Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-07-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-466-511-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2011-04-08Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-07-18Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-18
Bylos Nr.
1A-466-511-2011
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00332-2009-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė
Nuteistasis
A. Ž.
Nukentėjusysis
B. K.
Civilinis atsakovas
A. K.
Advokatai
Kęstutis Stungys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-466-511/2011Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00332-2009-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 18 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro teisėjai Eligijus Gladutis (kolegijos pirmininkas), Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė,

sekretoriaujant Onutei Astrauskienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,gynėjui Kęstučiui Stungiui,nuteistajai A. Ž.,nukentėjusiai B. K.,nukentėjusios atstovei Nijolei Gaižutienei,civilinio atsakovo atstovui A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Ž. gynėjo advokato Kęstučio Stungio bei civilinio atsakovo A. K. individualios įmonės atstovo A. K. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-04-08 nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta pagal LR BK 281 str. 1 d. ir nubausta 30 MGL, t.y. 3900 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) bauda. A. Ž. įpareigota baudą sumokėti per vienerius metus.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ B. K. priteista 4637,95 Lt turtinės žalos ir 1726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Iš A. K. individualios įmonės B. K. priteistas 16547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Iš A. Ž. B. K. priteista 4600 Lt atstovavimo išlaidų ir 223,88 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteista už tai, kad 2009 m. gegužės 26 d., apie 11.32 val., Utenos m., Basanavičiaus g. ties namu (duomenys neskelbtini) , vairuodama A. K. individualiai įmonei priklausantį automobilį „Audi A4“, valst.nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 161 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, važiuodama pagrindiniu keliu ir Basanavičiaus – Dauniškio gatvių sankryžoje darydama posūkį į šalutinį kelią – Dauniškio gatvę, nedavė kelio lygiareikšmiu keliu – Basanavičiaus gatve, priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui „VW Golf“, valst.nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. U., ko pasėkoje automobilis „Audi A4“ priekine dalimi atsitrenkė į automobilio „VW Golf“ kairio šono priekinę dalį, nuo smūgio automobilis „VW Golf“ užvažiavo ant šaligatvio ir partrenkė pėsčiąją B. K., kuriai dėl dešinės blauzdos kaulų intrasąnarinio skeveldrinio lūžimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

