Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-03 · Administracinė byla Nr. A-747-520/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-10-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-03
Bylos Nr.
A-747-520/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00809-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-747-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00809-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo mėnesio iki 2017 m. gegužės 8 d. Alytaus PN buvo laikomas 7-ame lokaliniame sektoriuje, 6 būryje, gyvenamosiose patalpose Nr. 1, 2, o skundo teismui pateikimo metu buvo laikomas 8-ame būryje, gyvenamosiose patalpose Nr. 2, 3. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę atliko perpildytuose pataisos namuose. Gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neviršijo 3 kv. m. Oro temperatūra Alytaus PN žiemą nebuvo aukštesnė nei 13°C. Prausyklos patalpose buvo įrengtos 9 prausimuisi skirtos vietos. Sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengti 5 klozetai, neatitverti sienelėmis, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Tualetai nuolat užsikimšdavo. Duše buvo užtikrinta galimybė nusiprausti tik kartą per savaitę. 7-ame lokaliniame sektoriuje nebuvo įrengtos rūkyti skirtos vietos, tik buvo iškabintas rūkymo vietą nurodantis ženklas. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosios patalpos buvo neremontuojamos, jų būklė buvo avarinė, patalpose buvo pilna tarakonų. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas jautė įtampą, depresiją, buvo pažemintas jo orumas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Galiojantys teisės aktai gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų nereglamentavo. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra būtų 18°C – 28°C, šaltuoju metų laiku – 18°C – 22°C, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė – 35 – 65%, šaltuoju – 35-60%, šiltuoju metų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s – 0,25 m/s, šaltuoju – 0,05 – 0,15 m/s, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Alytaus pataisos namuose atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Alytaus sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtino, jog teisės aktų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta.

5. Atsakovas akcentavo, jog prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje buvo įrengtos vietos rūkyti, o uždaroje zonoje esančiose kamerose rūkyti draudžiama. Rūkymo priemonės yra sudedamos koridoriuje esančiose metalinėse dėžutėse ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma. Bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti izoliuoti rūkomieji su nuolat veikiančia ištraukiamoji ventiliacija, kad tabako dūmai nepatektų į koridorius ir rūkomuosius. Rūkomasis lauke ir rūkomasis bendrabučio tipo patalpose yra paženklinti.

Atsiliepimas

6. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo 4 kartus baustas už alkoholio vartojimą ir 2 kartus už narkotinių medžiagų naudojimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl ginčo laikotarpiu pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs, pareiškėjas konkrečiai neįvardijo atsakovo atstovo kaltės ir priežastinio ryšio, nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis yra apskaičiuotas. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nurodo, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo skaičiuojamas konkrečios gyvenamosios patalpos, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d., nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. sausio 18 d. – 6 būrio 2 miegamajame, kurio plotas 27,64 kv. m, įrengtos 8 vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,45 kv. m (27,64/8) ploto; nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. kovo 10 d. – 8 būrio 2 miegamajame, kurio plotas 62,12 kv. m., įrengta 20 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,10 kv. m (62,12/20) ploto; nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. – 8 būrio 3 miegamajame, kurio plotas 52,79 kv. m, įrengta 17 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,10 kv. m (52,79/17) ploto. Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,67 kv. m (29,36/8) ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 3 d. – baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20, kurios plotas 15,58 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,89 kv. m (15,58/4) ploto.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl parazitų veisimosi paneigė atsakovo atstovo į bylą pateiktas Alytaus visuomenės centro patikrinimo aktas, iš kurio turinio matyti, jog Alytaus pataisos namuose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir jų naikinimo darbai.

11. Teismas nurodė, jog Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė į bylą duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Pareiškėjas nesikreipė į atsakovo atstovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine, prausimosi laiko pratęsimo, todėl, teismo manymu, pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

12. Teismo nuomone, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad tualetai nebuvo tinkamai atitverti, vanduo juose netinkamai nusileisdavo, šių aplinkybių nedetalizavo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereglamentavo. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, jog pataisos namų atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas buvo kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaikė nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normos reikalavimus. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose buvo atlikti kapitaliniai remontai, kurių metu pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija, apšvietimas. Šiuos atsakovo argumentus patvirtino atsakovo atstovo pateikta 2010 m. vasario 26 d. statybos-remonto darbų rangos sutartis Nr. 52, pažymos apie atliktų darbų vertę.

13. Teismas iš Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1-56 nustatė, kad specialios patalpos rūkantiems asmenims pataisos namuose (viduje) buvo įrengtos. Teisės aktai nenumatė, jog vieta rūkymui turi būti įrengta su stogeliu.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas ir alkoholį, todėl pareiškėjo nurodyti negalavimai, sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Teismas nustatė, jog byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

15. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad byloje nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), viešoji atsakomybė negalima, todėl nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės (arba turtinės) žalos buvimo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

III.

16. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu dėl Kauno administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo prašo tenkinti skundą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo argumentus atmetė nemotyvuotai, jis dėl savo padėties (kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje) objektyviai neturi galimybės surinkti įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, todėl paneigiančius įrodymus turėtų pateikti atsakovo atstovas.

Atsiliepimas

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir tai buvo teismo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas patirtos žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą neparemti jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 5 000 neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus, bylos šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir neįrodytas.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Atsižvelgiant į tai, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

25. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodoma aplinkybe dėl jam tekusio minimalaus ploto, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, nurodė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas asmeniui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Alytaus PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

26. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė detalius duomenis apie duomenis bendrabučių tipo patalpų ir kamerų dydžius, šiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičius, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šiuos duomenis ir nustatė, kad minėti Taisyklių reikalavimai nebuvo pažeisti.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, nenurodo jokių bylos faktais, įrodymais paremtų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad minėta išvada yra neteisinga. Taip pat pareiškėjas nepagrindžia teisės aktais savo argumentų, jog iš bendrabučių tipo patalpų ir kamerų ploto turi būti išskaičiuotas lovų, spintelės užimamas plotas.

28. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

29. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo užtikrintas tiek Taisyklių, tiek Konvencijos nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas (žr. šios nutarties 9 p.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2803-624/2016, tačiau šioje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad kitam kalinamam asmeniui Alytaus PN nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. vidutiniškai teko 2,78 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,32 kv. m mažiau nei Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali norma, tenkanti vienam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo duomenis apie įrengtų tualetų, pisuarų skaičių, apie tai, kad galimybė naudotis dušu buvo tik kartą per savaitę, nurodo įrengtų purkštukų skaičių ir žmonių skaičių, tačiau šių aplinkybių visiškai nesusieja su jo pažeistomis teisėmis į tinkamas kalinimo sąlygas ir jo konkrečiai patirta neturtine žala. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine.

32. Atsižvelgiant į abstrakčius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinių įrenginių ir dušine naudojimosi, pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jam turėjo būti priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

34. Akcentuotina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

35. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodomas aplinkybes, kad per mažai buvo įrengta tualetų, pisuarų, purkštukų, turėjo susieti su jo patirtais nepatogumais, diskomfortu ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, reikalingomis tam, kad būtų nustatyta, jog jis patyrė neturtinę žalą.

36. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

37. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

38. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

39. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

40. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos neturtinės žalos ir nustatė, kad pareiškėjo nurodyti negalavimai, sveikatos sutrikimai nėra susiję su pareiškėjo nurodomomis kalinimo sąlygomis.

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDalia VišinskienėVirginija Volskienė