- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-22
- Bylos Nr.
- eA-1122-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01025-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus, Alytaus apskrityse bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Alytaus apskrityse, Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės taryba
- Kategorijos
- 4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas ištirti:
1.1. Ar Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2021 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 1-1042 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) pagal jo priėmimo tvarką atitinka įstatymo viršenybės principą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principą bei 13 straipsnio 5 bei 8 dalis, įpareigojančias viešai skelbti sprendimų projektus;
1.2. Ar Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktai atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 dalį;
1.3. Ar Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – ir Registrų centras) iki 2019 m. birželio 1 d.“ atitinka teisėtumo, lygiateisiškumo, mokesčių mokėtojų lygybės, objektyvumo bei teisingumo principus.
2. Vyriausybės atstovas nurodė, kad, nustačius, jog Sprendimas ir jo 1.5, 1.6, 3.1 punktų nuostatos neatitinka teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis teisės aktams bei nustatyti, kad pripažintas neteisėtu Sprendimas, jo 1.5, 1.6, 3.1 punktų nuostatos negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.
3. Vyriausybės atstovas prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Tiek Savivaldybės interneto svetainėje, tiek Teisės aktų informacinėje sistemoje (toliau – ir TAIS) buvo paskelbtas Sprendimo projektas, tačiau šiame projekte nebuvo Sprendimo 1.4, 1.5 ir 1.6 punktų.
3.2. Įvertinus 2021 m. birželio 23 d. vykusio Tarybos posėdžio protokolą, nustatyta, kad Sprendimo projektas buvo pakeistas posėdyje. Posėdyje buvo pateikti siūlymai koreguoti daugiau nei pusę Sprendimo projekto nuostatų, tačiau minėti Sprendimo projekto pakeitimai (nauja Sprendimo projekto redakcija, siūlymai dėl Sprendimo papildymo ar pan.) iš anksto nebuvo paviešinti nei savivaldybės interneto svetainėje, nei TAIS. Minėtuose Sprendimo punktuose (1.4, 1.5, 1.6) yra nustatyti nauji (padidinti) nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, kurių taikymas siejamas su aplinkybėmis, kurių apskritai net nebuvo pirminiame Sprendimo projekte, todėl tokie Sprendimo projekto pakeitimai yra esminiai, neabejotinai turintys esminę įtaką mokesčio mokėtojams.
3.3. Tiek VSĮ, tiek Įstatymas įpareigoja užtikrinti teisėkūros viešumą. VSĮ 4 straipsnio 12 punkte, Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintų principų kontekste, VSĮ 13 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos ir suprantamos taip, kad sudarytų realią galimybę visuomenei dalyvauti teisėkūros procese, t. y., kaip įpareigojančios viešinti savivaldybės tarybos sprendimų projektus (visas jų redakcijas) ir tuo pačiu draudžiančios priimti sprendimus dėl projektų, kurie nebuvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.
3.4. Nors VSĮ nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta paviešintų savivaldybės tarybos sprendimų projektų koregavimo tvarka, atsižvelgiant į nurodytus principus, VSĮ 13 straipsnio 5, 7 bei 8 dalių nuostatos turi būti taikomos ir tais atvejais, kai koreguojamos jau paviešinto sprendimo projekto esminės nuostatos, keičiančios asmenų teises ir pareigas ar nustatančios naują reguliavimo modelį, iš esmės besiskiriantį nuo paviešintame projekte nustatyto. Priešingu atveju, teisėkūros atvirumo ir skaidrumo, reagavimo į gyventojų nuomonę principų įgyvendinimas būtų deklaratyvus.
3.5. Priimant Sprendimą turėjo būti viešinamas ne tik pirminis Sprendimo projekto variantas, bet ir visos kitos projekto redakcijos ir (ar) siūlymai koreguoti esamą projektą, nes tik tokiu atveju būtų užtikrintas teisėkūros viešumas bei skaidrumas ir sudaryta reali visuomenės teisė dalyvauti teisėkūros procese.
3.6. Sprendimo 1.5 punkte Taryba nustatė 1 proc. didesnį, nei 1.1 ir 1.2 punktuose nustatyti, tarifą patalpoms ir statiniams, kai juose vykdant veiklą nesilaikoma Tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 „Dėl Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių tvirtinimo“ patvirtintose Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytų reikalavimų ir kai už šių reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo. Sprendimo 1.6 punkte Taryba nustatė 3 proc. tarifą patalpoms ir statiniams, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo.
3.7. Vadovaujantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalimi, įstatymų leidėjas, savivaldybių taryboms suteikdamas teisę nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, tuo pačiu nustatė ir baigtinį mokesčio tarifų diferencijavimo kriterijų sąrašą.
3.8. Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytas mokesčio tarifo dydį lemiančias aplinkybes, t. y. yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo ar dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo, t. y. mokesčio tarifo dydis yra siejamas su teisės aktų pažeidimu, tačiau tokio kriterijaus NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra.
3.9. Vadovaujantis NTMĮ nuostatomis (1 str., 4 str., 6 str. 2 d.), NTMĮ nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos iš esmės yra siejamos su nekilnojamojo turto objektų požymiais, kas ir atspindi NTMĮ tikslą – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą turtą apmokestinti vienodomis sąlygomis. Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytos mokesčio mokėjimo sąlygos yra siejamos ne su pačiomis nekilnojamojo turto savybėmis, o su asmens neteisėtais veiksmais – teisės aktų pažeidimo faktu, ir tai, be kita ko, laikytina kaip papildoma, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nenumatyta, sankcija už neteisėtus veiksmus.
3.10. NTMĮ nėra nustatyta, kad mokesčio tarifas gali būti diferencijuojamas pagal teisė aktų pažeidimo faktą, todėl Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas neatitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, o Taryba, priimdama ginčijamas Sprendimo nuostatas, pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus ir veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus).
3.11. Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatyta, kad mokesčio tarifo taikymas yra siejamas su per atitinkamą mokestinį laikotarpį įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje. Minėta aplinkybė gali paaiškėti ir mokestinio laikotarpio paskutinę dieną, tačiau, vadovaujantis NTMĮ 12 straipsnio 3 dalimi, juridiniai asmenys moka avansinį mokestį, t. y. aplinkybės, lemiančios mokėtino mokesčio dydį, jau turi būti žinomos mokestinio laikotarpio pradžioje. Tai įrodo, kad nekilnojamojo turto mokesčio dydį lemiantys kriterijai yra siejami su pačiu nekilnojamuoju turtu, o ne su teisės aktų pažeidimo faktu.
3.12. Pagrindinė sąlyga, lemianti lengvatos taikymą – nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre data (2019 m. birželio 1 d.). Likusios Sprendimo 3.1 punkte nurodytos lengvatos taikymo sąlygos taikomos tuo atveju, jei yra tenkinama pirmoji sąlyga. Norint pasinaudoti Sprendimo 3.1 punkte nurodyta lengvata, visų pirma, svarbu ne tai, kokius požymius atitinka turtas ar mokesčio mokėtojai, o tai, kada šis turtas buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre, t. y. asmenys, valdantys tos pačios paskirties nekilnojamąjį turtą, atitinkantį visas Sprendimo 3.1 punkto antrajame sakinyje nustatytas sąlygas, vienais atvejais (turtas įregistruotas iki 2019 m. birželio 1 d.) gali pasinaudoti lengvata, kitais atvejais (turas įregistruotas po 2019 m. birželio 1 d.) – ne. Tai priklauso tik nuo nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre momento, todėl tapačioje padėtyje esančių mokesčio mokėtojų teisė pasinaudoti mokesčio lengvata priklauso nuo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre momento.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Taryba atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Savivaldybės internetiniame tinklalapyje viešai yra skelbiama ne tik Tarybos posėdžių informacija, tačiau ir Tarybos komitetų posėdžių informacija, be to, Tarybos posėdžiai yra transliuojami tiesiogiai, o posėdžių įrašus galima rasti savivaldybės „Youtube“ kanale „VilniusVideo“, todėl Sprendimas, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Nagrinėjamu atveju aktualus Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1-2070 patvirtintas Tarybos veiklos reglamentas (toliau – ir Reglamentas), kuris nustato, kad po Tarybos sprendimo projekto pateikimo sprendimo projekto tekstas negali būti redaguojamas. Pagrindinis komitetas Tarybos sprendimo projektą svarsto paskutinis, gavęs kitų komitetų išvadas. Rengėjai Tarybai svarstyti teikia pirminį sprendimo projektą, komitetų siūlymų suvestinę lentelę bei pirminio sprendimo projekto ir pagrindinio komiteto siūlymų lyginamąjį variantą (Reglamento 43 str. 5 d.). Registruojami yra parengti projektai, kurie po pateikimo Tarybai nebegali būti redaguojami – Tarybai svarstyti teikiamas pirminis sprendimo projektas su komitetų siūlymais. Atitinkamai, po pirminio projekto pateikimo jokie alternatyvūs projektai nėra ir neturi būti rengiami, registruojami ir skelbiami.
