Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16d. nutarties, kuria S. D. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nutraukta, nustačius jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK 28 straipsnio 2 dalyje – būtinąją gintį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. sausio 12 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), būdamas savo gyvenamojo namo kambaryje, pro išdaužtą namo lango stiklą, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio konflikto su R. B. metu, tyčia prieš langą lauke stovinčiam R. B. ledo kirtikliu (peikena) sudavęs nemažiau 17 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarydamas jam kiauryminį durtinį kaklo sužalojimą, muštines žaizdas kaktos kairėje, kairiame momenyje, kairiame smilkinyje, kairiame skruoste, kairės ausies kaušelyje, viršutinės lūpos kairėje su 21 danties panirimu, abiejų lūpų gleivinėse, kaktikaulio, smilkinkaulio ir smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžius, žaizdas krūtinės kairėje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kairiame antakyje, kairiame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, dėl ko padarius kiauryminį durtinį kaklo sužalojimą, pasireiškusį durtine žaizda kaklo kairėje su kairės viršutinės skydinės arterijos ir gerklų pažeidimu, kas komplikavosi aspiracija krauju, nukraujavimu, ūmiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, plaučių ir galvos smegenų pabrinkimu, R. B. mirė, taip jį itin žiauriai nužudė.

2.8. Esant pirmiau nurodytų aplinkybių visumai, apelianto įsitikinimu, yra pagrindas pripažinti, kad skundžiamoje nutartyje teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą.

4.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek visumoje, su apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.

4.2. Pažymėtina tai, jog sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin svarbią reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tam, kad nustatyti tikslias faktines įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalo teisiamajame posėdyje kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus (šiuo konkrečiu atveju kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis ir kitus bylai reikšmingus duomenis), juos sugretinti tarpusavyje, pašalinti juose esančius prieštaravimus, sujungti juos į vientisą loginę seką ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas paminėtų BPK reikalavimų iš esmės nesilaikė. Byloje esančius įrodymus vertino atsietai, dalį jų vertino netinkamai, nesujungė įrodymų į vieningą loginę seką, ko pasėkoje iš dalies neteisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes. Padaryti pirmosios instancijos teismo BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sutrukdė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir byloje priimti teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą.

4.6. Išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad R. B. savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kuri vertintina kaip grėsmingas, realiai pradėtas kėsinimasis į būsto neliečiamybę bei tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į S. D. bei gyvybę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. D. šiuo atveju turėjo teisę į būtinąją gintį. Tačiau, aplinkybės, kad S. D. R. B. tik sugrįžus vakare pareiškė, jog jo neįsileis į namus, per langą buvo išmesti nužudytojo rūbai, šiuo atveju negali būti vertinama kaip ginties provokacija, tai yra kaip pastangos dirbtinai sukelti kokius nors R. B. veiksmus ar kokią nors jo neadekvačią reakciją. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad būtinosios ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-541/2003, 2K-78-489/2016). Byloje nėra duomenų apie tai, kad S. D. būtų specialiai provokavęs R. B. pavojingo kėsinimosi veiksmus, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų siekęs tariamos gynybos veiksmais padaryti nužudytajam kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju S. D. turėjo teisėtą pagrindą bet kada iš savo gyvenamojo būsto iškraustyti laikinai priimtą gyventi R. B.. Tuo tarpu pačios situacijos vertinimas humaniškumo prasme (brolio sugyventinės sūnaus neįsileidimas be priežasties į namus, kuriuose jis laikinai gyveno, apie tai jo iš anksto neįspėjus, jo rūbų išmetimas pro langą, išvarymas iš namų pakankamai vėlų vakarą), šiuo atveju neturi jokios reikšmės teisinėms išvadoms dėl būtinosios ginties provokacijos.

4.7. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog būtinosios ginties teisėtumo sąlygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Ne mažiau svarbi sąlyga yra ir būtinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tiesa, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą.

4.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti situacijos kaip būtinosios ginties ribų peržengimo, kadangi S. D. gynėsi nuo pavojingo R. B. kėsinimosi įsibraunant į jo būstą. Apygardos teismas tik formaliai pažymėjo, jog S. D. pasirinkta gynyba visiškai atitiko kėsinimosi pobūdį ir jo pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paminėta teismo išvada yra neteisinga bei prieštaraujanti teismų praktikai.