A. Ž. gynėjas advokatas V. S. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-04-08 nuosprendį ir prašo nuosprendį panaikinti, nes A. Ž. nepadarė veikos, turinčios BK 281 str. numatyto nusikaltimo požymių. Apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas A. Ž. veiksmus pagal BK 281 str. 1 d., neįvertino to, kad Basanavičiaus g., kuria A. U. artėjo prie Basanavičiaus – Dauniškio gatvių sankryžos turi dvi eismo juostas, skirtas skirtingų krypčių automobilių judėjimui, pirmoji Basanavičiaus g. eismo juosta skirta važiavimui į dešinę Dauniškio sankryžoje, o antroji juosta skirta važiavimui Basanavičiaus g. tiesiai. A. Ž., darydama kairį posūkį į Dauniškio g. privalėjo praleisti automobilius, judančius tiesiai antrąja Basanavičiaus g. juosta, ką ji ir darė. Vairuotojas, judantis antrąja Basanavičiaus g. juosta ir matydamas, kad teks laukti žalio šviesoforo signalo, atnaujinančio judėjimą tiesia kryptimi, sustojo ir padarė tarp automobilių eilės tarpą A. Ž. kairiam posūkiui atlikti, ši eismo situacija rodo, kad vairuotojai buvo atidūs, atsargūs ir paslaugūs – elgėsi pagal KET 4 p. reikalavimus. A. Ž., darydama kairį posūkį, šioje eismo situacijoje KET 161 p. nepažeidė. VW Golf vairuotoja A. U. važiavo Basanavičiaus gatve link sankryžos su Dauniškio g. pirmąja juosta, skirta posūkiui į dešinę – Dauniškio g. A. U. dešinio posūkio nedarė, važiavo tiesiai, pažeisdama KET 1.16 ženklo reikalavimus, kas sąlygojo automobilių susidūrimą. Susidūrimo pėdsakai - nuolaužos, stiklai rasti už sankryžos ribų. Jei A. U. būtų važiavusi nepažeisdama KET reikalavimų, t.y. sukusi į Dauniškio g., tai automobilių susidūrimo pasekmių nekiltų. Kadangi šių aplinkybių teismas neįvertino, buvo pažeistas įrodymų ir bylos aplinkybių išsamaus ir nešališko vertinimo principas, o BK 281 str. 1 d. A. Ž. atžvilgiu pritaikytas nepagrįstai, nes jos veiksmuose nėra teismo konstatuotos objektyviosios BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties pusės. Teismas neįvertino, jog A. Ž. darant kairį posūkį, išskyrus stovintį transportą, tiesiai važiuoti niekas negalėjo, eismo įvykį sąlygojusią avarinę situaciją sudarė A. U., kuri sankryžą kirto pažeisdama KET 1.16 ženklo reikalavimus. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nustatė eismo įvykio mechanizmą vienareikšmiškai apkaltinant A. Ž. – ji kalta vien dėl to, kad tik dėl jos atsitrenkimo automobilis VW GOLF tapo nevaldomas, pakeitė judėjimo kryptį, užvažiavo ant šaligatvio, kur kliudė ir sužalojo B. K.. Tokiu mechanizmu kaltinimas eliminuoja vairuotojos A. U. padarytus KET pažeidimus, jie netiriami, kaip nereikšmingi. Nurodant minėtą eismo įvykio mechanizmą specialistui suformuluotoje užduotyje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, bei BPK 1, 2, 89-90 str. bei EŽTK 6 str., LR Konstitucijos 31 str. str. pažeidimai garantuojantys sąžiningą procesą ir teisingą teismą. Nuosprendyje nustatytas eismo įvykio mechanizmas neatitinka tikrovės, nes teismas negalėjo remtis specialisto išvada, kadangi specialistui pateiktoje užduotyje suformuluotas eismo įvykio mechanizmas, o aštuntu klausimu apie eismo įvykio eigą faktiškai įpareigojo patvirtinti jo nustatytą eismo įvykio eigą. Be to, specialistas neatliko tiesiogiai automobilių tyrimo, nuotraukose esančią susidūrimo informaciją specialistas vertino pasirinktinai menančios užduoties įvykdymo prasme, todėl specialisto išvados duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje. Specialisto išvada, jog automobilis Audi A4 priekine dalimi atsitrenkdamas į automobilio VW GOLF kairės pusės priekinį sparną pakeitė šio automobilio judėjimo kryptį link dešiniojo šaligatvio, nepagrįsta konkrečiai tyrimo rezultatais. Iš specialisto išvados taip pat seka, kad automobilis VW GOLF tarytum stovėjo ir į jį atsitrenkė automobilis Audi. Tuo tarpu abu automobiliai judėjo, suartėjo ir atsitrenkė vienas į kitą. Specialistas sąmoningai nutyli automobilio Audi A4 kairės pusės sparno ir kairės pusės durelių sulankstymus, kurie neturėjo tiesioginio kontakto su VW GOLF