5.3. Nagrinėjamu atveju teisėkūra ir buvo vieša – Sprendimo projektas buvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, buvo paskelbti ir komitetų siūlymai, jie pagarsinti ir viešo Tarybos posėdžio metu. Jokios faktinės aplinkybės ar kokie nors neišpildyti procedūriniai reikalavimai (buvo išpildyti visi Reglamente nustatyti procedūriniai reikalavimai) nesuponuoja, kad Sprendimo projektas ir jo papildymai būtų buvę nepakankamai paviešinti.
5.4. Įpareigojimas po kiekvieno gauto pasiūlymo parengti ir viešai skelbti naują galimą sprendimo projektą būtų nelogiškas ir neproporcingas – tai ne tik galėtų reikšti, kad Savivaldybė turėtų viešinti visas įmanomas sprendimų projektų kombinacijas su vienokiais ir kitokiais pasiūlymais, kas jau savaime neproporcingai apsunkintų Savivaldybės veiklą, tačiau tai taip pat galėtų reikšti, kad Tarybos sprendimų priėmimas neproporcingai išsitęstų laike – po kiekvieno gauto pasiūlymo turėtų būti kartojama sprendimo projekto rengimo, registravimo ir skelbimo procedūra, kiekvienas sprendimo projekto variantas galimai turėtų būti atskirai svarstomas ir pan. Tai reikštų, kad vieno sprendimo priėmimas pareikalautų neproporcingai daug išteklių, tame tarpe, laiko, sprendimų priėmimas apskritai galėtų sustoti. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teisėkūroje vadovaujamasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti
5.5. Sprendimo 1.5 punktas atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies kriterijų – nekilnojamojo turto naudojimą, kadangi Taisyklėse nustatyti reikalavimai gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojui yra susiję būtent su nekilnojamojo turto naudojimu. Pareiškėjas savo pareiškime nevertino Taisyklių turinio ir todėl darė neteisingas išvadas, kad tarifas, remiantis Sprendimo 1.5 punktu yra diferencijuojamas ne pagal turto naudojimą, o pagal asmenų pažeidimus. Taisyklės nustato, kad jei triukšmo šaltinio valdytojas per nurodytą terminą neįvykdo Savivaldybės administracijos reikalavimo dėl triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo, triukšmo šaltinių naudojimo trukmės ir konkretaus šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiko tikslinimo ir keitimo, įgalioti Savivaldybės administracijos pareigūnai pradeda administracinio nusižengimo teiseną dėl Taisyklių pažeidimo (Taisyklių 15.3 p.). Administracinio nusižengimo teisena, remiantis Taisyklėmis, yra vykdoma tuo atveju, jeigu prieš tai per nurodytą terminą nėra vykdomi Savivaldybės administracijos reikalavimai. Nors iš tiesų Sprendimo 1.5 punkte minimas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, tačiau tai nereiškia, kad tokia sąlyga negali patvirtinti tam tikro nekilnojamojo turto naudojimo. Toks kriterijus aiškiai seka iš Taisyklių nuostatų ir atspindi Tarybos valią padidintą tarifą nustatyti būtent už tokį nekilnojamojo turto naudojimą, kai yra įsiteisėję nutarimai.
5.6. Analogiškai yra ir su kita pareiškėjo nurodoma Sprendimo 1.6 punkto nuostata, kuri nustato 3 proc. tarifą patalpoms ir statiniams, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo. Sprendimo 1.6 punkte nustatyta sąlyga dėl įsiteisėjusio nutarimo administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo yra skirta apibūdinti nekilnojamojo turto naudojimą, kai yra nevykdomi teisės aktų reikalavimai tokiu būdu, kai net yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo. Toks kriterijus atskleidžia nekilnojamojo turto naudojimą, yra objektyvus.
5.7. Pareiškėjas kvestionuoja Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktus NTMĮ 12 straipsnio 3 dalies kontekste, t. y. kad aplinkybės, lemiančios mokėtino mokesčio dydį, jau turi būti žinomos mokestinio laikotarpio pradžioje, nors pareiškėjas savo pareiškime visgi nesuformulavo reikalavimo patikrinti Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktų teisėtumą NTMĮ 12 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, todėl šio klausimo teismas neturėtų vertinti – bylos ribos yra apibrėžiamos pareiškėjo pareikštais reikalavimais, tačiau Savivaldybė paaiškino, kad, atsižvelgus į NTMĮ 12 straipsnio 3 dalyje, 4 dalyje, 8 dalyje įtvirtintas nuostatas, einamųjų metų mokesčio deklaracija teikiama ir mokestis (o kai buvo mokėtas avansinis mokestis, apskaičiuotos mokesčio sumos ir sumokėto avansinio mokesčio skirtumas) mokamas iki kitų metų vasario 15 d., t. y., net ir paaiškėjus įsiteisėjusio nutarimo administracinio nusižengimo byloje faktui paskutinę mokestinio laikotarpio dieną, mokesčio mokėtojas turės galimybę deklaruoti ir sumokėti mokestį pagal pasikeitusias aplinkybes.
5.8. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) iki 2019 m. mokestinio laikotarpio pradžios de facto (faktiškai) taikė praktiką suteikti mokestinę lengvatą gyventojams, turintiems negyvenamosios paskirties patalpas ir pateikusiems visumą duomenų, pagrindžiančių, jog tos patalpos yra faktiškai gyvenamos, bei dėjusiems visas pastangas pakeisti kitos paskirties nekilnojamojo turto paskirtį į gyvenamąją. Faktiškai VMI mokestinę lengvatą taikė iki 2019 metų bei nustatė, kad asmenims, iki 2019 m. gruodžio 31 d. nepakeitusiems nekilnojamojo turto paskirties į gyvenamąją, nuo 2019 metų mokestinio laikotarpio pradžios nekilnojamasis turtas būtų apmokestinimas NTMĮ nustatyta tvarka. VMI nurodė, kad dėl tokio mokesčio dydžio sumažinimo ar atleidimo nuo jo gali nuspręsti savivaldybės taryba. Reaguojant į VMI faktiškai taikytą praktiką, pateiktus išaiškinimus ir savivaldybėje susidariusią nekilnojamojo turto rinkos situaciją, kurioje atsidūrė gyventojai, įsigiję negyvenamosios paskirties turtą, galimai manydami, kad įsigyja butus, Taryba dar 2019 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. 1-39 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2020 metams nustatymo“, kurio 3 punktu nustatė: „atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio asmenis, kurie įsigijo apmokestinamą nekilnojamąjį turtą (negyvenamosios paskirties patalpas), kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d. Lengvata taikoma esant šioms sąlygoms: patalpos yra naudojamos gyvenamajai paskirčiai, asmenys (mokesčio mokėtojai) tose patalpose deklaruoja gyvenamąją vietą bei tai yra vienintelė mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta“ (3 p.).
