Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui A. P., jo atstovui advokatui Albertui Šekštelo, atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams A. S., L. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas

4. Šioje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui, Ministerijos Regioninės politikos departamento (toliau – RPD) direktoriui (karjeros valstybės tarnautojas, A lygio 18 kategorija), paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, nustatyta, kad:

5.1. Ministerijos viceministras J. M., RPD vyresnysis patarėjas G. Č., Personalo skyriaus vedėja B. T. 2016-11-04 surašė aktą Nr. 1VL-451 „Dėl A. P. neatvykimo į darbą“, kuriame pažymėjo, kad pareiškėjas į darbą neatvyko nuo 2016-10-24 iki 2016-11-04 ir jokių jam pavestų funkcijų nurodytu laiku nevykdė (t. 1, b. l. 43). Ministerijos Personalo skyriaus vedėja B. T. 2016-11-04 tarnybiniu pranešimu Nr. 5VL-23 „Dėl A. P. neatvykimo į darbą be pateisinamų priežasčių“ Ministrą informavo apie tai, kad Ministerijos Personalo skyrius savo iniciatyva patikrinęs duomenis Ministerijoje veikiančioje praėjimo sistemoje nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016-10-24 iki 2016-11-04 neatvyko į darbą, kad šis faktas buvo užfiksuotas 2016-11-04 aktu ir paprašė pavesti dėl to atlikti tarnybinį patikrinimą, kurį rezoliucija Ministras pavedė atlikti tą pačią dieną (t. 1, b. l. 33). Ministerijos RPD vyresnysis patarėjas G. Č. 2016-11-04 tarnybiniu pranešimu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 22VL-218 Ministrą informavo apie tai, kad pareiškėjas nuo 2016-10-24 neatvyksta į darbą ir kad jis nėra išvykęs į komandiruotę, jam nėra suteiktos atostogos (t. 1, b. l. 44). Ministras 2016-11-07 įsakymu Nr. 1V-786 sudarė tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją pareiškėjo galimai padaryto nusižengimo aplinkybėms ištirti (toliau – Komisija) (t. 1, b. l. 32).

5.4. Komisija 2016-12-02 parengė Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. 56TPI-15 (toliau – Išvada) (t. 1, b. l. 34–41), kurioje, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas 2016 m. spalio mėn. 24, 25, 27, 28, 31 dienomis ir lapkričio 2–4 dienomis (8 darbo dienas) nebuvo darbe be pateisinamos priežasties, apie neatvykimą ir jo priežastis neinformavo tiesioginio vadovo ir tokiais veiksmais nesilaikė Ministerijos vidaus tvarkos taisyklių 6 punkte nustatyto darbo režimo bei pažeidė šių taisyklių 7, 9 punktų reikalavimus, kas vertinama kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, ir kad pareiškėjas 2016-10-26 iš darbo išėjo negavęs tiesioginio vadovo sutikimo ir tokiais veiksmais nesilaikė Ministerijos vidaus tvarkos taisyklių 8 punkto. Išvadoje Komisija pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. 8 darbo dienas nebuvo darbe be pateisinamos priežasties, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, pažymėjo, kad šis pasiūlymas įstaigos vadovui neprivalomas. Komisija, vertindama pareiškėjo padarytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą atsakomybės taikymo aspektu (dėl tarnybinės nuobaudos griežtumo), Išvadoje paminėjo šias aplinkybes: pareiškėjas į darbą be pateisinamos priežasties neatvyko 8 darbo dienas, ši veika tęstinė; pareiškėjas užima vadovaujančias pareigas, jam keliami aukštesni elgesio standartai ir savo elgesiu jis turi rodyti deramą pavyzdį pavaldiems darbuotojams; pareiškėjas tiesioginio vadovo vertinamas kaip profesionalus, dalykiškas, atsakingas, mokantis sutelkti ir motyvuoti darbuotojus bendrai veiklai, darbuotojas, puikiai sugebantis savo veikloje priimti teisingus sprendimus ir numatyti rizikas bei grėsmes ir tai lemia sėkmingą RPD veiklą; 2016-10-26 pareiškėjas buvo atvykęs į darbą, tačiau nei tądien, nei vėliau į gydymo įstaigą nesikreipė; pareiškėjas dėl neatvykimo į tarnybą, tiksliau, nesikreipimo į gydymo įstaigą dėl neatvykimą pateisinančių dokumentų gavimo, labai gailisi ir pasižada ateityje tokiais ar panašiais atvejais veikti teisės aktų nustatyta tvarka (kreiptis į gydymo įstaigą, informuoti vadovus ir pan.); pareiškėjas pripažįsta pažeidęs darbo drausmę ir prašo jam nemokėti darbo užmokesčio už dienas, kurias jis nebuvo darbe; VPĮ 30¹ straipsnyje numatytų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