4.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įsibrovimu į būstą pripažįstami tokie atvejai, kai į patalpas, kuriose faktiškai gyvena žmogus, yra patenkama ir patenkama neteisėtai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006). Taigi iš šio kasacinės instancijos teismo išaiškinimo matyti, kad paminėta BK 28 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kuomet pakanka nustatyti pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi bei nereikia vertinti būtinosios ginties ribų laikymosi, kad nustatyti baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, siejama su patekimu į būsto vidų. Tuo tarpu vertinant ginties veiksmus nuo brovimosi į būstą, privalu nustatyti ne tik buvus realų, akivaizdų ir pavojingą kėsinimąsi, bet ir tai, ar besiginant nuo tokio kėsinimosi nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog vertinant ginties veiksmus tiek nuo įsibrovimo, tiek nuo brovimosi į būstą, itin svarbu atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, užpuoliko asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kuriomis tai daroma, grėsmės apimtį, žalingų padarinių realumą, įvykio vietą, laiką, užpuoliko ir besiginančiojo tarpusavio santykius, besiginančiojo galimybę fiziškai atremti kėsinimąsi ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

4.10. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai (nukentėjusiosios R. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole bei prie jo esančiose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys, teismo medicinos eksperto S. L. paaiškinimai, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys) neabejotinai patvirtina, jog R. B. į S. D. gyvenamąjį būstą nebuvo patekęs. Beje, šią aplinkybę skundžiamoje nutartyje nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Motyvuotai byloje esančiais įrodymais paneigė nenuoseklius bei prieštaringus S. D. parodymus apie tai, kad R. B. pro išdaužtą virtuvės langą visgi buvo patekęs į gyvenamojo namo vidų ir prieš jį vartojo fizinį smurtą.

4.12. Apie tai, kad R. B. nebuvo patekęs į namo vidų, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, neabejotinai leidžia teigti ir įvykio vietos apžiūros metu padarytose nuotraukose užfiksuotas išdaužto lango vaizdas. Apžiūrint įvykio vietą netrukus po įvykio užfiksuota, kad lango stiklas buvo išdaužtas nepilnai. Nuo lango viršaus beveik iki pusės lango matosi neišdaužto stiklo dalis su masyviomis ir aštriomis briaunomis. Apatinėje lango rėmo dalyje taip pat likusios aštrios ir pakankamai aukštos stiklo šukės. Natūralu, kad jeigu R. B. būtų patekęs į namo vidų, o vėliau, kaip teigia S. D., būtų išstumtas pro išdaužtą langą į lauką, tokių ilgų atsikišusių neišdaužto stiklo briaunų nebūtų likę. Be to, R. B., lįsdamas pro išdaužtą langą su tokiomis aštriomis bei atsikišusiomis stiklo dalimis, neabejotinai turėjo susiplėšyti rūbus, galimai patirti ir pjautinius sužalojimus. Atliekant R. B. lavono tyrimą jokių pjautinių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti stiklo šukėmis, nebuvo aptikta, taip pat nenustatyta pjautinių, plėštinių sugadinimų ir nužudytojo įvykio vakarą dėvėtuose viršutiniuose drabužiuose. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, byloje neabejotinai nustatyta, kad nužudytasis į S. D. gyvenamojo būsto vidų nebuvo patekęs. Tuo pačiu paneigtos kaltinamojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad R. B., įlindęs per langą ir būdamas virtuvėje, nuvertė dujų balioną ir bandė padegti namus, be to, virtuvėje jį mušė suolu, kuriuo buvo išdaužtas langas.

4.13. Taigi, esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo nustatyti vieną iš BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių (ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika), kuomet nėra aktualios gynybos nuo pavojingo kėsinimosi ribos, gynyba nėra saistoma su besikėsinančiajam padarytos žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, jog šiuo atveju S. D. turėjo teisę į būtinąją gintį, privalėjo, kruopščiai ir išsamiai įvertinęs bylos aplinkybes, nustatyti ir ar šiuo atveju kaltinamojo pasirinkta gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

4.14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju S. D. pasirinktas gynybos būdas nuo R. B. pavojingo kėsinimosi aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo.