5.9. Pareiškėjas neatsižvelgė į tai, kad jau Tarybos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-39 buvo nustatyta atitinkama lengvata. Įvertinus tokio pobūdžio lengvatos nustatymo riziką skatinti tolesnį piktnaudžiavimą vystant negyvenamosios paskirties statybos projektus ir juos realizuojant kaip gyvenamosios paskirties objektus – butus, buvo nustatyti aiškūs kriterijai mokestinės lengvatos taikymui. Vienas jų – konkretus terminas 2019 m. birželio 1 d. (t. y. tuoj po Tarybos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo priėmimo), nustatantis, kad asmenims, įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre po Tarybos sprendimo priėmimo, įsigaliojimo ir paskelbimo, lengvata nebus taikoma. Sprendimo priėmimo metu galiojusioje NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje (NTMĮ 2018 m. sausio 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ,,konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos /.../“. Žinant, kad Taryba iki šio NTMĮ nustatyto termino turi nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, o kartu ir mokestinės politikos kryptį kitų metų laikotarpiui, ir buvo pasirinktas įstatyme numatytas 2019 m. birželio 1 d. terminas. Nurodyta lengvata galioja ir toliau – Sprendimo 3.1 p. yra tiesiog tęsiamas lengvatos, priimtos dar 2019 m. gegužės 15 d. taikymas. Iš to (iš ankstesnio teisėto sprendimo) ir atsekė nustatytas terminas dėl turto įregistravimo Registrų centre. Tokio termino keitimas reikštų Tarybos nustatytų lengvatų taikymo nenuoseklumą, galėtų pažeisti asmenų interesus, kurie įsigijo turtą, registruotą būtent iki 2019 m. birželio 1 d., tikėdamiesi, kad jų atveju galės būti taikoma atitinkama lengvata.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies:
6.1. Pripažino, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktai prieštarauja teisėtumo principui, įstatymo viršenybės principui ir NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai.
6.2. Pripažino, kad Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ reglamentavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
6.3. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
7. Pasisakydamas dėl procedūrinių pažeidimų, teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, įvertinęs VSĮ nuostatas (4 str. 12 d., 13 str. 5 d., 7 d., 8 d.), Įstatymo nuostatas (3 str. 2 d. 4 p.) ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, nuo pat Sprendimo įtraukimo į Tarybos darbotvarkę, Sprendimas, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami, todėl pareiškėjo reikalavimas ištirti Sprendimo teisėtumą pagal jo priėmimo tvarką yra grindžiamas neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra nepagrįstas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo projektas ir komitetų siūlymai buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjo prašymo dalį dėl procedūrinių pažeidimų priimant Sprendimą atmetė.
9. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktų teisėtumo, nustatė šias faktines aplinkybes:
9.1. Sprendimo 1.5 punkte Taryba nustatė 1 proc. didesnį, nei 1.1 ir 1.2 punktuose nustatyti, tarifą patalpoms ir statiniams, kai juose vykdant veiklą nesilaikoma Taisyklėse nustatytų reikalavimų ir kai už šių reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo.
9.2. Sprendimo 1.6 punkte Taryba nustatė 3 proc. tarifą patalpoms ir statiniams, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo.
10. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktiką, VAĮ nuostatas (3 str. 1 p.), VSĮ nuostatas (16 str. 2 d. 37 p.), NTMĮ nuostatas (3 str. 1 d., 3 d., 6 str. 2 d.) ir padarė išvadą, kad NTMĮ nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos iš esmės yra siejamos su nekilnojamojo turto objektų požymiais, kas ir atspindi NTMĮ tikslą – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą turtą apmokestinti vienodomis sąlygomis.
11. Atsižvelgęs į VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2015 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017), teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytos mokesčio mokėjimo sąlygos yra siejamos ne su nekilnojamojo turto, t. y. nuosavybės teisių objektų, savybėmis, o su mokestį mokančių subjektų požymiais, t. y. asmenų neteisėtais veiksmais – teisės aktų pažeidimo faktu, kas be kita ko, laikytina kaip papildoma, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekse nenumatyta, sankcija už neteisėtus veiksmus, nors nekilnojamojo turo mokesčio nustatymas ir teisinės atsakomybės taikymas yra du savarankiški teisiniai institutai. Teismas pabrėžė, kad nurodytos išvados nepaneigia ir Tarybos argumentas, kad Sprendimo 1.5 punktas atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies kriterijų – nekilnojamojo turto naudojimą, kadangi Taisyklėse nustatyti reikalavimai gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojui yra susiję būtent su nekilnojamojo turto naudojimu.
12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo praktika, akcentavo, kad Taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Atsižvelgęs į tai, kad NTMĮ nėra nustatyta, kad mokesčio tarifas gali būti diferencijuojamas pagal teisė aktų pažeidimo faktą, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas neatitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, o Taryba, priimdama ginčijamas Sprendimo nuostatas, pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus.
13. Pasisakydamas dėl Sprendimo 3.1 punkto teisėtumo, teismas apžvelgė NTMĮ nuostatas (7 str. 5 d.), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas (7 str., 8 str. 2 d., 3 d.), VAĮ nuostatas (3 str. 6 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas (29 str., 120 str. 2 d.), Konstitucinio Teismo praktiką bylose dėl diskriminacijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, padarė išvadą, kad teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pagrindas mokesčio lengvatai taikyti – nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre data – 2019 m. birželio 1 d. Kitos Sprendimo 3.1 punkte nurodytos lengvatos taikymo sąlygos taikomos tuo atveju, jei yra tenkinama pirmoji sąlyga. O tai reiškia, kad asmenys, valdantys tos pačios paskirties nekilnojamąjį turtą, atitinkantį visas Sprendimo 3.1 punkto antrame sakinyje nustatytas sąlygas, vienais atvejais (turtas įregistruotas iki 2019 m. birželio 1 d.) gali pasinaudoti lengvata, kitais atvejais (turas įregistruotas po 2019 m. birželio 1 d.) – ne. Tai priklauso tik nuo nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre momento, todėl tapačioje padėtyje esančių mokesčio mokėtojų teisė pasinaudoti mokesčio lengvata priklauso nuo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre momento.
14. Teismas pažymėjo, kad tai, ar nurodytas kriterijus objektyviai pateisina nevienodą teisinį reguliavimą, spręstina vertinant tik išimtinai tuos argumentus, kuriais tokio teisinio reglamentavimo, išskiriančio vieną asmenų grupę pagal jų įsigyto apmokestinamo nekilnojamojo turto (negyvenamosios paskirties patalpos) pastatymo ir įregistravimo Registrų centre momento kriterijų, nustatymo teisėtumą grindžia atsakovas.
15. Įvertinęs Savivaldybės argumentus (žr. šios nutarties 5.9 p.), teismas nurodė, kad turto registracijos data nepakeičia nei mokesčių mokėtojų, nei paties nekilnojamojo turto požymių, o Savivaldybės nurodyti argumentai negali būti laikomi objektyvia priežastimi nustatyti skirtingas lengvatos taikymo sąlygas ir nėra nei teisingi, nei proporcingi.
16. Teismas pabrėžė, jog turto registracijos datos nustatymas, visų pirma, sukelia neigiamus padarinius mokesčio mokėtojams, o ne nekilnojamojo turto vystytojams, todėl siekis sumažinti riziką skatinti tolesnį piktnaudžiavimą vystant negyvenamosios paskirties statybos projektus, nėra niekuo pateisinamas. Pareigą suvaldyti riziką kad nebūtų piktnaudžiaujama turi Savivaldybė, atlikdama Lietuvos Respublikos statybos įstatyme jai priskirtas funkcijas, t. y. tikrindama statinio projektus, išduodama statybą leidžiančius dokumentus ir pan. Turto registracijos datos nustatymas, be jokio objektyvaus pagrindo sukuria palankesnes sąlygas ne tik mokesčių mokėtojams, bet ir patiems vystytojams realizuoti turtą, kuris pastatytas iki 2019 m. birželio 1 d., ir taip sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.
17. Teismas akcentavo, kad, priešingai nei teigia Savivaldybė, toks lengvatos taikymas, kai ji siejama ne su turto įsigijimo momentu, o su turto pastatymu ir registracijos Registrų centre data, sudarys sąlygas asmenis, esančius iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, skirtingai vertinti, nes asmenys tą pačią dieną įsigiję nekilnojamąjį turtą, kuris Registrų centre įregistruotas iki 2019 m. birželio 1 d. ir atitinka kitas Sprendimo 3.1 punkte nurodytas sąlygas, galės pasinaudoti lengvata, o asmenys įsigiję nekilnojamąjį turtą, atitinkantį Sprendimo 3.1 punkte nurodytas sąlygas, tačiau Registrų centre įregistruotą po 2019 m. birželio 1 d., šia lengvata negalės pasinaudoti. Savivaldybė nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių mokesčių mokėtojai tą pačią dieną įsigiję turtą, atitinkantį visas Sprendimo 3.1 punkto nustatytas sąlygas, tačiau įregistruotą skirtingomis datomis, turėtų būti skirtingose padėtyse. Teismas pažymėjo, kad asmenys įsigyjantys nekilnojamąjį turtą bet kuriuo atveju turi įvertinti ir prisiima su jo įsigijimu mokestine prasme susijusias rizikas.
18. Teismas nurodė, kad Savivaldybės argumentas dėl VMI faktiškai taikytos praktikos tęstinumo yra nepagrįstas, kadangi VMI nustatytu reguliavimu buvo siekiama skatinti asmenis įsigijusius negyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, tačiau jame faktiškai gyvenantiems, pakeisti kitos paskirties nekilnojamojo turto paskirtį į gyvenamąją, t. y. VMI nustatė, kad asmenims, iki 2019 m. gruodžio 31 d. nepakeitusiems nekilnojamojo turto paskirties į gyvenamąją, nuo 2019 metų mokestinio laikotarpio pradžios nekilnojamasis turtas būtų apmokestinimas NTMĮ nustatyta tvarka. Atsakovas, nesant objektyviai pagrįsto skirtingo traktavimo pagrindo, susiejo mokestinės lengvatos taikymą su nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo data, taip sudarydamas išskirtines sąlygas asmenims įsigijusiems iki 2019 m. birželio 1 d. pastatytą ir Registrų centre įregistruotą netinkamos gyventi paskirties nekilnojamąjį turtą ir taip neskatindamas nekilnojamojo turto paskirties pakeitimo.
19. Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto pastatymo ir registravimo Registrų centre momentas nėra tinkamas siekiamiems tikslams pasiekti, o lengvatos taikymo priklausymas nuo turto pastatymo ir registravimo Registrų centre momento nedera su lygiateisiškumo principu, nes asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, būtų skirtingai vertinami, o toks skirtingas traktavimas neturi jokio objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo.
20. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
III.
21. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pareiškimas atmestas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti visiškai.
22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Sprendimo projektas buvo viešinamas, neanalizavo pareiškėjo nurodytų Įstatyme bei VSĮ įtvirtintų teisės principų turinio, jų reikšmės, teisėkūros viešumo tikslo ir įtakos teisės aktų teisėtumui. Teisės aktuose nustatyta pareiga užtikrinti teisėkūros procedūros viešumą (pareiga viešinti rengiamus teisės aktų projektus) nėra savitikslė ir formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti 1) teisėkūros subjekto veiklos skaidrumą ir 2) sudaryti palankias sąlygas visuomenei dalyvauti sprendimų priėmime ir pareikšti nuomonę dėl svarstomų spendimų projektų, t. y., siekiama užtikrinti, kad visuomenė žinotų apie ketinamus priimti sprendimus, turėtų pakankamai laiko su jais susipažinti ir, esant reikalui, galėtų teikti siūlymus, pastabas, efektyviai imtis priemonių savo teisių gynybai. Realus, o ne fiktyvus, teisėkūros viešumas ir savivaldybės gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus gali būti įgyvendintas tik viešai paskelbus teisės akto projektą (inter alia (be kita ko) siūlomus pakeitimus, naują redakciją), dėl kurio ketinama balsuoti.
23. Pareiškėjas pažymi, kad atsakingo valdymo principas, veiklos skaidrumo, teisėkūros efektyvumo principai įpareigoja būtent teisėkūros subjektus viešinti informaciją apie rengiamus teisės aktų projektus, inter alia (be kita ko) įpareigoja minėtą informaciją pateikti taip, kad suinteresuotas asmuo tą informaciją lengvai pasiektų, kad reikiama informacija būtų pateikta pilna apimtimi. Duomenų, kad buvo skelbiamas „naujos redakcijos“ (t. y., toks, dėl kurio buvo balsuota tarybos posėdžio metu) Sprendimo projektas ar bent jau kartu su pirminiu Sprendimo projektu TAIS ir Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje adresu https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=363499 buvo skelbiami pateikti siūlymai dėl projekto pakeitimo, byloje nėra, todėl teisėkūros viešumas nebuvo užtikrintas, o ta aplinkybė, jog viešai yra skelbiama, kad komitetai pritarė siūlymams dėl Sprendimo projekto pakeitimo, negali būti vertinama kaip pakeičianti sprendimo projekto viešinimo procedūrą, juolab, kad komitetų sprendimai nėra susieti su viešinamu projektu ir yra skelbiami atskiroje savivaldybės interneto svetainės skiltyje.
24. Pareiškėjas pabrėžia, kad VSĮ imperatyviai nustato terminus, prieš kiek laiko turi būti paskelbiami sprendimų projektai (13 str. 5, 6 bei 8 d.), nustato imperatyvų draudimą papildomais klausimais į posėdžio darbotvarkę įtraukti norminio pobūdžio sprendimų projektus (13 str. 7 d.). Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įstaigos privalo užtikrinti, kad TAIS būtų skelbiama aktuali informacija apie numatomas įgyvendinti teisėkūros iniciatyvas. Tai, kad sprendimų projektų paskelbimo reikalavimų laikymasis yra esminė procedūra, kuri lemia sprendimo (ne)teisėtumą, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-127-146/2017; 2021 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1734-1062/2021).
25. Pareiškėjas akcentuoja, kad visuomenei turi būti sudaryta ne formali, o reali galimybė susipažinti su svarstomo sprendimo projektu, o tai reiškia, kad turi būti viešinama visa projekto rengimo, keitimo eiga – kartu su projektu skelbiamos visos siūlomos projektų redakcijos, pateikti siūlymai dėl projektų pakeitimo ir pan.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog Reglamente nėra nustatytos konkrečios sprendimų projektų viešinimo procedūros, kylančios iš aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, nereiškia, kad sprendimų priėmimui nėra taikomos aukštesnės galios teisės aktų nuostatos.
27. Pareiškėjas tvirtina, kad teisės aktai detaliai ir nereguliuoja, kaip turėtų būti įgyvendinama teisėkūros viešumo procedūra, tačiau juose yra nustatyti esminiai reikalavimai, sąlygos, kurias turi įvykdyti teisėkūros subjektas, įgyvendindamas teisėkūros iniciatyvos teises (tiek viešindamas teisės akto projektą, tiek jo pakeitimus). Kartu su teisės akto projektu turi būti viešinama visa su juo susijusi informacija, o ne tik pirminė projekto redakcija, todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo atlikti esminiai Sprendimo projekto pakeitimai, viešinant Sprendimo projektą, turėjo būti laikomasi tų pačių reikalavimų, kurie keliami ir pirminio projekto viešinimui.
Atsiliepimas
28. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir objektyviais rašytiniais įrodymais pagrįstą išvadą, kad teismo nustatytos ir išsamiai įvertintos faktinės aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei pareiškime dėstė pareiškėjas, Sprendimas nuo pat jo įtraukimo į tarybos darbotvarkę, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami, todėl pats pareiškėjo reikalavimas ištirti Sprendimo teisėtumą pagal jo priėmimo tvarką yra grindžiamas neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis.
30. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nurodo klaidingas faktines aplinkybes apie tai, neva Sprendimo projektas buvo viešintas nepakankamai. Savivaldybės internetiniame tinklalapyje viešai yra skelbiama ne tik Tarybos posėdžių informacija, tačiau ir Tarybos komitetų posėdžių informacija (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/?type=3), todėl akivaizdu, kad bet kuris Sprendimo priėmimu suinteresuotas asmuo galėjo stebėti visą šio Sprendimo svarstymo eigą, sužinoti, kokie pasiūlymai sprendimui buvo pateikti ir atitinkamai, jeigu pageidavo, teikti Savivaldybei komentarus. Tarybos posėdžiai be kita ko yra transliuojami ir tiesiogiai – posėdžių įrašus galima rasti Savivaldybės „Youtube“ kanale „VilniusVideo“ (https://www.youtube.com/channel/UCRiA1g5YC2GK5ex3VFRx7nQ). Iš 2021 m. birželio 23 d. Tarybos posėdžio Nr. 42 įrašo (https://youtu.be/Za8SxOnvzFA?t=2550 (įrašo laikas nuo 42:30) matyti, kad svarstant klausimą „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ buvo dar kartą paviešinti konkretūs Sprendimo papildymai, kuriems buvo pritarta komitetuose.
31. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju teisėkūra ir buvo vieša – Sprendimo projektas buvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, buvo paskelbti ir komitetų siūlymai, jie pagarsinti ir viešo Tarybos posėdžio metu. Jokios faktinės aplinkybės ar kokie nors neišpildyti procedūriniai reikalavimai (buvo išpildyti visi Reglamente nustatyti procedūriniai reikalavimai) nesuponuoja, kad Sprendimo projektas ir jo papildymai būtų buvę nepakankamai paviešinti.
Atsiliepimas
32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos teisės aktų nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo teisėkūros principų, t. y. tokiu būdu, kad toks aiškinimas didintų administracinę ir kitokią naštą Savivaldybės veiklai, ilgintų teisėkūros terminus ir kitokiu būdu sunkintų sprendimų priėmimą.
Šalies argumentai
33. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pareiškimas tenkintas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
34. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (klaidingai) aiškino NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, be to, aiškindamas šią nuostatą kartu su Sprendimo 1.5 punktu, teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino šiame punkte minimo teisės akto (Taisyklių), tokiu būdu ignoruodamas sisteminį teisės aktų aiškinimo ir taikymo principą.
35. Atsakovo vertinimu, Sprendimo 1.5 punktas visiškai atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytą kriterijų (nekilnojamojo turto naudojimą), kadangi Taisyklėse nustatyti reikalavimai gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojui yra susiję būtent su nekilnojamojo turto naudojimu. Taisyklių nuostatų kontekste nekilnojamas turtas gali būti naudojamas keleriopai: 1) nepažeidžiant Taisyklių reikalavimų; 2) pažeidžiant Taisyklių reikalavimus, bet per nurodytą terminą įvykdant Savivaldybės administracijos reikalavimus; 3) pažeidžiant Taisyklių reikalavimus ir per nurodytą terminą neįvykdant Savivaldybės administracijos reikalavimų – tokiu atveju yra pradedama minėta administracinio nusižengimo teisena. Teismas nevertino, kad būtent tik pastaruoju atveju, t. y. naudojant nekilnojamąjį turtą tokiu būdu, kuomet yra ne tik pažeidžiami Taisyklių reikalavimai, bet jie pažeidžiami tokiu būdu, jog turi būti priimamas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, yra taikomas Sprendimo 1.5 punktas.
36. Atsakovas akcentuoja, kad teismas sprendime nepagrįstai esminę reikšmę suteikė Sprendimo 1.5 punkte minimam nutarimui administracinio nusižengimo byloje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad tokia sąlyga negali patvirtinti tam tikro nekilnojamojo turto naudojimo. Priešingai – toks kriterijus aiškiai seka iš Taisyklių nuostatų ir atspindi Tarybos valią padidintą tarifą nustatyti būtent už tokį nekilnojamojo turto naudojimą, kai yra įsiteisėję nutarimai administracinio nusižengimo byloje dėl gamybinio–komercinio triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo.
Atsiliepimas
37. Atsakovas teigia, kad analogiškai turėtų būti vertinamas ir Sprendimo 1.6 punkto nuostata, kuri nustato 3 proc. tarifą patalpoms ir statiniams, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo.
38. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią teisėkūroje yra vadovaujamasi, be kitų, proporcingumo principu, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Objektyvumo ir proporcingumo principai yra įgyvendinami būtent nustačius tokią aiškią ir konkrečią tarifų taikymo sąlygą, pagal kurią vertinamas nekilnojamojo turto naudojimas pagal objektyvų kriterijų – nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimą – tokios aplinkybės egzistavimas yra objektyviai nustatomas, negali būti paneigtas ir nuginčytas. Pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas šiuos principus, nepagrįstai padarė priešingą išvadą, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas neatitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, o Taryba, priimdama ginčijamas Sprendimo nuostatas, pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus.
39. Atsakovas pažymi, kad Taryba turi teisę (išimtinę kompetenciją) savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. Tai reiškia, kad savivaldybių tarybos, naudodamosi vietos savivaldos teise ir atsižvelgdamos į centrinės valdžios priimtus teisės aktus, priima (turi teisę priimti) sprendimus, reglamentuojančius mokestinius klausimus (mokesčių ir jų lengvatų taikymą) jos veiklos teritorijoje, atsižvelgdamos į konkrečioje savivaldybėje susiklosčiusius visuomeninius, socialinius ir ekonominius santykius bei jų specifiškumą. Be to, teismas sprendime visiškai nevertino ir to, kad įstatymų leidėjas, savivaldybių taryboms suteikdamas diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą bei nustatyti mokestines lengvatas, neįtvirtino kriterijų (jų sąrašo), kuriais vadovaudamosi savivaldybių tarybos turėtų pareigą elgtis vienokiu ar kitokiu būdu. NTMĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta tik bendro pobūdžio formuluotė „savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti“.
40. Atsakovas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos Seimas paliko šiuos kriterijus nusistatyti pačioms savivaldybėms, kurios atitinkamą sprendimą dėl mokestinės lengvatos taikymo, kaip paminėta pirmiau, priima atsižvelgdamos į konkrečioje savivaldybėje susiklosčiusias sąlygas. Pasinaudodama šia išimtine teise, Taryba Sprendimu nusprendė atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo asmenis, įsigijusius apmokestinamą nekilnojamąjį turtą (negyvenamosios paskirties patalpas), kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d., ir atitinka kitas Sprendime nurodytas sąlygas.
Atsiliepimas
41. Atsakovas pabrėžia, kad jis paaiškino, kad VMI iki 2019 m. mokestinio laikotarpio pradžios faktiškai taikė praktiką suteikti mokestinę lengvatą gyventojams, turintiems negyvenamosios paskirties patalpas ir pateikusiems visumą duomenų, pagrindžiančių, jog tos patalpos yra faktiškai gyvenamos, bei dėjusiems visas pastangas pakeisti kitos paskirties nekilnojamojo turto paskirtį į gyvenamąją. Faktiškai VMI mokestinę lengvatą taikė iki 2019 metų bei nustatė, kad asmenims, iki 2019 m. gruodžio 31 d. nepakeitusiems nekilnojamojo turto paskirties į gyvenamąją, nuo 2019 metų mokestinio laikotarpio pradžios nekilnojamasis turtas būtų apmokestinimas NTMĮ nustatyta tvarka. VMI nurodė, kad dėl tokio mokesčio dydžio sumažinimo ar atleidimo nuo jo gali nuspręsti savivaldybės taryba.
42. Atsakovas nurodo, kad Taryba, reaguodama į VMI faktiškai taikytą praktiką, pateiktus išaiškinimus ir Savivaldybėje susidariusią nekilnojamojo turto rinkos situaciją, kurioje atsidūrė gyventojai, įsigiję negyvenamosios paskirties turtą, galimai manydami, kad įsigyja butus, Taryba anksčiau, t. y. 2019 m. gegužės 15 d., priėmė sprendimą Nr. 1-39 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2020 metams nustatymo“. Teismas sprendime šios aplinkybės visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad jau Tarybos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-39 buvo nustatyta atitinkama lengvata. Įvertinus tokio pobūdžio lengvatos nustatymo riziką skatinti tolesnį piktnaudžiavimą vystant negyvenamosios paskirties statybos projektus ir juos realizuojant kaip gyvenamosios paskirties objektus – butus, buvo nustatyti aiškūs kriterijai mokestinės lengvatos taikymui. Vienas jų – konkretus terminas 2019 m. birželio 1 d. (t. y. tuoj po 2019 m. gegužės 15 d. Tarybos sprendimo priėmimo), nustatantis, kad asmenims, įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre po minėto Tarybos sprendimo priėmimo, įsigaliojimo ir paskelbimo, lengvata nebus taikoma.
43. Atsakovas nesutinka su teismo prielaida, kad sprendimo priėmimo metu galiojusioje NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje (NTMĮ 2018 m. sausio 1 d. redakcija) nustatytas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas būtent tik gyventojams, o ne nekilnojamojo turto projektų vystytojams, kurių piktybišką elgesį Savivaldybė siekia suvaldyti. Ši teismo išvada yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsta, mat gi akivaizdu, kad dėl esamo reguliavimo sumažėjus ar išvis išnykus tokių patalpų paklausai (gyventojams nebenorint pirkti negyvenamosios paskirties patalpų), atitinkamai reaguos ir tokių projektų nevystys ar vystys kur kas mažiau ir patys statytojai. Tuo tarpu neišduoti statybos leidimų tokioms patalpoms, jeigu pateikti projektai atitinka teisės aktų reikalavimus, priešingai nei sprendime vertino teismas, Savivaldybės administracija neturi teisės, todėl teismo teiginiai, neva Savivaldybė turi imtis priemonių, nukreiptų į statytojus, yra teisiškai nepagrįsti – leidimai privalo būti išduodami visiems vienodai, pagal esamą teisinį reglamentavimą statytojo teisę turintiems asmenims, pateikiantiems reikalavimus atitinkančius projektus (negyvenamųjų patalpų vystymas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, kaip ir šių patalpų pardavimas, tačiau akivaizdu, kad sumažėjus gyventojų susidomėjimui tokiomis patalpomis, jų vystymui poreikio nematytų ir statytojai).
44. Atsakovas paaiškina, kad nekilnojamojo turto registravimo Registrų centre termino nustatymas leido užtikrinti, kad: a) nustatyta mokesčio lengvata iš esmės atitiko VMI faktiškai taikytą praktiką; b) nustatant lengvatą nebūtų skatinamas negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų, realizuojamų kaip gyvenamosios paskirties turtas, vystymas. Kaip minėta, nekilnojamasis turtas, kuris yra mokesčio objektas, bus mažiau paklausus ir likvidus, ypatingai jei įsigyjamas ne komerciniais tikslais, o kaip gyvenamosios paskirties objektas. Nenustačius konkretaus nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre termino (ar terminą vis keičiant), atsirastų papildoma rizika, kad nekilnojamojo turto vystytojai dėl įvairių priežasčių, tame tarpe pagrįstų finansine nauda, toliau vystys negyvenamosios paskirties objektus su tikslu realizuoti juos kaip butus, kurie, galimai, neatitinka gyvenamosios paskirties statinių reikalavimų.
45. Atsakovas teigia, kad Sprendimo 3.1 punkte nustatytas terminas yra paprasčiausiai suderintas ir nuosekliai perkeltas iš Tarybos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 1-39, kuris yra teisėtas. Tokiu būdu buvo vienareikšmiškai įgyvendinti veiklos planingumo, aiškumo, sistemiškumo principai. Be to, tokiu būdu galimai apsaugomi asmenys, atitinkantys Sprendimo 3.1 punkte nustatytas sąlygas, nuo jų padėties pakeitimo į blogąją pusę. Akivaizdu, kad nustatyto termino keitimas nesant tam pakankamo pagrindo pastaruosius principus pažeistų – būtent šių principų pažeidimą savo sprendimu teismas nepagrįstai ir įtvirtino.
46. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimo 3.1 punkte numatyta lengvata kai kuriems gyventojams sukuria nepalankias sąlygas. Sprendimo 3.1 punkte nustatyta lengvata pati savaime nesukelia neigiamų padarinių mokesčio mokėtojams, mat Taryba, kaip minėta, dar 2019 m. gegužės 15 d. nustatė aiškų terminą (ir nuosekliai jį taiko), po kurio pastatytas ir Registrų centre įregistruotas nekilnojamasis turtas yra apmokestinamas NTMĮ nustatyta tvarka. Taryba, nustatydama mokesčio lengvatą, jokiu formatu nebuvo įsipareigojusi ar suteikusi gyventojams lūkesčių dėl mokestinės lengvatos taikymo sąlygų keitimo. Todėl po nustatyto termino nekilnojamąjį turtą įsigyjantys gyventojai turėjo galimybę įvertinti visas su jo įsigijimu susijusias rizikas, įskaitant ir tai, ar įsigyjamas turtas yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas.
47. Pareiškėjas, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pakartodamas argumentus, nurodytus pareiškime, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
48. Nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas su abstrakčiu, t.y. su individualia byla nesusijusiu, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas ištirti: i) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 1-1042 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ pagal jo priėmimo tvarką atitinka įstatymo viršenybės principą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principą bei 13 straipsnio 5 bei 8 dalis, įpareigojančias viešai skelbti sprendimų projektus; ii) ar Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktai atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus bei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį; iii) ar Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ atitinka teisėtumo, lygiateisiškumo, mokesčių mokėtojų lygybės, objektyvumo bei teisingumo principus.
49. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktai prieštarauja teisėtumo principui, įstatymo viršenybės principui ir NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai. Taip pat pripažino, kad Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui. Kitoje dalyje Vyriausybės atstovo pareiškimą atmetė.
50. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo pareiškimas nebuvo patenkintas, apeliaciniame skunde prašo šią dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nemotyvavo sprendimo ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.
51. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas pareiškėjo pareiškimas, prašo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo pareiškimą atmesti visa apimtimi. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Sprendime minimo teisės akto (Taisyklių) nuostatų. Teismas taip pat nevertino VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punkto ir NTMĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatų, neatsižvelgė į Savivaldybės argumentus, jog lengvata buvo nustatyta ankstesniame Savivaldybės tarybos sprendime ir buvo tęsiamas jos taikymas.
52. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).
53. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų bei ta apimtimi, kuria byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.
Dėl Sprendimo priėmimo tvarkos
54. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, be kita ko prašė ištirti ar Sprendimas pagal jo priėmimo tvarką atitinka įstatymo viršenybės principą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principą bei 13 straipsnio 5 bei 8 dalis, įpareigojančias viešai skelbti sprendimų projektus.
55. Pareiškime teismui Vyriausybės atstovas nurodė, kad jam kilo abejonės, ar Sprendimas, pagal jo priėmimo tvarką, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatoms, pažymėdamas, kad 2021 m. birželio 23 d. vykusio Savivaldybės tarybos posėdžio metu Sprendimo projektas buvo papildytas punktais, kuriems pritarta pagrindiniame Ekonomikos ir finansų komitete, tačiau minėti Sprendimo projekto pakeitimai (nauja Sprendimo projekto redakcija, siūlymai dėl Sprendimo papildymo ar pan.) iš anksto nebuvo paviešinti nei savivaldybės interneto svetainėje, nei TAIS.
56. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu šioje dalyje Vyriausybės atstovo pareiškimą atmetė, nustatęs, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, nuo pat Sprendimo įtraukimo į tarybos darbotvarkę, Sprendimo projektas, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami, todėl pats pareiškėjo reikalavimas ištirti Sprendimo teisėtumą pagal jo priėmimo tvarką yra grindžiamas neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra nepagrįstas.
57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog konstatuodamas, kad Sprendimo projektas buvo viešinamas, teismas neanalizavo pareiškėjo nurodytų Teisėkūros pagrindų įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų teisės principų turinio, jų reikšmės, teisėkūros viešumo tikslo ir įtakos teisės aktų teisėtumui.
58. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos. Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimas).
59. Pareiškėjas kvestionuoja Sprendimo priėmimo tvarkos atitiktį Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principui, reiškiančiam, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai ir galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex post vertinimą atliekantys subjektai. Pareiškėjas taip pat kelia abejones dėl Sprendimo atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje įtvirtintam reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principui, nustatančiam, kad savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais, bei šio įstatymo 13 straipsnio 5 bei 8 dalims. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos posėdyje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, tarybos narių frakcijos ir grupės, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administracijos direktorius. <...> Pateikti sprendimų projektai yra registruojami reglamento nustatyta tvarka ir ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną po registracijos paskelbiami savivaldybės interneto svetainėje. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais meras <...> ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka praneša visiems tarybos nariams, gyventojams ir seniūnaičiui, kai svarstomi klausimai yra susiję su jo atstovaujama gyvenamosios vietovės bendruomene, taip pat seniūnui ir vietos gyventojų apklausos iniciatyvinės grupės atstovui (atstovams), kai svarstomi vietos gyventojų apklausos rezultatai ar klausimai dėl vietos gyventojų apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų).
60. Pirmosios instancijos teismas nustatė (žr. šios nutarties 7.1 – 7.10 punktus), kad Sprendimo projektas buvo viešinamas savivaldybės interneto svetainėje nuo jo įtraukimo į darbotvarkę 2021 m. gegužės 27 d. Taip pat interneto svetainėje buvo viešinama visa projekto svarstymo procedūra, t.y. viešai skelbiami tiek pagrindinio (Ekonomikos ir finansų komiteto), tiek kitų komitetų sprendimai dėl projekto bei pateikti siūlymai. Teismas taip pat nustatė, jog Savivaldybės tarybos posėdžiai yra transliuojami tiesiogiai, o svarstant klausimą „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ dar kartą buvo paviešinti konkretūs Sprendimo papildymai, kuriems buvo pritarta komitetuose (žr. nutarties 7.9 ir 7.10 punktus). Atsižvelgus į šios nutarties 60 punkte išdėstytą reglamentavimą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimo projektas ir komitetų siūlymai nustatyta tvarka buvo paskelbti savivaldybės interneto svetainėje, savivaldybės gyventojai bei suinteresuoti asmenys galėjo stebėti Sprendimo projekto svarstymo eigą bei teikti siūlymus, pagrįstai pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad norminis administracinis aktas gali būti pripažįstamas neteisėtu dėl procedūrinių pažeidimų atsižvelgiant į šių pažeidimų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019; kt.). Šiuo atžvilgiu pagal analogiją subsidiariai taikoma ir ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).
62. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog kartu su pirminiu Sprendimo projektu turėjo būti skelbiamas „naujos redakcijos“ Sprendimo projektas, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo procedūrą reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo pakoregavus pirminį projektą ir naujo skelbti „naujos redakcijos“ projektą. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodo, jog teisės aktai detaliai nereglamentuoja kaip turi būti įgyvendinama teisėkūros viešumo procedūra. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog savivaldybės interneto svetainėje, nors ir ne viename dokumente, tačiau buvo paviešintas tiek Sprendimo projektas, tiek ir komitetų siūlymai.
63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo abejonės dėl Sprendimo atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 dalies bei 13 straipsnio 5 bei 8 dalių nuostatoms, nepagrįstos, todėl pareiškėjo apeliacinis skunda atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.
Dėl Sprendimo 1.5 ir 1.6 punkto nuostatų
64. Sprendimo 1.5 papunktyje savivaldybės taryba nustatė 1 proc. didesnį, nei 1.1 ir 1.2 papunkčiuose nustatyti, tarifą patalpoms ir statiniams, kai juose vykdant veiklą nesilaikoma Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 „Dėl Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių tvirtinimo“ patvirtintose Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėse nustatytų reikalavimų ir kai už šių reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl gamybinio-komercinio triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo. Atitinkamai Sprendimo 1.6 papunktyje savivaldybės taryba nustatė 3 proc. tarifą patalpoms ir statiniams, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo.
65. Pareiškėjas nurodė, kad jam kilo abejonės, ar Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktuose nustatyti mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijai atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus bei NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
66. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktai prieštarauja teisėtumo principui, įstatymo viršenybės principui ir NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai. Pirmosios instancijos teismas sprendimą iš esmės argumentavo tuo, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytos mokesčio mokėjimo sąlygos yra siejamos ne su nekilnojamojo turto, t. y. nuosavybės teisių objektų, savybėmis, o su mokestį mokančių subjektų požymiais, t. y. asmenų neteisėtais veiksmais – teisės aktų pažeidimo faktu. Teismas taip pat pažymėjo, kad NTMĮ nėra nustatyta, kad mokesčio tarifas gali būti diferencijuojamas pagal teisės aktų pažeidimo faktą, todėl padarė išvadą, kad Sprendimo 1.5 bei 1.6 punktuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas neatitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, o Taryba, priimdama ginčijamas Sprendimo nuostatas, pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus.
67. Atsakovas nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, neįvertino Sprendimo 1.5 punkte minimo teisės akto (Taisyklių) nuostatų. Atsakovo įsitikinimu Sprendimo 1.5 punktas atitinka vieną iš NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų, t.y. nekilnojamo turto naudojimą, kadangi Taisyklėse nustatyti reikalavimai gamybinio – komercinio triukšmo šaltinio valdytojui yra susiję su nekilnojamo turto naudojimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog analogiškai turėtų būti vertinama ir Sprendimo 1.6 punkto nuostata, nustatanti padidintą tarifą patalpoms ir statiniams, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo.
68. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. eA-6-968-2020).
69. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, o tarp jų ir teisėtumo principas, kuris nustato, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str. 6 p.). Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-737-552/2015).
70. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. NTMĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus atvejus. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Pagal NTMĮ nekilnojamojo turto mokesčiu yra apmokestinamas nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomas ir/ar naudojamas nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, išskyrus NTMĮ 4 straipsnyje numatytas išimtis.
71. NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio intervalas nuo 0,5 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, o šio straipsnio 2 dalis, be kita ko, įtvirtina, kad savivaldybės taryba, siekdama, kad naujas konkretus mokesčio tarifas galiotų šios savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, naują konkretų mokesčio tarifą turi nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos.
72. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtina, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Jeigu savivaldybės taryba per šioje dalyje nurodytus terminus nenustato naujų konkrečių mokesčio tarifų, kitą mokestinį laikotarpį galioja paskutiniai nustatyti konkretūs mokesčio tarifai.
73. Aptartas teisinis reglamentavimas bei teismų formuojama praktika suponuoja išvadą, jog savivaldybių taryboms yra suteikta teisė (išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija) nustatyti vieną ar kelis konkrečius mokesčio tarifus NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į vieną ar kelis įstatymų leidėjo NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus.
74. Nagrinėjamoje byloje savivaldybė didesnio nekilnojamojo turto mokesčio pasirinkimo kriterijumi Sprendimo 1.5 punkte nurodo patalpų ir statinių naudojimą, kai juose vykdant veiklą nesilaikoma Taisyklėse nustatytų reikalavimų ir kai už šių reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl gamybinio – komercinio triukšmo šaltinio nubaudimo. Atitinkamai Sprendimo 1.6 punkte padidinto mokesčio tarifo taikymo kriterijumi nurodo patalpų ir statinių, ant kurių įrengiama reklama, nesilaikant Reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, naudojimą, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo. Taigi Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktuose nustatytais atvejais mokesčio diferencijavimo kriterijumi yra patalpų ir statinių naudojimas pažeidžiant nustatytus teisės aktų reikalavimus už kurių nevykdymą per mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs administracinio nusižengimo nutarimas atitinkamoje administracinio nusižengimo byloje. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtina, kad savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimo kriterijų.
75. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl tokio kriterijaus pasirinkimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausiai pažymi, kad NTMĮ nepateikia nekilnojamojo turto naudojimo apibūdinimo. VMI pateikiamame NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies komentare (https://www.vmi.lt/evmi/nekilnojamojo-turto-mokestis) nekilnojamojo turto naudojimo kriterijus apibūdinamas kaip „pavyzdžiui, nenaudojamas, naudojamas ne pagal paskirtį, naudojamas tenkinti viešuosius interesus ir pan.“ Minėtos nuostatos apžvalga leidžia pastebėti, kad komentare pateikiamas nebaigtinis nekilnojamojo turto „naudojimo“ sąvokos apibūdinimas, o turto „naudojimo ne pagal paskirtį“ sąvoka iš esmės atitinka savivaldybės pasirinktą „nekilnojamojo turto naudojimo pažeidžiant nustatytus teisės aktų reikalavimus“ kriterijų. Tai, kad Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktuose atsakovas nustatė per mokestinį laikotarpį įsiteisėjusio administracinio nusižengimo nutarimo sąlygą, leidžia spręsti, jog savivaldybės taryba nustatydama konkrečius mokesčio tarifus pasirinko nekilnojamojo turto naudojimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus požymį – įsiteisėjusį nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju savivaldybės pasirinktos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos yra konkrečios ir aiškios, nekilnojamojo turto naudojimas vertinamas pagal aiškų ir objektyvų kriterijų – nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimą per mokestinį laikotarpį.
76. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai nesuponuoja išvados, jog Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktuose nustatyti mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijai neatitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principų bei NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.
77. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad tikrinami Sprendimo 1.5 ir 1.5 punktai neprieštarauja teisėtumo, įstatymo viršenybės ir NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, atsakovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkindamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas šioje dalyje atmetamas.
Dėl Sprendimo 3.1 punkto nuostatų
78. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu taip pat pripažino, jog Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
79. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).
80. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą mokesčių teisėje įtvirtina Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnis, kuriame įtvirtintas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį yra savivaldybių savarankiškoji funkcija. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog išimtinė kompetencija priimti sprendimus savivaldybės biudžeto sąskaita teikti, be kita ko, mokesčių lengvatas, nereiškia, kad savivaldybė šioje srityje yra absoliučiai savarankiška, kadangi ją įgyvendindama savivaldybės taryba turi paisyti normų ir principų, įtvirtintų Konstitucijoje ir įstatymuose.
81. Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, o tarp jų ir teisėtumo principas, kuris nustato, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str. 6 p.). Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-737-552/2015).
82. Sprendimo 3.1 punkte nustatyta, kad nuo nekilnojamojo turto mokesčio atleidžiami asmenys, kurie įsigijo apmokestinamą nekilnojamąjį turtą (negyvenamosios paskirties patalpas), kuris buvo pastatytas ir įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d. Lengvata taikoma esant šioms sąlygoms: patalpos yra naudojamos gyvenamajai paskirčiai, mokesčio mokėtojas (turto savininkas) ir jo šeimos nariai tose patalpose deklaruoja gyvenamąją vietą bei tai yra vienintelis mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas (išskyrus garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio ar inžinerinių statinių paskirties /naudojimo būdo statinius (patalpas).
83. Taigi šioje byloje ginčijamu Sprendimo 3.1 punkto teisiniu reguliavimu mokestinės lengvatos taikymas yra siejamas su apmokestinamo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre data (2019 m. birželio 1 d.).
84. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo 3.1 punkto nuostata mokestinės lengvatos taikymą susiejus su turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre data, įtvirtintas nevienodas teisinis reguliavimas tapačioje teisinėje padėtyje esantiems teisių į apmokestinamą objektą aspektu (turintiems negyvenamosios paskirties patalpas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje), tačiau skirtingoms asmenų grupėms pagal turimo apmokestinamo nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre datą asmenims.
85. Įvertinęs atsakovo teiktus paaiškinimus pirmosios instancijos teismas nustatė, kad lengvatos susiejimą su turto registracijos data atsakovas aiškina siekiu sumažinti riziką skatinti tolesnį piktnaudžiavimą vystant negyvenamosios paskirties statybos projektus, taip pat VMI de facto iki 2019 m. mokestinio laikotarpio pradžios taikyta praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto registracijos data pati savaime nesietina su objektyviomis nutarties 84 punkte aptartų grupių diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis.
86. Atsižvelgusi į šios nutarties 79-81 punktuose išdėstytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pripažinti, jog Sprendimo 3.1 punkto nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
87. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tikslu mažinti piktnaudžiavimą vystant negyvenamosios paskirties statybos projektus, buvo išsamiai ir tinkamai įvertinti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog turto registracijos datos nustatymas, visų pirma, sukelia neigiamus padarinius mokesčio mokėtojams, o ne nekilnojamojo turto vystytojams, todėl siekis sumažinti riziką skatinti tolesnį piktnaudžiavimą vystant negyvenamosios paskirties statybos projektus, nėra niekuo objektyviai pateisinamas. Minėti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl lengvatos siejamos su turto pastatymo ir įregistravimo Registrų centre data taikymo tikslų.
88. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kuriais lengvatos taikymo priklausymas nuo turto registravimo Registrų centre momento grindžiamas nusistovėjusia praktika, de facto taikyta VMI iki 2019 m. mokestinio laikotarpio pradžios. Svarbu paminėti, kad pati Savivaldybė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog VMI taikė praktiką suteikti mokestinę lengvatą gyventojams, turintiems negyvenamosios paskirties patalpas ir pateikusiems visumą duomenų, pagrindžiančių, jog tos patalpos yra faktiškai gyvenamos, bei dėjusiems visas pastangas pakeisti kitos paskirties nekilnojamojo turto paskirtį į gyvenamąją. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai vertino, jog VMI taikyta lengvata asmenys buvo skatinami pakeisti patalpų paskirtį į gyvenamąją (asmenims iki 2019 m. gruodžio 31 d. nepakeitusiems nekilnojamojo turto paskirties į gyvenamąją, nuo 2019 metų mokestinio laikotarpio pradžios nekilnojamasis turtas būtų apmokestinimas NTMĮ nustatyta tvarka), tuo tarpu atsakovei mokestinės lengvatos taikymą susiejus su nekilnojamojo turto pastatymo ir įregistravimo data nekilnojamojo turto paskirties keitimas neskatinamas.
89. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad Sprendimo 3.1 punkte nustatytas terminas yra nuosekliai perkeltas iš ankstesnio Savivaldybės tarnybos sprendimo, kuris yra teisėtas, teisėjų kolegija pažymi, kad vien faktas, kad analogiškas arba labai panašus teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas ankstesniuose atsakovo sprendimuose, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti šioje byloje tiriamos Sprendimo nuostatos teisėtumą.
90. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sprendimo 3.1 punkto iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė jas atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas bei šioje dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
91. Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre (Administracinių bylų teisenos įstatymo 119 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės galės būti realiai įgyvendintos (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d., 2019 m. birželio 25 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju Sprendimo 3.1 punktas, kurio nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijoje ir įstatyme įtvirtintam lygiateisiškumo principui, reglamentuoja visuomenei svarbius klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto mokesčio tarifų, pagal kuriuos mokamas nekilnojamojo turto mokestis, nustatymu. Dėl šių priežasčių teismo sprendimo paskelbimo atidėjimas įgyvendintų konstitucinį reikalavimą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, suteikiant savivaldybei galimybę pasiruošti kylantiems teisiniams padariniams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, jog NTMĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas teismo sprendimo oficialų paskelbimą atidėti, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2024 m. sausio 1 d., todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinama nurodant, jog sprendimas Teisės aktų registre skelbiamas 2024 m. sausio 1 d.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę sprendimo dalį išdėstant taip:
„Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-1042 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ 3.1 papunkčio nuostata „kuris buvo pastatytas ir įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre iki 2019 m. birželio 1 d.“ reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
Kitoje dalyje pareiškėjos Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityje pareiškimą atmesti.
Nutartis neskundžiama.