automobiliu, tai rodo, kad VW Golf smūgis į Audi A4 priekį buvo toks stiprus, kad įlinko Audi A4 kitos, kairės pusės sparno ir priekinių durelių skardos, automobilis Audi A4 apsisuko nuo smūgio 180 laipsnių kampu pagal VW Golf judėjimo kryptį. Teigia, tai rodo, kad ne automobilis Audi A4 pakeitė VW Golf judėjimo kryptį, o atvirkščiai – automobilis VW Golf pirminio kontakto metu užgesino automobilio Audi A4 energiją, apsuko jį, ir nuvažiavo savo judėjimo kryptimi. Jei automobilis Audi A4 kairiuoju priekiniu sparnu trenktų į VW Golfo kairįjį priekinį sparną, būtų sulankstytas visas automobilio Audi A4 priekis ir VW Golfo kairysis šonas ir kampas tarp automobilių būtu status, o ne bukas. Konstatuojant buką kampą tarp automobilių susidūrimo metu specialisto išvadoje nenurodyti tai patvirtinantys duomenys. 2010-12-17 teismo posėdyje ekspertas V. V. patvirtino, kad prieš susidūrimą automobilio VW Golf vairuotoja suko dešinėn ir stabdė. Automobilio Golf manevrą į dešinę, prieš susidūrimą, patvirtina policijos darbuotojai L. S., V. G., Z. B. betarpiškai stebėję eismo įvykį ir vairuotoja A. U., apklausta teisme. Specialisto išvada Nr. l1-2376(09) nustatyta, kad A. U. prieš eismo įvykį važiavo apie 64 km/h greičiu, viršydama didžiausią leidžiamą 50 km/h greitį gyvenvietėse. Faktiškai greitis buvo didesnis, nes apskaičiuotas tik pagal pėdsako ilgį, neįvertinant automobilio „Vw Golf“ energijos, prarastos stabdant įkalnėje, susidūrimo metu nubloškiant automobilį „Audi A4“ ir smūgio į bordiūrą metu. Apklaustas teisme ekspertas V. V. parodė, kad greitis yra didesnis 4-5 km/h, ką patvirtina TEC 2010-02-01 pažyma Nr. S-77. A. U. viršydama leistiną greitį ir važiuodama 70km/h greičiu, pažeidė KET 133 p. reikalavimus. Jei A. U. būtų važiavusi leistinu greičiu, tai ji iki eismo įvykio vietos neprivažiuotų. Eksperimentu, nustatyta, jog A. U. stovintį automobilį „Audi A4“, prieš posūkį kairėn, galėjo matyti atstumu nuo 42 iki 62 m nuo sankryžos (susidūrimo vietos), o artėdama prie susidūrimo vietos (sankryžos), kairį posūkį darantį automobilį „Audi A4“ galėjo pastebėti per 62 m atstumą ir gali matyti jį visą šį atstumą artėdama prie sankryžos. Abiem atvejais automobilio „Audi A4“, darančio kairį posūkį, matomumas A. U. buvo didesnis, nes vairuotoja A. Ž. prieš posūkį kairėn ir jo metu buvo įjungusi kairio posūkio signalą. Pagal specialisto išvadą automobilio „VW Gof“ stabdymo kelias esant leistinam 50km/h greičiui - 31,7 m, kas reiškia, kad vairuotoja A. U. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Todėl, nurodo, A. U., važiuodama leistinu 50km/h greičiu turėjo galimybę laiku pastebėti sukantį kairėn automobilį ir sustabdyti iki susidūrimo vietos, jei būtų vykdžiusi KET 133 p. reikalavimus, kurie vienodai privalomi visiems vairuotojams. A. U., pažeisdama horizontalaus kelio ženklinimo ženklo 1.16 reikalavimus, lenkė stovinčius automobilius ir važiavo tiesiai Basanavičiaus g. pirma juosta, kuri pagal horizontalų gatvės ženklinimą skirta važiavimui transporto priemonių sukančių į dešinę. Jei A. U. būtų važiavusi pagal KET ženklo 1.6. reikalavimus, tai eismo įvykis neįvyktų, be to, ji iki Dauniškio g. sankryžos turėtų stipriai sumažinti greitį, nes posūkį 90 laipsniu kampu į Dauniškio g. galima saugiai padaryti važiuojant 20-30 km/h greičiu. Eksperimento duomenys matomumui, kaip A. U. važiuoja pažeisdama KET reikalavimus, negali būti panaudoti prieš A. Ž., kadangi ji negalėjo numatyti, kad A. U. važiuos pažeisdama KET ženklo 1.16 reikalavimus, tiesiai jai draudžiama juosta, į kurią gali įvažiuoti A. Ž.. A. Ž. negalėjo pasirinkti saugių automobilio valdymo metodų orientuodamasi į A. U. daromus KET pažeidimus. A. U., važiuojanti pirma juosta, turėjo sulėtinti greitį ir sukti į Dauniškio g. neprivažiavusi susidūrimo vietos. A. U. nemažindama greičio ir važiuodama tiesiai suklaidino A. Ž., kuri turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad automobilis VW Golf, kaip ir kiti sustos tiesiai važiuojančių automobilių eilės gale. A. U. pažeidė ir KET 134 p. reikalavimus - atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pagal eksperimentų ir specialisto išvados duomenis A. U. turėjo objektyvias galimybes matyti automobilį „Audi A4“ per atstumą, užtikrinantį galimybę sustabdyti automobilį, važiuojantį leistinu – 50 km/h ir faktiniu apie 70km/h greičiu. Stabdymo kelias esant 70 km/h greičiui ir sausam asfaltui ir dar įkalnėje neviršija 50 m. A. U. automobilio „Audi A4“ nepastebėjo dėl to laiku nestabdė tik dėl neatidumo. Pagal liudytojų, tiesiogiai stebėjusių eismo įvykį, policijos darbuotojų V. G., Z. B., L. S., A. U. parodymus, „VW Golf“ vairuotoja prieš susidūrimą suko automobilį į dešinę, šaligatvio link. Manevruodama A. U. neįvertino manevro pavojaus kitiems eismo dalyviams – pėstiesiems, dėl to buvo kliudyta pėsčioji B. K.. Manevras pasirinktas neteisingai, šioje eismo situacijoje automobilio posūkis į dešinę, šaligatvio link, kuriame buvo pėstieji neabejotinai vertintinas kaip KET 134 p. pažeidimas, tiesiogiai sąlygojęs B. K. sužalojimą. Vairuotoja A. U. pažeidė KET 4, 5, 9 p. reikalavimus - savitarpio pagarba ir atsargumas, išmanyti saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti KET ir jų laikytis, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. A. U. buvo neatidi. Ji nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme negalėjo paaiškinti eismo įvykio situacijos, mechanizmo, pripažino, kad važiavo draudžiančia važiuoti tiesiai pirmąja Basanavičiaus g. eismo juosta, automobilio Audi A4 nematė, savo automobilio nestabdė, teisme pripažino, kad prieš susidūrimą manevravo ir iš dalies jaučiasi kalta dėl užvažiavimo ant B. K. ir jos sužalojimo. A. U. įvykdyti KET 4,5,8,9,133, 134 p. ir KET 3-jo priedo ženklo 1.16 reikalavimų nesilaikymas tiesiogiai sąlygojo autoįvykį ir B. K. sužalojimą, jos veiksmai vertintini pagal BK 281 str. 1 d., o A. Ž. apkaltinimas KET 9, 161 p. pažeidimu - „darydama kairį posūkį nepraleido pagrindine gatve tiesiai važiuojančio automobilio“, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Ji KET 9 p. reikalavimo būti atidžiai ir 161 p. reikalavimo praleisti automobilius, važiuojančius tiesiai, A. Ž. nepažeidė. Nuosprendyje nurodant, jog A. Ž., vadovaudamasi KET 161 p. reikalavimu, turėjo įsitikinti, kad yra laisva ir kraštinė eismo juosta, kurią ji ketina kirsti ir tai bus galima padaryti saugiai, nesukeliant pavojaus kitų kelių eismo dalyvių saugumui, t.y. A. Ž. privalėjo duoti kelią A. U. lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai vairuojamam automobiliui, tačiau ji to nepadarė, nurodant, kad dėl tokių A. Ž. veiksmų pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ji užkirto kelią A. U. pagrindiniu keliu vairuojamam automobiliui, apelianto vertinama kaip bandymas nuteisti ne pagal aiškų ir konkretų įstatymą, o pagal išplėstinį KET 161 p. ir tuo pačiu BK 281 str. 1 d. aiškinimą. Tuo tarpu BK 281 str. norma yra blanketinė. Teismo keliami reikalavimai A. Ž. yra aiškiai pertekliniai. KET 161 p. ir 1.16 ženklo reikalavimai vertintini, kaip KET skirtingi ir privalomi vykdyti imperatyvai. Sureikšminant vieną ir ignoruojant kitą, teismas neteisingai aiškino KET ir taikė BK 281 str. 1 d. A. Ž. atžvilgiu. Taip buvo pažeistos ir A. Ž. teisės, žinoti kuo ji kaltinama, gintis nuo pareikšto kaltinimo, ir teisė į bylos nagrinėjimą pagal galiojančius įstatymus. Administracinė A. U. bausmė už KET reikalavimų nesilaikymą nepanaikina jos veiksmų baudžiamuoju įstatymu numatyto baudžiamojo pobūdžio ir galimybės patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 str. Išvardytų KET pažeidimų, padarytų vairuotojos A. U., jų ryšio su autoįvykio kilimu ir jo pasekmėmis teismas išsamiai ir nešališkai neįvertino. Nuosprendis grindžiamas pasirinktiniu, šališku bylos duomenų ir aplinkybių akcentavimu A. Ž. kaltinančia prasme. Pažeistos A. Ž. teisės į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą - BPK 20 str. 5 d., , 241 str. 2 d. str. Tai esminiai pažeidimai, suvaržę A. Ž. teises į teisingą teismą ir sąlygoję neteisingo nuosprendžio priėmimą.

A. K. skundžia Rokiškio rajono apylinkės 2011-04-08 nuosprendį ir prašo jį panaikinti, baudžiamąją bylą A. Ž. atžvilgiu nutraukti, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Skunde nurodo, kad eismo įvykis kilo ne dėl A. Ž. veiksmų, o dėl A. U. padarytų KET pažeidimų - ji viršijo leistiną greitį. Būdamas įvykio vietoje matė, kad A. U. automobilio greitis buvo daugiau nei 70 km/h. Nurodo, kad B. K. kliudymą lėmė A. U. manevras į dešinę link šaligatvio prieš susidūrimą, ką rodo automobilio judėjimo į dešinę pėdsakai, A. U. automobilio šoninio slydimo pėdsakai nenustatyti. Taip pat A. U. laiku nestabdė automobilio, neleistinai suko automobilį į šaligatvį, važiavo tiesiai eismo juosta, kurioje negalimas toks važiavimas. Padaryti KET pažeidimai sąlygojo B. K. sužalojimą bei žalos padarymą, kurią pagal LR CK 6.250 str. ir 6.270 str. privalo atlyginti A. U.. Jos civilinės atsakomybės klausimas teisme nesvarstytas. Nurodo, kad A. U. teisme kaltę dėl B. K. sužalojimo pripažino.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios gynėjo ir civilinio atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistosios gynėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, yra nepagrįsti. Didžiąją gynėjo skundo dalį sudaro kitos eismo įvykio dalyvės- vairuotojos A. U. veiksmų vertinimas ir teiginiai, jog teismas į tokius vertinimus neatsižvelgė, todėl buvo šališkas. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis BPK 255 str. 1d., kur apibrėžtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, nustatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje pagal kaltinimą BK 281 str. 1 d. numatyta veika teismui buvo perduota tik nuteistoji A. Ž., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo bei apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenagrinės klausimų dėl teismui neperduoto eismo įvykio dalyvio kaltės. Tokia BPK 255 str. taikymo praktika yra patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-521/2008, kur iš esmės į analogiškus gynėjo motyvus pasisakyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1-3 dalių nuostatos neįpareigoja teismų nagrinėti bylas asmenų, dėl kurių nėra priimtas kaltinamasis aktas. Priešingu atveju tai prieštarautų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalims ir kitiems BPK straipsnių reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-250/2009 pasisakyta, jog BPK 255 str.1 d. nuostatos draudžia nagrinėti bylą dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinami nusikalstamų veikų padarymu bei neperduoti teismui teisti.