4.15. Vertinant būtinosios ginties ribų laikymąsi, svarbu atsižvelgti į tai, kad nužudytasis R. B. iki įvykio laikinai gyveno kaltinime nurodytame name S. D. leidimu. Neabejotinai jie buvo pažįstami. Įvykio dieną, kaip jau minėta, tarp R. B. ir S. D. nebuvo kilę jokių konfliktų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki R. B. išeinant į mieste vykusį minėjimą, taip pat ir iki jo sugrįžimo, jam būtų kas nors pasakęs, jog jis tuose namuose nepageidaujamas ir toliau juose nebegali gyventi. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad R. B. turėjo teisėtą pagrindą grįžti į namus, kuriuose šeimininkų leidimu laikinai gyveno, be to, neturėjo pagrindo net įtarti, kad jau tą patį vakarą į savo laikinus namus nebus įleistas. Svarbu pažymėti ir tai, kad pačiam S. D. taip pat nebuvo staigmena, kad R. B. sugrįžo į namus, kuriuose laikinai gyveno. Kaip minėta, jokių konfliktų iki įvykio tarp minėtų asmenų nenustatyta. Nežiūrint į tai, kad vėlesnių apklausų metu S. D. teigė, kad R. B., būdamas girtas, jį mušė, todėl jis labai išsigando, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą, pastarasis teigė, kad jis su nužudytuoju sutardavo gerai. Nukentėjusioji R. B., liudytoja A. R. taip pat patvirtino, kad S. D. ir R. B. tarpusavio santykiai buvo geri. Liudytojas G. Ž. apklausiamas parodė, kad R. B., prieš pusę metų grįžęs iš įkalinimo įstaigos, elgėsi ramiai, apie tai, kad jis elgiasi agresyviai, nėra girdėjęs. Tuo tarpu liudytojas V. U. parodė, jog R. B., būdamas išgėręs, kartais būdavo agresyvus.

4.16. Byloje nustatyta, jog R. B. savo pavojingu kėsinimusi didelės žalos įstatymo saugomoms vertybėms nepadarė. Pastarasis, braudamasis į gyvenamojo namo vidų, mediniu suolu išdaužė vieną iš trijų virtuvės lango stiklų, o suolą, kuriuo išdaužė stiklą, numetė lauke. Suolo nenaudojo kaip daikto, kėsindamasis į S. D. sveikatą bei gyvybę. R. B. neturėjo ir kitų įrankių. Pavojingas kėsinimasis į S. D. sveikatą bei gyvybę realiai nebuvo pradėtas, buvo išreikštas grasinančiais žodžiais. Byloje nėra duomenų, kad S. D. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, būtų padaręs R. B.. Tuo tarpu S. D., gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, R. B. padarė daugybinius kūno sužalojimus, iš kurių vienas buvo mirtinas. Kaltinamasis nužudytajam sudavė ne mažiau kaip 17 smūgių, dauguma jų buvo suduoti į gyvybiškai svarbius organus – galvą, priekinę kaklo pusę, žalojimui buvo pasirinkti du masyvūs, sunkiai žalojantys įrankiai. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad S. D. buvo namo viduje, tuo tarpu R. B. lauke, be to, sunkiai apsvaigęs nuo alkoholio. Be paties S. D. namuose, taip pat buvo ir nužudytojo motina bei kaltinamojo brolis.

4.17. Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje situacijoje R. B. kėsinimasis nebuvo toks pavojingas, jog ginamas vertybes buvo galima apginti tik atimant gyvybę R. B.. Todėl darytina išvada, kad S. D. gynyba aiškiai neatitiko R. B. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

4.18. Be kita ko, išdėstytų aplinkybių kontekste būtina pažymėti ir tai, kad paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Iš nukentėjusiosios R. B. matyti, jog dalį smūgių ledo kirtikliu bei smūgius kirviu S. D. sudavė tuo metu, kai R. B. jau gulėjo vonioje. Nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad po smūgių sudavimo ledo kirtikliu, S. D., nuėjęs į brolio kambarį, šį įrankį paslėpė po lova. Po to, grįžęs į virtuvę, liepė jai atnešti iš jo kambario kirvį, ką ji ir padarė. S. D. atneštu kirviu vonioje gulinčiam jos sūnui sudavė dar keletą smūgių. Dar ledo kirtikliu badydamas gulintį vonioje jos sūnų, S. D. šaukė „aš tave nužudysiu, kaliny prakeiktas“. Iš paminėtų nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, kad S. D. fizinį smurtą prieš R. B. naudojo ir tuo metu, kai pastarasis akivaizdžiai nekėlė niekam jokios grėsmės, neatliko jokių aktyvių kėsinimosi veiksmų. Netikėti paminėtais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Aplinkybę, kad S. D. smurtinius veiksmus tęsė nesant jau jokių pavojingo kėsinimosi apraiškų iš R. B. pusės, tai yra tuo metu, kai šis jau gulėjo lauke stovėjusioje vonioje, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas. Iš eksperto paaiškinimų matyti, jog R. B. sužalojimai galvos plaukuotoje dalyje buvo padaryti jau agonijos metu. Be kita ko, ekspertas nurodė, jog tikėtina, kad R. B. sužalojimai galvoje buvo padaryti kirvio penties bukuoju galu. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad ledo kirtiklis iš tikrųjų buvo rastas paslėptas V. D. kambaryje po lova. Tuo tarpu prie išdaužto lango ant palangės namo viduje buvo aptiktas ir kirvis, ant kurio penties yra aiškūs kraujo pėdsakai. Nustatytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina išvadą, jog S. D. baudžiamoji byla, nustačius jo atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, buvo nutraukta nepagrįstai.