5.6. Teismo posėdyje, vykusiame 2017-03-21, liudytojais apklausti J. M. ir S. K., o vykusiame 2017-04-06 – G. Č. Liudytojas J. M., be kita ko, nurodė, kad: ginčo laikotarpiu jis kuravo RPD veiklą; apie tai, kad serga, pareiškėjas jį informavo SMS žinute vieną kartą; SMS žinutę vertino ne kaip prašymą leisti neateiti į darbą neturint nedarbingumo pažymėjimo, galvojo, kad pareiškėjas turi visus reikiamus dokumentus (įskaitant nedarbingumo pažymėjimą); darbiniai santykiai su pareiškėju buvo geri, jis kaip vadovas savo funkcijas atliko gerai, buvo siūloma jį skatinti; jis nebuvo informuotas apie tai, kad iki SMS žinutės parašymo pareiškėjas visą savaitę nebuvo darbe; tarnybiniame tyrime jis asmeniškai nedalyvavo. Liudytojas S. K., be kita ko, nurodė, kad: ginčijamu laikotarpiu buvo RPD vyr. specialistu, tiesiogiai pavaldžiu pareiškėjui; 2016-10-26 buvo susitikęs su pareiškėju, tačiau nieko neįprasto jo judesiuose nepastebėjo, tuo metu pareiškėjas jam sakė, kad darbe nebuvo dėl sveikatos ir minėjo, kad pats apie tai informuos viceministrą. Liudytojas G. Č., be kita ko, nurodė, kad: pirmą pareiškėjo nebuvimo darbe dieną jis gavo SMS žinutę, kad pareiškėjas į darbą atvyks po pietų; kažkurią kitą dieną pareiškėjas jį informavo, kad negalės atvykti dėl ligos; fiziškai su pareiškėju ginčo laikotarpiu nebendravo; apie tai, kad pareiškėjas neturi nebuvimą darbe patvirtinančių dokumentų G. Č. suprato, kai jam atnešė pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį; apie tai tarnybinį pranešimą parašė po to, kai apie pareiškėjo nebuvimą darbe žodžiu informavo vadovybę ir jam buvo pavesta tai padaryti; pareiškėjas nurodymų dėl žiniaraščių pildymo nedavė; buvo nusistovėjusi tvarka, kad darbuotojas apie ligą praneša; SMS žinute pareiškėjas apie savo nebuvimą darbe neprašė informuoti vadovybės.

