Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas P. Kontrimas Teisminio proceso Nr. 1-25-3-00014-2010-9

2011 m. rugsėjo 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 187 str. 3 d. – 5 parų arešto bausme, pagal BK 140 str. 1 d. – 7 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., bausmės sudėtos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 7 parų arešto bausmė.

Nuosprendžiu iš nuteistojo A. M. priteista 1500 Lt neturtinės žalos. Taip pat 1000 Lt už nukentėjusiojo advokato paslaugų apmokėjimą, 366, 02 Lt turtinei žalai atlyginti, 10 Lt už turėtas išlaidas dėl pažymos išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 19 d., apie 17.10 val. sodų bendrijoje „duomenis neskelbtini“, sklypo Nr. „duomenis neskelbtini“ , Kretingos r., tarpusavio konflikto metu, iš savanaudiškų paskatų tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė T. S. į veidą ir šiam parkritus ant žemės su koja sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tuo T. S. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. A. M., tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tarpusavio konflikto metu sudaužė T. S. priklausančius akinius 366,02 Lt vertės, tuo padarydamas T. S. 366,02 Lt žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vien tai, kad nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde, vertino įrodymų visumą, nukentėjusiojo parodymus vertino kaip patikimus ne fragmentiškai, tačiau atsižvelgdamas į kitus įrodymus, atsižvelgdamas, kiek kiti teisme ištirti duomenys juos patvirtina, todėl skundo argumentai dėl nenustatyto įrodymų patikimumo atmetami.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tad būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia pastūmęs nukentėjusįjį, tačiau neigia sudavęs jam į veidą bei spyręs nukentėjusiajam. Nurodo, kad nagrinėjamojoje situacijoje jis padarė veiką gindamas savo sugyventinę nuo ją pastūmusio T. S. ir būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl mano, jog yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d.

Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pakankamo pagrindo pripažinti A. M. veiksmus nagrinėjamojoje situacijoje, kaip atitinkančius būtinosios ginties sąvoką, nėra. Kilusi konfliktinė situacija tarp T. S. ir E. R. bei A. M. neduoda pagrindo manyti, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų nuteistajai grėsė realus ir akivaizdus pavojus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apeliantas nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 19 d. apie 17. 10 val., sodų bendrijoje tarpusavio konflikto metu, iš savanaudiškų paskatų tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė T. S. į veidą ir šiam parkritus ant žemės su koja sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas.

Apeliantas teigia, jog pastūmė nukentėjusįjį T. S., nes gynė savo sugyventinę, nuo jo, nes T. S. pastūmė ją ir ji nukrito ant žemės. Tačiau teisėjų kolegijos manymu, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde E. R. sveikatai ir gyvybei didelis pavojus negrėsė, nes nukentėjusysis smurto jos atžvilgiu nenaudojo, o tik galimai pastūmė ją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad galimai nukritus E. R., T. S. rengėsi atlikti kitus neteisėtus veiksmus t. y. bandytų ją toliau pulti. Darytina išvada, jog nei nuteistojo, nei jo sugyventinei sveikatai ir gyvybei nagrinėjamo konflikto metu pavojus negrėsė. Pažymėtina, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Šioje konkrečioje byloje nėra objektyvių duomenų išvadai daryti, kad nukentėjusysis T. S. konflikto metu naudojo apelianto ar jo sugyventinės atžvilgiu smurtą, juolab nenaudojo jokių priemonių. Kolegijos nuomone, apelianto teiginys apie šioje situacijoje jo sugyventinei gresiantį pavojų yra tik jo subjektyvus vertinimas, nepatvirtinamas bylos medžiaga. Byloje nekonstatuotas pavojingas kėsinimasis, kuris yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Taigi, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai.

Nors apeliantas A. M. neigia sudavęs nukentėjusiajam T. S. kumščiu į veidą bei spyręs jam, tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.

Nukentėjusysis T. S. nuosekliai parodė, kad tarp A. M. ir jo kyla nuolatiniai konfliktai dėl žemės sklypų ribų sodų bendrijoje. 2009 m. rugsėjo 9 d., E. R. ėjo per jam priklausantį sklypo dalį, jis paklausė, kodėl ji čia vaikšto. E. R. išsitraukė mobilųjį telefoną ir pasakė „A., ateik čia“. Pribėgo A. M. ir netaręs nei žodžio sudavė jam į veidą, nuo ko T. S. krito keliais ant žemės. Jam gulint ant žemės A. M. dar spardė jį. Dėl tokių A. M. veiksmų jam buvo sužalotas veidas, nukrito akiniai, kurie sudužo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo yra nepagrįsti, nes nukentėjusysis viso proceso metu apie konflikto eigą ir apelianto prieš jį atliktus smurtinius veiksmus davė nuoseklius parodymus.

Šiuos nukentėjusiojo T. S. parodymus patvirtino ir liudytoja J. S., kuri tiesiogiai matė, kaip T. S. priėjo prie E. R. ir pasakė, kad ji nevaikščiotų jų sodo ribose. Tuomet prie T. S. pribėgo A. M. ir nieko nesakęs kumščiu sudavė jam į veidą. T. S. nukrito ant žemės ir A. M. dar apie tris kartus koja įspyrė į įvairias kūno vietas. Nuo smūgio sudužo T. S. akiniai.

Specialisto išvada Nr. G 1538/09 (03) tvirtina, jog T. S. padaryti šie sužalojimai: odos nubrozdinimas nosies šaknies srityje, poodinė kairio skruosto kraujosruva, odos įdrėskimas kairėje veido pusėje – paausio ir kramtomojo raumens srityje bei kairiojo riešo nugarinio paviršiaus odos nubrozdinimas. Sprendžiant iš nubrozdinimų paviršiaus ir kraujosruvos spalvos, sužalojimai atitinka nurodytą įvykio laiką. Sužalojimai padaryti bukais daiktais. Veido sužalojimai turėjo gautis nuo sumušimo – suduodant smūgius, kairės veido pusės įdrėskimas galėjo būti padarytas rankos piršto nagu.

Šie vienas kitą papildantys ir visumoje sutampantys įrodymai paneigia apelianto A. M. versiją, jog jis tik pastūmė nukentėjusįjį T. S. Pagal sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį sužalojimai padaryti įvairiose kūno vietose, be to specialisto išvada patvirtina, jog veido sužalojimai turėjo gautis nuo sumušimo – suduodant smūgius. Nors teismo medicinos ekspertas ant nukentėjusiojo kūno išorinių sužalojimų nerado, tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiojo parodymai apie apelianto spyrius yra neobjektyvūs, nes ne kiekvienas smūgis palieka išorinius sužalojimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien pastūmus žmogų, tokie sužalojai atsirasti savaime negalėjo. Akivaizdu, kad specialisto išvada patvirtina faktą, jog T. S. padaryti sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiojo nurodytais nuteistojo veiksmais.

Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiojo T. S. ir liudytojos J. S. parodymai skiriasi. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto A. M. argumentu, jog apylinkės teismas vadovavosi vien nukentėjusiojo T. S. ir J. S. parodymais, kurie yra prieštaringi ir jų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jų ir kitos įrodomosios medžiagos kontekstą, daro klaidingas, visiškai tikrovės neatitinkančias išvadas. Priešingai nei teigia apeliantas, tiek nukentėjusysis T. S., tiek liudytoja J. S. viso proceso metu davė analogiškus, nuoseklius, išsamius parodymus apie sužalojimo aplinkybes, jų parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų, jie kartu su kitais byloje surinktais, teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais (liudytojų parodymais, specialisto išvada) patvirtindami, papildydami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą, atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo.

Pažymėtina, jog pats nuteistasis A. M. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme buvo nenuoseklus. Kaip matyti iš 2011 m. kovo 29 d. taikinamojo teismo posėdžio protokolo A. M. parodė, jog pats buvo sumuštas įvykio metu ir tai gali patvirtinti liudytojai. Vėlesnio teismo posėdžio metu apeliantas jau nebeteigė, jog buvo sumuštas ir jau nurodė kitas įvykio aplinkybes.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Nukentėjusiojo T. S., liudytojų J. S., E. R. ir paties A. M. parodymai buvo išnagrinėti bei įvertinti, atsižvelgiant į tai, kiek jie sutampa tarpusavyje, patvirtina reikšmingas faktines aplinkybes, ir kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys, rašytiniai įrodymai.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas jį kaltu pagal BK 187 str. 3 d. Apeliantas teigia, jog veiksmai kvalifikuoti kaip turto sunaikinimas ir sugadinimas nesant tam objektyvaus pagrindo. Mano, jog jo veiksmuose nėra subjektyviosios pusės – tyčios, nes akiniai sudužo atsitiktinai, nesant priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Šiuo atveju, kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori, arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti. Tyčia gali būti tiek išankstinė bei gerai apgalvota, tiek kilusi staiga ir tuoj pat realizuota. Jeigu byloje surinkti duomenys patvirtina, kad asmuo veikė neapibrėžta tyčia, jis turi atsakyti už visas pasekmes, realiai atsiradusias dėl jo neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog byloje yra pakankamai įrodymų pripažinti apeliantą A. M. kaltu dėl nukentėjusiojo T. S. turto sugadinimo. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja J. S. analogiškai parodė, jog dėl apelianto A. M. veiksmų buvo sudaužyti akiniai. Nuteistasis A. M. turėjo numatyti, jog suduodant smūgį asmeniui į veidą, kuris nešioja akinius, jie gali būti sudaužyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. M. kaltu dėl svetimo turto sugadinimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, jog priešingai nei skunde teigia apeliantas, jog LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos nėra pažeistos.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir jų nepažeidė.

Tačiau reikia sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį nepakankamai motyvavo, nepasisakė, kodėl vienus įrodymais remiasi, kodėl kitus atmeta. Taip pat visiškai nevertino ir nepasisakė dėl būtinosios ginties. Pažymėtina ir tai, jog teismas nuosprendyje padarė klaidą vietoje nukentėjusiojo parodymų, surašydamas A. M. parodymus, tačiau nurodydamas jog tai parodė T. S. Tai vertintina kaip rašymo apsirikimo klaida. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tai nuosprendžio esmės ir teisėtumo nekeičia. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi 2011 m. gegužės 2 d. – 2011 m. gegužės 9 d., teismo posėdžio metu ištirtais nukentėjusiojo parodymais, nors nuosprendyje dėstydamas parodymus ir padarė klaidą.

Nepaisant to, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog tai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtumu. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai nelaikytini esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, dėl kurių butų priimtas neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis. Aukštesniojo teismo manymu, naikinti skundžiamą nuosprendį vien šiuo pagrindu būtų neteisinga ir nepagrįsta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, nors nepakankamai motyvuotas.

Apeliacinio skundo argumentai tai, kad nors teismui buvo nurodyta, kad įrodymai apie E. R. sveikatos sutrikdymą yra to paties Kretingos rajono apylinkės teismo kitoje privataus kaltinimo byloje, tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų kruopščiai ištirtos visos bylos versijos, neturi jokios įtakos skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumui ir pagrįstumui, nesukelia jokių abejonių dėl įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių, A. M. pripažinimo kaltu jam inkriminuoto nusikalstamo padarymu. Dėl E. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo įrodymus vertins teismas, kurio žinioje yra byla, kadangi šie skundai nebuvo sujungti į vieną bylą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.

Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys yra per didelis, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, nusikalstamos veikos padarymo situacijos, kad pats nukentėjusysis išprovokavo nuteistojo veiksmus, todėl teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, netinkamai taikė LR CK 1.5., 6.282 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio kodekso 6.250 str. nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti svarstomas individualiai. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais. Todėl teismas neturtinės žalos dydį nustato vertindamas konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

Kretingos rajono apylinkės teismas, pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d. priteisė iš jo nukentėjusiajam T. S. 1500 litų neturtinės žalos ir 366,02 litus turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis neturtinę žalą buvo įvertinęs 10 000 litų. Spręsdamas priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam T. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis nesukėlė nukentėjusiajam sunkių pasekmių, todėl neturtinės žalos dydį sumažino iki 1500 litų. Kolegijos manymu, iš nuteistojo A. M. nukentėjusiajam T. S. priteistas 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra teisingas, protingas ir sąžiningas bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį. Todėl atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo A. M. apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, netinkamai vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo A. M. atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi LR BPK 113, 115 straipsnių ir LR CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus LR CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d.

Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. pripažino kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d. ir teisingai už šias veikas paskyrė jam bausmę, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.