4.19. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nepagrįstos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio – kankinant ar kitaip itin žiauriai. Apygardos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai šio nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio nustatymą siejo su R. B. dėl kaltinamojo padarytų sužalojimų patirto skausmo ir kančių laiku.

4.20. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-14/2012, 2K-235-222/2016).

4.21. Bylos aplinkybės patvirtina, kad S. D., peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia R. B. sudavė ne mažiau kaip 17 smūgių į įvairias kūno vietas. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog R. B. buvo padaryti šie sužalojimai: 1) galvos sužalojimai – muštinės žaizdos kaktos kairėje, kairiame momenyje, kairiame smilkinyje, kairiame skruoste, kairės ausies kaušelyje, viršutinės lūpos kairėje su 21 danties panirimu, abiejų lūpų gleivinėse, kaktikaulio, smilkinkaulio ir smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžiai, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu; 2) kiauryminis durtinis kaklo sužalojimas, kuris vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu; 3) žaizdos krūtinės kairėje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimai kairiame antakyje, kairiame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Padarytas kiauryminis durtinis kaklo sužalojimas, pasireiškęs durtine žaizda kaklo kairėje su kairės viršutinės skydinės arterijos ir gerklų pažeidimu, komplikavosi aspiracija krauju, nukraujavimu, ūmiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, plaučių ir galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko R. B. mirė. Daugiau kaip pusė nustatytų sužalojimų R. B. buvo padaryti į gyvybiškai svarbius organus – galvą, priekinę kaklo dalį. Intensyvūs smurtiniai veiksmai buvo atlikti dešimties ar net mažiau minučių laikotarpyje, visi sužalojimai padaryti nužudytajam esant gyvam. Teismo medicinos ekspertas S. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog nuo pradžioje padaryto kiauryminio durtinio kaklo sužalojimo iki R. B. mirties praėjo nuo kelių iki 10 minučių laikotarpis. Svarbu pastebėti ir tai, kad sužalojimai nužudytajam buvo padaryti dviem masyviais įrankiais – ledo kirtikliu (peikena) ir kirviu. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, neabejotina, kad R. B. smūgių sudavimo metu ir iki sąmonės netekimo jautė itin didelius skausmus. Nors nusikaltimo padarymo metu nužudytasis buvo neblaivus (nustatytas 2,61 ‰ girtumas), tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tai nereiškia, kad jis nejautė stipraus skausmo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis smurto naudojimo metu buvo neblaivus, neturi lemiamos reikšmės, vertinant itin žiaurų nužudymo pobūdį(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, R. B. suduotų smūgių skaičių, padarytų kūno sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, sukoncentruotą į gyvybiškai svarbius organus – galvą, priekinę kaklo sritį, padarant daugybinius sužalojimus, nusikaltimo padarymui panaudotus įrankius, pripažįsta, kad S. D. žalodamas R. B. neabejotinai suprato, kad elgiasi itin žiauriai, tai yra suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, ir norėjo taip elgtis.

4.22. Taigi, byloje nustatyta, S. D. m. sausio 12 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), būdamas savo gyvenamojo namo kambaryje, pro išdaužtą namo lango stiklą, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio konflikto su R. B. metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia prieš langą lauke stovinčiam R. B. ledo kirtikliu (peikena) sudavė nemažiau 17 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jam kiauryminį durtinį kaklo sužalojimą, muštines žaizdas kaktos kairėje, kairiame momenyje, kairiame smilkinyje, kairiame skruoste, kairės ausies kaušelyje, viršutinės lūpos kairėje su 21 danties panirimu, abiejų lūpų gleivinėse, kaktikaulio, smilkinkaulio ir smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžius, žaizdas krūtinės kairėje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kairiame antakyje, kairiame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje. Padarytas kiauryminis durtinis kaklo sužalojimas, pasireiškęs durtine žaizda kaklo kairėje su kairės viršutinės skydinės arterijos ir gerklų pažeidimu, komplikavosi aspiracija krauju, nukraujavimu, ūmiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, plaučių ir galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko R. B. mirė. Tokiu būdu S. D., peržengdamas būtinosios ginties ribas, itin žiauriai nužudė R. B., tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

