugiau – pats pasiūlė ir pirkėją šiam turtui įsigyti. Nors šie faktai nepašalina antstolės ir teismo veiksmų neteisėtumo fakto ir neatleidžia atsakovių nuo civilinės atsakomybės, jie yra teisiškai reikšmingi priteisiant žalos atlyginimą, kadangi prie žalos atsiradimo ieškovei yra prisidėjęs ir asmuo, kuriam reikalavimo dėl žalos atlyginimo ieškovė nėra pareiškusi. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šios bylos atsakovės yra atsakingos ne už visas ieškovės negautas pajamas (t. y. ne už visą jos patirtą žalą), bet tik už jos dalį.Kasacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2014, konstatuota, kad antstolė pažeidė CPK 690 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nukreipiant išieškojimą į nekilnojamąjį turtą, antstolis privalo nustatyti, ar visas šis turtas priklauso skolininkui bei 667 straipsnio 1 dalį, pagal kurią turėjo būti pasiūlyta išieškotojui ar bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad antstolė, vykdydama išieškojimą pagal asmeninę D. S. prievolę, neturėjo apsiriboti tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriuose nebuvo išviešinta ieškovės bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, o imtis kitų jai prieinamų priemonių (gauti duomenis iš gyventojų registro, kurių pagrindu būtų buvusi galimybė nustatyti, kad pastatas skolininko buvo įgytas sandorio pagrindu jam esant santuokoje). Taigi, kasacinio teismo nutartyje konstatuotas antstolės veiksmų neteisėtumas pasireiškė jos nepakankamu rūpestingumu, vykdant profesines pareigas, tačiau tuo pačiu trečiojo asmens D. S. veiksmai, antstolei, vykdančiai išieškojimą pagal jo asmeninę prievolę, neatskleidus aplinkybės apie parduodamo turto bendrosios jungtinės nuosavybės statusą, buvo tyčiniai, nes jis ir be papildomo duomenų rinkimo žinojo tiek savo prievolės pobūdį, tiek parduodamo turto teisinį režimą, todėl tuo atveju, jeigu šiuos duomenis tretysis asmuo būtų atskleidęs antstolei, pastaroji nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, dėl kurių kilo pasekmės – ieškovė negavo nuomos pajamų ir patyrė žalą. Remiantis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šiuo atveju tarp atsakovės – antstolės ir teismo iš vienos pusės bei trečiojo asmens D. S. iš kitos pusės, veiksmų nėra tokio pobūdžio bendrumo, kad būtų pagrindas jų solidariajai atsakomybei kilti. Todėl teismui konstatavus, kad dėl žalos ieškovei yra atsakingos ne tik atsakovės, bet ir tretysis asmuo, apeliacinis teismas nustato, kad šios bylos atsakovės gali būti pripažįstamos atsakingosiomis tik už 50 procentų ieškovės patirtos žalos, tuo tarpu už kitą ieškovės patirtą žalą laikytinas atsakingu tretysis asmuo D. S., kuriam ieškovė reikalavimo šioje byloje, minėta, nėra pareiškusi. Remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, ieškovė turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, todėl, nesant reikalavimo žalos atlyginimą priteisti iš visų dėl jos atsiradimo kaltų asmenų, šios bylos atsakovės negali būti pripažįstamos atsakingomis už visą ieškovės patirtą žalą. 50 procentų anksčiau nurodytos sumos (žr. 41 punktą), už kurią teismo vertinimu atsakingos atsakovės, yra 3 388,47 Eur.Minėta, kad žala laikomos realiai turėtos gauti, tačiau dėl neteisėtų veiksmų negautos pajamos. Remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, pajamos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto, esančio Lietuvoje, nuomą priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms ir nuo jų turi būti atskaičiuojamas 15 procentų gyventojų pajamų mokestis. Tai reiškia, kad gavusi nuomos mokestį, ieškovė į valstybės biudžetą būtų turėjusi pareigą sumokėti minėtą pajamų mokestį, dėl to, šių pajamų ieškovė realiai nebūtų gavusi. Todėl priteisiant ieškovei žalos atlyginimą, priteistina suma mažintina 15 procentų pajamų mokesčio tarifu. Tokiu būdu, ieškovei priteistina iš atsakovių žalos atlyginimo suma iš viso yra 2 880,20 Eur. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja esant pagrindą pakeisti skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies – solidariai iš atsakovių antstolės J. J. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos teisingumo ministerijos, priteisti ieškovei I. S. 2 880,20 Eur žalos atlyginimą, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kitų procesinių klausimų

Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiamos šalys bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. Ieškovė, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 973 Eur žyminį mokestį, kuris jai grąžintinas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).Ieškovė prie apeliacinio skundo yra pridėjusi naujus įrodymus, kurių prijungimo prie bylos klausimo apeliacinės instancijos teismas nesvarsto, kadangi toks prašymas apeliaciniame skunde nėra pareikštas (CPK 314 straipsnis), taip pat nėra nurodyti argumentai, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme arba kodėl būtinybė juos pateikti iškilo tik apeliacinėje instancijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovei I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovių antstolės J. J. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 880,20 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt eurų ir 20 centų) žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Grąžinti ieškovei I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už apeliacinį skundą sumokėtą 973 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt tris eurus) žyminį mokestį.

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.