Konkrečiai šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar pagrįsti kaltinimai pagal BK 281str. 1d. , pareikšti A. Ž., ką ir padarė. Nuosprendyje pakankamai išsamiai išdėstyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priimtas sprendimas pagrįstas byloje surinktais įrodymais ir pakankamai motyvuotas. Baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų, kurie būtų suvaržę A. Ž. teises į teisingą teismą ir sąlygoję neteisingo nuosprendžio priėmimą, nenustatyta.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog A.Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1d. Ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Eismo įvykių specialisto išvada Nr. 11-2376(09) patvirtina, jog eismo įvykio mechanizmas buvo toks: A. U. vairuodama automobilį „VW Golf“ važiavo J.Basanavičiaus g., pirmąja eismo juosta link Aušros g. Artėjant prie J.Basanavičiaus – Dauniškio g. sankryžos, kur J.Basanavičiaus g. yra pagrindinė, priešpriešiais važiavusi automobilio „Audi A4“ vairuotoja A. Ž. pradėjo posūkio manevrą į kairę, žiūrint jos važiavimo kryptimi. Automobiliui „Audi A4“ kirtus antrąją eismo juostą, skirtą važiuoti link Aušros g. ir įvažiavus į pirmąją eismo juostą įvyko susidūrimas su automobiliu „VW Golf“ važiavusiu apie 64 km/h greičiu. Pirminio smūgio metu a/m „Audi A4“ priekine dalimi, ties dešinio žibinto vidiniu kraštu, kontaktavo su a/m „VW Golf“ priekiniu kairiuoju kampu. Po susidūrimo a/m „Audi A4“ buvo nublokštas link Aušros g. ir apsuktas prieš laikrodžio rodyklę apie vertikalią ašį, o a/m „VW Golf“ pakeitęs judėjimo trajektoriją užvažiavo ant dešinio šaligatvio, žiūrint jo važiavimo kryptimi, ir partrenkęs ten ėjusią pėsčiąją B. K. buvo sustabdytas. Šis specialisto nustatytas eismo įvykio mechanizmas atitinka kitus byloje surinktus duomenis - nuosprendyje aptartus liudytojų L. S., V. G., Z. B., L. G. taip pat ir pačios nuteistosios A. Ž. parodymus apie automobilių susidūrimo ir pėsčiosios kliudymo aplinkybes. „Audi A4“ vairuotojos A. Ž. veiksmai - sukdama į kairę iš J.Basanavičiaus g. į Dauniškio g. nedavė kelio priešpriešiais, pagrindiniu keliu, artėjančiam a/m „VW Golf“, sudarydama jo eismo juostoje kliūtį, dėl ko įvyko susidūrimas, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Gynėjo skundo teiginiai, kad šios išvados duomenys išvada negali būti pripažinti įrodymais, yra nepagrįsti, nes šie duomenys atitinka BPK 20 str. reikalavimus - išvadoje pateikti duomenys yra gauti įstatymo nustatyta tvarka, juos galima patikrinti ir jie reikšmingi bylai teisingai išspręsti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejones tyrimą atlikusio specialisto R. Š. nešališkumu ar dalykine kompetencija. Be to, pirmosios instancijos teismas, tirdamas įrodymus, neapsiribojo vien šia išvada, tačiau teismo posėdyje apklausė ir kitą specialistą autotechniką V. V., kuris taip pat patvirtino, jog pagrindinė sąlyga techniniu požiūriu šiam eismo įvykiui kilti buvo vairuotojos A. Ž. veiksmai. Nesivadovauti šiomis specialistų išvadomis nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog A. Ž. nepadarė jai inkriminuotų KET 9 p. ir 161 p. pažeidimų.