5. Skiriant S. D. už padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgiama į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei. Nusikaltimas buvo padarytas sunkiai žalojančiais įrankiais. Suduota ne mažiau kaip 17 smūgių. Didžioji dalis smūgių mirusiajam buvo suduoti į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, kaklo priekinę pusę, kur išsidėsčiusios gyvybiškai svarbios arterijos, kurių pažeidimas pasireiškia staigiu ir stipriu nukraujavimu. Būtent tai šiuo atveju ir nutiko, dėl S. D. žiaurių smurtinių veiksmų kilo neatstatomos pasekmės, mirė jauno amžiaus vyriškis. Taip pat atsižvelgiama ir į R. B. veikos padarymo metu atliktus veiksmus– lango stiklo išdaužimą, bandymą per langą patekti į S. D. namus, kai pastarasis aiškiai veiksmais bei žodžiais išreiškė, kad jis jo namuose nepageidaujamas, bei R. B. išsakytus grasinimus, kas sudarė kaltinamajam sąlygas į būtinąją gintį. Pažymėtina ir tai, kad baigta nusikalstama veika buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia. S. D. atsakomybę lengvina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė, peržengdamas būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tuo tarpu pastarojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

5.1. Vertinant S. D. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis praeityje neteistas, nebaustas ir administracine tvarka. Nors yra vedęs, tačiau su sutuoktine negyvena jau ilgą laiką. Gyvena kartu su broliu bei jo sugyventine. S. D. niekur nedirba, pragyvenimo šaltinis yra invalidumo pensija. Iš byloje esančių ekspertizės aktų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. D. dar (duomenys neskelbtini) metais diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Vėlesniais metais jis ne kartą gydytas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija, priepuolinė – progredientinė eiga su progresuojančiu psichikos defektu, neterminuotai pripažintas neįgaliu (25 proc. darbingumo lygis). Nuo 1998 m. iki 2011 m. gruodžio mėnesio buvo gydomas ambulatoriškai (2011-12-27 paskutinį kartą kreipėsi į gydytoją). Po paskutinio apsilankymo pas gydytoją pats savarankiškai nustojo vartoti jam paskirtus vaistus, jų nevartojo ir prieš nusikalstamos veikos padarymą. Kita vertus, atlikus S. D. stacionarią teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nustatyta, jog jis nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatytas organinis asmenybės sutrikimas, lengvas kognityvinis sutrikimas, adaptacijos sutrikimas bei šizofrenijos remisija netrukdė suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikaltimo padarymo metu S. D. nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje. Tiek ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), tiek, atlikus papildomą ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, surašytame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog šiuo metu S. D. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones nėra pagrindo. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo S. D. 2017-03-25 buvo fiksuotas paranoidinės šizofrenijos paūmėjimas, dėl ko jis gydytas psichiatrinio profilio stacionare iki 2017-08-25, kuomet pasiekta paranoidinės šizofrenijos pakankama medikamentinė remisija, kuri šiuo metu netrukdo S. D. suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pagal savo psichinę būklę S. D. šiuo metu gali dalyvauti teismo procese, gali suprasti aplinkybes reikšmingas bylos nagrinėjimui, gali duoti parodymus.

5.2. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog S. D. už jo, peržengiant būtinosios ginties ribas, padarytą nusikaltimą žmogaus gyvybei skirtina BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu S. D. būtų galimybė taikyti BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę nei straipsnio už padarytą veiką sankcijoje numatytą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį, kuria S. D. baudžiamoji byla pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nutraukta, nustačius jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK 28 straipsnio 2 dalyje – būtinąją gintį, panaikinti ir priimti naują sprendimą – apkaltinamąjį nuosprendį:

S. D. pripažinti kaltu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir paskirti jam laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios paskirti S. D. kardomąją priemonę – dokumento – asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), saugomos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato saugojimo patalpoje, paėmimą.

Daiktinius įrodymus, bylai reikšmingus daiktus: 1) iš įvykio vietos paimtus daiktus (stiklo šukes, lyginamuosius pavyzdžius, taburetę, užuolaidą, antklodės iškarpą, saugomus (duomenys neskelbtini) VPK saugojimo sandėlyje – sunaikinti; 2) ledo kirtiklį ir kirvį, nesant prašymo šiuos daiktus grąžinti – sunaikinti; 3) S. D. asmeninius daiktus (batus, piniginę, apatines kelnaites), jam išduotus dokumentus (negaliojančią asmens tapatybės kortelę, vairuotojo pažymėjimą, nuolaidų korteles) ir pinigus – 140 eurų, saugomus (duomenys neskelbtini)VPK saugojimo sandėlyje ir finansų skyriuje (pinigai pagal kvitą A Nr. (duomenys neskelbtini)) – grąžinti S. D..