6. Nustatyta, kad tarnybinio pažeidimo padarymo metu pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas. Pagrindiniai valstybės tarnybos principai, valstybės tarnautojo statusas, atsakomybė, valstybės tarnybos valdymo teisiniai pagrindai nustatyti VTĮ pagal kurį: tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (2 straipsnio 12 dalis); tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (29 straipsnio 2 dalis); už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba, 2) papeikimas, 3) griežtas papeikimas, 4) atleidimas iš pareigų (29 straipsnio 3 dalis); tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (29 straipsnio 4 dalis); šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (29 straipsnio 5 dalis); šiurkščiu pažeidimu laikoma nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties (29 straipsnio 6 dalies 6 punktas). Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka nustatyta VTĮ 30 straipsnyje „Tarnybinių nuobaudų skyrimas“ ir Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse. VTĮ 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos šios tarnybinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės: 1) valstybės tarnautojas nedelsdamas pats praneša padaręs tarnybinį nusižengimą; 2) valstybės tarnautojas padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą; 3) tarnybinį nusižengimą padaręs valstybės tarnautojas užkirto kelią neigiamoms tarnybinio nusižengimo pasekmėms; 4) tarnybinį nusižengimą padaręs valstybės tarnautojas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą; 5) tarnybinis nusižengimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos; 6) tarnybinį nusižengimą padarė moteris dėl nėštumo, 7) tarnybinis nusižengimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti kito asmens veiksmai. VTĮ 30¹ straipsnio 2 dalyje nustatytos šios tarnybinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės: 1) tarnybinis nusižengimas padarytas grupės susitarusių valstybės tarnautojų; 2) tarnybinis nusižengimas padarytas pasinaudojant ekstremaliąja situacija ar jos aplinkybėmis; 3) per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas; 4) tarnybinis nusižengimas padarytas neblaivaus ar nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų apsvaigusio valstybės tarnautojo; 5) tarnybinis nusižengimas padarytas pažeidžiant viešąjį interesą ar dėl savanaudiškų paskatų.

7. Įvertinus Įsakymo ir Išvados turinį, matyti, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų) skirta nustačius, kad jis, būdamas Ministerijos RPD direktoriumi, 2016 m. spalio 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienomis (t. y. 8 darbo dienas) nebuvo darbe be pateisinamos priežasties, apie neatvykimą ir jo priežastis neinformavo tiesioginio vadovo ir taip pažeidė Ministerijos vidaus tvarkos taisyklių 6 punktą (jame nustatytas darbo laiko režimas), 7 punktą (jame nustatyta, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi laikytis ministerijoje nustatyto darbo laiko režimo), 9 punktą (jame nustatyta, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai, negalintys laiku atvykti arba visai negalintys atvykti į darbą, apie tai nedelsdami turi informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti vėlavimo ar neatvykimo priežastis; jeigu valstybės tarnautojai ar darbuotojai apie savo neatvykimą dėl tam tikrų priežasčių negali pranešti patys, tai gali padaryti kiti asmenys).

8. Dėl esminių Išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo šioje byloje nėra, t. y. pareiškėjas neneigia ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienomis (t. y. 8 darbo dienas) visą darbo dieną nebuvo darbe, nepateikė savo nebuvimą darbe pateisinančių dokumentų (pvz., nustatytos formos nedarbingumo pažymėjimo). Taip pat šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo procedūrų teisėtumo, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad priimant Įsakymą ir pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą visų procedūrų buvo laikytasi. Atsižvelgdamas į tai, dėl nurodytų aplinkybių šiame sprendime teismas plačiau nepasisako.

9. Pareiškėjas teigia, kad jam paskirta nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra per griežta, o ją skiriant nebuvo tinkamai įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka atsakovė.

10. Pareiškėjas teigia, kad jis darbe nebuvo dėl pateisinamos priežasties, t. y. dėl paūmėjusios „Bechterevo ligos“. „Bechterevo ligos“ paūmėjimą, kaip neatvykimo į darbo priežastį, pareiškėjas nurodė 2016-11-14 pateiktame paaiškinime (t. 1, b. l. 46–47), prie kurio pridėjo 2016-11-10 medicinos dokumentų išrašą (t. 1, b. l. 75–76). Taip pat pareiškėjas šiuos savo teiginius grindžia 2017-03-29 teismui pateikta Konsultacine išvada (t. 1, b. l. 194–198).

10.2. Teismo nuomone, pareiškėjo Ministerijos Generaliniam inspektoriui 2016-11-14 pateikti paaiškinimai (žr. šio teismo sprendimo 5.3 punktą) yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl vertintini kritiškai. Antai, pareiškėjas tvirtina, kad dar 2016-09-22 dėl sveikatos būklės kreipėsi į gydytoją D. S., visas tas dienas jautė stiprius stuburo skausmus ir turėjo gulėti lovoje, tačiau čia pat nurodo, kad nuo ligos pradžios neinformavo gydytojos ir nepasiėmė nedarbingumo pažymėjimo, nes galvojo, kad išsivaikščios ir su vaistų pagalba galės dirbti. Pareiškėjas nurodo, kad 2016-10-26 (trečiadienį) buvo atvykęs į darbą tvarkyti darbinių reikalų, tačiau kartu tvirtina, kad tą pačią dieną dėl skausmų stuburo ir juosmens srityje negalėjo vaikščioti. Pareiškėjo 2016-11-14 pateiktame paaiškinime nurodyti teiginiai, kad dėl paūmėjusios „Bechterevo ligos“ jis „visiškai negalėjo judėti“, o dėl vartotų stiprių nuskausminamųjų vaistų jam buvo „sudėtinga <...> susivokti aplinkoje“, inter alia (lot. be kita ko), neatitinka Konsultacinėje išvadoje pateiktos „Bechterevo ligos“ eigos aprašymo ir sukeliamų neigiamų pasekmių. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2016-11-14 pateiktame paaiškinime nurodė, jog jis dar 2016-09-22 dėl šios ligos paūmėjimo kreipėsi į gydytoją D. S., vadinasi išeitų, kad jis nuo to laiko (t. y. 2016-09-22) iki mažiausiai 2016-11-05 „visiškai negalėjo judėti“, o dėl vartotų stiprių nuskausminamųjų vaistų jam buvo „sudėtinga <...> susivokti aplinkoje“, tačiau kaip nustatyta, tuo laikotarpiu pareiškėjas atostogavo Himalajuose (t. y. nuo 2016-09-29 iki 2016-10-16), dalyvavo 2016 m. spalio mėn. 18–21 dienomis vykusiuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose, vykusiuose Druskininkuose (žr. Ministro 2016-10-17 įsakymo Nr. 1TE-231 1.9 punktą; t. 1, b. l. 56–58), 2016-10-26 pareiškėjas buvo atvykęs į darbą tvarkyti darbinių reikalų ir pan.

10.3. Iš 2016-11-10 medicinos dokumentų išrašo matyti, kad jis surašytas 2016-11-10, o jame, be kita ko, nurodyta: pablogėjimas 2 savaitės, stiprus skausmas juosmens srityje, judesių sukaustymas; dabar pablogėjo ir kaklo srityje – riboti judesiai; serga nuo 1988 metų, periodiškai būna paūmėjimai. Teismo nuomone, šis išrašas savaime neįrodo, kad 2016 m. spalio mėn. 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienomis (t. y. 8 darbo dienas) pareiškėjas buvo nedarbingas. Jame iš esmės yra aprašyta pareiškėjo papasakota savijauta. Net ir tuo metu pareiškėjo būklė nebuvo įvertinta kaip tokia, dėl kurios turėjo būti išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nes, byloje nėra jokių duomenų, kad po šio apsilankymo pas gydytoją (t. y. 2016-11-10) pareiškėjas būtų gavęs nedarbingumo pažymėjimą.

10.4. Konsultacinėje išvadoje, be kita ko, konstatuota, kad: iš pateiktų A. P. medicinos dokumentų matyti, kad jam Ankilozinio spondilito bei spondiloartrito diagnozės buvo nustatytos – 2013-09-05, 2015-07-28, 2016-11-10 bei 2017-03-17; ligos paūmėjimas gali trukti nuo kelių dienų ar tik valandų, tačiau negydant arba neadekvačiai gydant, paūmėjimas gali tęstis net kelias savaites, todėl dėl šios ligos paūmėjimo žmogus gali tapti nedarbingu nuo kelių dienų iki keletos savaičių; šia liga sergantys asmenys paprastai palaipsniui prisitaiko prie savo ligos, tačiau įvairūs nukrypimai nuo įprastinės kasdienes veiklos, o tai susiję su fizinio krūvio padidėjimu, ūmiu klimatinių sąlygų ir kulinarinių įpročių pasikeitimu, gali sukelti gana žymų ligos paūmėjimą, todėl šiuo atveju paneigti tikimybės, kad A. P. atostogos Himalajuose nuo 2016-09-29 iki 2016-10-16 galėjo turėti įtakos spondiloartrito ligos paūmėjimui, negalima; apibendrinant A. P. pateiktųjų medicininių dokumentų duomenis bei kitą aukščiau minėtą informaciją galima teigti, kad A. P. laikotarpiu nuo 2016-10-24 iki 2016-11-04 galėjo išsivystyti ankilozinio spondiloartrito paūmėjimas ir minimu laikotarpiui jis tikrai galėjo būti nedarbingas. Pažymėtina, kad Konsultacinėje išvadoje pateiktas aplinkybių vertinimas teismui yra neprivalomas, todėl Konsultacinėje išvadoje pateiktą informaciją teismas vertina visų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principu. Teismo nuomone, Konsultacinėje išvados teiginys, kad pareiškėjas nuo 2016-10-24 iki 2016-11-04 buvo nedarbingas grindžiamas prieštaringais motyvais, neįvertinus visų nagrinėjamoje byloje nustatytų reikšmingų tokiai išvadai padaryti faktinių aplinkybių:

– Konsultacinėje išvadoje, be kita ko, teigiama, kad „dėl šios ligos paūmėjimo žmogus gali tapti nedarbingu nuo kelių dienų iki keleto savaičių“, ligos paūmėjimui galėjo turėti įtakos A. P. atostogos Himalajuose nuo 2016-09-29 iki 2016-10-16, ši liga pareiškėjui diagnozuota 2016-11-10. Taigi kaip matyti nuo 2016-10-16 (paskutinė atostogų Himalajuose diena) iki 2016-11-10 (diena kuomet liga diagnozuota) praėjo net 3,5 savaitės. Pabrėžtina, kad, kaip nustatyta (žr. Ministro 2016-10-17 įsakymo Nr. 1TE-231 1.9 punktą; t. 1, b. l. 56–58), tuo laikotarpiu, t. y. 2016 m. spalio 18–21 dienomis, pareiškėjas dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo kursuose, vykusiuose Druskininkuose, o byloje nėra jokių įrodymų, kad tuo metu jis dėl didžiulio skausmo būtų negalėjęs judėti ar jam būtų reikėję vartoti stiprius nuskausminamuosius vaistus, dėl kurių jam būtų sunku susivokti aplinkoje. Taip pat nustatyta, kad 2016-11-10 pareiškėjo būklė nebuvo tokia, dėl kurios turėjo būti išduotas nedarbingumo pažymėjimas;

– Konsultacinėje išvadoje, be kita ko, teigiama, kad pareiškėjas nuo 2016-10-24 iki 2016-11-04 buvo nedarbingas, visiškai neįvertinus kad: kaip teigia pats pareiškėjas, jis nei karto nuo to momento, kai jam diagnozuota minima liga (t. y. nuo 1988 metų), neturėjo nedarbingumo pažymėjimo; kad 2016-10-26 pareiškėjas buvo atvykęs į darbą tvarkyti darbinių reikalų, tą dieną su pareiškėju bendravęs S. K. teismo posėdyje paliudijo, kad nieko neįprasto pareiškėjo judesiuose nepastebėjo; pareiškėjas 2016-11-14 pateiktame paaiškinime nurodė, jog jis dar 2016-09-22 (t. y. likus 7 dienoms iki išvykos į Himalajus) dėl šios ligos paūmėjimo kreipėsi į gydytoją D. S.; ir pan.

10.5. Įvertinęs nurodytus argumentus ir byloje surinktus įrodymus (žr., pvz., t. 1, b. l. 44, 75–76), iš kurių matyti, kad pareiškėjas pas savo gydytoją dėl sveikatos būklės lankėsi 2016-11-10, t. y. iš karto po to, kai gavo Ministerijos Generalinio inspektoriaus 2016-11-09 pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 56-VL86, teismas daro išvadą, kad „Bechterevo ligos“ paūmėjimą ir dėl to neva buvusį nedarbingumą 2016 m. spalio 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienomis (t. y. 8 darbo dienas) pareiškėjas naudoja tik kaip gynybinę poziciją. Todėl ji negali būti laikoma svarbia priežastimi, galinčia pateisinti pareiškėjo elgesį ilgą laiką (t. y. net 8 darbo dienas) šiurkščiai pažeidinėjant darbo drausmę.

11. Pareiškėjas teigia, kad jam skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į jo ankstesnę veiklą (t. y. į tai, kad iki tol jis buvo tik skatintas). Šis teiginys yra nepagrįstas ir prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tai, kaip pareiškėjas vykdė tiesiogines funkcijas iki pažeidimo padarymo, buvo įvertinta Išvadoje, kur, be kita ko, buvo nurodyta, kad pareiškėjas tiesioginio vadovo vertinamas kaip profesionalus, dalykiškas, atsakingas, mokantis sutelkti ir motyvuoti darbuotojus bendrai veiklai, darbuotojas, puikiai sugebantis savo veikloje priimti teisingus sprendimus ir numatyti rizikas bei grėsmes ir tai lemia sėkmingą RPD veiklą (žr. Išvados (t. 1, b. l. 34–41) 6 psl., 3 pastraipos 3 įtrauką). Tarnybinio patikrinimo metu buvo gauta tiesiogiai pareiškėjo vadovaujamą RPD kuravusio viceministro J. M. išvada, susijusi su pareiškėjo darbo vertinimu (t. 1, b. l. 49).

12. Pareiškėjas nurodo, kad, jam parenkant tarnybinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad jis nedelsdamas pats pranešė apie padarytą tarnybinį nusižengimą, padėjo jį atskleisti, užkirto kelią neigiamoms pasekmėms. Šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Šioje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą konstatuota 2016-11-04 aktu Nr. 1VL-451 (t. 1, b. l. 43), pranešta 2016-11-04 tarnybiniais pranešimais Nr. 5VL-23 ir Nr. 22VL-218 (t. 1, b. l. 33, 44), o galiausiai patvirtinta Išvadoje (t. 1, b. l. 34–41). Taip pat nustatyta, kad už 2016 m. spalio 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienas (t. y. 8 darbo dienas), kuriomis pareiškėjas nebuvo darbe, nemokėti jam darbo užmokesčio nurodė Ministras skundžiamo Įsakymo 1.2 punkte (t. 1, b. l. 42). Atsižvelgdamas į tai, taip pat įvertinęs visus byloje surinktus rašytinius įrodymus VPĮ 30¹ straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, teismas sutinka su Komisijos Išvadoje išreikšta pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra.

13. Iš byloje surinktų duomenų matyti (t. 1, b. l. 33, 43, 44), kad apie tarnybinį pažeidimą pranešė ne pareiškėjas, o jis paaiškėjo Ministerijos Personalo skyriui savo iniciatyva patikrinus duomenis Ministerijoje veikiančioje praėjimo sistemoje, taip pat vėliau gavus G. Č. tarnybinį pranešimą. Nustatyta, kad nemokėti jam darbo užmokesčio už laikotarpį, kuomet pareiškėjas nebuvo darbe, pareiškėjas paprašė tik 2016-11-14 pateikdamas paaiškinimą (t. 1, b. l. 46–47), t. y. jau po to, kai jo padarytas pažeidimas buvo išaiškintas. Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tikėjosi, kad apie jo nebuvimą darbe ilgą laiką (net 8 darbo dienas) nesužinos tiesioginis jo vadovas, o už šias darbo dienas jam bus išmokėtas darbo užmokestis.

14. Pareiškėjas teigia, kad dėl jo nebuvimo darbe nekilo jokie neigiami padariniai. Šiame kontekste teismas pažymi, kad pagal VTĮ 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pagal 29 straipsnio 5 dalį šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams, o pagal 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą šiurkščiu pažeidimu laikoma nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties. Šis tarnybinis pažeidimas ir tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – už jį skyrimas nėra siejamas su kokių nors papildomų neigiamų padarinių atsiradimu. Kartu teismas pritaria Išvadoje išreikštai Komisijos pozicijai, kad pareiškėjo veiksmai, už kuriuos paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda, visiškai nesiderina su vadovo statusu ir rodo neigiamą pavyzdį kolegoms, žemesnio rango valstybės tarnautojams (darbuotojams), pavaldiniams, kenkia ne tik vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų, bet ir viso valstybės tarnautojų bendruomenės atstovų įvaizdžiui ir yra priešinga valstybės tarnybos interesams.