KET 9 p. numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

KET 161 p. numato, jog sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms.

Byloje teisingai nustatyta, jog A. Ž. nesilaikė KET 161 p. reikalavimų, nes sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešiais pirmąja eismo juosta važiavusiam A. U. automobiliui. Nors vairuotojas, važiavęs priešpriešiais Basanavičiaus g. antrąja eismo juosta, sustojo ir mandagumo bei paslaugumo pagrindu davė kelią į kairę sukančiai A. Ž., tačiau ši aplinkybė KET požiūriu A. Ž. vairuojamam automobiliui nesuteikė jokios pirmenybės A. U. vairuojamo automobilio atžvilgiu. A. Ž. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui ir, vadovaudamasi šiais KET 9 p. reikalavimais, sukdama į kairę privalėjo įsitikinti, jog nesudarys kliūties automobiliui, važiuojančia pirma juosta, ko nuteistoji neįvykdė. Tai, kad pirmoji juosta, kuria važiavo A. U. vairuojamas automobilis, buvo pažymėta horizontaliu ženklinimu 1.16., nurodančiu leistiną važiavimo kryptį toje juostoje - sukti į dešinę, įtakos A. Ž. atsakomybei neturi. KET 161 p. reikalavimas, jog sukdamas į kairę vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, vienodai įpareigoja duoti kelią priešpriešiais važiuojantiems automobiliams, neišskiriant kokia juosta - pirma ar antra, kaip nors pažymėta ar nepažymėta šie automobiliai priešpriešiais atvažiuotų. Iš įvykio vietos schemos, planų ( t.1. b.l. 6, 22) matyti, jog bet kuriuo atveju – ar priešpriešiais Basanavičiaus g. atvažiuojantis automobilis suktų į dešinę ( dabartinę Dauniškio g.), ar važiuotų tiesiai link Aušros g., A. Ž. vairuojamas automobilis, sukdamas į kairę ( dabartinę Dauniškio g.), pagal KET 161 p. privalėtų duoti kelią.

A. Ž. parodė, jog matė A. U. vairuojamą automobilį atvažiuojant priešpriešiais link sankryžos maždaug už 38 m ( T.1, b.l. 141). A. Ž. taip pat parodė, kad tikėjosi, jog šis automobilis sustos iš paskos antroje juostoje stovinčių automobilių. Toks manymas niekuo nepagrįstas. A. Ž. nematė, kad A. U. automobilis sustojo antrojoje juostoje, nes to ir nebuvo. Tuo tarpu, priešpriešiais buvo dvi eismo juostos ir kiekviena jų ties Basanavičiaus g. ir Dauniškio g. sanktyža galėjo važiuoti automobilis, kurį A. Ž. automobilis, sukdamas į Dauniškio g., pagal KET reikalavimus privalėtų praleisti. Pažymėtina, jog tokioje situacijoje, kai antrojoje priešpriešinio eismo juostoje stovintys automobiliai kliudo stebėti pirmąja juosta judančius atomobilius, tinkamai vykdydamas KET 9 p. reikalavimus ir siekdamas įsitikinti, jog nesudarys kliūties pirmąja juosta priešpriešiais judančiam automobiliui, į kairę sukančio automobilio vairuotojas turi būti ypač dėmesingas ir atidus. Kai matomumas trukdo įsitikinti, jog pirmoji priešpriešinio eismo juosta laisva, jos kirsti negalima. Tuo tarpu, iš A. Ž. paaiškinimų ir įvykio situacijos seka, kad ji sukdama į kairę pasikliovė ne realios eismo situacijos įvertinimu, bet iš esmės tik tuo, kad ją praleido antrąja eismo juosta važiavęs vairuotojas.

Skunde nurodoma aplinkybė, jog A. U. automobilis viršijo leistiną greitį, A. Ž. atsakomybės dėl KET pažeidimų nešalina. Specialisto R. Š. išvadoje nustatytas 64 km/val A. U. vairuojamo auomobilio greitis, specialistas V. V. nurodė kaip galimą apie 70 km/val greitį, leistinas greitis toje vietoje - 50 km/val, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, jog A. U. būtų važiavusi tokiu dideliu greičiu, kad jos automobilio atsiradimas ties sankryža su Dauniškio g. būtų buvęs toks staigus, netikėtas ir nenumanomas pakankamai dėmesingam ir apdairiam vairuotojui, juo labiau, kad A. Ž. prieš pasukdama į kairę matė šį automobilį artėjantį priešpriešiais apie 38 m atstumu iki sankryžos.

Byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, jog A. Ž. padarė minėtus jai inkriminuotus KET 9 p. ir 161 p. pažeidimus.

Šie pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su pasekmėmis - A. Ž. vairuodama automobilį "Audi", nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, kad nesukelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir darė posūkį į kairę, neduodama kelio priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui „VW Golf“, kurį vairavo A. U.. To pasekmėje A. Ž. vairuojamas automobilis atsitrenkė į A. U. vairuojamą automobilį „VW Golf“, kuris dėl to užvažiavo ant šaligatvio ir partrenkė pėsčiąją B. K.. Partrenkimo metu pėsčiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nustatytą eismo įvykio mechanizmą patvirtina specialisto išvada bei atitinkami liudytojų L. S., V. G., Z. B., L. G. taip pat ir pačios nuteistosios A. Ž. parodymai apie automobilių susidūrimo ir pėsčiosios kliudymo aplinkybes. Specialisto teismo mediko išvada patvirtina, jog B. K. šio eismo įvykio metu buvo padarytas dešinės blauzdos kaulų intrasąnarinio skeveldrinio lūžimas, kuris kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Jei A. Ž. būtų laikiusis minėtų KET 9 p. ir 161 p. reikalavimų - būtų ėmusis visų atsargumo priemonių sukdama į kairę bei davusi kelią A. U. automobiliui, akivaizdu, jog eismo įvykis nebūtų įvykęs ir aptartos pasekmės nebūtų .

Nuosprendis, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta pagal BK 281 str. 1d. yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas iš civilinio atsakovo A. K. individualios įmonės priteisė B. K.,20 Lt atlyginimo.

Civilinio atsakovo atstovo A. K. skunde teigiama, jog eismo įvykis kilo ne dėl A. Ž. veiksmų, o dėl A. U. padarytų KET pažeidimų, jog teismas nesvarstė dėl A. U. civilinės atsakomybės.

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. BPK 109 str. numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Vadovaujantis šia nuostata, teismas baudžiamojoje byloje sprendžia dėl kaltinamojo ar už jo veikas materialiai atsakingo asmens, o ne dėl kitų asmenų civilinės atsakomybės, todėl A. U. civilinės atsakomybės klausimo pirmosios instancijos teismas svarstyti negalėjo.

Civilinio atsakovo atstovas prašė palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą. Tačiau BPK 115 str. 3 d. numato, jog teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. Ž. neišteisinta, bet pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 281 str. 1d. numatyto nusikaltimo padarymo. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nustatyta ir jau aptarta, jog A. Ž. padaryti KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai B. K. padarytu sužalojimu. Iš to kyla pareiga atlyginti nukentėjusiajai atlyginti A. Ž. nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žala. Byloje teisingai nustatyta, jog A. Ž. eismo įvykį sukėlė būdama darbo santykiuose su A. K. ind. įmone (dirbo A. K. IĮ vadybininke) ir darbo poreikiu vairuodama A. K. IĮ priklausantį automobilį, todėl A. K. IĮ atveju laikytina didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir vadovaujantis LR CK 6.264 str., 6.270 str. pagrindu ji materialiai atsako už eismo įvykio metu padarytą žalą, kiek jos neatlygina draudimo įmonė. Todėl neturtinės žalos atlyginimas iš A. K. IĮ nukentėjusiajai B. K. priteistas pagrįstai ir civilinio atsakovo skunde nurodytais motyvais keisti nuosprendį civilinio ieškinio išsprendimo dalyje nėra pagrindo.

Pagrindų keisti skundžiamą nuosprendį ar jį panaikinti nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistosios A. Ž. gynėjo Kęstučio Stungio ir civilinio atsakovo A. K. individualios įmonės apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Eligijus GladutisAlgirdas GaputisBronė Vidzėnienė