15. Pareiškėjas nurodo, kad apie nebuvimą darbe jis informavo tiesioginį vadovą ir savo pavaldinius. Šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai. Minėta, kad Ministerijos vidaus tvarkos taisyklių 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai, negalintys laiku atvykti arba visai negalintys atvykti į darbą, apie tai nedelsdami turi informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti vėlavimo ar neatvykimo priežastis, o jeigu valstybės tarnautojai ar darbuotojai apie savo neatvykimą dėl tam tikrų priežasčių negali pranešti patys, tai gali padaryti kiti asmenys. Įvertinęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šio teismo sprendimo 5 punktą), teismas konstatuoja kad pareiškėjas turėjo visas galimybes apie savo neatvykimą informuoti savo tiesioginį vadovą viceministrą J. M. Tačiau pareiškėjas tai padarė SMS žinute tik 2016-10-31, nors, kaip nustatyta, darbe nesirodė 2016 m. spalio 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienomis. Kaip teismui paliudijo J. M., iš pareiškėjo SMS žinute pateiktos informacijos nebuvo galima suprasti, kad pareiškėjas neturi nedarbingumo faktą patvirtinančio pažymėjimo. Kiti pareiškėjo naudoti informavimo apie nebuvimą darbe būdai laikytini netinkamais. Šiame kontekste teismas pabrėžia, kad, jo nuomone, nei minėta SMS žinutė J. M., nei kitos – adresuotos jam pavaldiems asmenims G. Č., S. K. – nėra ir negali būti vertinamos kaip tinkamas Ministerijos vidaus tvarkos taisyklių 9 punkte nustatytos pareigos apie negalėjimą atvykti į darbą nedelsiant informuoti savo tiesioginį vadovą įgyvendinimu. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjo Ministerijos Generaliniam inspektoriui 2016-11-14 pateiktame paaiškinime (t. 1, b. l. 46–47) nurodytą teiginį, kad jo žiniomis rytiniame pasitarime pas viceministrą J. M. apie 9 val. dalyvavęs G. Č. viceministrą informavo apie pareiškėjo ligą ir neatvykimo priežastį, G. Č., be kita ko, paneigė liudydamas 2017-04-06 vykusiame teismo posėdyje, taip pat tarnybinio patikrinimo metu teiktame 2016-11-18 paaiškinime (t. 1, b. l. 48), kuriame nurodė, kad 2016-10-24 ryte (prieš darbą) jis gavo A. P. SMS žinutę, kad pastarasis darbe bus po pietų, priežasties nenurodė, informuoti tiesioginį vadovą (viceministrą J. M.) neprašė, šią informaciją jis supratęs, kaip pavedimą atitinkamą laiko tarpą (spalio 24 d. iki pietų) vykdyti RPD direktoriaus funkcijas, vizuoti dokumentus, dalyvauti pasitarimuose, nes tai numatyta jo pareigybės aprašyme.

16. Įvertinęs pareiškėjo padarytus tarnybinius pažeidimus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principu, teismas konstatuoja, kad Išvadoje ir Įsakyme tinkamai įvertintos nustatytos faktinės aplinkybės ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas Ministerijos RPD direktoriumi, 2016 m. spalio 24, 25, 21, 28, 31 ir lapkričio 2–4 dienomis (t. y. 8 darbo dienas) nebuvo darbe be pateisinamos priežasties, apie neatvykimą ir jo priežastis neinformavo tiesioginio vadovo ir taip pažeidė Ministerijos vidaus tvarkos taisyklių 6, 7, 9 punktus. Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Teismo nuomone, pareiškėjui parenkant tarnybinę nuobaudą, buvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, į tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu jam skirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui turėjo būti skirta švelnesnė nuobauda, atsižvelgiant į LVAT 2015-12-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3636-146/2015 ir 2015-03-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-223-438/2015 pateiktus išaiškinimus, nes pareiškėjo minimų bylų ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

17. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT administracinę byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.